Institucinio modelio įtaka partijų sistemai:
Prancūzijos atvejis

Vykintas Pugačiauskas, 1999

Įvadas

Institucijų įtaka partijų sistemai neapsiriboja vien parlamento rinkimų taisyklių poveikiu partijų skaičiui, jų orientacijos ir tarpusavio konkurencijos pobūdžiui. Ne mažiau svarbus ir kitas kintamasis — institucinis modelis. Šiuo atveju institucinis modelis suprantamas kaip prezidento ir parlamento konstituciniai įgaliojimai, susiję su vykdomosios valdžios formavimu, veikla bei jos nutraukimu. Iš apibrėžimo matyti, kad apie institucinio modelio įtaką partijų sistemai galima kalbėti tik turint galvoje neparlamentines valstybes, t. y. analizuoti pusiau prezidentinio arba prezidentinio institucinio modelio įtaką, dar tiksliau — analizuoti prezidento institucijos ir prezidento rinkimų taisyklių įtaką; kitais atvejais pakaktų tirti rinkimų taisyklių poveikį.

Tuomet Prancūzijos Penktoji respublika, dažniausiai apibūdinama kaip pusiau prezidentinė, yra vienas iš nedaugelio atvejų Vakarų Europoje, kur galima tikėtis aptikti institucinio modelio poveikį partijų sistemai. Ar institucinio modelio įtaka partijų sistemai iš tikrųjų egzistuoja, ir, jei taip, kokio pobūdžio partijų sistemą ji struktūruoja, ir yra pagrindiniai šio referato klausimai. Tai nereiškia, kad institucinis modelis tampa vieninteliu dėmesio centru. Atvirkščiai, būtina pabrėžti ryšį tarp jo įtakos ir parlamento rinkimų taisyklių įtakos.

Šiame darbe pirmiausia bus aptartas partijų sistemos pokytis nuo Ketvirtosios iki Penktosios respublikos. Apibūdinus reikšmingas prezidento institucijos ir rinkimų taisyklių ypatybes, bus pereita pirmiausia prie to, kaip jos transformavo Prancūzijos partijas, o galiausiai — kokį poveikį padarė šalies partijų sistemai.

1. Nuo „partijų režimo“ iki partijų dominavimo

Vienas iš žinomiausių apibūdinimų, kurių nusipelnė Prancūzijos Ketvirtoji respublika, buvo „partijų režimas“ (régime des partis). Tai generolo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) terminas, atspindintis ir Trečiosios bei Ketvirtosios respublikos nestabilumą, ir jo paties antipatiją partijoms. Galima išskirti tris „partijų režimo“ ypatybes: (1) daugpartiškumą, (2) parlamento viršenybę ir (3) vyriausybių nestabilumą1.

Ketvirtoji respublika buvo ne tik daugpartinė, bet partijų sistema buvo poliarizuota, o partijoms trūko disciplinos ir organizacijos. Kaip pastebi Ezra Suleimanas (Ezra N. Suleiman), partijos buvo ne tiek organizacijos su giliais ryšiais visuomenėje, kiek vienodą „politinę etiketę“ turinčių išrinktų pareigūnų asociacijos2, savotiškas Didžiosios Britanijos parlamentinių partijų analogas. Pagrindinis skirtumas buvo tai, kad vyriausybės koalicijų partijos nelaikė savo pareiga remti esamas vyriausybes. Be to, vyriausybės buvo sudaromos ne remiantis rinkimų rezultatais, o individų grupių, „nepriklausomųjų“ ir partijų segmentų susitarimais ir kombinacijomis3. Žemą partijų organizacijos lygį lėmė istorinės priežastys, pavyzdžiui, lėta industrializacija ar politinių asociacijų draudimas devynioliktajame amžiuje, ir politinės, pavyzdžiui, stiprūs regioniniai lyderių ryšiai, kuriuos išlaikė proporcinė rinkimų sistema, besiremianti departamentų apygardomis4.

Taigi dėl partijų vidinių susiskaldymų, prastos organizacinės bazės, parlamento viršenybės ir pernelyg skirtingas politines jėgas jungusių vyriausybės koalicijų vyriausybės buvo nestabilios. Būtent šis nestabilumas, atrodo, ir paskatino pavadinti Ketvirtąją respubliką „partijų režimu“, kur partijos ir jų lyderiai neva turėjo neribotą įtaką. Tačiau tai, atvirkščiai, buvo ne-partijų režimas, o partijų lyderiai dažnai neturėjo įtakos savo partijos parlamentarams. Partijų režimas atsirado tuomet, kai generolo de Golio partija per rinkimus pradėjo gauti daugumas, savo pagrindiniu uždaviniu ėmė laikyti pastangas išlaikyti vyriausybę ir ją remti. Penktojoje respublikoje partijos ėmė iš tikrųjų dominuoti parlamente. Būtent su šiuo reiškiniu siejamas šalies politinis stabilumas5.

Persis Alumas (Percy Allum) identifikuoja penkis pagrindinius partijų sistemos pokyčius: (1) partijų skaičiaus mažėjimas, (2) nacionalinių partijų formavimasis ir konsolidavimasis vietinių sąskaita, (3) stabilių ir disciplinuotų koalicijų parlamente formavimasis, aiškus pasidalijimas tarp vyriausybės ir opozicijos, (4) komunistų integracija, jų įtraukimas į kairiųjų aljansą ir antisisteminių pozicijų silpnėjimas, (5) bendras politinio dalyvavimo didėjimas6. Įmanomi įvairūs šių pokyčių aiškinimai, pavyzdžiui, remiantis visuomenės nuomonės pokyčiais ar partijų tarpusavio santykių ir vidaus susiskaldymo sukuriamais postūmiais7. Tačiau šie aiškinimo būdai neišvengia politinio proceso skirstymo į etapus, kuriuos skiria aiškūs „slenksčiai“ — prezidento rinkimai. Todėl atrodo, kad prezidento institucija ir jos rinkimo būdas yra esminiai kintamieji, norint paaiškinti Prancūzijos partijų sistemos transformaciją.

2. Prezidento institucija ir prezidento rinkimų taisyklės

Kaip atsakas į Trečiosios ir Ketvirtosios respublikos nestabilų parlamentinį valdymą buvo sukurta 1958-ųjų konstitucija, kurios esminė ypatybė yra, viena vertus, stiprios vykdomosios valdžios galimybė ir, antra vertus, parlamento įtakos vyriausybei išlaikymas. Dar viena su konstitucija siejama ypatybė yra centrinis prezidento vaidmuo. Iš tikrųjų, konstitucija suteikia prezidentui didelių galių ypatingiems atvejams, tačiau įprastinėmis sąlygomis, kaip parodė vadinamojo „sugyvenimo“ (cohabitation) etapai (1986—1988, 1993—1995 ir nuo 1997 m.), konstitucija savaime nėra prezidento stiprumo pagrindas. Prezidento institucijos stiprumas veikiau priklauso nuo jo padėties parlamento daugumos atžvilgiu.

Kuriant konstituciją, prezidento funkcijos buvo dvejopos: įprastos politikos atveju — arbitražinės, kilus ypatingosioms situacijoms — užtikrinti valdžios stabilumą ir tęstinumą. Centrinį vaidmenį prezidento institucija užėmė dėl mažiausiai dviejų veiksnių — asmeninės generolo de Golio įtakos ir 1962 m. konstitucijos pataisos, kuri nustatė, kad prezidentas renkamas visuotiniais ir tiesioginiais rinkimais. Pirmasis veiksnys šiuo atveju nėra labai svarbus, pakaks paminėti, jog 1958 m. konstitucija įkūnijo generolo de Golio viziją, kad vadovauti turi valstybės vadovas, turintis svarbių konstitucinių galių — o vėlesnis jo vadovavimas sukūrė lūkesčius, kad prezidentas turi būti stiprus lyderis ne vien konstitucinėse užsienio politikos ir gynybos srityse, bet ir vidaus politikoje (politikai, mėginę tai paneigti, prezidento rinkimuose smarkiai pralaimėdavo)8.

Stipraus prezidento institucija partijoms sukūrė svarbų „prizą“. Kad šis „prizas“ iš svarbaus virto pagrindiniu, lėmė 1962 m. spalio 28 d. referendumas, įtvirtinęs tiesioginius prezidento rinkimus. Tai reiškė ne tik dar stipresnį prezidento legitimumą, bet ir „nulinės sumos“ tendencijas, kadangi prezidento postas yra vienintelis ir nedalomas. Prezidentas renkamas dviejų turų sistema, kur, norint laimėti pirmajame ture, reikia surinkti 50 proc. ir vieną balsą. Neišrinkus prezidento, į antrąjį turą patenka du daugiausia balsų surinkę kandidatai (jei kuris nors iš jų atsisako, jo vietą užima trečias daugiausia balsų pirmajame ture surinkęs kandidatas). Taigi galiausiai prezidentu išrenkamas absoliučią balsų daugumą surinkęs asmuo. Referendumas buvo inicijuotas veikiau kaip politinės kovos priemonė, siekiant išlaikyti prezidento institucijos populiarumą bei legitimumą — ir tolesnį golistų valdymą — po de Golio kadencijos9, bet, kaip ir visa Prancūzijos Penktosios respublikos konstitucija, padarė neplanuotą poveikį partijų organizacijai, konkurencijai bei bendradarbiavimui ir partijų sistemai. Prieš tai aptariant, būtina paminėti vieną ypatingą de Golio politikos rezultatą: jis ne tik sukūrė stiprią prezidento instituciją, bet ir stiprią prezidento daugumos partiją.

3. De Golio palikimas: daugumos partija

Moderni Prancūzijos partijų sistema siejama su generolo de Golio veikla ir apskritai su golizmu kaip reiškiniu. Š. de Golio politika lėmė mažiausiai tris pokyčius: jam pavyko apjungti beveik visus centro ir dešiniųjų rinkėjus; jam pavyko sukurti daugumą — daugumos partiją, daugumos vyriausybę ir, svarbiausia, daugumos tradiciją; pagaliau, golizmas kaip reiškinys privertė apsijungti opoziciją. Dalis šių pokyčių, aišku, susiję ir su rinkimų taisyklėmis, tačiau kol kas verta aptarti asmeninę generolo de Golio įtaką. Paradoksalu, tačiau daugumos partijos kūrimasis prasidėjo nepaisant to, kad de Golis nepritarė partijų valdžiai ar bent jau laikė save viršpartiniu.

Daugumos poreikis kyla dėl 1958 m. konstitucijos ypatybių. Ji nustato, kad šiaip jau ribotas galias turinti Nacionalinė asamblėja gali atstatydinti vyriausybę, jei už nepasitikėjimą balsuoja dauguma jos narių. Tai reiškia, jog prezidentas turi skirti daugumai priimtiną vyriausybę, kitaip jos žlugimo galimybės smarkiai padidėja. Savaime tai nereiškia, kad dauguma turi būti prezidento pusėje (įmanomas ir „sugyvenimas“ su ministro pirmininko dauguma, ir net, kaip rodo 1988 m. rinkimų rezultatai, vyriausybė, kuriai iki daugumos trūksta kelių vietų), tačiau daugumos poreikis yra vienas iš skiriamųjų Penktosios respublikos bruožų. O jį realizuoti įmanoma dėl dviejų turų absoliučiosios daugumos rinkimų sistemos, kur į antrąjį turą paprastai gali patekti tik kandidatai, surinkę daugiau kaip 12,5 proc. visų rinkėjų balsų. Dar daugiau, daugumos formavimąsi ir discipliną, kai kurių autorių teigimu, skatina prezidento teisės skelbti referendumą ir paleisti parlamentą10.

Istoriškai, de Golio daugumos partijos formavimasis iš esmės prasidėjo dar prieš 1962 m. referendumą, kai parlamento deputatai buvo priversti rinktis vieną iš dviejų alternatyvų: paremti referendumą ar jam pasipriešinti (vėliau rėmėjų pagrindu susiformavo vyriausybinė dauguma). Kadangi dauguma prezidento neparėmė, de Golis pasinaudojo konstitucine teise ir paleido parlamentą, rinkėjams pateikdamas ne tik klausimą dėl konstitucijos pataisų, bet ir galimybę balsuoti už kandidatą į premjerus, kuris bus „prezidento“ daugumos narys. Nuo tada „daugumos koalicijos raison d’etre tapo balsuoti už vyriausybę ir politiką, kurią pasirinko prezidentas“11. Po mėnesio parlamento rinkimus didele persvara laimėjo golistai (UNR-UDT — Union pour la Nouvelle République) ir nepriklausomi respublikonai. Pirmą kartą Prancūzijoje suformuota daugumos — prezidento daugumos — vyriausybė. Džono Frearso (John Frears) terminais, tuomet „asmeninį golizmą“ ėmė keisti „partinis golizmas“12. Legitimumas buvo rutinizuotas, ir, kai charizmatinis lyderis išėjo, golistai (tuomet jau UDR — Union pour la Défense de la République) išliko ne tik valdančiąja partija, bet ir dominavo daugumoje institucijų13.

Ne mažiau svarbu tai, kad panašius procesus de Golis pradėjo ne tik vyriausybinės daugumos, bet ir opozicijos stovykloje. Po 1965 m. prezidento rinkimų socialistai suvokė, kad vienintelė galimybė sukurti stiprią atsvarą prezidento valdžiai yra platus kairės aljansas, į kurį būtinai turi būti įtraukti izoliavęsi komunistai. Būtent toks aljansas, suformuotas 1972 m., po įvairių vidaus nesklandumų sugebėjo pirmą kartą nutraukti dešiniųjų ir centro prezidentų tradiciją, kai 1981 m. buvo išrinktas socialistų kandidatas Fransua Miteranas (Francois Mitterand). Tiesa, tokio aljanso susiformavimas žymiai labiau priklausė nuo prezidento rinkimų logikos, prie kurios dabar ir bus pereita.

4. Prezidento institucijos poveikis partijoms

Prezidento institucijos svarba ir visuotiniai prezidento rinkimai privertė partijas „prezidentizuotis“, t. y. jų išteklių paskirstymo struktūra ėmė atspindėti prezidento institucijos dominavimą. Septintajame dešimtmetyje prasidėjusi restruktūrizacija pavertė partijas nacionalinėmis, disciplinuotomis ir organizuotomis.

Istoriškai, šiam procesui vėlgi buvo reikšmingas „de Golio veiksnys“ — jo dalyvavimas 1965 m. prezidento rinkimuose. Būtent tuomet golizmas buvo institualizuotas kaip organizuota partinė mašina. Tai nebuvo savaeigis procesas: charizmatinis generolo legitimumas silpnėjo, ir prireikė jį paremti partijos organizacija. Antrojo turo kampanijai ir vėlesniems parlamento rinkimams ėmė vadovauti ministras pirmininkas Žoržas Pompidu (Georges Pompidou). Įgavęs organizacinius partijos valdymo svertus, jis sugebėjo pasirengti kitiems prezidento rinkimams, kuriuose partijų organizacija jau vaidino svarbiausią vaidmenį (ne tik UDR laimėjo dėl partijos paramos savo kandidatui, bet į antrąjį turą vos nepateko komunistų kandidatas, turėjęs žymiau geriau organizuotą paramą ir aiškią politinę programą už populiarų, bet organizaciniu požiūriu nepasirengusį centristų kandidatą).

Prezidento rinkimai sukuria situaciją, kai „laimėjęs laimi viską“, ir, atvirkščiai, „pralaimėjęs viską pralaimi“. Gauti daugumą balsų prezidento rinkimuose įmanoma tik iškėlus kiek įmanoma platesnę paramą turintį kandidatą ir jam remti naudojant išplėtotą partijos struktūrą. Todėl prezidento rinkimai paskatino partijų „nacionalizavimąsi“, jos tapo „mašinomis nominuoti, remti ir padėti išrinkti kandidatus į prezidento postą“14. Partijose ėmė dominuoti kandidatų į prezidento postą (présidentiables) veikla ir interesai, jos ėmė centralizuotis apie kandidatus, o likusių partijos lyderių įtaka jos politikai buvo apribota15. Visos pagrindinės partijos kandidatų į prezidento postą pasirinkimą ėmė laikyti viena iš svarbiausių savo funkcijų16.

Tačiau ten, kur kai kurie autoriai mato golizmo įtaką partijų ir jų sistemos restruktūrizavimui, Ivas Meni (Yves Mény) tvirtina, kad prezidento rinkimų poveikį partijoms galima laikyti partijų nemėgusio generolo de Golio „pomirtiniu kerštu“: institucijos ne tik nestiprina partijų, bet jas silpnina. Pirmiausia konkurencija kyla partijos viduje tarp galimų kandidatų į prezidentus, eskaluojami asmeniniai ir frakcijų konfliktai, kuriami aljansai, skaldantys partiją. Kad prezidento rinkimai stiprintų partijas, turi būti patenkintos dvi sąlygos: turi egzistuoti tik dvi pagrindinės partijos, o kandidatai — būti renkami (viešai ar partijų viduje). Kitaip partijos tampa asmenybių kovos įkaitėmis17.

Tokia interpretacija turi pagrindo, tačiau iš esmės tai yra ginčas dėl „pusiau tuščios“ ar „pusiau pilnos“ stiklinės. Pradedant 1969 m., kiekvienuose prezidento rinkimuose galima rasti partijų susiskaldymo pavyzdžių. Empiriškai dažniau buvo susiskaldžiusios dešinės ir centro partijos (ir, kaip rodo „Nacionalinio fronto“ skilimas, ekstremistai). 1974—1976 m. UDR vidaus konfliktai dėl pralaimėtų prezidento rinkimų netgi virto skilimu ir buvo įkurtas naujas golistų judėjimas (RPR — Rassemblement pour la République). Tačiau svarbu, kad neretai tai buvo susiskaldymas pagal partijų skiriamąsias linijas (dažnai — tarp golistų ir centristų), t. y. ne partijų, bet tik partijų aljansų, daugumos viduje. Be to, kiekvienuose rinkimuose taip pat buvo atvejų, kai partija ar net partijų aljansas išrinkdavo vieną kandidatą ir nuosekliai jį remdavo. Ir bet kuriuo atveju pagrindinė organizacinė kandidatų paramos bazė likdavo partijos struktūra18. I. Meni, atrodo, yra teisus ir minėdamas 9-ajame dešimtmetyje prasidėjusį partijų įtakos mažėjimą. Jis gali pasirodyti esminis, tačiau jo priežastys yra už šio referato ribų. Kur kas daugiau dėmesio nusipelno antroji I. Meni „kaltinimo“ dalis: prezidento institucijos poveikis partijų sistemai.

5. Prezidento institucija ir partijų sistema

Vienas iš „šalutinių“ 1958 m. konstitucijos rezultatų yra partijų sistemos restruktūrizavimas. Jam turėjo įtakos prezidento rinkimų logika, kai laimėti gali tik vienintelis kandidatas, ir rinkimų taisyklės, pagrįstos, kaip minėta, dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema. Šie du veiksniai yra tarpusavyje susiję: prezidento rinkimai savaime nesukuria ilgalaikių bipoliarinių tendencijų19, o dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema, kaip rodo ir Prancūzijos Trečiosios respublikos pavyzdys, nėra pakankama formuotis nacionalinėms partijoms ir stabilioms parlamento daugumoms20.

Tačiau bendra šių dviejų veiksnių įtaka sustiprino partijų sistemos bipoliarines tendencijas. Viena iš jų — partijų siekimas būti daugumos dalimi (vocation majoritaire). Prezidento postą galima užsitikrinti tik sukūrus kiek įmanoma platesnę partijų koaliciją, o daugumą parlamente irgi galima gauti tik jungiantis į aljansus, ypač tarp pirmojo ir antrojo rinkimų turų. Norėdamas antrajame ture gauti daugumą, vocation majoritaire aljansas turi sugebėti pirmajame surinkti bent 35—40 proc. balsų. Dešinėje politinio spektro pusėje yra priversti bendradarbiauti golistai ir centro—dešinės partijos, kairėje socialistų kandidatai dažniausiai mėgina gauti komunistų paramą. Pasiskirstymas į „dešinę“ ir „kairę“ irgi neatsitiktinis. Kartu su rinkėjų takoskyrų pokyčiais (ideologinės — respublikos versus ancien régime — ir religinės takoskyros silpnėjimu, socioekonominės santykiniu stiprėjimu) rinkiminių aljansų logika nuo septintojo dešimtmečio pradžios supaprastino partijų konkurencijos erdvę. Kairės—dešinės skalė tapo pagrindiniu jos matmeniu. 1958—1973 m. parlamentinės partijos ėmė identifikuoti save šioje skalėje, o vėliau prasidėjęs konsolidacijos procesas sumažino jų skaičių. Prancūzijos partijų sistema iš šešiapolės virto dvipole, kur kiekvienas polius buvo „dvigalvis“ („keturių gauja“)21.

Partijų skaičiaus mažėjimą rodo ir kiekybiniai indikatoriai. Lygiasvorių rinkiminių partijų skaičius22 nuo 6,31 per 1958 m. rinkimus sumažėjo iki 5,84 1973 m. ir iki 4,25 dar po penkiolikos metų. Lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius keitėsi atitinkamai nuo 4,59 iki 4,73 (išaugo dėl trumpalaikio radikalų populiarumo) ir iki 3,0123.

Reikia pabrėžti, kad bipoliarinės tendencijos nereiškia dvipartinių tendencijų. T. y. partijų sistema skirstosi į du blokus pagal kairės ir dešinės skalę, tačiau blokų viduje, kaip jau minėta, partijų skirtumai išlieka ir netgi sustiprinami tos pačios rinkimų logikos24. Tačiau partijų aljansai nėra vien rinkiminiai aljansai. Išrinkti prezidentai paprastai atsilygina sąjungininkams, skirdami jų atstovus į vyriausybės postus25. Tai praktikavo ir golistai bei centro—dešinieji, ir, kiek mažiau vaisingai, socialistų prezidentas F. Miteranas. Šis postų dalijimas išlaikė stabilias koalicijas valstybėje, kurioje iki 1958 m. žodžiai „koalicija“ ir „stabilumas“ buvo nesuderinami. Taigi „prezidentai į savo postą ateina ne vien kaip neginčijami partijos lyderiai, bet kaip gana stabilios koalicijos, turinčios šalyje plačią paramą, lyderiai“26. Kita vertus, tokia padėtis tampa problemiška, kai prezidento postą gauna „jaunesnieji“ koalicijos partneriai. 1974—1981 m. buvęs prezidentu centro atstovas Valeri Žiskaras D’Estenas (Valéry Giscard d’Estaing) baigiantis kadencijai prarado golistų paramą, ir pirmąkart į valdžią atėjo priešingo aljanso atstovas.

Aljansai yra ilgalaikiai ne vien dėl postų pasidalijimo vyriausybėje. Ne mažiau svarbu tai, kad jiems iš esmės nėra alternatyvų. Bipoliarinės tendencijos smarkiai sumažino ekstremistinių ir centro partijų įtaką. Centristai mėgino integruotis į golistų arba į kairiųjų stovyklą, tačiau dalis šių mėginimų (suartėti su socialistais prezidento F. Miterano valdymo metu, kai juos buvo palikę komunistai) buvo nesėkminga. P. Alumas daro išvadą, kad partijų sistemos transformacijos rezultatas, kai valdžioje keičiasi kairės ir dešinės aljansai — „nulinės sumos“ žaidimas,— gautas centro partijomis besiremiančių koalicijų — „teigiamos sumos žaidimo“ — sąskaita27.

Čia verta grįžti prie I. Meni kritikos, kad partijų sistemos dinamika nebeatitinka institucinio modelio sukurtų bipoliarinių rėmų. Dar septintajame dešimtmetyje tai turėjo pajusti socialistų lyderis F. Miteranas, priverstas sudaryti koaliciją su labiau ideologizuotais komunistais, nes tai buvo vienintelis įmanomas būdas laimėti prezidento postą. Tad galima daryti prielaidą, jog institucinis modelis verčia sudaryti aljansus, ne tik neturinčius alternatyvų, bet ir abejotinus ideologiškai. Prezidento rinkimų „daugumos prievarta“ (contrainte majoritaire), nuo praėjusio dešimtmečio vidurio, kai kilo naujų judėjimų, atrodo, yra vienintelė priemonė išlaikyti partijų sistemos stabilumą. Taigi institucinis modelis tampa „tramdomaisiais marškiniais“ ne vien ekstremistinėms jėgoms, bet visoms partijoms ir riboja partijų sistemos sugebėjimą atsakyti į aplinkos pokyčius. Todėl tradiciniai kairės ir dešinės aljansai virsta „rinkimų formulėmis be reikšmingo politinio turinio, kuriomis gali manipuliuoti prezidentai“28. I. Meni yra iš dalies teisus, tvirtinimas, kad institucijų pokyčiai devintajame dešimtmetyje (proporcinės rinkimų sistemos eksperimentas parlamento rinkimuose) buvo ne partijų sistemos krizės priežastis, bet tik atsakas į ją29. Tačiau būtina pastebėti, kad partijų ir partijų sistemos pokyčiai (mažųjų ir ekstremistinių partijų, pirmiausia Žaliųjų ir „Nacionalinio fronto“, sustiprėjimas bei partijų disciplinos ir „nacionalizavimosi“ mažėjimas) patys iš dalies buvo „institucinės inžinerijos“ (Europos parlamento proporcinių rinkimų sistemos, cumul de mandats apribojimo) padariniai30.

Išvados

Prancūzijos partijoms ir partijų sistemai reikšmingos įtakos turėjo mažiausiai trys instituciniai veiksniai: visuotiniai ir tiesioginiai prezidento rinkimai, dviejų turų absoliučiosios daugumos parlamento rinkimų sistema ir daugumos poreikis bei daugumos partijos atsiradimas. Visi šie veiksniai susiję su generolo Š. de Golio valdymu ir 1958 m. konstitucija bei 1962 m. jos pataisomis. Transformacija tęsėsi ir pasitraukus de Goliui, kadangi „asmeninis golizmas“ sugebėjo virsti „partiniu golizmu“.

Esminis institucinis veiksnys, lėmęs stabilių daugumų atsiradimą, buvo konstitucijos sukurta sistema, pagal kurią prezidento arba premjero valdymas ir pirmenybė turi remtis parlamento dauguma. Š. de Golis sugebėjo praktiškai sukurti pirmąją daugumos partiją (tiksliau, daugumos koaliciją), o šis procesas išsiplėtė ir į opozicijos stovyklą.

Daugumos partijai reikėjo keisti įprastą Prancūzijos partijoms struktūrą. Partijos turėjo tapti „mašinomis kelti kandidatūras į prezidento postą ir jas remti“. Partijos turėjo „nacionalizuotis“, disciplinuotis ir jungtis apie realiausią kandidatą į prezidentus. Šį procesą kartais lydėjo frakcijų tarpusavio kova ar partijų skilimai, tačiau tiesioginiai prezidento rinkimai tapo partijas mobilizuojančiu veiksniu.

Prezidento rinkimai, kartu su dviejų turų parlamento rinkimų sistema, paskatino plačių koalicijų atsiradimą. Formuojantis tokioms koalicijoms, partijų sistema konsolidavosi, mažėjo jos matmenų skaičius, kol galiausiai partijos ėmė identifikuoti save pirmiausia kairės—dešinės skalėje. Partijų sistemos pagrindu tapo du gana stabilūs dešinės ir kairės aljansai, kurių kiekvieną sudarė po dvi pagrindines partijas. Vis dėlto tokia sistema tapo „tramdomaisiais marškiniais“, kai aljansus buvo priversti sudaryti ideologiškai gana tolimi partneriai, be to, ji sistema sumažino ne tik ekstremistų, bet ir centro partijų įtaką. Mažosios partijos rado kitų būdų pasirodyti nacionalinei auditorijai (Europos parlamento rinkimai), tačiau tai silpnino didžiųjų nacionalinių partijų legitimumą ir parodė, kad institucinio modelio ribojama partijų sistema nesugeba adekvačiai atsakyti į kylančius naujus iššūkius.

Išnašos

1 Suleiman E. N. Presidentialism and Political Stability in France // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: John Hopkins University Press, 1994.— P. 141.

2 Ten pat.

3 Frears J. Parties and Voters in France.— London: Hurst and Company, 1991.— P. 6.

4 Allum P. State and Society in Western Europe.— Cambridge: Polity Press, 1995.— P. 220.

5 Frears J. Op. cit.— P. 6—7; Suleiman E. N. Op. cit.— P. 142—143.

6 Allum P. Op. cit.— P. 220—221.

7 Žr.: Machin H. Changing Patterns of Party Competition // Developments in French Politics / Eds. P. A. Hall, J. Hayward, H. Machin.— Revised ed.— Houndmills: Macmillan Press, 1994.— P. 36—51.

8 Elgie R. Political Leadership in Liberal Democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— P. 63.

9 Ten pat.— P. 65; Frears J. Op. cit.— P. 142.

10 Žr.: Suleiman E. N. Op. cit.— P. 161—162 (31 išnaša).

11 Elgie R., Machin H. France: The Limits of Prime-ministerial Government in a Semi-presidential System // West European Prime Ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass, 1991.— P. 71.

12 Frears J. Op. cit.— P. 15.

13 Ten pat.— P. 15—18.

14 Suleiman E. N. Op. cit.— P. 146—147.

15 Elgie R. Op. cit.— P. 70.

16 Machin H. Political Leadership // Developments in French Politics / Eds. P. A. Hall, J. Hayward, H. Machin.— Revised ed.— Houndmills: Macmillan Press, 1994.— P. 101.

17 Mény Y. France: The Institutionalization of Leadership // Political Institutions in Europe / Ed. J. P. Colomer.— London: Routlege, 1996.— P. 115—116.

18 Plačiau apie prezidento rinkimus žr.: Frears J. Op. cit.— P. 142—164.

19 Apie prezidentizmo ir daugpartinės sistemos nesuderinamumą žr., pvz., Mainwaring S. Presidentialism, Multipartism and Democracy: The Difficult Combination // Comparative Political Studies.— Thousand Oaks, 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228.

20 Tokia sistema leidžia vietos elitui (notables) patekti į parlamentą, išnaudojant klientelistinius ryšius. Žr.: Allum P. Op. cit.— P. 220—221.

21 Suleiman E. N. Op. cit.— P. 147.

22 Taagepera R., Shugart M. S. Seats and Votes: The Effects and Determinants of Electoral Systems.— New Haven & London: Yale University Press, 1989.— P. 79.

23 Apskaičiuota, remiantis Allum P. Op. cit.— P. 218—219.

24 Platesnį aiškinimą, kaip dviejų turų rinkimų sistema skatina kandidatų skaičiaus didėjimą pirmajame, žr.: Linz J. Presidential or Parliamentary Democracy: Does It Make a Difference? // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: John Hopkins University Press, 1994.— P. 21—22.

25 Plačiau žr.: Suleiman E. N. Op. cit.— P. 153.

26 Elgie R. Op. cit.— P. 71.

27 Allum P. Op. cit.— P. 221.

28 Ten pat.— P. 222.

29 Mény Y. Op. cit.— P. 116.

30 Žr.: Machin H. Changing Patterns of Party Competition // Developments in French Politics / Eds. P. A. Hall, J. Hayward, H. Machin.— Revised ed.— Houndmills: Macmillan Press, 1994.— P. 51—53.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Allum P. State and Society in Western Europe.— Cambridge: Polity Press, 1995.— xv, 627 p.

2. Elgie R. Political Leadership in Liberal Democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— xiii, 231 p..

3. Elgie R., Machin H. France: The Limits to Prime ministerial Government in a Semi-presidential System // West European Prime Ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass, 1991.— P. 62—78.

4. Frears J. Parties and Voters in France.— London: Hurst and Company, 1991.— xvi, 240 p.

5. Linz J. Presidential or Parliamentary Democracy: Does It Make a Difference? // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: John Hopkins University Press, 1994.— P. 3—87.

6. Machin H. Changing Patterns of Party Competition // Developments in French Politics / Eds. P. A. Hall, J. Hayward, H. Machin.— Revised ed.— Houndmills: Macmillan Press, 1994.— P. 36—54.

7. Machin H. Political Leadership // Developments in French Politics / Eds. P. A. Hall, J. Hayward, H. Machin.— Revised ed.— Houndmills: Macmillan Press, 1994.— P. 95—111.

8. Mainwaring S. Presidentialism, Multipartism and Democracy: The Difficult Combination // Comparative Political Studies.— Thousand Oaks, 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228.

9. Mény Y. France: The Institutionalization of Leadership // Political Institutions in Europe / Ed. J. P. Colomer.— London: Routlege, 1996.— P. 99—116.

10. Suleiman E. N. Presidentialism and Political Stability in France // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: John Hopkins University Press, 1994.— P 137—162.

11. Taagepera R., Shugart M. S. Seats and Votes: The Effects and Determinants of Electoral Systems.— New Haven & London: Yale University Press, 1989.— xviii, 292 p.

El. paštas: laisve@hotmail.com
Atgal į pagrindinį puslapį