Vykintas Pugačiauskas, 2000

Įvadas

Partijų sistemų ir pusiau prezidentinių institucinių modelių sąveika tebėra mažai tyrinėtas dalykas. Lietuvos atveju vienas iš retų darbų, iš dalies skirtų šios sąveikos tyrimui, buvo Dariaus Žeruolio 1997 m. straipsnis¹, kuriame autorius teigia, kad „pusiau prezidentizmo stabilumą Lietuvoje ypač stiprina dvipolė (sakytume, prancūziškojo tipo) partinė sistema, produkuojanti aiškias valdančiąsias partijas ar koalicijas“. Praėjus trejiems metams, ir ypač po 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimų, toks vertinimas jau atrodo per drąsus dėl pasikeitusio partijų sistemos pobūdžio.

Šis darbas bus skirtas patikrinti, kokį poveikį pusiau prezidentizmo stabilumui Lietuvoje gali turėti esama partijų sistema. Taigi daroma prielaida, kad partijų sistema keičiasi — ir kaip tik dėl to šiuo referatu nesiekiama galutinių išvadų, juolab kad dėl kai kurių struktūrinių ypatybių (išliekantis didelis ir neefektyvus žemės ūkio sektorius, galintis ilgai stabdyti ekonomikos augimą, taigi ir išlaikyti tam tikras dalies rinkėjų nuotaikas) ir institucinių taisyklių (pavyzdžiui, mišrios rinkimų sistemos) kol kas neįmanoma nustatyti, ar partijų sistemos pokyčiai yra trumpalaikiai, ar vidutinio arba ilgojo laikotarpio. Vis dėlto pokyčių neužbaigtumas, nors ir sukelia metodologinių problemų, Vidurio ir Rytų Europos politinių sistemų nagrinėjimui nėra neįveikiama kliūtis.

Šio referato tikslais partijų sistema bus pirmiausia nagrinėjama pagal kokybinį kriterijų: bus pamėginta įrodyti, jog Lietuvos partijų sistema atitinka D. Arterio „antipartinės sistemos“ koncepciją. Tai derėtų laikyti ne alternatyva tradiciniam požiūriui į partijų sistemą (ar juolab tradicinės partijų sistemos raidos faze), bet veikiau vienu iš galimų partijų sistemos nagrinėjimo aspektų. Antipartinė sistema kaip partijų sistemos ypatybė leidžia atskleisti partijų sistemos bruožus, pavojingus stabiliam pusiau prezidentizmui. Nepaisant šios išlygos, prie antipartinės sistemos atvedė partijų sistemos pokytis, kurį įmanoma konceptualizuoti įprastinės, vakarietiškosios partijų sistemos terminais. Apskritai, daroma prielaida, kad nors antipartinė sistema kokybiškai skiriasi nuo „tradicinių“ partijų sistemų, metodologiškai įmanoma ją nagrinėti pastarosioms skirtais teoriniais instrumentais, remtis Dž. Sartorio (G. Sartori) kiekybiniu ir partijų sąveikos kriterijais. Būtent kiekybinis antipartinės sistemos įvertinimas leis taikyti ir pusiau prezidentizmo stabilumo kriterijus.

Šiame darbe nesigilinsiu į „pusiau prezidentizmo“ ir „stabilumo“ sąvokų esmę, tai esu padaręs kituose darbuose², pakaks tik pakartoti jų išvadas. Lietuvą galima priskirti prie pusiau prezidentinių demokratijų, o jų stabilumui, be kita ko, kelia grėsmę demokratinių rinkimų atsisakymas, valdžios galių uzurpavimas bei prievartinis teisėtų valdžios institucijų, pirmiausia prezidentų, eliminavimas iš politinės arenos. Esminis dalykas, aptariant pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumą, yra galimi konfliktiški santykiai tarp prezidento ir ministro pirmininko³ arba tarp prezidento ir parlamento daugumos⁴. Todėl Lietuvos partijų sistemos nagrinėjimas svarbus, norint įvertinti galimų Seimo daugumų pobūdį ir ministro pirmininko kandidatūrą bei faktiškus įgaliojimus, lyginant su formaliomis ir ypač neformaliomis prezidento galiomis.

1. Antipartinė sistema?

Antipartinė sistema, kaip jau užsiminta, nėra vienas iš tradicinės partijų sistemų klasifikacijos tipų. Antipartinės sistemos koncepto pagrindą sudaro ne tiek partijos kaip sistemą sudarantys subjektai, jų skaičius, distancija ar tarpusavio sąveika, kiek rinkėjų nusiteikimas ir iš dalies partijų orientacija. Iš dalies toks aiškinimas grįžta nuo partijų sistemos kaip nepriklausomo kintamojo prie partijų sistemos kaip visuomenės funkcijos⁵. D. Arteris nurodo tris pagrindines antipartinės sistemos sąlygas:

„1) tik mažuma aktyvių rinkėjų per visuotinius rinkimus renkasi kandidatus, remdamiesi jų priklausomybe politinėms partijoms (partisan allegiance). Kitaip sakant, daugiau kaip pusei balsuojančiųjų partinė kandidatų priklausomybė yra (geriausiu atveju) ne tokia svarbi, apsisprendžiant, už ką balsuoti;

2) mažiausiai trečdalis rinkėjų nebalsuoja, taigi aktyvumas yra 66 proc. ar mažesnis;

3) egzistuoja „antipartija“ ar „antipartijos“, diametraliai besipriešinančios kitų partijų keliamiems klausimams ir veiklos stiliui“⁶.

Kaip papildomi antipartinės sistemos bruožai nurodomi ir „kultūrinės išankstinės nuostatos“ prieš partijas bei parama „miegančiai partijai“. Jie kyla ne tik dėl žodžio „partija“ konotacijų, bet pirmiausia dėl rinkėjų nuomonės, kad partijų elitai nesirūpina eilinių žmonių gyvenimu ir nesiūlo realių politikos alternatyvų. Pagaliau, D. Arteris daro prielaidą, kad antipartinė sistema yra „tarpinė, pereinamoji stadija tarp vienpartinės sistemos ir institualizuoto daugpartiškumo“⁷.

Taikant Lietuvos partijų sistemai tris antipartinės sistemos sąlygas, reikia pastebėti, kad labiausiai problemiškas yra balsavimo motyvacijų įvertinimas (juolab kiekybinis). Viena vertus, tendencija balsuoti už „asmenybes“, o ne už partijas, egzistuoja⁸ (tai iliustruotų ir mėginimas surengti referendumą dėl rinkimų sistemos pokyčių), kita vertus, balsavimą struktūruoja ir partijų programos⁹, net jei partijų „etiketės“ subjektyviai pirmiausia siejamos su partijų lyderiais. Iš prieinamų (nors, ir tai labai svarbu, gerokai pasenusių) visuomenės nuomonės tyrimų metodologiškai keblu daryti tiesiogines išvadas apie tai, kiek rinkėjų balsuoja už kandidatus pagal jų partinę priklausomybę ar nepaisant jos, tačiau įmanoma įvertinti pasirinkimo racionalumą. Trijų daugiausia balsų surinkusių partijų (Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos) elektoratas yra daugiau ar mažiau iracionalus, bet palaikantis būtent partijas ir nepaisantis daugelio konkrečių veiksnių (rinkimų kampanijos ir pan.); Centro sąjunga pasirodė ypač priklausoma nuo lyderių populiarumo, ir tik socialdemokratų bei liberalų rinkėjai 1996 m. rinkosi pagal partijų programas¹⁰. Įdomu tai, kad motyvacijų sąraše partijos pasirinkimas pagal jos lyderius užima antrąją vietą (kaip vieną iš trijų galimų motyvacijų ją pažymėjo 31,3 proc. arba, kitais duomenimis¹¹, 34,3 proc. rinkėjų), bet pirmaujanti motyvacija „man priimtini šios partijos programoje išdėstyti teiginiai, jos siekiai“ (36,7 arba 36,3 proc.) yra iš dalies (nežinant atitinkamų koreliacijų) neįtikinama dėl palyginti nedidelės programas nagrinėjusių rinkėjų dalies (retai — 18,9 proc., labai retai — 14,2 proc., niekada — 56,3 proc.¹²). Kiek aiškiau turėtų tapti, papildžius balsavimo motyvacijos sąlygą papildomais kriterijais, tokiais kaip antipartinės rinkėjų nuostatos. Tuomet aiškėja, kad Lietuvos partijų sistema iš tiesų turi antipartiškumo bruožų: 2000 m. kovo pradžioje partijomis pasitikėjo 6,1 proc. rinkėjų, nepasitikėjo 71,4 proc.¹³

Antroji sąlyga savaime nerodo antipartiškumo tendencijų, bet Vidurio ir Rytų Europos kontekste veikiau kiekybiškai atspindi pirmąją. Lietuvos Seimo 1992 m. rinkimuose dalyvavo 75 proc. rinkėjų, tačiau nuo tada rinkėjų aktyvumas smarkiai sumažėjo ir neviršijo 52—53 proc. (1996 m. Seimo ir 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose). Savivaldybių tarybų rinkimuose 1995 m. balsavo 45 proc., 1997 m.— 40 proc. rinkėjų. Nors tai atitiktų antipartinės sistemos kriterijų, paradoksaliai prie antipartiškumo, atrodo, labiau prisideda išaugęs, o ne sumažėjęs rinkėjų aktyvumas šių metų rinkimuose („protesto balsavimas“).

Todėl šie rinkimai ypač gerai parodė, kad trečioji antipartinės sistemos sąlyga Lietuvoje galioja. Net ir remiantis pačiais griežčiausiais kriterijais, Laisvės sąjungos sėkmė (nuo 6 mandatų 1995 m. ir 1997 m. rinkimuose iki 15-os mandatų 2000-aisiais, tarp jų ir daugiausia — 11 — vietų Kauno miesto taryboje) laikytina „antipartinės“ partijos iškilimu. „Antipartinę“ partiją D. Arteris apibūdina trimis bruožais¹⁴: (1) rinkėjų nepasitikėjimo valdžia ir savo jėgomis, ciniškumo išnaudojimas, priešingas kitoms partijoms veiklos stilius, judėjimo pobūdis, orientacija į visuomenę, o ne į valstybę; (2) opozicija senajam elitui, komunistiniam klientelizmui; (3) pernelyg supaprastintų, dažnai drakoniškų priemonių spręsti sudėtingas problemas siūlymas, mažas ideologijos vaidmuo ir koalicinis potencialas, atitikmenų Vakaruose nebuvimas. Remiantis šiais kriterijais, antipartinės partijos bruožų turi ir dvi daugiausia balsų 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose gavusios partijos: Naujoji sąjunga (nusivylimo valdžia išnaudojimas, orientacija į visuomenę (teiginiai, kad kompetencijos stoką galima kompensuoti tariantis su visuomene), opozicija esamam elitui, pernelyg supaprastintų ir drakoniškų sprendimų siūlymas bei neaiškus ideologijos vaidmuo) ir Krikščionių demokratų sąjungos bei valstiečių partijos koalicija (nusivylimo išnaudojimas, pernelyg supaprastintų sprendimų siūlymas, itin mažas ideologijos vaidmuo). Dėl mažo šių partijų ideologijos vaidmens abejotina, kad 2000 m. rinkimai parodė „švytuoklės principo“ veikimą ir grįžimą į politinio spektro kairę, veikiau jie patvirtino pastarųjų kelerių metų tendencijas, kai rinkėjų preferencijos diversifikuojasi, ir tradicinė postkomunistų bei antikomunistų, o vėliau — kairiųjų ir dešiniųjų partijų priešprieša virsta daugiau kaip dviejų — ir mažesnių — politinės traukos centrų konkurencija. Dar daugiau, šį „iš apačios“ vykstantį procesą lydi partijų sistemos dekonsolidacija „iš viršaus“ (nors plačiau aptarinėti pastarąjį reiškinį nėra šio darbo paskirtis). Netrukus bus aptarta, kaip tokie partijų sistemos procesai gali veikti pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumą, tačiau baigiant nagrinėti antipartinę sistemą dar reikia apsistoti ties partijų sistemų kaitos aspektu.

Jei tarsime, kad Lietuvos partijų sistema atitinka tris D. Arterio kriterijus, ir ją galima pavadinti antipartine, reikėtų pastebėti kontekstų skirtumus. D. Arteris šį konceptą vartoja, apibūdindamas pokomunistinę, pereinamojo laikotarpio, partijų sistemą, tuo tarpu Lietuvoje antipartinė sistema dėl įvairių veiksnių iškilo jau gerokai po perėjimo pabaigos. Nors Lietuvos politikos mokslininkai gana atsargiai vertino partijų konkurencijos raidą, paprastai buvo sutariama, kad partijų sistema artėja prie konsolidacijos. Tą rodė ir kokybiniai („masinių partijų“ atsiradimas, augantis partijų vaidmuo, besikeičiantis tarpusavio sąveikų pobūdis), ir kiekybiniai indikatoriai („trijų rinkimų“ kriterijus, įskaitant ir ankstesnius savivaldybių tarybų rinkimus, penkių didžiausių partijų nuolatinis atstovavimas Seime, mažėjanti poliarizacija).

Tačiau atrodo, kad įvyko partijų sistemos pokytis, kurį (gana paradoksaliai, nes, kaip minėta įvade, peršokama iš vienos — kiekybinės partijų sistemų vertinimo kategorijos į kitą, kokybinę) galima konceptualizuoti turimais pokyčio įvertinimo kriterijais. Pasak P. Meiro (P. Mair), partijų sistemos pokytį galima registruoti tuomet, kai partijų sistema transformuojasi iš vieno tipo į kitą¹⁵. T. y. turi išnykti arba atsirasti sisteminį vaidmenį vaidinanti partija, ir šis pokytis (nebūtinai rinkiminis) pakeis arba partijų konkurenciją, arba vyriausybių formavimą. Nors spręsti iš vienų, juolab ne parlamentinių rinkimų apie tokį sisteminį pokytį yra rizikinga, ir Naujosios sąjungos, ir Laisvės sąjungos (verta atkreipti dėmesį ir į pavadinimus, atspindinčius „antipartiškumą“), ir Valstiečių partijos iškilimas, atrodo, atitinka partijų sistemos pokyčio kriterijus. Visas šias partijas galima laikyti vaidinančiomis sisteminį vaidmenį iš dalies dėl jų koalicinio potencialo (išskyrus Laisvės sąjungą), bet ypač — dėl jų „šantažo“ (blackmail) potencialo¹⁶. Visų šių partijų laimėjimai rinkimuose keičia koalicinį potencialą turinčių, pirmiausia tradicinių, partijų konkurencijos taktiką.

D. Arteris laiko savo „antipartinės sistemos“ konceptą pereinamojo laikotarpio ypatybe, etapu tarp perėjimo į demokratiją ir jos konsolidacijos, išryškinančiu stabilių partinių alternatyvų, ryšio tarp visuomenės ir politinės sistemos svarbą konsolidacijai. Jei tai būtų tiesa, Lietuvos atvejį tektų laikyti ne anomalija, bet tebesitęsiančiu perėjimu į demokratiją, ir tokios išvados implikuotų gana tolimą demokratijos konsolidacijos perspektyvą. Vis dėlto, kaip atrodo išnagrinėjus partijų sistemos pokytį, tai veikiau anomalija, kai antipartinė sistema pakeičia besikonsoliduojančią tradicinę sistemą. Ne šio darbo tema ieškoti tokios anomalijos priežasčių, tačiau atrodo, kad ją lėmė ne vien politiniai, bet ir struktūriniai, kultūriniai bei socioekonominiai veiksniai. Tai reiškia, kad antipartinė sistema nėra laikinas fenomenas ir gana ilgą laiką išliks gyvybinga, tegu ir nematoma, alternatyva, net jei partijų sistema grįš prie normalios raidos link konsolidacijos. Tuo svarbiau išnagrinėti, kokie gali būti tokios partijų sistemos padariniai Lietuvos instituciniam modeliui.

2. Stabilaus pusiau prezidentizmo prielaidos: partijų sistemos aspektas

Iš daugelio pusiau prezidentizmo apibrėžimų šio modelio esmę trumpiausiai ir tiksliausiai apbūdina Dž. Paskvino (G. Pasquino) kriterijai: (1) prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais; (2) prezidentas turi įgaliojimus paskirti ministrą pirmininką ir tam tikrais atvejais paleisti parlamentą; (3) ministras pirmininkas paklūsta numanomam arba atviram (implicit or explicit) balsavimui dėl pasitikėjimo parlamente¹⁷. Kadangi pusiau prezidentinio modelio logika paremta dualistine valdžios struktūra, o konstitucijos neapibrėžia visų praktiškai galimų situacijų, šio modelio kaip jokio kito veikimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių (bei postus užimančių asmenų ambicijų ir charakterio ypatybių). Pusiau prezidentizmo stabilumui partijų sistema svarbi dėl to, kad prezidentas kai kuriose srityse, tarp jų — skirdamas vyriausybės vadovą ir vėliau dirbdamas su vyriausybe, turi atsižvelgti į parlamento partinę sudėtį. Savo galią iš parlamento sudėties kildina ir prezidento vis-ą-vis — ministras pirmininkas.

Teorinėje literatūroje¹⁸ nurodomos kai kurios stabilaus pusiau prezidentizmo prielaidos, nors jos remiasi vos keliais stabilaus šio modelio veikimo pavyzdžiais — Prancūzijos ir Portugalijos iki 1982 m.¹⁹ Pagrindine sąlyga laikoma stabili parlamento dauguma, ji būtina ir tuo atveju, kai prezidentas ir premjeras atstovauja vienai politinei jėgai (ar blokui), ir kai jie priversti „sugyventi“. Pirmuoju atveju prezidentą turi remti parlamente daugumą turinti partija arba stabili koalicija (stabilumui šiuo atveju naudinga — nors Lietuvoje Konstitucijos uždrausta,— kad prezidentas būtų daugumos vadovas ar atstovas). „Sugyvenimas“ taip pat stabilus tik tada, kai vyriausybę palaiko koherentiška, nors opozicinė prezidentui dauguma. Tokias daugumas gali užtikrinti dvipartinė arba dviejų stabilių partijų blokų sistema. Koalicijos savaime nėra pusiau prezidentizmo nestabilumo pagrindas, tačiau fragmentuota partijų sistema kelia abejonių galimybėmis sudaryti stabilią vyriausybės daugumą parlamente.

1991 m. išrinkto Lenkijos Seimo „sugyvenimas“ su prezidentu L. Valensa (L. Wałęsa) gali iliustruoti teorinius argumentus apie pusiau prezidentizmo ir daugpartinės sistemos mišinio pavojus. Lenkijos pavyzdys itin svarbus ir todėl, kad tarp 1991 ir 1993 m. rinkimų Lenkijos sistema buvo ne šiaip daugpartinė (ir, nesant jokio rinkimų slenksčio, ekstremaliai proporcinė), bet klasikinis antipartinės sistemos pavyzdys. Ch. Linzas (J. Linz) ir A. Stepanas nurodo, kad vyriausybės formavimo krizė tęsėsi du mėnesius, o vėliau, norint sudaryti vyriausybės programą, teko formuoti naują koaliciją; per pirmuosius septynis mėnesius pasikeitė trys premjerai, nė vienas iš kurių neturėjo stabilios koalicinės daugumos; galiausiai „santykiai tarp ministro pirmininko ir tiesiogiai išrinkto prezidento tapo pavojingai konfliktiški, su abipusiais kaltinimais dėl antidemokratinių ketinimų ir net veiksmų“²⁰. Mėgindamas įveikti parlamento bejėgiškumą, prezidentas ėmėsi abejotino teisėtumo veiksmų — pradėjo valdyti dekretais ir mėgino įvykdyti konstitucinę reformą. Be to, buvo priartėta prie kariuomenės mėginimo krizę išspręsti prievartiniu įsikišimu²¹.

3. Antipartinė sistema ir Lietuvos pusiau prezidentizmas

Iki šiol Lietuvoje partijų sistemos matmuo pusiau prezidentinėje politinėje sistemoje buvo beveik ignoruojamas tikriausiai dar ir dėl to, kad partijų sistemos konfigūracija buvo palanki šio modelio stabilumui. Kaip apibendrina įvade pacituotas D. Žeruolis, ir po 1992 m., ir po 1996 m. Seimo rinkimų Lietuvoje buvo aiški dvipolė partijų sistema, kur valdančiąją daugumą sudarė arba viena partija, arba, kiek trumpiau, glaudi dviejų partijų koalicija. Tiesa, partijų sistemos poliarizacijos kriterijus, bent jau po 1992 m. rinkimų, rodė išcentrines tendencijas²² ir atspindėjo faktą, kad kitos partijos buvo tiesiog per silpnos konkuruoti.

J. Novagrockienė tuometinius teiginius apie dvipartinės sistemos formavimąsi vadina „iliuzija“, ir grindžia savo teiginį tuo, kad Lietuvoje galioja ne vieno, bet dviejų turų daugumos atstovavimo sistema, o besiklostanti partijų sistema „linkusi“ į daugiapartiškumą²³, kurį ypač sustiprina 1995 m. priimta vien proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų tvarka. Atrodo, kad tokie aiškinimai ne tik neatsižvelgia į institucinio modelio keliamus reikalavimus partijų sistemai, bet ir ignoruoja rinkimų sistemos inžinerijos galimybes. Ji paprastai nagrinėjama dviem kryptimis: kaip rinkimų sistema veikia partijų sistemą, ir kaip pastaroji veikia rinkimų sistemą. Atrodo, kad tuometinio Seimo kadencija dar galėjo gana laisvai keisti institucines taisykles ir įvesti mažiau proporcinę sistemą, juolab kad ir tuometinė partijų konfigūracija buvo palanki tokioms reformoms. Tokiomis reformomis, viena vertus, būtų paskatinta partijų sistemos ir galbūt visuomenės poliarizacija, bet, kita vertus, antipartinės sistemos iškilimas atrodytų žymiai mažiau realus. Todėl net jei kylančią daugpartinę sistemą laikytume „natūralia“, Lietuvos politikai, atrodo, prarado galimybes ją koreguoti.

Partijų sistemos fragmentacijos ir rinkėjų balsų diversifikacijos tendencijos buvo pastebimos dar 1996 m. rinkimuose. Buvo pateikiama partijų sistemos vystymosi kryptis — link nuosaikaus pliuralizmo. Ją indikavo ir centro partijų svarbos augimą atspindintis nežymiai kylantis lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius (3,36²⁴). Jis kiek aplenkė Prancūzijos indeksą (3,2), tačiau nepasiekė Portugalijos rodiklio (3,6²⁵). Išliekantis aukštas agreguotas rinkiminis lakumas, „trečiojo bloko“ — centro partijų — populiarumo augimas ir su tuo susijęs „kraštinių“ blokų įcentrinių tendencijų silpnėjimas jau anksčiau leido pastebėti, kad tolesnis partijų sistemos palankumas pusiau prezidentizmui gali būti kvestionuojamas²⁶.

Daryti išvadas, kad tokios prognozės pasitvirtina, nesulaukus Seimo rinkimų, rizikinga. Savivaldybių rinkimai rengiami pagal kitokią rinkimų sistemą ir su kitokiais disproporcingumo indeksais. Tačiau kai kurie kokybiniai ir kai kurie kiekybiniai antipartinės sistemos bruožai leidžia prognozuoti galimus Prezidento santykius su Seimu ir su ministru pirmininku. Antipartinę sistemą kokybiškai apibūdina nepasitenkinimas tradicinėmis, „ideologinėmis“ partijomis ir jų elitu. Antipartijų lyderiai paprastai išnaudoja savo kaip „pašalinio asmens“ įvaizdį, o pusiau prezidentinėje sistemoje, kaip ir prezidentinėje, tokius veiksmus teoretikai laiko vienais iš pavojingiausių²⁷, nes ji ypatingai priklauso nuo politikų asmeninių savybių, taigi ir politinio žaidimo taisyklių įsisavinimo.

„Pašalinių“ tendencija pusiau prezidentinėje sistemoje gresia tolesniu „parakonstitucinių“ konfliktų eskalavimu, t. y. konfliktų dėl konstitucinių prezidento bei ministro pirmininko prerogatyvų perkėlimu iš teisinės į politinę areną, kur naujųjų partijų lyderiai gali tikėtis didesnės politinės naudos. „Parakonstituciniai“ tarpinstituciniai konfliktai Lietuvos atveju yra tuo pavojingesni, turint galvoje Konstitucijos neaiškumus dėl esminių nuostatų (dviguba ministrų atsakomybė, neaiškus vadovavimas ginkluotosioms pajėgoms, netiksliai reglamentuotas Vyriausybės ir Prezidento įgaliojimų pasidalijimas²⁸). Pusiau prezidentinėje sistemoje, kur kaip jokioje kitoje svarbios tarpinstitucinių santykių tradicijos, antipartinės sistemos iškilimas ne tik griauna tradicinius politinius pasidalijimus, bet ir gerokai sumažina politikos nuspėjamumą, nes „antipartines“ partijas apibūdina žemas ideologijos vaidmuo bei abejotinas koalicinis potencialas.

Kaip tik pastaroji „antipartinės sistemos“ ypatybė atrodo ypatingai pavojinga, turint galvoje ir Lenkijos pavyzdį. Viena vertus, antipartinės sistemos atsiradimas, vertinant „tradicinės“ partijų sistemos terminais, reiškia papildomų relevantiškų partijų atėjimą į Seimą, taigi didesnę jo fragmentaciją. Akivaizdu, kad jei antipartinė sistema įsigalėtų (bet — net jei ir neįsigalėtų, fragmentacijos ir „trečiojo bloko“ kilimo tendencijos tebelieka nepaneigtos), politinė sistema nebeišpildytų dvipartinės ar dviejų stabilių blokų sistemos sąlygų. Vertinant vien partinės sistemos požiūriu, galima įžvelgti nemaža teigiamų tokios situacijos aspektų (pavyzdžiui, sutartinės, o ne konfrontacinės politikos siekimas, „mokymasis“ dirbti koalicijose), tačiau pridedant institucinio modelio matmenį, padėtį komplikuoja ne tik fragmentacija, bet ir abejotinas naujai iškilusių partijų koalicinis potencialas. Formuojant vyriausybę, gal būti atsižvelgiama ne tiek į koalicinį, kiek į naujųjų relevantiškų „antipartinių“ partijų „šantažo“ potencialą.

Taigi net jei antipartinei sistemai nepavyktų vyriausybės veiksmų paversti populistiniais, pastaroji akivaizdžiai susilpnėtų. Pusiau prezidentizmo stabilumui ypatingą grėsmę keltų tai, kad tokiu atveju prezidento institucija tarsi „pakibtų ore“: nebūtų įmanomas nė vienas tradicinis jos veikimo variantas. Sistema neveiktų kaip prezidentinė, nes prezidentas akivaizdžiai nebūtų nei formalus (neleidžia Konstitucija), nei neformalus parlamento daugumos lyderis — stabilios daugumos nebūtų ne tik dėl Seimo fragmentacijos, bet ir dėl sunkiai suderinamų naujųjų ir „tradicinių“ partijų pozicijų. Kita vertus, sistema neveiktų ir kaip parlamentinė, nes antipartinės sistemos produkuotas ministrų kabinetas būtų (ar prezidento būtų laikomas) pernelyg silpnas įgyvendinti vyriausybės politiką. Tokiu atveju Lietuvos pusiau prezidentinei sistemai realiai gresia pakartoti 1991—1993 m. Lenkijos pusiau prezidentizmo periodą, kai kiekviena institucija imdavosi politinių priemonių išplėsti savo įgaliojimus konkurento sąskaita, ir tai priartino šalį prie daugelio konstitucinių konfliktų.

Išvados

Visas šis aiškinimas remiasi tariamąja nuosaka. Daryti deterministinių išvadų apie neišvengiamą antipartinės sistemos atėjimą būsimuosiuose rinkimuose negalima. Be to, ir per praėjusius rinkimus iškilusios naujosios partijos, nors pagal tradicinės partijų sistemos kriterijus (pirmiausia „šantažo“ potencialo) ir yra relevantiškos, nevisiškai atitinka „antipartinių“ partijų kriterijus, o sistemos „antipartinis“ pobūdis taip pat nėra visiškai įrodomas. Dar daugiau, galimas naujųjų partijų veiklos pobūdis parlamente ne tik nėra žinomas, bet šiame darbe buvo aptariamas neišvengiamai supaprastinant kai kuriuos aspektus. Todėl aptartas variantas akivaizdžiai tėra vienas iš galimų tolesnių įvykių scenarijų. Tačiau jį paremtų tas faktas, jog struktūrinės ir kitokios priežastys, leidžiančios kalbėti apie antipartinės sistemos kilimą, nėra trumpalaikės.

Kur kas svarbesnės yra bendresnės šio nagrinėjimo išvados. Partijų sistema Lietuvoje nagrinėjama arba kaip nepriklausomas, arba kaip nuo visuomenės priklausomas kintamasis. Tačiau beveik ignoruojamas partijų sistemos ir institucinio modelio ryšys. Iš dalies tai galima paaiškinti ligšioline palyginti stabilia situacija, kai partijų sistema atitiko teoriškai pusiau prezidentizmui palankiausią dvipartinį ar dviejų stabilių blokų pasiskirstymą. Vis dėlto net atmetus prielaidas apie antipartinės sistemos kilimą, išlieka partijų sistemos fragmentacijos ir relevantiškų partijų skaičiaus didėjimo tendencijos, o centro partijų populiarumo augimas iš kairiųjų ir dešiniųjų atima įcentrinės plėtros galimybes. Todėl kyla abejonių, ar Lietuvos pusiau prezidentinė sistema toliau galės stabiliai veikti kuria nors iš dviejų alternatyvių formų — kaip artima prezidentiniam arba kaip artima parlamentiniam modeliui. O tai gali reikšti tarpinstitucinės konfrontacijos didėjimą iki konstitucinių konfliktų ribos.

Išnašos

1 Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas ir G. Vitkus.— V., 1997.— P. 65—89.

2 Žr.: Pugačiauskas V. Pusiau prezidentinio institucinio modelio įtaka demokratijos stabilumui: Lietuvos ir Lenkijos lyginamoji analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 3.— P. 50—84.

3 Žr.: Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— 1996.— Vol. 48.— P. 297—323.

4 Žr.: Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi-presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.— P. 19.

5 Kartais argumentuojama, kad būtent toks požiūris labiau tinka tirti besiformuojančias partijų sistemas, o partijų sistemos kaip nepriklausomo kintamojo konceptas taikytinas konsoliduotų partijų sistemų tyrimui. Žr., pvz., Novagrockienė J. Partinės sistemos ir jų tipologija // Politologija.— 1995.— Nr. 1.— P. 71.

6 Arter D. Parties and democracy in the Post-Soviet republics: The case of Estonia.— Aldershot, 1996.— P. 17.

7 Ten pat.— P. 18.

8 J. Novagrockienė taip vertina 1995 m. savivaldybių tarybų rinkimus: „kilęs gyventojų nepasitenkinimas balsavimu už sąrašus patvirtina, kad toliau didėja nepasitikėjimas politinėmis partijomis, kitomis demokratinėmis institucijomis, susijęs su politinės kultūros ypatybėmis ir atotrūkiu tarp politinių ir socialinių pokyčių“. Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: trečiasis atmetimas / Sud. A. Krupavičius.— V., 1998.— P. 319—321.

9 Ten pat J. Novagrockienė pažymi, kad partijų sistemą galima laikyti institualizuotą sociologiškai, nes partijų identifikacija atsisiejo nuo bendro sutartinio elito modelio. Žr. ten pat.— P. 307.

10 Žr.: Degutis M. Lietuvos rinkėjai: partijų pasirinkimo motyvai // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 142—157.

11 Žeruolis D. Racionalūs rinkėjai: absenteizmo priežastys // Seimo rinkimai ’96: trečiasis atmetimas / Sud. A. Krupavičius.— V., 1998.— P. 246.

12 Ten pat.— P. 252.

13 „Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas: kam palankūs žmonės? // Lietuvos rytas.— 2000.— Kovo 11.— P. 9.

14 Žr.: Arter D. Op. cit.— P. 17—18.

15 Žr.: Mair P. Party system change: Approaches and interpretations.— Oxford, 1997.— P. 51—52.

16 Tai Dž. Sartorio kriterijai nustatyti relevantiškas partijas. Plačiau žr.: Ware A. Political parties and party systems.— Oxford, 1996.— P. 148—149.

17 Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— P. 130.

18 Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore, 1994.— P. 3—87; Linz J., Stepan A. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America, and Post-Communist Europe.— Baltimore and London, 1996.— P. 276—283.

19 Pavyzdžių skaičių galima kiek padidinti, darant prielaidą, kad partijų sistema pusiau prezidentizmui daro poveikį, analogišką prezidentiniam modeliui. Tuomet būtų galima taikyti argumentus, kad daugpartinės sistemos ir prezidentizmo mišinys yra pavojingas, nes skatina konfliktą tarp vykdomosios valdžios ir parlamento (Žr.: Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228). Be to, galima nurodyti ir sąlygas stabiliam prezidentizmui: tai atliepios (responsive) partijos, įcentrinė partijų sistema ir iš dalies disciplinuotas dalyvavimas rinkimuose (Žr.: Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford, 1994.— P. 88—96).

20 Linz J., Stepan A. Op. cit.— P. 275.

21 Žr.: Taras R. Consolidating democracy in Poland.— Boulder: Westview press, 1995.— P. 172.

22 Žr.: Novagrockienė J. 1996 m. Seimo rinkimai ir Lietuvos partinės sistemos raida // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 125—128.

23 Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida.— P. 319.

24 Novagrockienė J. 1996 m. Seimo rinkimai ir Lietuvos partinės sistemos raida.— P. 125. Mano skaičiavimais, lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius 1996 m. sumažėjo iki 3,33 nuo 4,05 po 1992 m. rinkimų (žr.: Pugačiauskas V. Op. cit.— P. 71).

25 Abu pastarieji rodikliai — iš Linz J., Stepan A. Op. cit.— P. 277.

26 Žr.: Pugačiauskas V. Op. cit.— P. 71.

27 Žr.: Linz J. Op. cit., ypač P. 21—22.

28 Plačiau žr.: Pugačiauskas V. Op. cit., Pugačiauskas V. Institucinių modelių įtaka demokratijos stabilumui: Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo lyginamoji analizė: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas A. Jankauskas. — Vilnius, 1999. (http://www.oocities.org/vykintas/bak.html).

Literatūros sąrašas

Arter D. Parties and democracy in the Post-Soviet republics: The case of Estonia.— Aldershot, 1996.

Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— 1996.— Vol. 48.— P. 297—323.

Degutis M. Lietuvos rinkėjai: partijų pasirinkimo motyvai // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 142—157.

Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore, 1994.— P. 3—87.

Linz J., Stepan A. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America, and Post-Communist Europe.— Baltimore and London, 1996.

Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228.

Mair P. Party system change: Approaches and interpretations.— Oxford, 1997.

Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi-presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.

Novagrockienė J. 1996 m. Seimo rinkimai ir Lietuvos partinės sistemos raida // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 118—132.

Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: trečiasis atmetimas / Sud. A. Krupavičius.— V., 1998.— P. 298—324.

Novagrockienė J. Partinės sistemos ir jų tipologija // Politologija.— 1995.— Nr. 1.— P. 54—72.

Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— P. 128—137.

Pugačiauskas V. Institucinių modelių įtaka demokratijos stabilumui: Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo lyginamoji analizė: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas A. Jankauskas. — Vilnius, 1999. (http://www.oocities.org/vykintas/bak.html).

Pugačiauskas V. Pusiau prezidentinio institucinio modelio įtaka demokratijos stabilumui: Lietuvos ir Lenkijos lyginamoji analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 3.— P. 50—84.

Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford, 1994.— P. 72—152.

Taras R. Consolidating democracy in Poland.— Boulder: Westview press, 1995.

„Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas: kam palankūs žmonės? // Lietuvos rytas.— 2000.— Kovo 11.— P. 9.

Ware A. Political parties and party systems.— Oxford, 1996.

Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas ir G. Vitkus.— V., 1997.— P. 65—89.

Žeruolis D. Racionalūs rinkėjai: absenteizmo priežastys // Seimo rinkimai ’96: trečiasis atmetimas / Sud. A. Krupavičius.— V., 1998.— P. 244—263.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį