Interesai ir bažnyčia: religinės sektos

Vykintas Pugačiauskas, 2000

Įvadas

Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bei religinių judėjimų. Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis daryti įtaką politiniams sprendimams.

Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų grupių įtakos būdai. Tai leistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios netradicinės religinės grupės Lietuvoje veikia ar siekia veikti politikos formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas, jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti jų įtakos modeliai.

Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, kyla informacijos ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu, galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.

Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės interesų grupės. Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų, bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų grupes gana problemiška. Žinoma, esti atvejų, kai religinės grupės renkasi ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su šiomis grupėmis susijusių sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai reguojantiems veikėjams.

Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino „sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir „bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „mokyklą“ laikui bėgant ėmė įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į prievartos veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1. Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).

1. Naujieji religiniai judėjimai

1.1. Beieškant apibrėžimo

Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį, arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra „religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.

Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio, nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją, dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio (informacijos filtravimas)7.

Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat — dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“ priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai, antagonistiškai ir su baime8.

Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi, teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties. „Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems socialiniams tinklams (net jei uždarumas ir išlieka, laikui bėgant religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.

1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje

Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų priėmimą yra įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje. Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės nuomonei.

Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon) Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose procesuose.

2. Interesų grupės

Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių, kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija, bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės, antipornografinės).

Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui. Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3) netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.

Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms: protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite, pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija, poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias. Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.

Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“ vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.

3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas

Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia du įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau religinės bendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis, „jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip 25-erius metus (6 str.).

Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė, turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo ministerija turi registruoti bendruomenę per 6 mėnesius, nebent nebūtų pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6 mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).

Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos, anksčiau įregistravusios religines bendruomenes, turi pateikti Teisingumo ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.). Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie tai informuotų visuomenę“ (1 str.).

4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos

Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis, Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020. Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.

Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad sistemiško jų kaip interesų grupių poveikio nėra, galima pastebėti tik tam tikras atskirų judėjimų pastangas veikti visuomenės nuomonę ar atskirus politinius sprendimus, arba atvirkščiai: kai kurie NRJ siekia įgauti tam tikros politinės įtakos be konkrečiai apibrėžtų tikslų. Pagrindinis NRJ poveikis (kaip aiškėja ir iš trumpo pasaulio patirties aptarimo) nukreiptas ne į politinę sistemą, bet į visuomenę ar pačių judėjimų narius.

Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs naujųjų religinių judėjimų interesas yra jų registravimas (ir, ateityje,— galimybė būti pripažintam tradiciniu). Tačiau interesų konfliktų šioje srityje beveik nekyla: dabartiniai įstatymai leidžia įsiregistruoti iš esmės bet kuriam naujajam religiniam judėjimui. Remiantis įstatymo nuostata, kad religinis judėjimas neturi pažeisti žmogaus teisių bei laisvių ar visuomenės tvarkos, nebuvo įregistruotas tik Ošo meditacijos centras „Odžas“. Teisingumo ministerija taip pat neįregistravo Lietuvių pagonių tikėjimų draugijos „Senasis žynys“ bei Lietuvos Dzogčeno bendruomenės „Dorželing“, tačiau tai padaryta dėl formalių priežasčių. Vis dėlto net ir neįregistruotos bendruomenės veikia, nes registravimas nėra privalomas. Kai kurios religinės grupės yra įregistruotos ne kaip religinės bendruomenės, bet kaip visuomeninės organizacijos. Be to, Teisingumo ministerijoje neregistruojamos religinės bendruomenės mėgina išnaudoti galimybes kaip visuomeninės organizacijos įsiregistruoti savivaldybėse.

Šiuo požiūriu svarbi antrojo įstatymo nuostata, kad Teisingumo ministerijoje nebūtina perregistruoti iki 1996 m. vyriausybėje ir savivaldybėse įregistruotų religinių grupių ir judėjimų. 1995 m. Vilniaus savivaldybėje kaip visuomeninė švietėjiška organizacija įregistruotas viena iš destruktyviausių laikomos Scientologijos bažnyčios padalinys „Dianetikos centras“. Tuometinį valstybės institucijų požiūrį į neaiškių religinių judėjimų registravimą galėtų apibūdinti savivaldybės pareigūnų paaiškinimas, kad „atėję registruoti centro žmonės buvo labai malonūs, teigė turį itin kilnius tikslus“22. Susivienijimo bažnyčia (munitai) ir įvairūs jos padaliniai į Teisingumo ministeriją nesikreipė, nes 1992 m. buvo registruota vyriausybėje. Jehovos liudytojų bendruomenė 1993 m. taip pat registruota Vyriausybėje. Apskritai, iš 165 netradicinių religinių organizacijų daugiau negu pusė (85) buvo įregistruotos dar iki Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo įsigaliojimo23. Nors galima daryti prielaidą, kad pavojingomis laikomos religinės bendruomenės buvo įregistruotos dėl to, kad išnaudojo besikuriančių valstybės institucijų informacijos stoką, vis dėlto jų registravimą valstybės ir savivaldybių institucijose 1990—1995 m. būtų nekorektiška laikyti šių judėjimų kaip interesų grupių įtakos valstybės biurokratijai išraiška.

Religiniai judėjimai galėjo išnaudoti informacijos apie juos stoką valstybės institucijose. Religinių judėjimų priežiūra Lietuvoje iki 2000 m. balandžio neužsiėmė jokia institucija. Teisingumo ministerijos Registro skyrius buvo įpareigotas tik registruoti naująsias religines bendruomenes. Vyriausybės patarėjas religijų klausimais (pareigybė 2000 m. buvo panaikinta) pagal savo kompetenciją galėjo tik rinkti gyventojų skundus apie naujųjų religinių judėjimų poveikį. Valstybės saugumo departamentas rinko informaciją tik apie dalį religinių judėjimų, laikomų destruktyviais. Institucijos, kuri „nuolat rinktų ir kauptų medžiagą apie naujųjų religinių judėjimų veiklą mūsų šalyje ir užsienyje, analizuotų Lietuvoje įsikūrusių religinių bendruomenių veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su tos veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, stebėtų visuomeninių ar privačių institucijų statusu prisidengusias religines organizacijas“ poreikį ne kartą pabrėžė Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės pareigūnai24, o 1997 m. metiniame pranešime paminėjo ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau nepakanka duomenų tvirtinti, kad tokios institucijos, numatytos dar 1995 m. spalio 12 dienos įstatymu, įkūrimas buvo atidėliojamas dėl religinių judėjimų įtakos.

Dar daugiau, galima spėti, kad šis klausimas tiesiog nebuvo tarp Vyriausybės prioritetų, tad neskirta atitinkamo finansavimo. 2000 m. balandžio 14 d. Vyriausybės nutarimu įkūrus komisiją koordinuoti valstybės institucijų, sprendžiančių su religinių, ezoterinių ir dvasinių grupių veikla susijusius klausimus, darbą, ji nepakankamai finansuojama, kad atliktų savo uždavinius (koordinuoti valstybės institucijų veiklą, tiriant grupių veiklos atitikimą įstatymams, keistis informacija tarp suinteresuotų valstybės institucijų ir teikti siūlymus dėl neatidėliotinų veiksmų)25. Įstatymu numatytas padalinys rinkti ir analizuoti medžiagą apie NRJ veiklą kol kas išvis neįkurtas, o Valstybės saugumo departamentas atsisako steigti religines bendrijas prižiūrinčią įstaigą, nors vienas jo pareigūnas specialiai domisi NRJ veikla26. Seimas — Nacionalinio saugumo ir Žmogaus teisių komitetai net du kartus mėgino kurti priežiūros grupę, bet projektai buvo nepatvirtinti dėl finansavimo stygiaus. Taigi nepakanka duomenų sieti tai, kad iki šiol nebuvo nė vieno kreipimosi į teismą sustabdyti ar uždrausti religinio judėjimo veiklą, su šių judėjimų poveikiu valstybės institucijoms.

Reikia pripažinti, kad visuose savo posėdžiuose komisija svarstė ne tik veiksmus, nukreiptus prieš destruktyvių religinių judėjimų veiklą, bet ir šių judėjimų apsaugą. Viename iš posėdžių paties Dianetikos centro iniciatyva komisijos nariai susitiko su jo atstovais ir išklausė informacijos apie jo veiklą. Taigi nors galima būtų daryti prielaidą apie tai, kad veikdamos kaip interesų grupės, religinės organizacijos „perėmė“ komisijos koordinavimą (angl. capture), jos darbas kol kas yra tik epizodiškas (pagal reglamentą ji gali rinktis tik kartą per du mėnesius, yra informacijos tik apie keturis jos posėdžius). Todėl dar nekorektiška daryti patikimas išvadas apie komisijos ryšių su naujaisiais religiniais judėjimais pobūdį.

Religinių grupių atstovavimas valstybės biurokratijoje yra sunkiai nustatomas. Tiesa, abu naujuosius religinius judėjimus registruojančio Teisingumo ministerijos padalinio ekspertai buvo arba yra susiję su NRJ. Arūnas Peškaitis, dabar atudijuojantis kunigų seminarijoje, yra priklausęs religiniam judėjimui „Emanuelis“, o Donatas Glodenis, dar vadovaujantis ir kuriamam Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui, yra bažnyčios „Tikėjimo žodis“ narys. Jis buvo apkaltintas dėl teismui pateiktos Teisingumo ministro pasirašytos pažymos, kurioje Jehovos liudytojų organizacijai pasakyta pagyrimų27. Tačiau būtina pabrėžti, kad daryti galutines išvadas apie valstybės pareigūnų šališkumą vien pagal jų religinę priklausomybę yra nekorektiška.

Buvę Seimo pareigūnai paskelbė, kad, Valstybės saugumo departamento duomenimis, kai kurios sektos siekia skverbtis į valstybės institucijas ir turi savo atstovų viduriniojoje valdininkijos grandyje, tačiau konkrečių tai patvirtinančių faktų nepateikta28. Valstybės saugumo departamentas paskelbė, kad 1999 m. buvo „užkardyti bandymai kai kurioms destruktyvioms sektoms skverbtis į strateginės reikšmės objektus, pavyzdžiui, Ignalinos atominę jėgainę“. Neoficialiais duomenimis, vienuolika Scientologijos bažnyčios narių bent jau iki 1999 m. joje užėmė gana aukštas pareigas — bažnyčia skelbia tikslą „valdyti pasaulį“29 ir turi saugumo tarnybų funkcijas atliekančių padalinių bei plačius žvalgybos archyvus. Dar 8 jėgainės darbuotojai priklausė Visagino Jėzaus Kristaus cerkvei. Į valstybės institucijas — pirmiausia „jėgos struktūras“: Krašto apsaugos ministeriją, policiją, privačias saugos tarnybas — Valstybės saugumo departamento vertinimu, skverbiasi ir Susivienijimo bažnyčia (munitai). Aukštas pareigas „Lietuvos telekome“ ilgai užėmė labai uždaro religinio judėjimo — „Laisvųjų ir ištikimųjų 7 dienos adventistų“ narys30. Nors galima spėti, kad kai kurie religiniai judėjimai sąmoningai mėgina įtraukti į savo veiklą aukštus postus užimančius valstybės pareigūnus, abejotina, ar visais minėtais atvejais atstovavimas sektoms aiškintinas jų mėginimais įgyvendinti savo interesus (įmanomi ir alternatyvūs aiškinimai, ypač turint galvoje socialinę padėtį Ignalinos atominės jėgainės mieste Visagine).

4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos

Be skandalingos istorijos, kai kelios „sektos“ „Lietuvos aido“ laikraštyje tariamai pasveikino susikūrusią Moderniųjų krikščionių demokratų partiją, nepakanka duomenų kalbėti apie naujųjų religinių judėjimų ryšį su Lietuvos partijomis. Patvirtintas yra tik faktas, kad „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia 1988—1989 m. skelbėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalimi, tačiau pastarasis nuo jos atsiribojo. Vis dėlto palankų naujiesiems religiniams judėjimams Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą bei įvairių, net ir destruktyvių kultų registravimą Vyriausybėje ir savivaldos institucijoje galima aiškinti dešimtmečio pradžios politinės sistemos kontekstu, kai visuomenė ir įstatymų leidėjai bei pareigūnai buvo gana palankiai nusiteikę religijų laisvės atžvilgiu bei neturėjo pakankamos informacijos ir suformuotos nuomonės apie naujųjų religinių judėjimų įtaką31.

Vis dėlto yra užregistruoti bent keli atvejai, kuriuos galima laikyti naujųjų religinių judėjimų siekimu užsitikrinti palankią nuomonę leidžiant bei įgyvendinant įstatymus. Aktyviausiai, ypač naujųjų Seimo kadencijų pradžioje, reiškiasi įvairūs Susivienijimo bažnyčios (munitų) padaliniai. 2000 m. gruodžio pradžioje Seime buvo platinami kvietimai į „Tarpreliginės ir tarptautinės federacijos už taiką pasaulyje“ konferenciją, o 1996 m. „Moterų federacija už taiką pasaulyje“ padovanojo labdaros siuntą Vytauto Landsbergio fondui. Susivienijimo bažnyčios vadovu Vilniuje paskirtas Gunardas Johansonas buvo gavęs Prezidentūros sutikimą dėl audiencijos pas Prezidentą Algirdą Brazauską, tačiau įsikišus Valstybės Saugumo departamentui, ji buvo atšaukta32. Pagaliau, buvęs Seimo narys Vytautas Bubnys Seime rengė Satja Sai Babos (Sathya Sai Baba) judėjimo pristatymą.

4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei

Naujųjų religinių judėjimų siekimas daryti įtaką visuomenės nuomonei labiausiai atitinka jų prigimtį, tačiau šiuo atveju sunku daryti išvadas, ar šia įtaka siekiama politinių tikslų. Vis dėlto pagrindinės religinių judėjimų pastangos nukreiptos ne tiek į periodinės spaudos platinimą ar RTV transliacijų užtikrinimą, bet į švietimo institucijas ir Kultūros bei Švietimo ministeriją. Vienai iš munitų organizacijų — Šeimų federacijai už taiką — pavyko gauti Kultūros ministerijos paramą „Tyros meilės per Lietuvą“ projektui. Remdamasis šiuo leidimu, Panevėžio vicemeras Petras Luomanas leido miesto mokyklose šio judėjimo nariams skaityti paskaitas apie dorovę. Valstybės paramą kuriant labdaringus fondus mėgino užsitikrinti ir iš JAV kilęs mormonų judėjimas.

Šis judėjimas taip pat mėgino gauti teisę dėstyti anglų kalbą vidurinėse mokyklose. Dešimtmečio pradžioje Švietimo ministerija susidūrė su munitų spaudimu patvirtinti jų parengtą etikos vadovėlį. Panevėžio vyskupijos vadovybės spaudimu miesto valdžia atšaukė leidimą steigti menonitų judėjimo koledžą, tačiau vėliau jo steigimui pritarė Klaipėdos savivaldybė. Scientologijos bažnyčia taip pat rengė plačią švietimo programą ir net sugebėjo gauti Ignalinos atominės jėgainės direktoriaus pritarimą skaityti paskaitas pagal ginčytinai vertinamą jos narkotikų prevencijos programą „Narconon“. Nors čia pateikti tik keli mėginimai veikti visuomenės nuomonę, galima daryti išvadą, kad naujųjų religinių judėjimų pastangos šioje srityje yra sistemiškiausios.

Išvados

Pagal aptartą interesų grupių klasifikaciją naujuosius religinius judėjimus galima priskirti propagavimo, arba tikslinėms grupėms, su nedideliu narių skaičiumi ir griežta organizacija. jų ištekliai nėra pakankami tiesiogiai veikti vyriausybę, todėl arba imamasi ieškoti ryšių su politinio elito nariais bei valdininkais (taip pat įtraukti į savo veiklą svarbias pareigas užimančius pareigūnus), arba stengiamasi veikti visuomenės nuomonę. Tačiau naujųjų religinių judėjimų visuomenė nelaiko legitimiomis interesų grupėmis.

Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs religinių judėjimų interesas yra jų registravimas ir pripažinimas. Tačiau dėl gana liberalios registravimo tvarkos šis interesas yra įgyvendinamas įstatymo numatyta tvarka. Negalima pagrįstai tvirtinti, kad palankus religiniams judėjimams įstatymas buvo priimtas jų pastangų dėka, tačiau verta pastebėti, kad prie to galėjo prisidėti palanki dešimtmečio pradžios politinė atmosfera. Taip pat negalima daryti tvirtos išvados, jog įstatyme numatytos religinių grupių priežiūros institucijos nekuriamos dėl šių grupių įtakos nei kad naujieji religiniai judėjimai perima jau įkurtų institucijų dienotvarkės sudarymą. Dėl religinių grupių pobūdžio sunku įvertinti informaciją apie jų įtaką ir valdininkų reagavimą į šią įtaką. Todėl nors naujųjų religinių judėjimų aktyvumas politinėje arenoje nekelia abejonių, turimų duomenų nepakanka patvirtinti, kad jie sistemiškai veikia kaip interesų grupės.

Išnašos

1 Pagal Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorės Ailyn Barker (Eileen Barker) pranešimą „Naujųjų religinių judėjimo ir atsako į juos apžvalga“ konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“, surengtoje LR Teisingumo ministerijos 2000 m. gruodžio 7—8 d.

2 Ne visada apibūdinimas „naujieji“ nusako jų atsiradimo laiką. Kai kuriais atvejais „naujuoju“ gali būti vadinamas religinis judėjimas, pasaulyje turintis gana senas tradicijas, tačiau į tam tikrą šalį atėjęs neseniai.

3 Recomendation 1412 (1999): Illegal activities of sects // Gazette of the Council of Europe.— Strasbourg, 1999.— No. 6.

4 Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.— P. 14.

5 Ten pat.

6 Ten pat.

7 Ten pat.

8 Žr. 1 išnašą.

9 Peškaitis A., Glodenis D. Op. cit.— P. 15.

10 Žr. 1 išnašą.

11 Wilson G. Interest groups.— Oxford, 1990. Pacituota kn. Hague R., Harrop W., Breslin S. Comparative government and politics.— P. 209—210.

12 Heineman R. Political science: An introduction.— New York, 1996.— P. 102.

13 Žr. ten pat.

14 Žr.: Adrian C. R. The American political process.— New York, 1969.— P. 211.

15 Hague R., Harrop W., Breslin S. Comparative government and politics.— P. 215.

16 Ten pat.— P. 220—221.

17 Žr.: Adrian C. R. Op. cit.— P. 210—221.

18 Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro skyriaus informacija] // http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.

19 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

20 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu] // Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.

21 Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti samdo parapsichologus // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 10.

22 Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? // Ekstra.— 2000.— Gruodžio 4.

23 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu] // Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.

24 Žr., pvz., Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų veiklos // Lietuvos aidas.— 1999.— Gegužės 23.

25 Pagal komisijos pirmininko Antano Barono pranešimą „Lietuvos patirtis“ konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“, surengtoje LR Teisingumo ministerijos 2000 m. gruodžio 7—8 d. Taip pat žr.: Komisijos valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus, veiklai koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.

26 Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 6.

27 Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos // Respublika.— 2000.— Sausio 6.

28 Ten pat.

29 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

30 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

31 Plačiau žr.: Peškaitis A. Glodenis D. Op. cit.

32 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

Naudotos literatūros sąrašas

Adrian C. R. The American political process.— New York, 1969.

Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų veiklos // Lietuvos aidas.— 1999.— Gegužės 23.

Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti samdo parapsichologus // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 10.

Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

Hague R., Harrop W., Breslin S. Comparative government and politics…

Heineman R. Political science: An introduction.— New York, 1996.

Komisijos valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus, veiklai koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.

Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro skyriaus informacija] // http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.

Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos // Respublika.— 2000.— Sausio 6.

Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.

Recomendation 1412 (1999): Illegal activities of sects // Gazette of the council of Europe.— Strasbourg, 1999.— No. 6.

Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 6.

Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? // Ekstra.— 2000.— Gruodžio 4.

Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu] // Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.

Komentarai

Skaičiau susidomėjęs, nes ir pats buvau ten minimas. Tikrai šauni apžvalga.

Tačiau praleidote vieną, turbūt didžiausią NRJ įtakos valstybės politikai epizodą: „Tikėjimo žodžio“ advokatė 1994—5 m. dalyvavo kuriant religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, kurio priėmimas jau anksčiau buvo atidėtas, didele dalimi — dėl „Tikėjimo žodžio“ spaudimo, ir turbūt būtent dėl „Tikėjimo žodžio“ dalyvavimo jis išėjo mažiau restriktyvus nei galėjo būti.

Tuo metu, kai Mindaugas Peleckis rašė straipsnį, aš nebuvau „Tikėjimo žodžio“ narys. Ir dabar nesu. Tikruoju nariu buvau nuo 1992 iki 1995 m., o simpatizuotoju  — dar keletą metų po to. Beje, Teisingumo ministerija ištyrė Peleckio teiginius, ir parengė pranešimą spaudai. Jį galima rasti:

http://www.tm.lt/MIN/default.asp?act=news&Tema=20&str=473

Beje, nesutikčiau, kad religinių bendruomenių registravimo tvarka yra liberali Lietuvoje. Toks įspūdis gali susidaryti, nes Lietuvoje yra keliapakopė religinių bendruomenių statusų sistema. Todėl jos negalima lyginti su kitu valstybių (nekalbu apie kai kurias restriktyvias Rytų Europos valstybes) vienpakopėmis sistemomis. Tokiose valstybėse pripažinimas religija paprastai reiškia labai daug: sakykime, Islandijoje pagonių ilgai neregistravo kaip religijos, tuo tarpu mūsuose - be jokių problemų. Bet ten jie įregistravimą traktuoja kaip pripažinimą, o mūsuose - tik kaip netradicinės religinės bendruomenės statuso suteikimą, kuris ne ką tereiškia. Todėl šiandien ir kalbama: „reikia ĮTEISINTI pagonybę tradicine religija“. Tarsi ji nebūtų teisėta dėl registravimo, ar dėl to, kad veikia nepažeisdama įstatymų ir be juridinio asmens statuso.

Faktiškai visose demokratinėse valstybėse (t.p. ir keliapakopes sistemas turinčiose Italijoje ar Vokietijoje) Ošo meditacijos centras butu galėjęs gauti juridinio asmens statusą, skirta žemesnės pakopos religijoms, nors pas mus jo negavo.

Donatas Glodenis
Teisingumo ministerijos
Registrų dept. vyresn. specialistas

Nauja ir įdomi jame yra politologo analizė religiniu judėjimų, kurie vertinami politinių interesų įgyvendinimo aspektu. Atsižvelgiant į straipsnio parašymo laiką, tenka pažymėti , kad kai kurie faktai jau nebeatitinka tikrovės 2002 metu pradžioje.

„Sektos“ terminas vertinamas atsižvelgiant i prancūziškąja ir rusiškąja jos vartojimo terpes, o ne į anglosaksų. Tai nėra nei blogai, nei gerai, vienok straipsnyje derėtų pažymėti, kad angliškai kalbančiose šalyse šiam fenomenui apibūdinti vartojamas „kulto“ terminas.

Kaip specialistas (esu NRTIC valdybos, kurios pirmininkas yra VU dėstytojas ponas Andrius  Navickas, narys), galėčiau pažymėti, kad skaitytojui taip ir lieka neaišku, kada ir kodėl religinis judėjimas tampa „naujuoju“ (t.y kiek procentu pasikeitus jo teologijai ar nariu sudėčiai palyginus su motinine sekta). Nors, kaip pažymima straipsnyje, tai nėra autoriaus pagrindinis tikslas. Šiek tiek painiojamas sociologinis sektos išskyrimo kriterijus su krikščioniškuoju: štai tokios įvairiais aspektais skirtingos religinės bendrijos kaip „Tikėjimo Žodis“ (sekmininkai) ir Jehovos liudytojų organizacija (unitarai) vis dar priskiriami naujiesiems religiniams judėjimams, nors jų istorija Lietuvoje siekia pirmosios Respublikos laikus. Vadinti jas religine mažuma taip pat nedrįsčiau, kadangi jų narių skaičių  lyginti su tradicinėmis religinėmis bendrijomis korektiškai negalima dėl to, jog radikaliai skiriasi narystės sąvokos supratimas. Netgi palyginus neatsižvelgiant i narystės kriterijus, jos mažesnės tik už 3 iš 9 tradicinių religinių bendrijų.

Fanatiška politinė veikla vargu bau ar yra dvasinių teisių ieškančio ir jas skleidžiančio žmogaus prioritetas, todėl ieškoti specialiai neigiamos nuostatos į valstybę ar jos institucijas NJR veikloje nėra labai dėkingas darbas. Kodėl? Todėl, kad visų pirma žmogus vertintinas kaip asmenybė, sukurta įgyvendinti savo, o ne partijos (partijų) ar valstybės, kaip mano totalitariniu imperijų kūrėjai ir ideologai, tikslus. Šeima, darbas, poilsis, gyvenimo prasmės ieškojimas — šie siekiai nėra įgyvendinami politinėje veikloje, o religija duoda atsakymų į daugelį šių sričių aktualių klausimų. Didesnįjį žmonijos egzistavimo laikotarpį Žemėje apibūdinčiau kaip apolitišką. Tai nėra savaime blogai, kas ne taip kaip dabar. Tai aksiologinis vertinimas, ir jis turi teisę gyvuoti greta kitokio.

Pabaigai norėčiau tik apgailestauti, kad tokiam sudėtingam fenomenui, kaip NJR, tirti politologiniu aspektu Jūsų straipsnyje panaudoti tokiu nevienareikšmiškai visuomenėje vertinamų žurnalistų kaip L. Gubistos ir M. Peleckio straipsniai. Jais daugiau siekiama atnešti finansinio pelno laikraščiui, nei neutraliai ir giliai analizuoti sudėtingus visuomeninius reiškinius. Kai kurie tokie straipsniai vertintini kaip beveik atviras kvietimas smurtauti prieš religines grupes ir drausti tikėjimo išpažinimo laisvę, kaip kišimasis i valstybės valdžios institucijų veiklą. Teisingumo ministerija yra oficialiai dėl tokiu straipsniu siuntusi raštą leidėjams.

Linkiu ir toliau nepamiršti NRJ ir politikos santykio savo moksliniuose ieškojimuose. Sėkmės!

Pagarbiai,

Arnoldas Matijošius
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo padėjėjas

El. paštas: laisve@hotmail.com
Atgal į pagrindinį puslapį