Pranešimas seminarui
Vykintas Pugačiauskas, 2000
Italijos interesų grupių sistema yra labai fragmentuota, ir fragmentacija vis auga. Pvz., darbdavių organizacijų yra apie dvylika, o profsąjungos skiriasi pagal ryšius su pagrindinėmis partijomis. Net ir neekonominės interesų grupės labai fragmentuotos. Interesų grupių ir asociacijų kūrimas atitinka Italijos tradicijas, tačiau kiekybė nepaneigia to fakto, jog pilietinė visuomenė lieka silpna, nes grupės yra pernelyg įtrauktos į politinę sistemą, politizuotos ir per mažai autonomiškos. Interesų grupių partiškumą galima paaiškinti partijų interesu suformuoti ir kontroliuoti palankią interesų sistemą.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių interesų grupių studija aptiko, kad itin svarbus yra viešojo administravimo sektorius ir klientelos (interesų grupė biurokratijos institucijai yra jos kuruojamo sektoriaus interesų reiškėja, ir tokį formatą ypač remia partijos) bei parentelos (ryšiai su dominuojančia krikdemų partija suteikia grupei papildomų įtakos svertų) tipo ryšiai. Dar vienas būdas yra lobizmas, ir jo reikšmė ypatinga, kadangi interesų grupės politizuotos, izoliacinės ir mažai besiderančios. Todėl parlamente politiniai ir socialinės sistemos konfliktai sustiprina vienas kitą. Politiniai procesai neatkartoja teisinių taisyklių, o interesų grupių veikla laikoma nelegitimia bet ne dėl interesų grupių stiprumo (nors sutinkama, kad jos yra ne demokratijos padarinys, bet ikidemokratiniai dariniai), o dėl demokratinių institucijų silpnumo. Todėl stiprus reguliavimas ne ką tepadėtų.
Nuo šeštojo dešimtmečio interesų grupės susikoncentravo ties poveikiu partijoms, nes valstybė padidino savo autonomiją, o partijų kolektyvinis identitetas sumažėjo, jos tapo interesų grupių poveikio kanalais, ne tik partijų kontrolės priemonėmis. Pasak Amato, interesų grupės padedamos partijų veikiau dalijasi pyragą, o ne agreguoja reikalavimus. Nėra net lyderio stiprios darbdavių organizacijos, dėl to ir profsąjungų radikalumas labai svyruoja. Be to, Italijos partijų sistemos formatas silpnino profsąjungas ir prisidėjo prie to, kad neokorporatistinis modelis buvo neįmanomas. Kaip funkcinė alternatyva iškilo neolokalistinis modelis, kur vietos lygio geležiniai trikampiai veikia centrinę vyriausybę. Vėliau pastebėta, kad ir centre, be tradicinio lobizmo, egzistuoja gana uždari politikos tinklai. Taigi institucinėje arenoje dingsta pilietinės visuomenės pliuralizmas, ir visą sistemą galima pavadinti oligopolistiniu pliuralizmu.
Prancūzijoje, kitaip negu daugelyje valstybių, interesų grupių veikla vis dar susilaukia prieštaringų vertinimų ir įtarinėjimų. Trečioji ir Ketvirtoji respublikos turėjo silpną asociacijų pobūdį ir stiprią, o ne reaguojančią, valdžią. Tai kyla iš Jakobinų ideologijos, kad tarp piliečio ir valstybės neturi būti jokių tarpinių asociacijų. Interesų grupių veikla Prancūzijoje dar laikoma iškraipymų, neteisybės ir neefektyvumo priežastimi, o valstybė pati imasi intervencijų, nepaisydama derybų su interesų grupėmis. Valdininkai (de Golio įtaka) save taip pat laiko viešojo gėrio sargais.
Vis dėlto nuo šeštojo dešimtmečio padėtis pamažu keičiasi, atsiranda daugybė savanoriškų asociacijų, joms priklauso apie pusę prancūzų. Tiesa, tik iki 13-os procentų darbininkų priklauso profsąjungoms (kurios jiems neturi didelės įtakos), bet medikai, pedagogai ir smulkieji verslininkai junionizuoti, o partijų narystė irgi gana plati. Interesų grupės ir toliau lieka priklausomos nuo valstybės: valstybės subsidijos sudaro iki trijų ketvirtadalių biudžeto. Tačiau tai nepažaboja radikalesnių grupių, o jas išlaiko. Vyriausybė subsidijavo interesų grupes bei steigė konsultacines institucijas ir dėl informacijos poreikio. Tokių konsultacinių institucijų, kuriose buvo atstovaujamos pagrindinės interesų grupės, pristeigta keli tūkstančiai, ir dažniausiai jos neturi jokių esminių funkcijų. Pareigūnai skelbia iniciatyvas be konsultacijų su šiomis institucijomis, o jos nebent griežtai reaguoja į pasiūlymus. Taip yra dėl dviejų priežasčių: interesų grupės Prancūzijoje žymiai labiau susiskaldžiusios bei politizuotos, ir, be tradicinės interesų propagavimo veiklos, žymiai dažniau užsiima tiesioginių protestų rengimu. Tradicinėse politikos sferose organizacijos užsiima daugiau nepriimtinių sprendimų vetavimu (savigyna), o naujosiose (moterų teisių, ekologijos) mobilizuoja paramą specifinėms akcijoms, kurios iškeltų naujas problemas.
Tiesa, yra ir korporatizmo pavyzdžių: žemės ūkyje reprezentacinės funkcijos suteiktos FNSEA. Pramonėje atsirado tutelle tipo santykių: ministerija kontroliuoja tam tikrą pramonės šaką, ir mainais remia pastarosios reikalavimus. Dar viena ypatybė yra profesionalų korpusų (grands corps) įtaka: tam tikrus uždavinius atlieka taigi ir turi tam tikrų interesų ekspertų grupės, plačiai pasiskirsčiusios po visaą administracinį aparatą. Pagaliau, interesų grupės išnaudoja valdžių padalijimo sistemą, ministerijų prieštaravimus ir vis daugiau dėmesio skiria Europos Sąjungos įtakai.
Vokietijoje atstovavimas specifiniams interesams, kaip ir kiti procesai, labai formalizuotas. Interesų grupių politiką lemia keli veiksniai:
(1) politinės sstemos dydis, sudėtingumas ir besivaržančių interesų daugybė,
(2) valdymo taisyklės ir aparato sandara palankesnė interesų atstovavimui per smulkiai reglamentuotas teisines procedūras,
(3) politinė kultūra legitimuoja tik teisiniais būdais artikuliuojamus interesus.
Pagrindiniai įtakos metodai yra:
(1) interesų grupių siekimas užsitikrinti palankius sprendimus per joms simpatizuojančių pareigūnų stūmimą į tam tikrus postus bei jų rėmimą,
(2) mėginimas perskirstyti politinę įtaką, kad daugiau galių turėtų joms simpatizuojantys pareigūnai,
(3) siekimas, kad interesų grupės tikslus priimtų įtakingos veto teisę turinčios grupės arba, kartais, visuomenė apskritai. Į kuriuos valdžios sluoksnius nukreipta įtaka, priklauso nuo konkrečios problemos ir grupės.
Kai kurios interesų grupės kilo iš korporatistinių viduramžių luomų: žemės ūkio, prekybos ir profesionalų grupės institualizuotos kaip rūmai su privaloma naryste, viena vertus, nustatantys standartus bei vykdatys kvazivyriausybinę priežiūrą, kita vertus, spaudžiantys žemių vyriausybes, o jų asociacijos federalinę vyriausybę. Kitos interesų grupės yra tradicinės: didžiosioms rūpi ne vien ekonominiai, bet ir socialiniai bei kultūriniai dalykai, o mažosios atstovauja vienam interesui ir, išskyrus atsitiktinius ar ypatingus atvejus, turi mažiau įtakos. Valstybės įtaka grupėms mažėja, jos pačios tampa pragmatiškesnės ir nebeidentifikuojamos su segmentiniais interesais. Įmanomi netikėti aljansai.
Institucinės taisyklės leidžia interesų grupėms aplenkti partijas ir daryti įtaką tiesiai pareigūnams, o jie teisiškai privalo į jas atsižvelgti. Žemėse tam sudarytos konsultacinės institucijos, o ministerijos ne tik turi konsultacines tarybas, bet ir privalo atsižvelgti į pagrindinių interesų grupių (Spitzenverbände) atsiliepimus. Interesų grupes sudaro ir žemesnio lygio (miestų, miestelių) valdžios institucijos. Tokia tvarka skatina elitų derybas, taigi mažina problemų politizavimą; be to, užtikrina interesų grupių hierarchiškumą ir poreikių perdavimą į viršų.
Kita vertus, dėl to interesų grupės, ypač mažesniosios, ieško ir neformalių įtakos kanalų, pirmiausia kontaktų su politikais (tiesioginio atstovavimo partijos elite, bendradarbiavimo, informavimo, rinkiminės paramos/grasinimų), kuriems mainais gali pasiūlyti savo paramą. Vis dėlto visuomenė kritiškai žiūri į tokius įtakos metodus, net jei jie legalūs. Politinė kultūra ir valdžios visuomeniškumo sumetimai riboja interesų grupių įtaką. Ypač nepasitikima didžiosiomis, užtat stiprėja pilietinių grupių įtaka, jos (ypač žalieji) rengia protesto akcijas. Rinkiminė interesų grupių parama ir balsais, ir pinigais labiau apribota negu prieš kelis dešimtmečius. Užtat tapo svarbesni kontaktai tarp viešųjų ir šešėlinių elito atstovų. Vyriausybė remia praktiką, kai aukščiausi kai kurių ministerijų pareigūnai ateina iš atitinkamų interesų grupių, turėdami vertingos informacijos.
Taip pat paplitęs lobizmas, o viešumas, nors neprivalomas, lobistams suteikia daugiau galimybių pasiekti pareigūnus. Bet lobistų įtaka ne tokia didelė kaip JAV, nes čia gerokai svarbesni elito tarpusavio kontaktai ir vykdomoji, o ne parlamento valdžia. Interesų grupės Bundestage dažniau sugeba vetuoti įstatymų detales, o ne užtikrinti naujus įstatymus. Apskritai, interesų grupių politika yra koncertuota ne tokia priešiška kaip Britanijoje ir ne tokia neefektyvi kaip Prancūzijoje.
Danijoje, kaip ir visoje Skandinavijoje, interesų grupių dalyvavimas ir politinis kompromisas yra būtini politinės kultūros elementai. Tai viena iš labiausiai organizuotų pasaulio visuomenių. Du trečdaliai iš maždaug 2 tūkstančių grupių yra ekonominio pobūdžio. Interesų grupių sistema daugiausia dėl išorinių postūmių viešojo sektoriaus plėtros, intervencijų didėjimo, susiformavo iki trečiojo dešimtmečio, tuomet ir kilo korporatistinė konsultacijų valstybė.
Tik labai nedidelė dalis interesų grupių veiklos yra viešos tiesioginės akcijos. Gerokai svarbesni yra pusiau privatūs kontaktai tarp valdžios ir interesų grupių. Sistema yra tokia integruota, kad vetuodamos politiką, grupės gali sukelti grėsmę ir sau. Todėl tvirčiausi ryšiai susiformavo su biurokratija, o ne su mažai nuspėjamu Folketingu. Yra išorinių grupių ir neįgaliųjų vidinių grupių. Tačiau daugiausia išteklių turi tikros vidinės grupės. Profsąjungos ypač išnaudoja asmeninius kontaktus su socdemais, bet dėl to turi prastai išplėtotą profesionalų tinklą. Darbdaviai, priešingai, išnaudoja turimą informaciją, veikdami per konsultacines institucijas. Tai mažiau pastebima, todėl pervertinama profsąjungų įtaka.
Apskritai, veikia ir žymiai daugiau kitų grupių, ir įtakos būdai įvairiuose sektoriuose skiriasi, o įtaka gali būti padidinta ar sumažinta politiniais sprendimais, ypač pasikeitus vyriausybės orientacijoms. Pvz., darbo rinkos organizacijų interesai skirtingi, o žemės ūkio paprastai panašūs. Toks sektorių požiūris kvalifikuoja korporatistinį požiūrį. Įdomu ir tai, kad Europos Sąjungos įtaka tradiciškai skeptiškoje Danijoje skatina ne tik interesų grupių veiklos internacionalizaciją, bet ir veikimą šalies mastu. Vis dėlto naujos tendencijos tradicinių integruotų politikos struktūrų svarbą sumažino, nors, žlugus socdemų dominavimui, vyriausybė jomis remiasi prieš suskaldytą parlamentą, rizikuodama politizuoti problemas.
|
|
|