Vykintas Pugačiauskas, 1999
Įvadas
Perėjimas į demokratiją Čilėje yra išskirtinis tarp kitų Lotynų Amerikos valstybių. Ši šalis turėjo ilgą demokratijos patirtį ir demokratinę politinę kultūrą iki pat 1973 m. perversmo, atvedusio į valdžią generolo Augusto Pinočeto (Augusto Pinochet) karinį režimą. Tačiau karinis režimas susilaukė paramos ir ją išlaikė efektyvia ekonomikos politika, orientuota į eksportą. Todėl perėjimas opozicijai iškėlė uždavinį grąžinti daugpartinę demokratinę politiką ir panaikinti buvusio režimo autoritarizmo anklavus, bet išlaikyti ekonomikos augimą ir sušvelninti pajamų skirtumus. Šiame referate ir bus apžvelgta, kaip į valdžią atėjusios demokratinės siekė šių dviejų susijusių tikslų.
Esminis dėmesys čia bus skirtas valstybės gebėjimui vykdyti ilgalaikę ekonominio augimo politiką. Tokiai politikai reikia ne tik ekonominių instrumentų bei sąlygų, bet ir valstybės autonomijos bei politinio pasiryžimo vykdyti reformų strategiją. Kita vertus, valstybės autonomija ne visada atitinka demokratinius siekius1, taigi ekonominio augimo politika tam tikromis sąlygomis gali apsunkinti demokratizaciją. Todėl prieš aptardamas perėjimą į demokratiją, trumpai apžvelgsiu karinio autoritarinio režimo politinį ir ypač ekonominį palikimą ypatingą plėtros valstybės tipą Čilėje. Paskui pereisiu prie politinių perėjimo uždavinių ir strategijų juos spręsti. Tuomet aptarsiu, kokią įtaką politiniams uždaviniams darė ekonominiai veiksniai ir kokių priemonių ėmėsi į valdžią atėjusios demokratinės jėgos, siekdamos išlaikyti ekonomikos augimą. Galiausiai bus trumpai aptartos Čilės struktūrinės galimybės išlaikyti į eksportą orientuotą ekonominę plėtrą.
1. Pinočeto palikimas: į eksportą orientuota plėtra ir autoritarizmo anklavai
Šiame šimtmetyje Čilė buvo viena iš nedaugelio Lotynų Amerikos valstybių, išlaikiusių demokratinę politiką, institualizuotas bei efektyvias partijas, pagarbą įstatymui bei palyginti žemą korupcijos lygį. Taigi esminis veiksnys, paskatinęs demokratijos žlugimą per 1973-ųjų metų karinį perversmą, buvo ne silpna demokratinio režimo institualizacija ar per maža valstybės apimtis ir skvarba. Struktūrinė perversmo prielaida buvo nepakankamas valstybės gebėjimas (capacity) tvarkyti ekonomiką ir reaguoti į politines krizes. Valstybės gebėjimą sumažino 1968-aisiais prasidėjusi ideologinė ir politinė poliarizacija, virtusi ekonominiu paralyžiumi ir socialiniais konfliktais. Ekonomikos chaosas, kai infliacija pasiekė 500 procentų, savo ruožtu sumažino režimo legitimumą. Didelė piliečių dalis parėmė perversmą, kad būtų išvengta marksistų atėjimo į valdžią2. Salvadoro Aljendės (Salvador Allende) vyriausybei teko spręsti klasikinę politiko dilemą: rinktis tarp trumpalaikės naudos, skiriant į valdymo postus politikus, ir ilgalaikės paramos konsolidacijos, imantis nepopuliarių technokratinių sprendimų. Nors preferencija akivaizdžiai turėjo būti suteikta antrajam variantui, aštuntojo dešimtmečio pradžios Čilės politiniame chaose prezidento išlikimas buvo abejotinas, nesiėmus trumpalaikių sprendimų3.
Struktūriniu požiūriu, Čilės ekonomika, taigi ir politika, pateko į krizę dėl koalicijų pato, kai įsitvirtinę ekonominiai interesai nesugebėjo reaguoti į rinkos prisisotinimą, t. y. į tai, kad nuo penktojošeštojo dešimtmečio plėtota importo pakeitimo politika aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nustojo būti augimą skatinančia strategija4. Valstybės aparatas nebuvo pajėgus (ar, kaip ką tik minėta, dėl trumpalaikių interesų negalėjo) parengti ilgalaikių plėtros iniciatyvų5. Todėl kariuomenės institucinė intervencija į politiką 1973-aisiais ne tik pradėjo autoritarizmo laikotarpį, bet ir padidino valstybės gebėjimą tvarkyti ekonomiką bei leido jai perimti dalį plėtros valstybės bruožų. Buvo išplėsta valstybės autonomija, leidusi vykdyti technokratinę politiką, taip pat sėkmingai transformuota dalis paskirstymo koalicijų, kurias sukūrė pirminė importo pakeitimo politika. Taigi Čilėje atsirado sąlygų formuotis ne tiek biurokratinės-autoritarinės, kiek plėtros valstybės tipui.
Augančio valstybės gebėjimo formuoti plėtros strategiją išraiška buvo perėjimas nuo importo pakeitimo politikos prie į eksportą orientuotos plėtros modelio. Lotynų Amerikoje tai buvo unikalus eksperimentas, kurį įgalino ne tik karinis autoritarinis režimas (kaimyninėse Argentinoje ir Brazilijoje atsakas į pirminės importo pakeitimo politikos rezultatų mažėjimą taip pat buvo kariniai autoritariniai režimai, tačiau čia biurokratinės-autoritarinės valstybės inicijavo ne į eksportą orientuotą strategiją, tačiau antrinę importo pakeitimo politiką6), bet ir specifinis nepopulistinis jo tipas. Generolas Augustas Pinočetas politikos formavimą perdavė technokratų komandai, vadinamiesiems Čikagos berniukams, kurie veikė, remdamiesi neutraliais ir objektyviais techninio racionalumo kriterijais7. Tai įgalino vienašališkai liberalizuoti prekybą bei užtikrinti užsienio investicijų apsaugą daugelyje ekonomikos sektorių. Be to, buvo garantuota privati nuosavybė, įvesta lanksti darbo įstatymų bei pensijų sistema. Taigi valstybė atsisakė kištis į ekonomiką ir ėmė skatinti į eksportą orientuotą plėtrą8.
Ši plėtros politika aštuntojo dešimtmečio pabaigoje davė rezultatų, tačiau ekonomikos augimas iš esmės priklausė nuo skolinimosi užsienyje. Devintojo dešimtmečio pradžioje priklausomybė nuo užsienio kapitalo ir valiutos susiejimas su JAV doleriu smarkiai apsunkino kilusios finansų krizės padarinius. Diskutuotina, ar krizė parodė, jog ir autoritarinio režimo valstybės gebėjimai yra abejotini, nes režimas sugebėjo reformuoti ekonomikos politiką ir 1986 m. prasidėjo ekonomikos augimas, trukęs net ir demokratizacijos laikotarpiu, kai kitos Lotynų Amerikos valstybės patyrė krizę. Kitaip sakant, valstybės gebėjimus Čilės karinio režimo atveju patvirtintų tai, kad ekonomikos krizė neužsitęsė ir neperaugo į valstybės krizę, o valstybė neatsisakė ilgalaikio plėtros plano.
Vis dėlto 19811982 m. krizė turėjo lemtingų Pinočeto režimui padarinių. Kilę socialiniai protestai režimo nenuvertė, bet privertė jį imtis dalinės socialinės liberalizacijos, o tai galų gale reiškė partijų grįžimą į politinę areną. Turint galvoje partijų stiprumą iki 1973 m. ir demokratinę politinę kultūrą, jų grįžimas reiškė rimtą ir nuolatinę politinę opoziciją režimui. Režimo planas sukurti saugomą demokratiją (protected democracy) tokiomis sąlygomis žlugo, kai Pinočetas 1988 m. pralaimėjo plebiscitą, kuris pagal 1980-ųjų konstituciją turėjo patvirtinti jo kadenciją dar aštuoneriems metams.
Prieš perduodamas valdžią, Pinočetas ėmėsi plačių pakeitimų. Buvo priimta daug organinių konstitucinių įstatymų, kurie sukūrė daugelį autoritarizmo anklavų, be to, imtasi skubiai keisti kai kurių institucijų personalą. Svarbiausia karinio režimo pataisa buvo sau suteikta teisė skirti 9 iš 47 Senato narių. Tai apsunkino vėlesnius mėginimus pakeisti konstituciją ir organinius įstatymus, nes tam reikėjo 60 proc. abejų parlamento rūmų narių pritarimo. Rinkimų sistema, pagrįsta dviejų mandatų apygardomis, irgi prisidėjo prie senojo režimo tęstinumo, kadangi suteikė vienodas sąlygas didžiausiai ir antrajai pagal dydį partijoms, net jei jų gautų balsų skaičius skirtųsi du kartus. Konstitucija suteikė Pinočetui teisę vadovauti ginkluotosioms pajėgoms dar 10 metų po plebiscito, be to, nebuvo galima pašalinti ir policijos, oro pajėgų bei laivyno vadų. Visi keturi kartu sudarė pusę svarbiausius sprendimus priimančios Nacionalinio saugumo tarybos narių. Ginkluotųjų pajėgų vadui perduoti personalo politikos ir kariuomenės socializacijos svertai, armijai suteikta plati teisinė autonomija. Personalo politika buvo svarbi prieš pat perėjimo pradžią: lojaliais Pinočetui asmenimis buvo pakeisti Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų teisėjai, o tolesnių personalo keitimų galimybės demokratiniams politiniams veikėjams buvo suvaržytos iki pat 1997 m. konstitucijos pakeitimų. Visa tai lėmė, kad ateinanti demokratinė vyriausybė turėjo de jure dalytis valdžią su karinio autoritarinio režimo atstovais9.
Ekonominis palikimas, nors pavydėtinas lyginant su kitomis Lotynų Amerikos valstybėmis, atspindėjo Pinočeto režimo įsitikinimą, kad socialinėms sąlygoms pagerinti (užtikrinti realaus darbo užmokesčio augimą ir mažą nedarbą) pakanka laisvosios rinkos ir ekonomikos augimo. Paskutiniaisiais metais prieš perėjimą Pinočeto vyriausybė sumažino mokesčius privačiam sektoriui ir gerokai padidino išlaidas. Padidėjęs biudžeto deficitas (nuo 0,1 proc. BVP 1987 m. iki 1,5 proc. BVP 1988 m.) sukūrė makroekonominį disbalansą.
Taigi demokratinei vyriausybei kilo du bendriausi uždaviniai: išlaikyti ekonominės politikos tęstinumą (koreguojant socialinius aspektus), bet reformuoti politiką. Ateinanti vyriausybė turėjo būti pasirengusi iššsaugoti ekonominį stabilumą ir valstybės gebėjimus vykdyti ekonominės plėtros politiką, skatinti socialinį teisingumą. Politikos reformos turėjo būti laipsniškos, tačiau plataus masto: institucijų sistema buvo visiškai nepalanki reformoms ir demokratinei vyriausybei. Ypatingai problemiškas uždavinys buvo jėgos institucijų demokratizavimas.
2. Politinė perėjimo strategija
Perėjimas į demokratiją Čilėje buvo stebėtinai nuoseklus ir taikus, tačiau turėjo savo kaštų. 1989 m. išrinkto prezidento Patricijo Ailvino (Patricio Aylwin) vyriausybė turėjo laikytis žaidimo taisyklių, kurias nustatė karinis autoritarinis režimas. Opozicija buvo priversta laikytis šių taisyklių nuo pat 1983 m., kai paaiškėjo, kad socialiniai protestai nesugebės priversti Pinočeto pasitraukti. Laimėjusi pirmuosius demokratinius rinkimus, opozicija 12 partijų apjungusi Koalicija už demokratiją (Concertación de Partidos por la Democracia) sutiko išlaikyti autoritarinio režimo konstituciją, o ją keisti pagal pačioje konstitucijoje numatytas procedūras. Padėtį apsunkino tai, kad 43 procentai rinkėjų balsavo už režimo atstovus, taigi opozicija režimui privalėjo gerbti autoritarizmo anklavus dar ir todėl, kad šie turėjo pakankamai ideologinių ir politinių išteklių10.Perėjimo pradžia atitiko tradicinę Lotynų Amerikos situaciją stipri armija, trapi valstybė11.
Taigi perėjimas į demokratiją turėjo remtis naujosios Concertación vyriausybės derybomis su senojo režimo partijomis, kartu mėginant išlaikyti savo poziciją, už kurią balsavo rinkėjai (tam prezidentas apeliavo tiesiogiai į publiką). Pagrindinio politikos klausimo atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus karinio režimo laikotarpiu subtilumas apsunkino derybas. Matydamas kaimyninių valstybių (Argentinos, Urugvajaus) sunkumus, prezidentas P. Ailvinas pasirinko nuosaikesnę strategiją, kai nusikaltimus tyrė ne vyriausybė, bet teisminė Teisės ir susitaikymo komisija. Vis dėlto po žinomo Pinočeto šalininko nužudymo politika smarkiai poliarizavosi, ir Concertación vyriausybė nusprendė dar sušvelninti savo poziciją armijos ir senojo režimo šalininkų atžvilgiu. Todėl per visą prezidento kadenciją jam nepavyko įgyvendinti konstitucinių reformų ir atsisakyti Pinočeto politinio palikimo. Concertación vyriausybė susitelkė vykdyti ne tokias prieštaringas reformas. Nors rinkėjai tai laikė politinės galios praradimu, vyriausybei pavyko išlaikyti santykius su ginkluotosiomis pajėgomis ir išvengti jų keliamos grėsmės12.
Dar daugiau, vyriausybė patvirtino savo veiksmingumą visose srityse, kurių svarstymo de facto neribojo 1980 m. konstitucija ir Pinočeto rėmėjų koalicija, kompromisais buvo pasiekiama beveik konsociacinių sprendimų. Savo ruožtu tai skatino visuomenės pasitikėjimą demokratinio režimo legitimumu ir veiksmingumu13 ir investuotojų bei privataus sektoriaus pasitikėjimą vyriausybės politika. Concertación vyriausybė sugebėjo sukurti politikos stilių, kai buvo formuojama nekonfliktiška nacionalinė darbotvarkė, paremta esminiais kompromisais. Tai turėjo didelės įtakos ir Čilės politikos stiliui apskritai: antagonizmą pakeitė derybos ir susitarimų paieškos, sugebėjmas išskirti konkrečias problemas ir ieškoti bendrų sprendimų. Be to, susiformavo daugiau ar mažiau stabilios partijos ir jų koalicijos. Concertación per visą P. Ailvino valdymo laikotarpį liko stabilus aljansas, kur svarbiausia buvo krikščionių demokratų partija14.
Esminis tokio požiūrio į Čilės politiką trūkumas yra perspektyvos stoka, juolab kad nacionalinės darbotvarkės efektyvumo iki pat 1998 m. nepatikrino ekonominė krizė. Partijų tarpusavio ryšius gerokai pakeitė 1993 m. prezidento rinkimų kampanija, atskleidusi institualizacijos stoką ir tokios padėties keliamus pavojus. Concertación be išankstinių rinkimų (primary election) nesugebėjo susitarti dėl vieningo kandidato, kai vienos partijos siekimas dominuoti iškėlė grėsmę prarasti kitų koalicijos partijų rėmėjus. Dešinioji opozicija pasirodė dar mažiau sugebanti susitarti dėl vieningo kandidato, todėl ir antruosius rinkimus laimėjo Concertación kandidatas Eduardas Frėjus (Eduardo Frei). Kita vertus, 1999 m. prezidento rinkimų kampanijos pirmajame ture dešinieji sugebėjo pasiekti didžiausią nuo 1988 m. pergalę jų kandidatas Žoakinas Lavinas (Joaquin Lavin) surinko beveik tiek pat balsų kaip ir Concertación atstovas Rikardas Lagosas (Ricardo Lagos), šįkart atstovaujantis mažosioms koalicijos partijoms. Atrodo, kad tradicinė Concertación nacionalinių kompromisų politika gali pralaimėti atvirai populistinei dešiniųjų retorikai, tačiau ir per pastaruosius rinkimus dešinieji susitarė su Concertación mažiausiai dėl vieno esminio kampanijos aspekto nepolitizuoti Londone sulaikyto Pinočeto išdavimo.
Taigi per dešimtmetį, praėjusį nuo pirmųjų po 1973 m. perversmo laisvų rinkimų, kol kas nebuvo valdančiosios koalicijos pasikeitimo (nors artimiausiu metu jis realus ir gali tapti rimtu išbandymu Čilės demokratizacijai). Concertación koalicijai pavyko išsaugoti politinį stabilumą, neleisti armijai kištis į politiką, pradėti partijų sistemos konsolidaciją bei paskatinti įcentrines tendencijas (turint galvoje prezidentizmo daugpartinėje demokratijoje keliamus pavojus, tai turėtų pasitarnauti valstybės stabilumui). Concertación vyriausybė taip pat prisidėjo prie politinio kompromiso tradicijų formavimosi. Visa tai legitimavo demokratinį politinį režimą. Kita vertus, tokia politika pereinamajai vyriausybei kainavo senojo režimo sektorių išlaikymą. Autoritarizmo anklavai liko egzistuoti, nors ir smarkiai susilpnėjo. Armija ir toliau pasižymėjo tik pusiau lojaliu elgesiu (ypač reaguodama į buvusio saugumo vadovo Manuelio Kontreraso (Manuel Contreras) nuteisimą ir generolo Pinočeto suėmimą Londone) ir stabdo demokratijos konsolidaciją. Dar daugiau, vyriausybės siekimas rasti kompromisinius sprendimus ne tik susilpnino rinkėjų pasitikėjimą ja, bet ir iškėlė galimybę, kad prieštaringiausiai vertinami pasiūlymai išvis nebus įrašyti į dienotvarkę, o partijų lyderiai praras ryšį su eiliniais rinkėjais. Tai suteikė galimybių išaugti populizmui (kai kitose Lotynų Amerikos valstybėse populizmas galiausiai įrodė savo ekonominį neefektyvumą) juolab populizmui tarp technokratine politika pasižymėjusio Pinočeto šalininkų. Populizmas gali pakenkti ekonominės politikos tęstinumui ir sugriauti Pinočeto režimo ekonominius laimėjimus, kuriuos Concertación vyriausybė stengėsi plėtoti.
3. Ekonominė perėjimo strategija
Prasidėjus perėjimui, ekonominės politikos tęstinumas buvo vienas iš svarbiausių Čilės politikos klausimų. Socialiniai tokios politikos kaštai jau buvo pradėję mažėti, tačiau tik politinis Concertación koalicijos sprendimas, jog Čilė neatlaikytų struktūrinių ekonomikos pokyčių, lėmė tai, kad centro kairieji pasirinko tęsti Pinočeto ekonominę politiką. Tam reikėjo susitarti su visomis pagrindinėmis politinėmis jėgomis (pirmiausia su Pinočeto šalininkais, Nacionalinio atnaujinimo partija (Renovación Nacional), kurie buvo siejami su instituciniu perimamumu bei elito ir technokratų valdžia), tačiau kartu nepamiršti įsipareigojimų savo rinkėjams. Kaip jau buvo aptarta, toks kompromisų ieškojimas ir tapo pagrindine Concertación strategija.
Taigi abu kandidatai į prezidento postą ir P. Ailvinas, ir Pinočeto šalininkas Hernanas Biūchis (Hernan Büchi), nepaisant politinių skirtumų, 1989 m. pasiūlė panašias ekonomines strategijas, kurias apibūdino siekimas išlaikyti atvirą ir į tarptautinę rinką orientuotą ūkį, ir toliau remtis laisvąja rinka bei privačiu sektoriumi, o vyriausybės įsikišimą naudoti tik koreguojant socialinę nelygybę bei užtikrinant makroekonominio stabilumo, taupymo ir investavimo politiką15. Nors Concertación daugiau dėmesio skyrė socialinės nelygybės mažinimui per mokesčių reformą, kai kurių darbininkų teisių pripažinimą įstatymais, privatizavimo sustabdymą ir natūralių monopolijų reguliavimą, jos politika nekartojo kitų Lotynų Amerikos šalių populizmo, o prioritetais laikė makroekonominį stabilumą ir ekonomikos augimą. Taigi esminis uždavinys naujajai vyriausybei buvo išlaikyti privataus sektoriaus pasitikėjimą valstybės gebėjimu skatinti ekonomikos augimą, bet derinti privataus sektoriaus laisvę su didesnės socialinės lygybės siekiu.
Socialinės lygybės didėjimo Concertación koalicija siekė mokesčių bei darbo įstatymų reformomis. Be to, buvo padidinta socialinė parama ir imtasi naujų socialinių programų. Mokesčių reforma buvo pirmoji naujosios vyriausybės reforma, ir ją stengtasi vykdyti, ieškant kompromisų su Pinočeto šalininkais. Po aštrių debatų buvo susitarta dėl abipusių nuolaidų; mainais už galimybę laikinai pakelti korporatyvinio pelno mokesčio tarifą ir pridėtinės vertės mokestį vyriausybė įsipareigojo skirti visas naujas lėšas tik socialinėms programoms. Darbo įstatymų reformoms vyriausybė stengėsi gauti visų susijusių socialinių veikėjų paramą ir sugebėjo pasiekti darbininkų bei darbdavių kompromisą dėl reformos gairių. Profesinės sąjungos pripažino privačią nuosavybę, o darbdaviai darbininkų reisę organizuotis. Concertación įrodė pajėgumą primesti savo siekius: ši reforma nei tęsė dešiniąją Pinočeto darbo politiką, nei atstatė iki 1973 m. buvusius konfrontacinius santykius ir griežtą darbo rinkos reglamentavimą. Lankstumo atsisakymas būtų pakenkęs į eksportą orientuotai ekonomikai. Beje, kai kurie duomenys rodo, kad darbo rinka iš tikrųjų yra nelanksti, nors nelankstumą lemia ne tiek darbo įstatymų reforma, kiek darbo jėgos augimas16.
Privatus sektorius po 1989 m. rinkimų mažai pasitikėjo Concertación vyriausybe ir baiminosi intervencionistinės valstybės politikos grįžimo. Todėl verslo lyderiai nutolo nuo susiskaldžiusių konservatorių ir pagrindiniu savo uždaviniu ėmė laikyti ne Pinočeto ekonominės politikos kaip tokios, bet laisvosios rinkos gynimą. Kadangi Concertación taip pat nusprendė sušvelninti savo poziciją dėl laisvosios rinkos ir pripažino esamos ekonominės struktūros pranašumus, privačią nuosavybę bei plėtros siekį, atsirado poreikis abiem pusėms susitarti. Verslo ekonominis aktyvumas nesumažėjo, o tai rodė augantį pasitikėjimą į valdžią atėjusiais centro kairiaisiais. Vis dėlto, kaip minėta, aštrių nesutarimų kilo dėl mokesčių ir darbo įstatymų reformos, nepaisant to, kad tokia reforma sukūrė sveiką ekonomikos struktūrą, taigi prisidėjo prie stabilumo ir demokratinio režimo legitimavimo. Verslas kritiškai žiūrėjo į valstybės dydį ir tolesnės privatizacijos stoką, nors rėmė valstybės politiką daugelyje sektorių17.
Užtikrinti privataus sektoriaus pasitikėjimą naujajai vyriausybei buvo itin svarbu, kadangi pagrindiniu vyriausybės instrumentu vykdyti ekonominę programą tapo makroekonominė politika, o joje privačiam sektoriui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo. Makroekonominė politika, orientuota išlaikyti BVP augimo tempus, rėmėsi eksporto sektoriaus plėtra. Tiesa, pirmaisiais darbo mėnesiais vyriausybė ne tik nesiėmė populistinės ekonominės politikos, bet stengdamasi sumažinti infliaciją (kaip minėta, Pinočeto režimas paliko deficitinį biudžetą ir padidintas išlaidas) net paaukojo ekonomikos augimo siekį. Netrukus BVP augimas atsigavo ir pasiekė net 10,4 proc. 1992 m. Šįkart augimas rėmėsi nebe užsienio finansiniais ištekliais, kaip aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, bet nacionaliniais ištekliais, ir buvo stimuliuojamas taupymo, taip pat investicijų ir eksporto augimo. Vis dėlto didelės privataus sektoriaus investicijos ir aktyvumo lygis iškėlė grėsmę, kad ekonomika perkais, ir vyriausybė turėjo imtis priemonių užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą trumpalaikio sąskaita. Norėdamas išlaikyti eksporto patrauklumą, Centrinis bankas kartu su finansų ministerija turėjo išlaikyti žemą nacionalinės valiutos kursą. Tačiau norint nedidinti rezervų kiekio, teko ieškoti naujų išeičių, pavyzdžiui stimuliuoti paklausą importui, mažinant jo tarifus importui, bet keliant kai kuriuos mokesčius. Papildomi ištekliai, be to, buvo nukreipiami mažinti valstybės užsienio skolą, nors privataus sektoriaus užsienio įsiskolinimas dėl didėjančių investicijų kai kuriose srityse augo.
Iš aptartos ekonominės perėjimo strategijos aišku, kad naujoji vyriausybė sugebėjo išlaikyti atvirą į eksportą orientuotą rinkos ekonomiką bei užtikrinti jos augimą, nors valstybės autonomija dėl demokratinių spaudimų bei Concertación pasirinktos politinės kompromisų strategijos ir sumažėjo. Vis dėlto Čilė ėmėsi reikšmingos inovacijos, kai pamėgino institualizuoti konsultacinius mechanizmus tarp svarbiausių politinių ministrų, partijų bei parlamento lyderių ir technokratų, taip pat integravo politinę ir techninę sprendimų koordinaciją18. Nesiimdama populistinės politikos, vyriausybė užtikrino valstybės ekonominių gebėjimų perimamumą ir santykinai technokratinę politiką. Vis dėlto tebelieka problemiškas tolesnis ekonomikos augimas, todėl baigiant būtina trumpai apžvelgti pagrindinius pavojus į eksportą orientuotos plėtros modeliui.
4. Ekonominio augimo perspektyvos
Čilės ekonominis augimas priklauso nuo eksporto sektoriaus augimo. Nors per paskutiniuosius kelerius Pinočeto režimo metus ir pirmuosius kelerius metus nuo perėjimo pradžios ekonominio augimo tempai buvo įspūdingi, lyginant juos su ilgalaikėmis tendencijomis atrodo, kad tai yra ekonomikos ciklo reiškinys. Todėl tebėra neaišku, ar augimas atspindi tik gamybos veiksnių mobilizaciją, ar priklauso nuo kylančio produktyvumo.
Kai kuriais duomenimis, dešimtojo dešimtmečio pradžios augimas rėmėsi didesniu darbo jėgos įtraukimu į gamybos procesą, t. y. mažėjo nedarbas, buvo utilizuojami nepanaudoti ištekliai. 1992 m. nedarbo lygis pasiekė vos 4,4 proc.19 Vis dėlto ilgalaikis ekonominis augimas priklauso ne nuo visiško darbo jėgos ar kitų išteklių panaudojimo, ir net ne vien nuo didėjančių investicijų (nors jos įgalina efektyviau išnaudoti darbo jėgą ir technologiją), bet nuo inovacijų, kurios padidina gamybos veiksnių efektyvumą20. Tuo tarpu Čilėje nebuvo investuojama į technologijas ar darbo sąlygų gerinimą. Be to, didelis užimtumas ir į eksportą orientuota ekonomika reikalauja augančio produktyvumo, nes tik produktyvumo augimas gali atsverti su ekonomikos plėtra augantį realųjį darbo užmokestį. Nekylant produktyvumui, darbo kaštai sumažina ekonomikos konkurencingumą. Tuo tarpu šio dešimtmečio pradžioje Čilėje buvo pastebima kaip tik tokia tendencija21.
Todėl nors makroekonominė politika skatina taupymą ir investicijas, savaime investicijos nėra pakankamos nuo tada, kai importo pakeitimo industrializaciją pakeitė į eksportą orientuotos plėtros modelis. Pastarasis modelis reikalauja ne tik investicijų, bet technologinių inovacijų ir aukštesnės darbo kokybės. Todėl Čilės vyriausybei kyla aštrus poreikis plėtoti švietimą, mokslą ir kelti darbo jėgos kvalifikaciją22 bei užtikrinti, kad, siekiant didesnės pramonės išeigos, nebūtų pereikvojami gamtos ištekliai.
Išvados
Generolo Augusto Pinočeto režimas paliko reikšmingą politinį ir ekonominį palikimą. Nors ekonominis palikimas vidutiniuoju laikotarpiu atrodė pozityvus (Čilė devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo bene vienintelė Lotynų Amerikos valstybė, pasirinkusi ne antrinę importo pakeitimo politiką, bet į eksportą orientuotos plėtros modelį), trumpuoju laikotarpiu naujajai vyriausybei teko imtis priemonių atstatyti makroekonominį ekvilibriumą, kurį pažeidė paskutiniųjų režimo metų ekonominė politika.
Be to, naujoji Concertación vyriausybė, nors nusprendė išlaikyti daugumą ekonominės politikos aspektų, turėjo imtis kai kurių struktūrinių reformų, kad būtų užtikrintas lygesnis pajamų pasiskirstymas ir labiau reglamentuoti darbo santykiai. Reformų būtinybė kilo ne vien dėl ideologinių (centro-kairės) nuostatų, bet ir dėl poreikio užtikrinti socialinį stabilumą bei demokratijos legitimumą. Be to, ilguoju laikotarpiu, norint išlaikyti į eksportą orientuotos plėtros modelį ir efektyvią gamybą, kuri užtikrintų augimą, vyriausybei reikės ne tik tęsti inovatyvią makroekonominę politiką, bet ir užtikrinti investicijas į technologijų plėtojimą bei švietimą. Tokiai politikai gali kelti pavojų populistinio Pinočeto šalininko pergalė 1999 m. prezidento rinkimuose.
Politinis Pinočeto režimo palikimas yra gerokai sudėtingesnis, ir, nors jo įtaka per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, net dvi naujosios administracijos nesugebėjo sunaikinti autoritarizmo anklavų. Svarbiausi anklavai yra Senatas, kurio dalis vietų priklauso nerenkamiems Pinočeto šalininkams (o nuo 1998 m. kovo ir pačiam Pinočetui), bei ginkluotosios pajėgos, ne kartą parodžiusios savo nelojalumą demokratiniam režimui. Šių anklavų įtaką iš pat pradžių padidino tai, kad prezidento P. Ailvino vyriausybė sutiko dirbti pagal nedemokratinę 1980 m. konstituciją (bet neišnaudojo tų jos nuostatų, kurios suteikė vykdomajai valdžiai pranašumo prieš kitas institucijas). Galiausiai jai teko atsisakyti ketinimų reformuoti institucijas, baiminantis, jog padidėjusi poliarizacija sukels grėsmę demokratijos išlikimui.
Vis dėlto jau pirmajai demokratinei vyriausybei pavyko pakeisti politikos stilių iš konfrontacinio-segmentinio į kompromisinį-nacionalinį. Nors kompromisai atsiliepdavo politikos kokybei ir svarstomų temų ratui, Concertación koalicija pabrėžtinai stengėsi susitarti su visomis reikšmingomis politinėmis jėgomis, pirmiausia su Pinočeto šalininkais. Tokia politika ne tik padėjo legitimuoti demokratinį režimą, bet ir paskatino privataus verslo bei užsienio investuotojų pasitikėjimą Čilės perėjimu. Tai leistų kalbėti apie pasirinktos politinės strategijos sėkmę, tačiau kol nebus atsikratyta pavojaus, jog autoritarizmo anklavai aktualizuos savo galios potencialą, Čilės demokratijos negalima laikyti konsoliduota.
Išnašos
1 Žr.: Žeruolis D. Rytų Azijos ekonomikos stebuklas Lotynų Amerikos stagnacijos fone: valstybės autonomijos kontūrai // Politologija. 1997. Nr. 2. P. 4748.
2 Boeninger E. Latin Americas multiple challenges // Journal of democracy. P. 2731.
3 Geddes B. Politicians dilemma: Building state capacity in Latin America. Berkeley, 1994. P. 1718.
4 Boeninger E. Op. cit. P. 29.
5 Žeruolis D. Op. cit. 1997. Nr. 2. P. 5960.
6 Ten pat. P. 56, 6566.
7 Ten pat. P. 66.
8 Boeninger E. Op. cit. P. 32.
9 Stepan A. Linz J. J. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America and Post-communist Europe. Baltimore, London, 1996. P. 207210.
10 Ten pat. P. 211212.
11 Hakim P., Lowenthal A. F. Latin Americas fragile democracies // Journal of democracy. 1991. Vol. 2. No. 3. P. 21.
12 Goma O. M., Caledón C. Chile in transition: Economic and political strategies // Economic policy and transition to democracy: The Latin American experience / Eds. J. A. Morales, G. McMahon. Houndmills, 1996. P. 215.
13 Stepan A. Linz J. J. Op. cit. P. 213214.
14 Goma O. M., Caledón C. Op. cit. P. 216.
15 Ten pat. P. 192.
16 Ten pat. P. 199.
17 Plačiau žr. ten pat. P. 203204.
18 Boeninger E. Op. cit. P. 5657.
19 Goma O. M., Caledón C. Op. cit. P. 220.
20 Vaizdingą šios problemos aprašymą žr.: Krugman P. The myths of East Asian miracle // http://web.mit.edu/krugman/www/myth.html.
21 Goma O. M., Caledón C. Op. cit. P. 220221.
22 Boeninger E. Op. cit. P. 5960.
Literatūros sąrašas
1. Boeninger E. Latin Americas multiple challenges // Journal of democracy. P. 2663.
2. Geddes B. Politicians dilemma: Building state capacity in Latin America. Berkeley, 1994.
3. Goma O. M., Caledón C. Chile in transition: Economic and political strategies // Economic policy and transition to democracy: The Latin American experience / Eds. J. A. Morales, G. McMahon. Houndmills, 1996. P. 191223.
4. Hakim P., Lowenthal A. F. Latin Americas fragile democracies // Journal of democracy. 1991. Vol. 2. No. 3. P. 1629.
5. Krugman P. The myths of East Asian miracle // http://web.mit.edu/krugman/www/myth.html.
6. Stepan A. Linz J. J. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America and Post-communist Europe. Baltimore, London, 1996.
7. Žeruolis D. Rytų Azijos ekonomikos stebuklas Lotynų Amerikos stagnacijos fone: valstybės autonomijos kontūrai // Politologija. 1997. Nr. 2. P. 4472.
|
|
|