Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Civilizacijų susidūrimą kaip teoriją, kuria mėginama paaiškinti tarptautinius santykius po Šaltojo karo, 1993 m. pristatė Semiuelis Hantingtonas (Samuel P. Huntington). Būdama gana lakoniška, bet atrodydama turinti didelę aiškinamąją galią, ypač kalbant apie dabarties reiškinius, ji metė iššūkį tradiciniams požiūriams į tarptautinius santykius (ir kai kurioms Šaltojo karo pabaigoje susiformavusioms teorijoms). Todėl netrukus S. Hantingtono teorija susilaukė kritikos, ir prasidėjo diskusija apie empirinius bei teorinius jos aspektus.

Diskusija apie civilizacijų susidūrimo teoriją (o ne į ją patvirtinančius ar paneigiančius faktus), jos pagrįstumą bei relevantiškumą ir yra pagrindinė šio referato tema. Todėl pirmiausia bus pristatyta pati S. Hantingtono teorija. Į empirines detales bus kreipiama mažiau dėmesio negu tai daro teorijos autorius, be to, bus pristatyta ne visa teorija, bet tos jos dalys, kur daugiausia dėmesio skiriama civilizacijų susidūrimui kaip svarbiausiam ateities konfliktų šaltiniui. Vėliau dėmesys bus sutelktas į šių S. Hantingtono teiginių kritiką. Siekiant ją klasifikuoti, bus aptarti trys kritikos aspektai: diskusija dėl (1) faktų, (2) išvadų ir (3) pačios teorijos. Kartu bus pateikti S. Hantingtono atsakymai į kritikų priekaištus.

Referatas remsis ne naujesne — ir labiau „nugludinta“ — teorijos versija, kurią S. Hantingtonas išdėstė knygoje „The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“, bet straipsniu „The Clash of Civilizations?“ žurnale „Foreign Affairs“. Jo teorijos kritika daugiausia taip pat bus pateikta pagal atsiliepimus į pastarąjį straipsnį, o ne į aukščiau minėtą knygą. Nors nuo knygos pasirodymo kai kuriuose žurnaluose (pvz., „Foreign Policy“) ir kitų autorių knygose buvo pateikta gerokai daugiau pastabų, vis dėlto šiuo atveju svarbūs ir paties S. Hantingtono atsakymai į kritiką, o juos apžvelgti geriausiai galima, sutelkiant dėmesį į 1993-ųjų diskusiją žurnale „Foreign Affairs“.

1. Civilizacijų susidūrimas?

Iššūkį atsirandančioms ir atgyjančioms tarptautinių santykių teorijoms S. Hantingtonas meta jau pirmaisiais savo teksto žodžiais, tvirtindamas, kad visos jos praleidžia svarbų ir lemiamą aspektą — pagrindinis konfliktų ir žmonijos susiskaldymo šaltinis ateityje bus ne ideologija ar ekonomika, bet kultūra. Nacionalinės valstybės išliks galingiausios pasaulio politikos dalyvės, bet svarbiausiasis globalinės politikos konfliktas kils tarp skirtingoms civilizacijoms priklausančių nacijų ir grupių. Kitaip sakant, civilizacijų susidūrimai dominuos globalinėje politikoje, o civilizacijų ribos ateityje taps fronto linijomis¹.

1.1. Civilizacijų pasaulis

Iki šiol daugiausia dėmesio sutraukę konfliktai tarp Vestfalijos sistemos „princų“, 19—20 amžiaus nacionalinių valstybių ir Šaltojo karo laikų ideologijų paprastai buvo konfliktai pačioje Vakarų civilizacijoje, savotiški „Vakarų pilietiniai karai“. Pasibaigus Šaltajam karui, tarptautinė politika išeina iš savo Vakarų fazės, ir jos pagrindu tampa Vakarų ir nevakarų civilizacijų sąveika bei sąveika tarp nevakarų civilizacijų. Taigi nevakarų civilizacijoms priklausančios tautos ir vyriausybės civilizacijų politikos amžiuje nebelieka vien Vakarų kolonializmo taikiniai, bet kartu su Vakarais ima keisti istoriją.

Civilizaciją S. Hantingtonas apibrėžia kaip kultūros esybę, aukščiausią žmonių kultūros grupavimo pakopą ir plačiausią kultūros laipsnį, su kuriuo žmonės identifikuojasi (bet dar ne tokį platų, koks skiria žmones nuo kitų gyvų būtybių). Taigi civilizaciją lemia ir tradiciniai objektyvūs dalykai, kaip kalba, istorija, religija, papročiai bei institucijos, ir subjektyvūs, tokie, kaip žmonių saviidentifikavimas. Pats plačiausias savęs apibūdinimas ir bus civilizacijos apibūdinimas.

Civilizacijos gali skirtis gyventojų ar aprėpiamų nacionalinių valstybių skaičiumi, gali „persidengti“ ar turėti subcivilizacijų, yra dinamiškos, kyla ir krinta, skiriasi, jungiasi, pagaliau, dingsta. Bet kuriuo atveju, civilizacijos yra reikšmingos esybės, ir tegu jų ribos dažnai nėra aiškios, jos yra realios. Nacionalinės valstybės, vakariečių (ir didele dalimi paties S. Hantingtono) laikomos pagrindiniais tarptautinės sistemos veikėjais, gyvuoja tik kelis šimtmečius. Visą likusį laiką skaičiuojama civilizacijų istorija.

Ateityje civilizacinis identitetas taps vis svarbesnis ir pasaulį didele dalimi lems sąveika tarp 7 ar 8 pagrindinių civilizacijų: Vakarų, konfucijinės, japonų, islamo, induistinės, slavų-pravoslaviškos, Lotynų Amerikos ir galbūt Afrikos. Jas skiriančiose kultūrinių lūžių linijose vyks svarbiausi ateities konfliktai.

1.2. Svarbiausi ateities konfliktai: priežastys

S. Hantingtonas nurodo kelias priežastis, leidžiančias taip teigti. Pirma, skirtumai tarp civilizacijų ne tik realūs — jie esminiai. Civilizacijas skiria istorija, kalba, kultūra, tradicijos ir, svarbiausia, religija. Įvairių civilizacijų žmonės skirtingai suvokia Dievo ir žmogaus, asmenybės ir grupės, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykius, teises ir pareigas, laisvę ir valdžią, lygybę ir hierarchiją. Šie skirtumai yra susiformavę per šimtmečius, ir greitai neišnyks. Jie kur kas svarbesni už skirtumus tarp politinių ideologijų ir politinių režimų. Tiesa, skirtumai nebūtinai reiškia konfliktą, o konfliktas — nebūtinai prievartą. Vis dėlto istorijoje skirtumai tarp civilizacijų sukėlė ilgiausius ir žiauriausius konfliktus.

Antra, pasaulis tampa mažesnis. Įvairių civilizacijų tautos daugiau bendrauja, o toks bendravimas sustiprina „civilizacinę sąmonę“. Geriau suvokiamos vienõs civilizacijos bendrybės bei skirtumai tarp skirtingų civilizacijų. Tai verčia prisiminti senus civilizacijų konfliktus.

Trečia, ekonominis modernėjimas ir socialiniai pokyčiai atskiria žmones nuo vietinių tradicijų ir silpnina priklausymo nacionalinei valstybei jausmą. Didžiojoje pasaulio dalyje šį trūkumą ima užpildyti religija, dažnai judėjimai, vadinami „fundamentalistiniais“. Religijos atgimimas suteikia galimybę saviidentifikavimui ir bendravimui, kuris peržengia valstybių sienas ir vienija civilizaciją.

Ketvirta, civilizacinio sąmoningumo didėjimą aktyvina dvigubas Vakarų vaidmuo. Viena vertus, Vakarai yra pasiekę galingumo viršūnę. Tuo pat metu, gal kaip to padarinys, nevakarų civilizacijos grįžta prie savo ištakų (kalbama apie Japonijos užsisklendimą, Indijos induizavimą bei Neru epochos pabaigą, Artimųjų Rytų reislamizavimą, Rusijos slavizavimą ir pan.). Taigi galingieji Vakarai vis dažniau susiduria su nevakarais, kurie turi vis daugiau noro, valios ir išteklių patys lemti pasaulio politiką. Anksčiau nevakarų visuomenių vadovai buvo gavę vakarietišką išsilavinimą, o liaudis — persmelkta vietinių kultūros tradicijų. Dabar šie santykiai atvirkšti: valdiniams didžiausią įtaką turi Vakarų kultūra, valdantiesiems vis didesnę įtaką daro vietos tradicijos.

Penkta, kultūrinės ypatybės ir skirtumai nelengvai keičiami, todėl juos sunkiau išspręsti negu ekonominius ar politinius. Tarkim, komunistai gali tapti demokratais, bet azerbaidžaniečiai niekad netaps armėnais. Klasių ir ideologijų konfliktų klausimas buvo: „Kurioje tu pusėje?“, taigi žmonės galėjo rinktis ir keisti puses. Tuo tarpu civilizacijų konflikto klausimas yra: „Kas tu esi?“ Religiniai skirtumai yra dar didesni negu priklausomybė kuriai nors tautai. Juk galima būti pusiau prancūzu, pusiau arabu, bet kur kas sunkiau būti pusiau kataliku, pusiau musulmonu.

Galiausiai, didėja ekonominis regionalizmas ir viduregioninė prekyba. Viena vertus, sėkmingas ekonominis regionalizmas gali sustiprinti civilizacinį sąmoningumą, kita vertus — pats regionalizmas įmanomas tik kai jį lemia bendra civilizacija. Tai rodo Europos Sąjungos gyvybingumas, ekonominis Kinijos ir Taivano bei kitų ideologiškai skirtingų šalių suartėjimas ir tuo pat metu abejotina civilizaciškai unikalios Japonijos integracija į Rytų Azijos ekonomiką.

1.3. Civilizacijų susidūrimai

Kai žmonės supranta savo etninį ir religinį savitumą, jie nori matyti „mus“ prieš „juos“, t. y., kitos tautos ar religijos žmones. Svarbiausia, Vakarų pastangos skleisti demokratijos ir liberalizmo vertybes kaip universalias, išlaikyti karinį dominavimą ir plėsti ekonominius interesus vis dažniau susilaukia priešingų atsakų iš kitų civilizacijų. Vis mažiau galėdamos mobilizuoti paramą ir kurti koalicijas ideologijų pagrindu, politinės jėgos vis labiau stengsis gauti paramą, apeliuodamos į bendrą religiją ir priklausymą kuriai nors civilizacijai.

Civilizacijų susidūrimas yra dviejų lygių. Mikrolygyje kaimyninės grupės ties civilizacijų riba kovoja, dažnai prievarta, dėl vieni kitų ir jų teritorijų kontrolės. Makrolygyje įvairių civilizacijų valstybės kovoja dėl karinės ir ekonominės galios pasiskirstymo, tarptautinių institucijų bei trečiųjų šalių kontrolės ir taip skleidžia savo politines ir religines vertybes.

Valstybių grupės, įsitraukusios į konfliktą, natūraliai ieško paramos tarp kitų tos pačios civilizacijos valstybių. Pasibaigus Šaltajam karui, civilizacijos bendrumas keičia politines ideologijas ir tradicinį jėgų balanso požiūrį kaip pagrindą bendradarbiavimui ir koalicijoms. Ypač jis ryškus konfliktuose Persijos įlankoje, Kaukaze ir Bosnijoje. Nė vienas jų nėra tikras karas tarp civilizacijų, tačiau visi turi civilizacinės mobilizacijos elementų. Konfliktų, be abejo, kyla ir tarp vienai civilizacijai priklausančių šalių, tačiau jie paprastai švelnesni. Štai Rusija ir Ukraina derybomis pasidalijo Juodosios jūros laivyną, nekilo ir karinis konfliktas dėl Krymo.

Taigi ateityje tie lokaliniai konfliktai, kurie turi daugiausia galimybių virsti globaliniais, kils lūžiuose tarp civilizacijų. Naujas pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų, perspėja S. Hantingtonas.

1.4. Trečiasis pasaulinis karas: Vakarai prieš kitus

Čia pat jis pateikia vieną iš tikėtiniausių konflikto scenarijų — Vakarų ir likusio pasaulio susidūrimą (the West versus the rest). Šiuo metu Vakarai turi ypatingą reikšmę kitoms civilizacijoms, be to, yra savo galios viršūnėje. Karinis konfliktas tarp Vakarų valstybių neįtikėtinas, o jų karinė galia neprilygstama. Be Japonijos, niekas nepajėgus Vakarams mesti ekonominį iššūkį. Vakarai dominuoja tarptautinėse politinėse ir saugumo institucijose, o kartu su Japonija — ir ekonominėse institucijose. Taigi Vakarai efektyviai naudoja tarptautines institucijas, karinę galią ir ekonominius resursus, kad išlaikytų savo dominavimą, apsaugotų savo interesus ir skleistų vakarietiškas politikos ir ekonomikos vertybes — ar bent jau to (gana pagrįstai) bijo nevakariečiai.

Jėgos skirtumai, kova dėl karinės, ekonominės ir institucinės galios yra vienas konfliktų šaltinis. Kitas konfliktų šaltinis yra kultūros — esminių vertybių ir tikėjimo — skirtumai. Paviršutiniškai, gal Vakarų kultūra ir atrodo persmelkusi visą pasaulį, tačiau gilinantis pasirodo, kad Vakarų koncepcijos fundamentaliai skiriasi nuo kitų civilizacijų požiūrių, o jei šiose ir yra įdiegtos, tai paprastai dėl Vakarų kolonializmo ar priespaudos. Pats supratimas, kad įmanoma „universali civilizacija“, yra Vakarų idėja, besikertanti su daugumos Azijos visuomenių partikuliarizmu.

Taigi ateityje pasaulio konfliktai suksis apie vieną ašį: „Vakarų ir kitų“ sąveiką ir nevakariečių atsakus į Vakarų galią ir vertybes. Šie atsakai gali būti vienos ar kelių iš trijų formų. Viena galimybė yra, kad nevakarų valstybės, kaip Birma ir Šiaurės Korėja, pradės izoliacijos politiką, uždarys savo visuomenes nuo Vakarų įtakos bei „korupcijos“ ir kartu pasitrauks iš Vakarų valdomos tarptautinės bendruomenės — tiesa, tai brangu, nedaugelis valstybių iki šiol galėjo ją nenukrypstamai vykdyti. Kita alternatyva yra pabandyti prisijungti prie Vakarų, perimti jų vertybes ir institucijas. Trečias kelias — bandyti „atsverti“ Vakarus, išvystant ekonominę ir karinę galią ir kooperuojantis su kitomis nevakarų valstybėmis, išlaikant vietos vertybes ir institucijas. Vienas iš svarbiausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra konfucijinis-islamiškasis junginys, susikūręs mesti iššūkį Vakarų interesams, vertybėms ir galiai.

Konfliktas tarp Vakarų ir konfucijinių-islamo valstybių kilo daugiausia, nors ne vien, dėl branduolinių, cheminių ir biologinių ir kitų ginklų bei priemonių. Nusiginkluojantys Vakarai skelbia neplatinimą kaip universalią normą ir neplatinimo sutartis, inspekcijas bei sankcijas kaip priemones pasiekti tą normą. Nevakarų valstybės, kita vertus, gina savo teisę gauti ir parduoti bet kokius ginklus, kaip joms atrodo reikalinga. Taip atsirado „ginklų valstybės“, ir „ginklų valstybės“ yra ne Vakarų valstybės. Tai pirmiausia Kinija, Pakistanas, Indija, Šiaurės Korėja, Iranas, Irakas, Libija. Naujose ginklavimosi varžybose tarp konfucijinio-islamiškojo junginio ir Vakarų viena pusė kuria ginklus, o kita stengiasi ne atsverti didėjančią karinę galią, bet, mažindama savo karinį pajėgumą ir kurdama susitarimus, riboti ginkluotės augimą.

1.5. Teorijos implikacijos

S. Hantingtonas pateikia ir iš civilizacijų susidūrimo teorijos kylančias rekomendacijas Vakarams. Trumpuoju laikotarpiu Vakarai turėtų didinti bendradarbiavimą ir ugdyti vienybę pačioje Vakarų civilizacijoje, ypač tarp Europos ir Šiaurės Amerikos subcivilizacijų; inkorporuoti į Vakarus Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenes, kurių kultūra artima vakarietiškajai; plėtoti ir išlaikyti bendradarbiavimą su Rusija ir Japonija; apsisaugoti nuo vidinių civilizacijos konfliktų peraugimo į tarpcivilizacinius; sulaikyti konfucijinių-islamo valstybių karinę ekspansiją, lėtinti Vakarų karinės galios mažinimą ir išlaikyti karinį pranašumą Rytų ir Pietryčių Azijoje; naudotis skirtumais ir konfliktais tarp konfucijinių ir islamo valstybių; remti kitų civilizacijų grupes, kurios palankios Vakarų kultūrai; sustiprinti tarptautines institucijas, kurios atspindi ir įteisina Vakarų interesus bei vertybes ir siekti, kad į šias institucijas įsitrauktų ir nevakarų valstybės.

Ilguoju laikotarpiu reikia kitų priemonių. Vakarų civilizacija yra ir vakarietiška, ir moderni. Nevakarų civilizacijos pabandė tapti modernios, netapdamos vakarietiškomis — iki šiol tai pavyko tik Japonijai. Nevakarų civilizacijos ir toliau sieks gauti turtų, technologijų, įgūdžių, ginklų, technikos — to, ko reikia būti moderniems. Jų galia, palyginti su Vakarais, didės. Taigi pastarieji vis labiau turės stengtis prisitaikyti prie šių civilizacijų. Tam reikės, kad jie išlaikytų ekonominę ir karinę galią. Be to, Vakarai neabejotinai turės geriau susipažinti su kitų civilizacijų pagrindą sudarančiomis esminėmis religinėmis ir filosofinėmis prielaidomis ir kitų civilizacijų žmonių supratimu apie jų interesus. Reikės pastangų atrasti civilizacijas jungiančių elementų ir išmokti egzistuoti kartu su kitomis civilizacijomis.

2. Neteisingi faktai?

Atsakydami į S. Hantingtono straipsnį, kai kurie kritikai nurodė, jog jis neteisingai traktuoja faktus, pirmiausia kalbėdamas apie devakarietizaciją, desekuliarizaciją ir grįžimą prie vietinių tradicijų. Pasak Fuado Adžami (Fouad Ajami)², sekuliaristinės idėjos, valstybių sistema bei jėgų balansas, barjerų nepaisanti populiarioji kultūra ir valstybė kaip gerovės instrumentas buvo internalizuoti net ir toliausiose vietovėse, todėl, šiuo požiūriu, vakarietiškas mąstymas pasaulyje nėra vien paviršutiniškai stebimas. Pavyzdžiui, Indija netaps induistine valstybe, kaip mano S. Hantingtonas. Nepaisant induistiško šovinizmo, Indijoje yra didelė ir įtakinga vidurinioji klasė, neleisianti nacionalinės valstybės, gavusios nepriklausomybę nuo britų ir kartu netapusios komunų valstybe, paversti puristine — induistine — šalimi. Reikia pridurti, kad pats S. Hantingtonas netrukus pamėgino empiriškai paneigti šiuos kritikų tvirtinimus³.

Irano revoliucija, kuria buvo stengiamasi apsisaugoti nuo amerikietiškos kultūros antplūdžio, galiausiai užleido vietą praktiniams interesams. Panislaminio sukilimo viltis žlugo. Panaši padėtis Alžyre bei Egipte — nors čia sukilę islamo revoliucionieriai mėgina nuversti pasaulietines vyriausybes, pastarosios yra pernelyg stipriai įsitvirtinusios. Rusija irgi sunkiai įsivaizduojama kaip slavų-pravoslaviškojo deglo nešėja, turint omeny jos ekonominius sunkumus. Ramiojo vandenyno regione politiką ir ideologiją pakeitė verslo interesai, ir neramumai, jei įmanomi, kils civilizacijoje, o ne tarp civilizacijų. Kaukaze S. Hantingtono teorija irgi nepasitvirtino: „civilizacinėje“ kovoje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano musulmoniškasis Iranas ėmė remti Armėniją.

Europoje, pirmiausia Balkanuose, pasak F. Adžami, civilizacijų ribos brėžimas taip pat nėra pagrįstas. Kroatai ir serbai šimtmečius gyveno panašų gyvenimą, kalba beveik vienoda kalba, ir tik lyderių interesai privertė dirbtinai padidinti esamus skirtumus. Bosnijos konfliką irgi galima sieti ne su civilizacijų susidūrimu, o su struktūriniais veiksniais: daugiausia kaimo gyventojai serbai pradėdami karinius veiksmus išreiškė nepasitenkinimą verslesniais Sarajevo gyventojais, kroatais bei slovėnais. Neteisybė ir tai, kad musulmonams padėti atvykę savanoriai (nedaugelis!) buvo vedami civilizacinės mobilizacijos idėjų. Net pati Bosnijos vyriausybė, anot Džinos Kirkpatrik (Jean J. Kirkpatrick)⁴ atsilaikė pagundai pateikti karą kaip civilizacijų susidūrimą.

Interpretuodamas karą Persijos įlankoje kaip civilizacijų karą, pasak F. Adžami ir Dž. Kirkpatrik, S. Hantingtonas nesąmoningai perima Sadamo Huseino interpretaciją. Iš tikrųjų, kilus pavojui, Huseinas ėmėsi religinių simbolių, tačiau iki tol jis garsėjo kaip pasaulietinis vadovas, o ir jam okupavus Kuveitą, autoritetingiausia Saudo Arabijos religinė institucija atmetė jo religines pretenzijas kaip priedangą tironijai.

S. Hantingtono teiginį, kad „islamo sienos kruvinos“, kitas kritikas Kišorė Mahbubanis (Kishore Mahbubani)⁵ aiškina po sprogimo Pasaulio prekybos centre Niujorke kilusia amerikiečių paranoja prieš islamą kaip tamsos jėgą. Tačiau iš tikrųjų musulmonai — azerbaidžaniečiai, palestiniečiai, irakiečiai, iraniečiai ar Bosnijos musulmonai — visuose konfliktuose su provakarietiškomis jėgomis smarkiai pralaimi.

Dž. Kirkpatrik teigia, kad pagrindiniai ir pavojingausi su musulmonais susiję skirtumai yra ne tarp islamo ir krikščioniškosios civilizacijos, bet pačioje musulmonų civilizacijoje. Tai skirtumai tarp nuosaikių, neekspansionistinių ir nepropaguojančių prievartos vyriausybių, partijų bei asmenų ir antimodernistinių, antivakarietiškų, kraštutinai netolerantiškų, ekspansionistinių ir prievartinių subjektų. Panašiai ir kitose Azijos civilizacijose fanatizmo ir konstitucionalizmo, totalitarinių ambicijų ir teisės viršenybės konfliktas yra aiškesnis negu tarp civilizacijų.

Konfucijinis-islamo junginys K. Mahbubaniui irgi yra empiriškai nepagrįstas konstruktas: S. Hantingtonas nepastebi, kad kiekviena iš šių civilizacijų patirs skirtingus iššūkius. Islamo pasaulis sunkiai modernizuosis, ir kylantys neramumai gali persimesti į Vakarų pasaulį, o Rytų Azija ir ypač Kinija su Vakarais pasieks paritetą — čia Vakarai kur kas mieliau priimami.

Ir konfucianizmo, palaipsniui grįžtančio į Kiniją, įtaka negali prilygti Vakarų įtakai per pastaruosius kelis dešimtmečius, tvirtina Liu Binjanas (Liu Binyan)⁶. Ironiška, kad S. Hantingtonas kalba apie konfucianizmo pakilimą tuo metu, kai Kinijos kultūra kenčia nuo dešimtmečius trukusios dvasinės degradacijos. Be to, kinai yra pernelyg praktiški, kad beatodairiškai pultų į religijos glėbį. Nederėtų tikėtis ir civilizacinės vienybės, kuri apjungtų visą konfuciškąjį pasaulį: konfucijinė kultūra nesugebės įveikti politinių sistemų, ideologijos ir ekonominės plėtros skirtumų. Nė vienas Kinijos valdžios mėginimas pasinaudoti civilizaciniu identitetu politiniams tikslams nepavyko.

Pagaliau, abejojama tuo, kaip S. Hantingtonas traktuoja istoriją. Neaišku, ar istoriškai ilgiausi ir kruviniausi konfliktai buvo tarp civilizacijų. Bent jau dvidešimtajame amžiuje tokie buvo konfliktai civilizacijų viduje — Stalino, Polpoto, nacių genocidai, Antrasis pasaulinis karas. Karas tarp JAV ir Japonijos turėjo civilizacijų susidūrimo elementų, tačiau jie jame vaidino mažą vaidmenį.

3. Neteisingos išvados?

Rėmimasis neteisingai interpretuojamais faktais vis dėlto nėra toks didelis teorijos trūkumas kaip iš teisingų faktų daromos klaidingos išvados. Kritikai S. Hantingtoną kaltina ir šios klaidos darymu. Tiesa, jie beveik išskirtinai remiasi viena konkuruojančia teorija — realistine tarptautinių santykių paradigma, tad ir reiškiamas pastabas derėtų vertinti gana kritiškai, tačiau tai plačiau bus aptarta paskutinėje šio referato dalyje.

F. Adžami tvirtinimu, S. Hantingtonas klysta, nepastebėdamas „nacijų apgavysčių“, paremtų konkrečiais jų interesais. „Konfucijinis-islamo junginys“ atsirado kaip tik iš tokios klaidos. Šiaurės Korėjeos, Kinijos, Libijos, Irano, Sirijos ginklų prekybos ryšiai atspindi anaiptol ne civilizacijų sąmokslą prieš Vakarus, bet tai, kad valstybės imsis derėtis su bet kokia civilizacija, kad ir kokia ji būtų svetima, jei tik „prekės bus gatavos ir kaina priimtina“⁷. Tad galima rasti geresnių paaiškinimų: perbėgėlių komercija, piratavimas, pagaliau, galimybės juodajai rinkai, kurias atvėrė didžiųjų ginklų prekybos valstybių pasyvumas. O S. Hantingtono paaiškinimas pernelyg supaprastina padėtį.

Karas Persijos įlankoje taip pat buvo ne civilizacinis. Kaip jau buvo užsiminta, religinių simbolių naudojimas dar nereiškia civilizacinės mobilizacijos. Arabiškasis pasaulis, pasak F. Adžami, neturėjo iliuzijų nei apie S. Huseino režimą, nei apie prieš jį nukreiptą kampaniją. Karas buvo suvokiamas toks, koks jis buvo: kova dėl pirmenybės regione, kurią nutraukė svetimos civilizacijos atstovai, atvykę sutikus vietos civilizacijai.

Lygiai taip pat, siekdamas supaprastinti tikrovę, kad ji atitiktų brėžiamas civilizacijų ribas, ir galbūt nesuprasdamas Vakarų patrauklumo ir atgrasumo vienu metu, S. Hantingtonas, pasak kritiko, perdeda islamo fundamentalizmo įtaką. Tradicijos garsiausiai skelbiasi tuomet, kai ima irti. Tai, kad laikomasi tradicijų (ar juolab tai, kad kitų civilizacijų atstovai beldžiasi į Europos ir Amerikos duris, ieškodami laisvės ir darbo, ir kartu protestuoja prieš Vakarų ydas), dar nereiškia, jog civilizacijos yra gyvybingos, unikalios ar juolab kad kelia karinę grėsmę⁸.

F. Adžami teigia, jog S. Hantingtonui norisi matyti nacijas, kovojančias dėl civilizacinių ryšių ir lojalumo ten, kur jos tiesiog siekia plėsti savo rinkas, mokosi išlikti pasaulinėje ekonomikoje, užtikrinti darbo vietų skaičiaus didėjimą ir išbristi iš skurdo. S. Hantingtonas nepastebi, kad interesai dabartiniame pasaulyje nugalėjo religines aistras, utopijas ir principus.

4. Klaidinga teorija?

Reikšmingiausi S. Hantingtonui metami iššūkiai, be abejo, susiję su jo teorijos kvestionavimu. Viena vertus, tai jau didele dalimi yra skirtingų pasaulėžiūrų reikalas, todėl mažai priklausantis nuo aptarto faktų traktavimo ir tik iš dalies priklausantis nuo klaidų darant išvadas (šiuo atveju veikiau ryšys yra atvirkštinis — išvados priklauso nuo teorijos). Antra vertus, didelė teorijos kritikos dalis susijusi su pastabomis, išvardytomis trečiojoje referato dalyje, ypač dėl valstybių interesų ir jų vaidmens. Galima tvirtinti, kad pagrindiniai civilizacijų susidūrimo teorijos kritikai yra realizmo atstovai.

S. Hantingtono teorija, pasak kritikų, yra ydinga iš esmės, kadangi pagrindiniu tyrimo vienetu pasirinktos ne valstybės, bet civilizacijos, o ir jų tarpusavio sąveika pernelyg supaprastinta. S. Hantingtonas, F. Adžami tvirtinimu, atmeta komplikuotą civilizacijų ir juo labiau jas skiriančių ribų prigimtį. Kai tik baigėsi Šaltasis karas, jos atgijo, „nusipurtė dulkes“, ir ėmė reikalauti lojalumo. Lengva teorijos autoriaus ranka buvo nubrėžtos jas skiriančios ribos. Valstybės S. Hantingtono teorijoje faktiškai nurašytos, paliktas tik privalomas pripažinimas, kad jos „išliks galingiausios pasaulio politikos dalyvės“.

S. Hantingtonas iš esmės neaptaria valstybių interesų. Tuo tarpu, kritikų teigimu, būtent interesai lemia tai, kad ieškoma sąjungininkų ir randasi priešininkų, sudaromi civilizacijų ribas kertantys aljansai, tebesilaikoma jėgų balanso politikos ir kyla aršūs karai civilizacijų viduje. F. Adžami teigimu, šiuolaikiniame pasaulyje anarchija tik padidėjo, valstybės kaip buvo, taip ir liko vienišos, gal net dar vienišesnės, todėl gali pasikliauti tik savimi. Kai priverčia aplinkybės, jos nusisuka nuo kraujo ryšių; kai to reikalauja interesai, jos mato brolybę ir civilizacinį bendrumą. Teisybė, civilizacijos ir civilizacinis lojalumas išlieka — jis stebėtinai patvarus,— tačiau civilizacijos nekontroliuoja valstybių, valstybės kontroliuoja civilizacijas⁹.

Pasak Alberto Vykso (Albert L. Weeks)¹⁰, civilizacijų viduje irgi yra lūžių linijų, ir jos atitinka valstybių sienas. Tai gal kiek anachronistinės lūžių linijos, tačiau bet kuriuo atveju esminiai lūžiai atsiranda ne tarp civilizacijų, bet tarp valstybių. Pasaulis lieka padalytas politinėmis ir gal geopolitinėmis sienomis, o kultūriniai, civilizaciniai ir istoriniai veiksniai politikai ir režimams daro tik ribotą įtaką. Būtent valstybės politika, kurią remia konkrečios aplinkybės, ir išlaiko nacionalinę valstybę kaip pagrindinį veikėją tarptautinėje arenoje. Kitaip nebūtų galima paaiškinti valstybių „pabėgimų“ iš civilizacijų stovyklų.

K. Mahbubanis nurodo dar vieną esminį teorijos trūkumą: ji neatsako — ir neklausia — kodėl šimtmečius šalia egzistavusios kitos civilizacijos ėmė kelti grėsmę tik dabar. Vakarietis nesugebėtų atsakyti į šį klausimą, nes Vakarai nemato atsivėrusių savo struktūrinių silpnybių. Išdidžiuose Vakaruose mėginama nugalėti ekonomikos dėsnius — tai mažina pajėgumą konkuruoti su Rytų Azija,— o individo laisvė atnešė ir daugybę socialinių problemų. Ne visos Vakarų vertybės geros, ir tai gali suprasti tik nevakarietis, tad S. Hantingtonas pats to nesuvokia¹¹.

Dar vienas kritikas, Robertas Bartlis (Robert L. Bartley)¹² abejoja S. Hantingtono prielaida, kad Vakarų vertybės yra primestos išorinės civilizacijos. Jis siūlo ekonomistinį požiūrį, kad jos yra ekonominės plėtros ir gerėjančių komunikacijų artefaktas. Ekonominė plėtra sukuria viduriniąją klasę, kuri siekia išlaikyti savo statusą ir turimas laisves, ją nuslopinti galima tik nuslopinant ekonomikos augimą. Todėl R. Bartlio aiškinimo modelis yra toks: ekonomikos plėtra sukuria demokratijos ir individualios ar šeimyninės autonomijos reikalavimus; pasaulinė komunikacija sumažina nedemokratinių valstybių priespaudos galią; demokratinių valstybių skaičiaus didėjimas mažina konflikto galimybę¹³.

Tačiau pats S. Hantingtonas universalios civilizacijos egzistavimą ar numatomą egzistavimą vadina nerealia paradigma. Žmonės iš tikrųjų skiriasi nuo kitų gyvūnų rūšių, tačiau tai netrukdė egzistuoti labai skirtingoms kultūroms. Neteisybė, kad, pasibaigus Šaltajam karui, visame pasaulyje baigsis istorija ir laimės liberalioji demokratija. Tokio požiūrio autoriai nepriima domėn to fakto, kad be liberalizmo, komunizmui buvo daug kitų alternatyvų, kurios lieka gyvybingos. Juolab jie nekreipia dėmesio į religines alternatyvas, kurios vis dėlto yra svarbios ar net svarbiausios. S. Hantingtonas neigia ir prielaidą, kad bendrą kultūrą sukurs didėjanti sąveika tarp kultūrų: karai dažniausiai kyla tarp visuomenių, kurios pasižymi aukštu sąveikos lygiu. Sąveika tarp kultūrų neretai tik sustiprina esamą identitetą ir sukelia reakciją bei pasipriešinimą kitokiam. Pagaliau, modernizacijos ir ekonominės plėtros poveikis kitoms civilizacijoms nebūtinai bus toks, kokį šiame amžiuje patyrė Vakarai, todėl nedera tikėtis, kad šie procesai sukurs bendrą modernią kultūrą. Vakariečių įsitikinimas, kad kitos modernėjančios kultūros turi tapti „kaip mes“, atspindi Vakarų aroganciją ir tą patį civilizacijų susidūrimą¹⁴.

Aukščiau minėta realistinė kritika, pasak S. Hantingtono, pateikia tik pseudoalternatyvą. Priešprieša tarp valstybių ir civilizacijų yra nerelevantiška ir dirbtinė: negalima apie jų ryšį kalbėti kaip apie vienos ar kitos krypties kontrolę. Pasaulio negalima apibūdinti kaip vienišų valstybių pasaulio. Jį sudaro persidengiančios valstybių grupės, kurias jungia istorija, kultūra, religija, vieta ir kiti veiksniai. Plačiausias toks grupės apibūdinimas ir yra civilizacija. Lygiai kaip Šaltojo karo metu pagal teorinius modelius valstybės galėjo būti pagrindinės veikėjos tarptautinėje arenoje ir tuo pat metu priklausyti vienam iš trijų vadinamųjų pasaulių, pagal S. Hantingtono modelį jos taip pat priklauso ir civilizacijoms. O trijų pasaulių sistemos žlugimas jas tik paskatino persvarstyti savo identitetą ir interesus, remiantis civilizaciniu požiūriu.

Tai ir yra pagrindinis S. Hantingtono atsakas į kritiką: civilizacijų paradigma geriausiai paaiškina po Šaltojo karo susidariusią makrosituaciją. Kritikai nepateikė geresnio pasaulio vaizdo. Pagal Tomo Kuno (Thomas Kuhn) požiūrį į paradigmas, nepaaiškinami įvykiai paradigmos nepaneigia — tai gali padaryti tik alternatyvi paradigma, kuri, likdama paprasta, paaiškina daugiau faktų. Pripažindamas, kad jo teorija nepaaiškina visko, S. Hantingtonas vis dėlto yra įsitikinęs, kad paprasčiausias būdas įtikinamai paaiškinti pasaulyje vykstančius pokyčius yra ieškoti ne politinių ar ekonominių interesų, o to, už ką žmonės iš tikrųjų pasirengę mirti — kultūros skirtumų.

Išvados

S. Hantingtono teorija pripažįsta, kad valstybės buvo ir lieka pagrindinėmis tarptautinių santykių veikėjomis, tačiau ieško jų veiklą skatinančios motyvacijos. Tokią motyvaciją gali suteikti valstybės priklausomybė vienai iš kelių pasaulyje esamų civilizacijų, taigi bendriausiai suprantamas kultūrinis identitetas. Skirtumai tarp civilizacijų yra esminiai. Pasibaigus Šaltajam karui, kur svarbiausias vaidmuo teko politinių ideologijų konfliktui, konfliktai neišnyko. Dabar pagrindine jų varomąja jėga taps civilizacinis identitetas, smarkiausi konfliktai tikėtini civilizacijas skiriančiose lūžių linijose, kurios yra jei ne aiškios, tai bent jau realios. Atsigaunančios civilizacijos stengsis išlyginti globalinį balansą ir atsverti silpstančią Vakarų civilizaciją, ir konfliktas tarp Vakarų ir nevakarų civilizacijų gali tapti svarbiausiu relevantiškos ateities konfliktu.

Tiesa, ši teorija turi trūkumų. Daroma klaidų, remiantis empiriniais faktais ir juos interpretuojant. Interpretavimo klaidos glaudžiai susijusios su klaidomis, darant išvadas. Gali būti, kad tai lemia neteisingos ar iš dalies neteisingos teorijos prielaidos. Kritikai nurodo, kad civilizacijų susidūrimo teorija per mažai dėmesio skiria valstybėms ir jų interesams, konkrečioms sprendimus lemiančioms aplinkybėms, ir pernelyg sureikšmina sunkiai patikrinamą civilizacijų įtaką. Be to, kritikuojama tai, kad S. Hantingtonas per mažai atsižvelgia į pasaulį vienijančius veiksnius, pirmiausia ekonominius ir komunikacinius, ir daro vakarietiškam mąstymui būdingas klaidas.

Vis dėlto kritikai, pasak teorijos autoriaus, nepateikia geresnės alternatyvos paaiškinti po Šaltojo karo pasaulyje susidariusią situaciją. Pateikiami arba utopiniai aiškinimai, arba ne to teorijos lygmens kritika, painiojanti valstybės ir civilizacijos santykius. Kol neatsirado pakankamai paprasta teorija, kuri geriau paaiškintų didesnę dalį faktų, S. Hantingtonas laiko, kad civilizacijų susidūrimo paradigma yra geresnė už pateiktas alternatyvas.

Išnašos

¹ Čia ir toliau šioje dalyje remiamasi S. Hantingtono tekstu: Huntington S. P. The Clash of Civilizations? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 3.— P. 22—49.

² Žr.: Ajami F. The Summoning // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 2—9.

³ Huntington S. P. If Not Civilizations, What? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 5.— P. 192—193.

⁴ Žr.: Kirkpatrick J. J. The Modernizing Imperative: Tradition and Change // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 22—24.

⁵ Žr.: Mahbubani K. The Dangers of Decadence: What the Rest Can Teach the West // Ibid.— P. 10—14.

⁶ Binyan L. Civilization Grafting: No Culture is an Island // Ibid.— P. 19—21.

⁷ Ajami F. Op. cit.— P. 6.

⁸ Ajami F. Op. cit.— P. 3—4.

⁹ Ibid.— P. 9.

¹⁰ Žr.: Weeks A. L. Do Civilizations Hold? // Ibid.— P. 24—25.

¹¹ Mahbubani K. Op. cit.— P. 14.

¹² Žr.: Bartley R. L. The Case for Optimism: The West Should Believe in Itself // Ibid.— P. 15—18.

¹³ Bartley R. L. Op. cit.— P. 17.

¹⁴ Huntington S. P. If Not Civilizations, What? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 5.— P. 192.

Literatūros sąrašas

Ajami F. The Summoning // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 2—9.

Bartley R. L. The Case for Optimism: The West Should Believe in Itself // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 15—18.

Binyan L. Civilization Grafting: No Culture is an Island // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 19—21.

Huntington S. P. If Not Civilizations, What? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 5.— P. 186—194.

Huntington S. P. The Clash of Civilizations? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 3.— P. 22—49.

Kirkpatrick J. J. The Modernizing Imperative: Tradition and Change // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 22—24.

Mahbubani K. The Dangers of Decadence: What the Rest Can Teach the West // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 10—14.

Weeks A. L. Do Civilizations Hold? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 4.— P. 24—25.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį