Darbo vadovas:
D. Žeruolis

Liberaliosiose demokratijose pagrindinė problema
gali būti ne tiek identifikuoti geras institucijas,
kiek jas įgyvendinti ir išlaikyti.

G. Brennanas ir L. Lomasky¹

Tokia institucijų „institualizacija“ atsiliepė ir lyginamosios politikos tyrimų pobūdžiui. Ankstyvosios normatyvinio pobūdžio diskusijos dėl įvairių institucinių modelių tinkamumo perėjimo sąlygomis, pavojų ir pranašumų užleido vietą pasirinktų institucinių modelių veikimo (stabilumo bei efektyvumo) studijoms. Nuo „geriausio“ institucinio modelio paieškų (net jei autoriai atsargiai užsimindavo, jog tinkamiausio modelio nėra, o kiekvienai valstybei tinka tas modelis, kuris… labiausiai tinka), metodologiškai pasireiškusių „tarprūšiniu“ (most-different-systems design) lyginimu, pereita prie pasirinktų modelių „vidurūšinių“ (most-similar-systems design) tyrimų. Kita vertus, tokių sisteminių tyrimų kol kas yra gerokai mažiau negu normatyvinio-taikomojo institucionalizmo studijų.

Šis darbas yra mėginimas pateikti sisteminę vieno institucinio modelio analizę vienu jo veikimo aspektu. Bendriausias darbo tikslas yra susieti ką tik aptartas „normatyvinę“ ir „pozityvistinę“ lyginamosios politikos institucinių tyrimų kryptis, t. y. naudojant politinių sistemų veikimo duomenis, patikrinti hipotezę, kuri pirmiausia buvo iškelta, remiantis ankstesniais „normatyviniais“ teoriniais tyrinėjimais (tiesa, šiame darbe hipotezė remiasi nebe šiais tyrimais, o modelio logika, tačiau išlieka iš esmės nepakitusi). Taigi šiame darbe bus tiriamos politinės sistemos, pasirinkusios pusiau prezidentinį valdžios institucijų sąrangos modelį. Analizės objektas yra šio institucinio modelio stabilumas ir jo priklausomybė nuo vieno kontekstinio kintamojo — partijų sistemos tipo (kuris, kaip bus paaiškinta žemiau, šiame darbe apibrėžiamas „tradiciškai“ — pagal relevantinių politinių partijų skaičių, o operacionalizuojamas naudojant lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijų). Reikia pripažinti, kad tyrimui renkantis pusiau prezidentines politines sistemas, daroma gana drąsi ir potencialiai ginčytina prielaida (bent jau remiantis pastarųjų kelerių metų diskusijomis ir Lietuvos, ir Europos teorinėje literatūroje), jog pusiau prezidentiniai institucijų sąrangos modeliai sudaro atskirą institucinių modelių tipą — tačiau ši prielaida bus įrodyta darbo pradžioje. Be jau minėto bendriausio darbo tikslo, keliami dar du labiau specifiniai. Pirma, darbe mėginama patikrinti keliamą hipotezę ir atsakyti į klausimą, ar skirtingi partijų sistemų tipai gali paaiškinti pusiau prezidentinių politinių sistemų stabilumą arba nestabilumą. Vis dėlto, antra, hipotezė implikuoja gerokai platesnę tyrimo dienotvarkę negu įmanoma įgyvendinti šiame darbe, todėl jame taip pat siekiama suformuoti teorinį pagrindą ateities tyrimams šioje srityje.

Taigi šiame darbe bus tikrinama hipotezė, kad pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumas priklauso nuo partijų sistemos pobūdžio: kuo mažesnė partijų sistemos fragmentacija (ir poliarizacija), tuo pusiau prezidentinė politinė sistema stabilesnė. Dar tiksliau, stabiliam pusiau prezidentinės sistemos veikimui reikia dichotominės — dviejų partijų arba dviejų stabilių partinių blokų — partijų sistemos. Kaip jau esu parodęs anksčiau², partijų sistemos pobūdis yra vienas iš vadinamųjų „ekstrakonstitucinių“ kintamųjų, kurie yra itin svarbūs pusiau prezidentinių valstybių stabilumui. Kiti „ekstrakonstituciniai“ kintamieji — tokie kaip politinės sistemos tradicijos, politikų asmeninės savybės bei jų ryšių su partijomis pobūdis — neabejotinai lieka reikšmingi, tačiau kiekvienoje konkrečioje politinėje sistemoje jie daugiau ar mažiau atsitiktiniai. Tuo tarpu mažai fragmentuota (dichotominė) ir įcentrinė partijų sistema yra sisteminė stabilumo sąlyga. Taigi šis darbas priklauso institucinei tyrinėjimų krypčiai, priimančiai pamatinę prielaidą, jog institucijos kaip paskatomis grįstos struktūros daro įtaką ar net determinuoja politinės sistemos veikimą. Šiuo požiūriu darbas yra neišvengiamai šališkas, nes atsiribojama nuo daugelio kitų galbūt reikšmingų veiksnių.

Darbo hipotezę korektiška taikyti politinėms sistemoms, jau įtvirtinusioms savo institucinius modelius. Kitaip sakant, ji a priori neapima tokių sisteminiam stabilumui svarbių veiksnių kaip vadinamasis „demokratijos mokymasis“. Nesigilinant į detales, kurios nepatenka į šio darbo sferą, svarbiausia „demokratijos mokymosi“ proceso fazė paprastai sutampa su institucinių modelių pasirinkimu ir pirminiu įtvirtinimu. Visiškai gali būti, kad šiuo periodu pusiau prezidentinių — kaip tikriausiai ir kitokių — politinių sistemų stabilumui ir apskritai valstybės politinei kultūrai svarbiau (tiesa, priklausomai nuo struktūrinių valstybės ypatybių: socialinės stratifikacijos, politiškai reikšmingų visuomenės takoskyrų ir pan.) turėti ne dvipartinę sistemą, bet daugpartines koalicijas, kurios politiniams veikėjams suteiktų pirmųjų kompromiso pamokų³.

Tiesa, ypač turint galvoje pastarąją išlygą, hipotezė, jog dichotominės (dvipartinės) partijų sistemos susijusios su politinės sistemos stabilumu, gali pasirodyti triviali bet kokiai politinei sistemai⁴. Iš tikrųjų, nuo pat šeštojo dešimtmečio besitęsiančiame dažnai normatyviniame ginče apie „geresnę“ partijų sistemą buvo laikomasi tokios nuomonės⁵, tačiau pateikta ir priešingų argumentų. Kitaip sakant, neatsižvelgiant į institucinį modelį arba tiriant vien Europos politines sistemas (iki pusiau prezidentizmo sąvokos pasirodymo jos beveik visada buvo priskiriamos parlamentiniam modeliui), galima daryti išvadą, jog ir dvipartinės, ir daugpartinės sistemos suderinamos su valstybės politiniu stabilumu. Vis dėlto prie partijų sistemos matmens pridėjus institucinio modelio matmenį, jau galima daryti instrumentinės naudos suteikiančias išvadas apie partijų sistemų poveikį stabilumui. Ir atvirkščiai: lyginamosios politikos tyrėjams vėl susidomėjus institucionalizmu, ypač taikomuoju jo variantu, buvo iškelta hipotezė, jog „institucinis pasirinkimas yra svarbus“ ne tik savaime, bet ir kartu su partijų sistema — ir kad daugpartinė sistema sunkiai suderinama su vieno iš institucinių modelių — prezidentizmo, pirmiausia Lotynų Amerikos prezidentizmo, stabilumu⁶.

Šis darbas iš esmės kelia tą pačią hipotezę kitam instituciniam modeliui — pusiau prezidentizmui. Tai nėra nauja hipotezė, tačiau ji galėjo būti suformuluota savotišku indukcijos būdu, apibendrinant vieno atvejo — Prancūzijos Penktosios respublikos pusiau prezidentizmo — analizę⁷. Šis darbas bus skirtas pagilinti teorinį problemos supratimą, pagrindžiant hipotezę ne empirinių stebėjimų apibendrinimu, bet vidinėmis pusiau prezidentinio modelio ypatybėmis — ne tik formaliomis jo sąlygomis, bet ir politikos proceso logika. Todėl prieš detaliau aptariant hipotezę, bus įrodyta, jog pusiau prezidentinis modelis yra atskiras institucinės sąrangos modelis su savita logika. Tačiau svarbiausia, kad ši hipotezė, nors preliminariai suformuluota dar ankstyvojoje teorinėje institucionalistų diskusijoje, taip ir nebuvo patikrinta empiriškai, todėl empirinis jos patikrinimas ir yra šio darbo šerdis. Nusprendžiau šią hipotezę tikrinti kiekybiškai, t. y. ne analizuodamas atskirų valstybių politinę praktiką (nors šis būdas gali atrodyti patrauklesnis, nes gerokai praplečiamos „interpretavimo“ galimybės, be to, ankstesni lyginamieji pusiau prezidentizmo darbai rėmėsi tokiu metodu), bet konstruodamas visoms valstybėms bendrus kintamuosius ir ieškodamas jų sąryšių.

Pasirinktas hipotezės patikrinimo metodas kelia nemaža metodologinių keblumų, kurie bus aptarti atitinkamose šio darbo dalyse. Be techninių keblumų, pirmiausia sisteminių duomenų ir patikimų tyrimo instrumentų trūkumo, čia vertėtų pabrėžti dvi pagrindines teorines problemas: partijų sistemos kaip kintamojo pobūdį bei politinės kultūros įtaką. Šio darbo tikslais partijų sistema laikoma nepriklausomu kintamuoju, stengiantis išvengti „regresijos iki begalybės“, nes, griežtai kalbant, partijų sistemą galima laikyti kitų kintamųjų — struktūrinių, istorinių, institucinių — padariniu, o šiuos — dar kitų veiksnių rezultatu. Nepaisant to, darbe pripažįstamas ir atvirkščias priežastinis ryšys: institucinės sąrangos modelis taip pat formuoja partijų sistemą.

Politinės kultūros problema, tiriant institucinių modelių stabilumą, yra fundamentali ir iki šiol neišspręsta⁸, todėl bet koks geografinis tiriamo regiono apibrėžimas (arba atsisakymas jį apibrėžti) neišvengiamai yra „savavališkas“ sprendimas. Šio darbo pirmojoje dalyje bus nurodyti motyvai, renkantis valstybes analizei, tačiau dabar būtina pažymėti, kad, stengiantis sumažinti politinės kultūros kintamojo (ar jo ignoravimo) keliamą pavojų, šiame darbe bus tiriamos tik Europos pusiau prezidentinės politinės sistemos.

Vis dėlto net ir toks apribojimas palieka vieną esminę problemą — „Rytų“ ir „Vakarų“ skirtumus — dėl kurios galima kvestionuoti partijų sistemų kaip kintamojo aiškinamąją galią. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar „vakarietiškų“ pusiau prezidentizmo pavyzdžių sąlyginį stabilumą ir pokomunistinių — sąlyginį konfliktiškumą įmanoma paaiškinti partijų sistemų ypatybėmis, ar šie skirtumai yra politinės kultūros arba kitų struktūrinių kintamųjų padarinys. Šis darbas pateiks nevienareikšmį atsakymą: jame struktūriniai partijų sistemą formuojantys kintamieji nebus kontroliuojami (t. y. vakarietiškasis ir pokomunistinis pusiau prezidentizmas bus tiriamas kartu), tikrinant, ar pasirinktas aiškinimo modelis universalus. Toks skeptiškas požiūris į pokomunistinio pusiau prezidentizmo „ypatingumą“ bus pagristas kiekybinių tyrimų rezultatais. Tačiau, kita vertus, iš jų taip pat matyti, jog pokomunistinis pusiau prezidentizmas pagal kai kuriuos parametrus (vidutinę vyriausybių gyvavimo trukmę ir pan.) skiriasi nuo vakarietiškojo, ir tai palieka erdvės kitokiems („kontekstiniams“) aiškinimams.

1. Institucinių modelių trichotomija: pusiau prezidentizmas

Bet kokia pusiau prezidentinių politinių sistemų analizė su pirmosiomis metodologinėmis problemomis susiduria jau apibrėžiant tyrimo objektą. Pusiau prezidentinės politinės sistemos apibrėžimas turėtų pateikti formalius kriterijus, leidžiančius nustatyti būtinus ir pakankamus jos bruožus bei atskirti tokią politinę sistemą nuo kitų. Net jei paprastai sutariama, jog pusiau prezidentizmas susijęs su „dviguba valdžios struktūra“⁹, tai nesumažina konceptualių diskusijų. Dvi pagrindinės tokių diskusijų kryptys yra (1) bendroji — ar pusiau prezidentizmas turi teisę egzistuoti kaip atskiras klasifikacinis tipas, ir (2) specifinė — ar pusiau prezidentizmas turi būti apibrėžiamas vien konstituciniais, ar ir politinės praktikos kriterijais. Teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą leis pagrįsti šio darbo hipotezę ypatingomis pusiau prezidentizmo sąlygomis reikštis partijų sistemos įtakai. Išvados, nagrinėjant antrąjį klausimą, išryškins probleminius pusiau prezidentizmo aspektus, kuriais ir pagrįsta darbo hipotezė. Šioje darbo dalyje abu klausimai apžvelgiami iš eilės.

1.1. Dichotomija ar trichotomija?

Pirmą kartą terminas „pusiau prezidentinis“ pavartotas 1957 m., apibūdinant Austrijos politinę sistemą (semipräsidiale Demokratie)¹⁰, o labiau įprastam Prancūzijos kontekstui — po dvejų metų (le régime semi-présidentiel)¹¹. Tačiau akademinė šio termino vartosena siejama su Maurice’u Duverger, kuris jį pristatė 1970 m.¹² ir patikslino bei išplėtojo vėlesniuose darbuose, iš kurių žinomiausias — angliškasis jo straipsnis 1980 m. žurnale European Journal of Political Research¹³. Nors Prancūzijoje teorinė diskusija apie pusiau prezidentizmo kaip sąvokos reikalingumą vyko jau iki tada, į pasaulinį (t. y. didele dalimi angliškąjį) lyginamosios politikos diskursą šis terminas atėjo dar vėliau, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Gali būti, kad kaip tik dėl pernelyg mažo laiko tarpo įsitvirtinti pusiau prezidentizmas tebėra diskusijų kelianti sąvoka, nors vis dažniau pripažįstamas kaip politinės sistemos tipas sui generis.

Tai, kad „parlamentizmo“ ir „prezidentizmo“ sąvokos buvo suformuluotos ir daugiau ar mažiau galutinę savo formą įgijo likus keliems dešimtmečiams iki pusiau prezidentizmo termino išplitimo¹⁴, gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių tebediskutuojama dėl politinių sistemų klasifikacijos dichotomijos ar trichotomijos¹⁵. Trys pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis atmetamas pusiau prezidentizmo egzistavimas, yra šie: (1) pusiau prezidentizmas tėra tik prezidentinio ir parlamentinio valdymo fazių kaita; (2) pusiau prezidentinėmis laikomos politinės sistemos iš tikrųjų yra tik „vidurūšinės“ prezidentizmo ar (dažniau) parlamentizmo variacijos; (3) pusiau prezidentizmas yra (bet koks) tarpinis variantas kontinuume tarp prezidentinio ir parlamentinio valdymo¹⁶. Nė vienas iš šių argumentų neatrodo įtikinamas.

Pats „akademinio pusiau prezidentizmo“ pradininkas M. Duverger gali būti laikomas kaltu dėl pirmojo argumento paplitimo. Šį argumentą 1979 m. dienraštyje Le Monde pateikė George’as Vedelis, tvirtindamas, jog „[…] pusiau prezidentinė vyriausybė […] būtų ne parlamentinės ar prezidentinės sistemų sintezė, bet prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, o tai visai kitas dalykas“, o M. Duverger jį pakartojo savo straipsnyje¹⁷ bei vėlesniuose darbuose¹⁸. Jo argumentacija, nors nevisiškai tiksliai suprasta¹⁹, Arendui Lijphartui leido padaryti išvadą, kad pusiau prezidentizmo kaip grynojo tipo neegzistuoja, o demokratinių politinių sistemų klasifikacija iš esmės yra dichotominė²⁰. Tačiau tai, jog tam tikru laikotarpiu pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika primena prezidentinę arba parlamentinę, anaiptol nereiškia, kad keičiasi jų konstituciniai rėmai — pusiau prezidentizmo unikalumas ir yra tas, kad šis institucinės sąrangos modelis leidžia, pats nesikeisdamas, atsirasti ar įsivyrauti (priklausomai nuo partijų sistemos ir kitų kontekstinių kintamųjų) įvairioms politinės praktikos rūšims²¹. Neaiškumą padeda išspręsti ir Roberto Elgie vyriausybės tipų klasifikacija²²: pagal ją pusiau prezidentinė vyriausybė gali būti arba monokratinė (t. y. faktiškai vadovaujama prezidento arba premjero), arba padalyta — tačiau tai ne tas pat kaip prezidentinė ar parlamentinė, mat abu pastarieji variantai priklauso monokratinės vyriausybės tipui.

Antrasis argumentas iš esmės remiasi tuo pačiu „politinės praktikos“ kriterijumi. Teigiama, jog, užuot išradinėjus trečiąjį tipą, derėtų pripažinti vidurūšinę dviejų „pagrindinių“ institucinių modelių įvairovę. Kitaip sakant, pusiau prezidentizmas tesąs tik „nereikalinga konceptualinė sumaištis“, nes pusiau prezidentinės valstybės priklauso arba prezidentinių, arba parlamentinių politinių sistemų poaibiui²³. Tačiau šis argumentavimas remiasi vienu iš „konceptualaus pertempimo“ (conceptual stretching) variantų. Juo remiantis, tokios valstybės kaip Prancūzija priskiriamos parlamentinio valdymo tipui (pripažįstant, kad viena iš daugelio jo variacijų yra parlamentinis valdymas su visuotinai išrinktu prezidentu), tačiau parlamentinis valdymas apibrėžiamas pernelyg plačiai, kaip „režimas, kur vykdomoji ir legislatyvinė valdžia galiausiai turi sutarti dėl politikos“²⁴. Tai bihevioristinis apibrėžimas — ir nors vėliau bus nurodyta, jog daugelis pusiau prezidentizmo apibrėžimų taip pat atsižvelgia į neformalius kriterijus, šiame apibrėžime išvis ignoruojamos kitos reikšmingos — konstitucinės bei struktūrinės ypatybės. Dar vienas šio argumento variantas yra tas, kad pusiau prezidentizmo tariamu išskirtinumu pridengiamas paviršutiniškas politinės praktikos išmanymas — atlikus tikslesnę analizę, konkrečios politinės sistemos tipą esą galima klasifikuoti remiantis bipoline klasifikacija, o pusiau prezidentizmą derėtų laikyti vienu iš parlamentinio valdymo potipių²⁵. Atrodo, kad toks argumentavimas a priori atmeta pusiau prezidentizmo, kaip atskiro konstituciniais kriterijais apibrėžiamo institucijų sąrangos modelio galimybę. Ištyrus konstitucines sistemas (o juo labiau pusiau prezidentinių valstybių politinės praktikos galimybes), būtų galima aptikti požymių, kurių neįmanoma suderinti su parlamentinio valdymo požymiais (kurie, be to, kaip bus parodyta 3 dalyje, ir yra labiausiai problemiški) — vienas iš tokių yra prezidento, turinčio atskirą demokratinį legitimumą, dalyvavimas, formuojant vyriausybę (bei ją atstatydinant²⁶.

Trečiasis argumentas, implikuojantis, jog pusiau prezidentizmas neturi apibrėžtos vietos politinių režimų klasifikacijoje, yra jos pristatymas kaip tam tikro kontinuumo tarp prezidentinių ir parlamentinių modelių²⁷, kuriame pusiau prezidentizmas vadinamas vienu iš „mišrių modelių […], kur vyriausybė savo prigimtimi yra tam tikra prezidentinės-vykdomosios ir parlamentinės vyriausybės atmaina“²⁸. „Mišraus“ modelio nuostata klasifikuojant institucinius modelius, pasirodė labai gaji²⁹, net jei tai, kas vadinama „mišriu“ modeliu, iš tikrųjų vertintina kaip atskiras politinės sistemos tipas³⁰. Kontinuumo sampratą iš tikrųjų galėjo implikuoti pats priešdėlis „pusiau“ (semi-) ir vėlgi paties M. Duverger tvirtinimas esą „Suomija iš tikrųjų yra režimas esantis viduryje tarp prezidentinio ir parlamentinio režimų“³¹. Matthew Sobergas Shugartas ir Johnas M. Carey pasiūlė alternatyvų to paties institucinio modelio pavadinimą (premjero—prezidento režimas — premier-presidentialism) būtent dėl to, kad laiko tokį kontinuumą nepriimtinu, o šį institucinį modelį savitu, nesančiu jokio kontinuumo viduryje³². Tačiau lotyniškas priešdėlis, kaip pastebi Giovannis Sartoris, neimplikuoja jokio kontinuumo³³, o ir pati teorinė M. Duverger sąvoka, pasak A. Lijpharto, nesileidžia apibūdinama kaip distancijos tarp prezidentizmo ir parlamentizmo vidurys³⁴. Taigi, pasak Thomaso Poguntkes, „[t]rys režimo tipai yra diskretiški reiškiniai. Iki tam tikro lygio jų veikimo pobūdis kai kuriais atvejais gali supanašėti, tačiau laipsniško perėjimo nuo vieno režimo tipo prie kito neleidžia jų specifinė funkcionavimo logika, kuri iš esmės yra tarpusavyje nesuderinama (mutually exclusive)“³⁵. Tai pripažinimas, jog pusiau prezidentizmas turi savo, „trečiąją“ veikimo logiką.

Aptartieji argumentai prieš pusiau prezidentizmą kaip teorinę sąvoką sui generis, žinoma, nėra vieninteliai. Pavyzdžiui, kai kurių autorių pasipriešinimas institucinių modelių klasifikacijos trichotomijai remiasi epistemologiškai diskutuotina nuostata, jog papildomo institucinio modelio įtraukimas paskatins šį procesą tęsti ir toliau, įvedant vis naujas kategorijas, kol galų gale kiekviena valstybė bus pripažinta unikalia³⁶. Vis dėlto atrodo, kad pusiau prezidentizmą įmanoma pripažinti atskiru politinės sistemos tipu, pasižyminčiu ypatinga konstitucine valdžių sąranga (kuri netrukus bus konkrečiai apibūdinta). Tačiau tebelieka klausimas, ar konstitucinė, t. y. formali valdžių sąranga yra pakankamas kriterijus, norint daryti instrumentines išvadas apie pusiau prezidentizmo veikimą. Šis klausimas dabar ir bus aptartas.

1.2. Konstitucinis modelis ar tarpinstitucinių santykių praktika?

Pagrindiniu pusiau prezidentizmo skiriamuoju bruožu gali būti laikoma „konkurencinė dvivaldystė³⁷“, t. y. dviejų turinčių demokratinį legitimumą valdžios centrų koegzistavimas. Tačiau detalesnis pusiau prezidentizmo apibrėžimas susiduria su problema, ar konkurencinė dvivaldystė turi būti tik formalus konstitucinės sąrangos kriterijus, ar ir tikrovėje fiksuojama tarpinstitucinių santykių praktika. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso valstybių, kurios apibūdinamos kaip pusiau prezidentinės, pasirinkimas, taigi ir šio darbo rezultatai.

Šiai teorinei diskusijai pamatus padėjo klasikinis M. Duverger apibrėžimas, pagal kurį „[p]olitinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: (1) prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais; (2) jis turi gana svarbių galių; (3) jis dalijasi valdžią su (has opposite him) ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galią ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo“³⁸. Čia greta dviejų formalių kriterijų — visuotinių prezidento rinkimų ir vyriausybės priklausomybės nuo parlamento pasitikėjimo — jau įvesti du neformalūs — „gana“ svarbios galios ir valdžios „dalijimasis“ su ministru pirmininku. Todėl M. Duverger buvo kritikuojamas kaip neatskyręs konstitucinio režimo nuo aktualios politinės sistemos — jis ir pats tvirtino, jog svarbu ne žaidimo taisyklės, bet pats žaidimas³⁹.

Žinomiausi vėlesni pusiau prezidentinės politinės sistemos apibrėžimai sekė M. Duverger tradicija, įtraukdami ir konstitucinius, ir politinės praktikos reikalavimus⁴⁰. M. S. Shugartas ir J. M. Carey išskiria konstitucinius bruožus, kad vykdomosios valdžios vadovas renkamas visuotiniais rinkimais, o vyriausybė priklauso nuo parlamento. Tačiau kiti būtini premjero—prezidento režimo kriterijai yra politiniai: prezidentas, kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra „vadovas“, bet turi koegzistuoti su premjeru, vadovaujančiu vyriausybei. Be to, prezidentas turi politinių galių: teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai. Prezidentas gali turėti kitų legislatyvinių galių — veto teisę ar dekretų leidybos teisę, jis dalyvauja teikiant premjero, ministrų bei kitų pareigūnų kandidatūras ir paprastai turi galią paleisti parlamentą, tačiau negali atstatydinti vyriausybės ar atskirų ministrų⁴¹.

G. Sartorio manymu, šiems kriterijams nepakanka diskriminuojančios galios. Ją jis bando padidinti, griežtindamas neformalius kriterijus. G. Sartorio pateikiamą pusiau prezidentizmo apibrėžimą sudaro du formalūs ir trys neformalūs kriterijai, kuriuos būtina taikyti bendrai: (1) valstybės vadovas (prezidentas) renkamas visuotiniu balsavimu — tiesioginiu ar netiesioginiu — fiksuotai kadencijai; (2) valstybės vadovas dalijasi vykdomąją valdžią su ministru pirmininku, sudarydamas dvigubą valdžios struktūrą, kurią apibrėžia trys kriterijai: (3) prezidentas nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas arba tiesiogiai, tad jo valia turi būti įgyvendinama per jo vyriausybę; (4) kita vertus, ministras pirmininkas ir jo kabinetas nepriklauso nuo prezidento, nes priklauso nuo parlamento: jie turi paklusti parlamento pasitikėjimui ar nepasitikėjimui (ar abiem), ir bet kuriuo atveju jiems reikia parlamento daugumos paramos; (5) dualistinė pusiau prezidentizmo valdžios struktūra leidžia įvairius galių balansus ir pirmenybių kaitą (shifting prevalences) vyriausybėje su griežta sąlyga, kad kiekvieno vyriausybę sudarančio vieneto „autonomijos potencialas“ išlieka⁴².

Gianfranco Pasquino apibendrina šiuos tris apibrėžimus dviem formaliomis ir viena pusiau formalia sąlyga: (1) prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais; (2) prezidentas turi įgaliojimus paskirti ministrą pirmininką ir tam tikrais atvejais paleisti parlamentą; (3) ministras pirmininkas paklūsta numanomam arba atviram (implicit or explicit) balsavimui dėl pasitikėjimo parlamente⁴³.

Kiti autoriai apibrėžia pusiau prezidentizmą tik formaliais kriterijais. Juanui J. Linzui esminės „dvigubos vykdomosios sistemos“ charakteristikos yra tik konstitucinės: tiesiogiai ar netiesiogiai žmonių, o ne parlamento renkamas prezidentas ir ministras pirmininkas, kuriam reikia parlamento pasitikėjimo⁴⁴. Carlosas Santiago Nino „mišrią sistemą“ apibrėžia trimis bruožais: (1) valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo postai yra atskiri; (2) vyriausybė formuojama su parlamento ir (3) rinkėjų intervencija⁴⁵.

Šį apibrėžimo būdą konceptualizavo Robertas Elgie, suformuluodamas principą, kad siekiant išvengti painiavos bei abejotinų išvadų, demokratinių režimų tipus reikia apibrėžti, atsižvelgiant tik į dispozicines (formaliąsias) jų savybes ir atsisakant santykinių (neformaliųjų) savybių⁴⁶. Dispozicinėmis savybėmis pasirinkęs valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo buvimą, rinkimą visuotiniais rinkimais ir termino fiksuotumą (visi trys kintamieji yra dvejetainiai), jis sudarė 24 teoriškai įmanomų režimų tipų matricą, kurioje pusiau prezidentinį modelį apibrėžia vienintelė padėtis, kai yra ir valstybės vadovas, ir vyriausybės vadovas, pirmasis renkamas visuotiniais rinkimais ir dirba fiksuotą kadenciją, o antrasis nei visuotinai renkamas, nei dirba iki fiksuoto termino. Vėliau jo suformuluotas pusiau prezidentizmo apibrėžimas išvis nebeaptaria vyriausybės vadovo rinkimo būdo ir atitinka pateiktąjį J. Linzo: „pusiau prezidentinis režimas apibrėžiamas kaip padėtis, kai visuotinai išrinktas fiksuotai kadencijai prezidentas egzistuoja kartu su ministru pirmininku ir kabinetu, kurie yra atsakingi parlamentui“⁴⁷.

Ši diskusija dėl pusiau prezidentizmo apibrėžimo (kitaip negu dėl pusiau prezidentizmo „teisės“ į atskirą vietą klasifikacijoje) nėra vien teorinė. Nuo jos gali priklausyti empirinių tyrimų rezultatai. G. Sartoris netiesiogiai pripažįsta pusiau prezidentizmo apibrėžimo, remiantis ir neformaliais kriterijais, klaidą — tautologiją, kai pastebi „vištos ir kiaušinio“ dilemą: nesutariama, kurios valstybės yra pusiau prezidentinės, nes nežinoma, kas yra pusiau prezidentizmas, tačiau kaip galima sukurti apibrėžimą, neturint prieš akis valstybių, iš kurių ypatybių jis ir bus konstruojamas?⁴⁸ Tačiau kada valstybių pasirinkimas tokiam apibrėžimui yra tinkamas, turint galvoje, kad bet kokiam tipui priklausančių politinių sistemų praktika labai skirtinga?

Išvengti neaiškumų galima, į apibrėžimą neįtraukus santykinių ypatybių ir paliekant vien dispozicines. Kitaip sakant, šiuo tikslu pusiau prezidentizmas neturi būti apibrėžiamas remiantis vienų politinės sistemos veikėjų galiomis kitų atžvilgiu. Tuomet subjektyvaus sprendimo paklaidos būtų eliminuotos. Tačiau šis sprendimas turi kainą: prarandama ne tik apibrėžimo diskrimuojamoji galia bei teorinės šio institucinio modelio prognozavimo galimybės, bet ir grįžtama atgal prie diskusijos apie pusiau prezidentizmo unikalumą. Taip yra todėl, kad pusiau prezidentizmo apibrėžimas tampa pernelyg bendras ir pritaikomas netgi toms valstybėms, kurių praktika niekada nebuvo kitokia negu parlamentinė. Klasikinis M. Duverger apibrėžimas leido jam išskirti šešias pusiau prezidentines valstybes (septynias su istoriniu Veimaro Vokietijos atveju), iš kurių trijų politinė praktika buvo parlamentinė⁴⁹, kiti tyrėjai išskyrė vos vieną ar dvi (Vakarų Europoje)⁵⁰. Tuo tarpu formaliomis ypatybėmis pagrįstas apibrėžimas apėmė 14 Europos bei Azijos pusiau prezidentinių valstybių⁵¹, o įtraukus ir kitus regionus — net 42⁵². Kita vertus, ir ši imtis kritikuotina dėl to, kad į ją įtrauktos kai kurios nedemokratinės valstybės⁵³, formaliai turinčios pusiau prezidentinį modelį, tačiau tik kai kurios — negi skirtingus pasirinkimus nulėmė irgi subjektyvus neformalių kriterijų taikymas, tik šįkart apibrėžiant jau ne pusiau prezidentizmą, bet demokratiją?

1.3. Valstybių pasirinkimas

Todėl pusiau prezidentizmo apibrėžimas savaime neatskleidžia pusiau prezidentinių valstybių visatos, kurią būtų galima tirti. Jis neabejotinai svarbus tuo, kad iškelia probleminius punktus lyginamajai analizei (tačiau apie tai — žemiau), bet pusiau prezidentines valstybes vis vien tenka pasirinkti subjektyviai. Kaip aiškėja iš ką tik pateiktos diskusijos, valstybes galima rinktis remiantis tik konstitucinėmis jų ypatybėmis arba dar ir politine praktika. Ši dilema yra fundamentali: platus pusiau prezidentizmo apibrėžimas iškelia daugelį veiksnių — istorinių, kultūrinių, partinių ir institucinių, tuo tarpu siauras apibrėžimas apriboja pusiau prezidentinių valstybių imtį iki kelių panašiai funkcionuojančių valstybių, kur savaime tampa svarbesni instituciniai veiksniai (kitų veiksnių sąskaita)⁵⁴.

Aš nusprendžiau laikytis antrojo kelio, t. y. pasirinkti tik valstybes, kuriose padalytos vyriausybės, prezidento ir ministro pirmininko santykių kaita (ir „sugyvenimas“) buvo arba yra realūs. Pirma, šis darbas tiria partijų sistemų poveikį politinėms sistemoms, ne konstituciniams režimams⁵⁵. Tad reikia dar kartą pakartoti M. Duverger tezę, jog kai kurių nominaliai pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika nesiskyrė nuo parlamentinių⁵⁶ — todėl net jei jas būtina pripažinti priklausančiomis pusiau prezidentiniam konstituciniam režimui, partijų sistemų įtaką derėtų aiškinti parlamentinėms sistemoms tinkamais terminais. Antra, mažesnė institucinio modelio vidinė variacija užtikrina iš tikrųjų „vidurūšinį“ (most-similar-systems design) tyrimą.

Remiantis konstituciniais kriterijais, tyrimo visatą Europoje bei buvusioje SSRS sudarytų 23 valstybės (žr. 1.1 lentelę).

1.1 lentelė. Konstituciniai pusiau prezidentiniai režimai Europoje bei buvusioje SSRS.

Vidurio ir Rytų Europa	Buvusi SSRS	Vakarų Europa
Bulgarija Kroatija Lenkija Makedonija Rumunija Slovėnija	Armėnija Azerbaidžanas Baltarusija Gruzija Kazachstanas Kirgizstanas Lietuva Moldova Rusija Ukraina Uzbekistanas	Airija Austrija Islandija Portugalija Prancūzija Suomija

Šaltinis: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 14.

Iš šešių Vakarų Europos valstybių šiame darbe bus atmestos trys: Airija, Austrija, Islandija. Nors jos atitinka formalius konstitucinius kriterijus, jų politinė praktika išlieka parlamentinė⁵⁷. Likusios trys valstybės pokario laikotarpiu buvo ar yra įtvirtinusios pusiau prezidentinę politinę sistemą: Portugalija (nuo 1976 m.; nors nuo 1982 m. konstitucijos pakeitimų jos institucinis modelis priartėjo prie parlamentizmo), Prancūzija (nuo 1962 m.) ir Suomija (nuo 1919 m.; 2000 m. įsigaliojusi nauja konstitucija irgi artima parlamentinei).

Pokomunistinių pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika mažiau ištirta, todėl šio regiono valstybių pasirinkimas yra sudėtingesnis⁵⁸. Atmetus buvusios SSRS valstybes, kurių pusiau prezidentinė institucijų sąranga tėra tik „konstitucinis fasadas“, slepiantis nedemokratinį prezidentizmą (subjektyvus vertinimas!), lieka Armėnija (nors, griežtai kalbant, ji nepriklauso Europos žemynui), Lietuva, Moldova (iki 2000 m. liepos), Rusija ir Ukraina. Rusijos atvejis yra ypatingas — jos konstitucija leidžia traktuoti politinę sistemą ne tik kaip pusiau prezidentinę, bet ir kaip prezidentinę⁵⁹ ar net „superprezidentinę“⁶⁰ (t. y. prezidentinę su ypatingomis teisėmis parlamento atžvilgiu)⁶¹. Be to,— dar svarbiau,— nėra visiškai aišku, ar Rusiją įmanoma priskirti prie demokratinių valstybių, ar tai viena iš „demokratijos su būdvardžiais“ rūšių. Tokioje pat padėtyje demokratijos atžvilgiu iki 2000 m. buvo atsidūrusi ir Kroatija. Taigi abejotina, ar šių dviejų valstybių partijų sistemas korektiška net ir su įvade minėtomis išlygomis laikyti nepriklausomais kintamaisiais — todėl jos iš tolesnio tyrimo (nors ir ne iš pusiau prezidentinių valstybių sąrašo) bus pašalintos. Tam tikrų abejonių — ne vien dėl geografinės priklausomybės — kelia ir Armėnija, tačiau į jas bus atsižvelgta tinkamoje vietoje. Iš Vidurio ir Rytų Europos formaliai pusiau prezidentinių valstybių Bulgarijos, Makedonijos ir Slovėnijos politinės sistemos veikia kaip parlamentinės⁶². Be to, į pusiau prezidentinių valstybių imtį apskritai nepatenka Bosnija ir Hercegovina, kurios kolektyvinę prezidentūrą sudaro trijų etninių grupių atstovai. Tad valstybės, kurios šiame darbe bus laikomos pusiau prezidentinėmis, nurodytos 2 lentelėje⁶³.

1.2 lentelė. Pusiau prezidentinės politinės sistemos Europoje.

Vidurio ir Rytų Europa	Vakarų Europa
Armėnija Kroatija* Lenkija Lietuva Moldova Rumunija Rusija* Ukraina	Portugalija Prancūzija Suomija

* Valstybės, kurių politinių sistemų demokratiškumas kėlė ar kelia abejonių.

Taigi pusiau prezidentinė politika yra unikalus reiškinys, pastebimas ne visose formaliai pusiau prezidentinėse valstybėse. Konstitucijų kūrėjai tikriausiai nesiekė specialiai sukurti pusiau prezidentinių sistemų (1919 m. Suomijos konstitucijos kūrėjai apie jas ir negalėjo žinoti). Tai, kas vadinama pusiau prezidentiniais konstituciniais režimais, yra mokslinio lyginimo produktas, taigi teorinė sąvoka. Tačiau, kitaip negu teigia kai kurie autoriai⁶⁴, šis teorinis ginčas turi reikšmingų praktinių aspektų. Šie konstituciniai režimai tam tikrais atvejais nulemia ypatingą politinę praktiką, kurią galima pavadinti pusiau prezidentinėmis politinėmis sistemomis arba tiesiog pusiau prezidentine politika. Todėl nors pusiau prezidentines valstybes įmanoma apibrėžti vien konstituciniais valdžių tarpusavio išsidėstymo kriterijais, norint ištirti jų politiką, būtina atsižvelgti ir į valdžių tarpusavio santykius. Prielaidą, kad pusiau prezidentizmas yra atskiras institucinių modelių tipas, galima laikyti įrodyta; diskusija, ar pusiau prezidentizmas — tik formali institucinė sistema, ar ir tam tikra praktika, tebelieka nebaigta. Tačiau kuriais atvejais pusiau prezidentiniai konstituciniai režimai lemia pusiau prezidentinę politiką ir kodėl taip atsitinka tik dalyje formaliai pusiau prezidentinių valstybių? Norint atsakyti į šį klausimą, veikiausiai reikia nagrinėti „ekstrakonstitucinius“, t. y. struktūrinius, kultūrinius ar politinio veiksmo kintamuosius bei institucinio modelio kūrėjų interesus. Šiuo darbu siekiama kitokių tikslų, todėl pusiau prezidentinės politinės sistemos čia priimamos kaip duotybė. Kas jose skirtinga,— tai stabilumas ir partijų sistemos pobūdis. Prie šių kintamųjų aptarimo dabar ir bus pereita.

2. Kintamųjų apibrėžimas

2.1. Partijų sistemų tipai

Šis darbas yra ne apie partijų sistemas kaip tokias. Jos tyrimų objektu tapo jau prieš penkis dešimtmečius (didele dalimi dėl to paties M. Duverger pastangų — beje, jis yra nurodęs, jog partijų organizacija ir rinkimų sistemos net svarbesnės negu konstitucijos), ir nuo tada partijų sistemos kaip tyrimo objektai buvo nagrinėjamos pačiais įvairiausiais aspektais. Partijų sistemos šiam darbui svarbios kaip nepriklausomi kintamieji (pripažįstant institucinio modelio „atgalinį ryšį“ su partijų sistema, kuris dar bus trumpai aptartas), vienaip ar kitaip sąveikaujantys su institucinėmis sistemomis. Partijų sistemos neabejotinai yra svarbios ir kitais aspektais: partijoms vykdant savo funkcijas bei politinei sistemai komunikuojant su visuomene; be to, jos „užšąla“ arba transformuojasi (kartais ir kokybiškai). Pagaliau jas, kaip ir institucijų sistemas, formuoja įvairaus lygio kintamieji — visuomeniniai, instituciniai ir politinės konkurencijos. Tačiau partijų sistemų apibrėžimas nėra toks diskutuotinas kaip pusiau prezidentizmo. Daugelis autorių sutinka su G. Sartoriu, kad

Vėlesni tyrimai nurodė, kad partijų sistemos samprata apima ne vien kiekybinius partijų sistemą lemiančius aspektus, tačiau ir tai, kaip partijos susijusios su visuomene, kokios yra jų ideologijos, kaip jos žiūri į režimo legitimumą ir pan.⁶⁶ Vis dėlto partijų sistemos fragmentacija ir poliarizacija liko universaliausi jas apibūdinantys kintamieji (greta funkcinės orientacijos ir kt.). Remiantis kiekybiniu indikatoriumi, partijų sistemų tipus galima apibrėžti dvejopai: (1) neatsižvelgiant į jų santykinius dydžius (sakytume, tai M. Duverger metodas) — (a) dominuojančios partijos sistema, (b) dvipartinė sistema, (c) sistema su trimis—penkiomis partijomis, (d) sistema su daugiau kaip penkiomis partijomis; (2) atsižvelgiant į santykinius dydžius (G. Binghamo Powello metodas) — (a) dominuojančios partijos sistema, (b) dvipartinė sistema, (c) dviejų su puse partijų sistema, (d) vienos didelės ir kelių mažesnių partijų sistema, (e) dviejų didelių ir kelių mažesnių partijų sistema, (f) lygi daugpartinė sistema. Pridėjus ideologinės distancijos kintamąjį, gaunama dvimatė klasifikacija, kur partijų sistemas galima klasifikuoti į (1) dvipartines (maža fragmentacija ir poliarizacija), (2) nuosaikaus multipartizmo (vidutinė fragmentacija ir maža poliarizacija), (3) segmentuoto multipartizmo (didelė fragmentacija, maža poliarizacija), (4) poliarizuoto multipartizmo (didelė fragmentacija, didelė poliarizacija), (5) atomizuoto multipartizmo (laikinas)⁶⁷.

Vis dėlto norint operacionalizuoti šį apibrėžimą, toliau partijų sistemos bus skirstomos pagal lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijų (žr. žemiau). Pagal jį bus išskirtos trys kategorijos: (1) partijų sistemos, kur yra iki 3 lygiasvorių partijų, (2) sistemos su 3—5 lygiasvorėmis partijomis ir (3) sistemos, kur lygiasvorių partijų daugiau negu 5. Toks skirstymas, reikia pripažinti, balansuoja ant per didelio supaprastinimo ribos, tačiau yra trys jo pasirinkimo priežastys. Pirma, lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijus yra pripažintas politikos moksle, palyginti dažnai naudojamas ir tinka sistemizavimui. Antra, abstrahavimasis nuo kitų kintamųjų leidžia padaryti šį darbą „įveikiamą“, juolab kad žemiau bus nurodytos galimos tolesnio tyrimo kryptys naudojant sudėtingesnius kintamuosius. Pagaliau, trečia, kol kas sudėtingesnių kintamųjų skaitinės išraiškos yra prieinamos tik kai kurioms Vakarų Europos pusiau prezidentinėms valstybėms, tuo tarpu lygiasvorių partijų skaičių įmanoma apskaičiuoti visose tiriamose politinėse sistemose ir beveik visoms parlamentų kadencijoms.

2.2. Stabilumas

Politinės sistemos stabilumas yra sunkiai apibūdinama (elusive) sąvoka. Dar sudėtingiau jį apibrėžti išmatuojamais kriterijais⁶⁸. Galima teigti esant dviejų lygių stabilumą: režimo stabilumą ir vyriausybės stabilumą⁶⁹. Teoriškai šiedu lygiai gali būti nesusiję, t. y. nestabilios vyriausybės dar nereiškia demokratijos nestabilumo — nes vyriausybės nestabilumas nėra vyriausybės neefektyvumo indikatorius (nestabilios vyriausybės gali būti efektyvios, tuo tarpu „nieko neveikimas“ gali tapti būdu pailginti koalicinės vyriausybės kadenciją, t. y. „stabilumą“). Dar daugiau, net ir dažnai keičiantis vyriausybėms, užtikrinantys vyriausybės politikos įgyvendinimą biurokratai, o ir daugelis ministrų, paprastai nesikeičia; dažnai nesikeičia ir partinė trumpalaikių kabinetų sudėtis, arba ji koreguojama nežymiai, kitaip negu tariamai stabiliose mažoritarinėse demokratijose, kur ilgai išsilaikiusį, taigi „stabilų“ kabinetą keičia visiškai naujas⁷⁰.

Vis dėlto, kaip esu nurodęs kitur⁷¹, (demokratinio) politinio režimo (ne)stabilumą apibūdintų bendresni kriterijai negu vyriausybių gyvavimo laikas (dažna kaita): (1) demokratinių rinkimų atsisakymas, kai jų reikalauja konstitucija; (2) valdžios galių uzurpavimas — paprastai tai prezidento (nors teoriškai įmanomi ir kitų institucijų) veiksmai be rinkėjų pritarimo; (3) prievartinis išrinktų prezidentų nuvertimas, o ne jų atstatydinimas ar apkalta pagal konstituciją. Pusiau prezidentiniam instituciniam modeliui ypač aktualus antrasis kriterijus: jame „konfliktai dėl politikos dažnai išreiškiami kaip konfliktai tarp dviejų demokratijos šakų“⁷². Dar vienas režimo stabilumo kriterijus yra režimo kaita konstitucinėmis priemonėmis⁷³. Pusiau prezidentiniams režimams, atrodo, tai ypač aktualu: iš 9-ų šiame darbe tiriamų valstybių 3 pastaruoju metu atsisakė (ar iš dalies atsisakė) pusiau prezidentinės institucijų sąrangos (Portugalija 1982 m., Suomija ir Moldova 2000 m.).

Tuo tarpu vyriausybių stabilumą apibūdintų tokie kintamieji: (1) jų absoliuti gyvavimo trukmė arba „išlikimo norma“ (survival rate) — veiklos ilgis, lyginant su realia ir nominalia parlamento (arba prezidento) kadencija⁷⁴, (2) ar sutampa vyriausybės (partijų koalicijos, parlamento daugumos) ir prezidento politinė orientacija⁷⁵, ir kiek laiko, palyginti su fiksuota prezidento kadencija, ji sutampa, (3) kas sukelia vyriausybių kaitą⁷⁶. Kodėl, nepaisant teorinių prieštaravimų, matuoti vyriausybių stabilumą pasirinktas laiko kintamasis? Reikia pripažinti, jog laikas valdžioje „pagal nerašytą demokratijos taisyklę“⁷⁷ vis dėlto svarbus ne tik vyriausybės, bet ir politinės sistemos veikimui, nes nuolat trumpalaikius kabinetus „gaminanti“ politinė sistema gali prarasti paramą. Vyriausybės gyvavimo laikas iš tikrųjų gali būti ne itin svarbus parlamentinėse politinėse sistemose, kur vyriausybių kaita gali užtikrinti politikos tęstinumą, tačiau kai kurie autoriai net ir parlamentinių sistemų stabilumą linkę matuoti vyriausybių gyvavimo trukme⁷⁸. Juolab pusiau prezidentinėse politinėse sistemose vyriausybių kaita gali būti susijusi su prezidento ir parlamento ar vyriausybės tarpinstituciniais konfliktais, kuriuos ir matuoja likę du vyriausybių stabilumo kriterijai. Empiriškai tikrinant stabilumą, bus įvertinti visi trys jo kriterijai, tačiau vyriausybių gyvavimo laikui bus skirtas ypatingas dėmesys. Vis dėlto, prieš pereinant prie empirinio patikrinimo, būtina išskleisti teorinę hipotezę ir pagrįsti ją pusiau prezidentizmo ypatybėmis.

3. Link teorinio modelio: partijų sistemos ir pusiau prezidentizmo stabilumas

Taigi pusiau prezidentinis modelis yra atskiras modelis, pasižymintis ne tik ypatinga konstitucine sąranga, bet ir tam tikromis politikos ypatybėmis. Kai kurios iš šių politikos ypatybių jau buvo aptartos aukščiau, tačiau čia dera jas sistemizuoti ir nurodyti, kodėl partijų sistema yra svarbi. Daugelis pusiau prezidentizmą tiriančių darbų analizavo jo ryšį su partijų sistemomis, tačiau ši analizė dažnai būdavo sporadiška.

3.1. Pusiau prezidentinio modelio veikimas

Esminis institucinis pusiau prezidentizmo bruožas, skiriantis jį ir nuo parlamentinio, ir nuo prezidentinio modelių, yra dviguba vykdomosios valdžios struktūra: vykdomajai valdžiai vadovauja arba ją dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai, jo kadencija iš esmės fiksuota, o įgaliojimai ne vien simboliniai. Kita vertus, pusiau prezidentizmas turi ir parlamentinio modelio bruožų: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos kadencija nėra fiksuota ir priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galią tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą. Taigi pusiau prezidentizmas nėra prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, nes pirmuoju atveju nedingsta parlamentiniai požymiai, antruoju — prezidentiniai. Tačiau padalytos vykdomosios valdžios „galvų“ tarpusavio santykius sisteminiu požiūriu (t. y. atmetant tokius veiksnius kaip prezidentų ir premjerų asmeninės savybės, politinės sistemos tradicijos ir pan.) lemia prezidento ir parlamento santykiai.

Teoriškai įmanomi keturi šio institucinio modelio veikimo tipai⁷⁹: (1) prezidentas turi parlamento daugumos paramą, dažnai yra valdančiosios partijos arba koalicijos lyderis, todėl tampa dominuojančiu politinės sistemos veikėju ir faktiškai vadovauja vyriausybės darbui; (2) prezidentas turi „sugyventi“ su ministru pirmininku, kuris turi parlamento daugumos paramą ir faktiškai vadovauja vykdomajai valdžiai; (3) prezidentas turi nepatikimą paramą parlamente, kuris, kilus valdžių konfliktui, gali paremti ministrą pirmininką; (4) po parlamento rinkimų nesusiformuoja stabili parlamento dauguma, taigi neįmanoma sudaryti efektyviai veikiančio ministrų kabineto.

3.2. Pusiau prezidentizmas ir parlamento fragmentacija

Du pastarieji atvejai yra nestabilumo receptas, nebent prezidentui suteikta teisė paleisti parlamentą ir taip leisti susiformuoti naujai daugumai. Jei prezidentas negali remtis stabilia parlamento daugumos parama, įmanomi įvairūs politinės sistemos raidos variantai, nuo prezidento „nusišalinimo“ bei parlamento mažumos vyriausybės iki prezidento mėginimo „apeiti“ parlamentą dekretais bei sudaryti savo kontroliuojamą vyriausybę (kuri, tikėtina, irgi bus neilgaamžė, nes prezidentas kovos su parlamento nepasitikėjimu vyriausybe, grasindamas jį paleisti) ar net valdžių paralyžiaus, kai bet koks efektyvus valdymas nebeįmanomas (ir kyla vadinamųjų „jėgos struktūrų“ įsikišimo galimybė).

Svarbu tai, kad pusiau prezidentinės konstitucijos sunkiai gali pasiūlyti institucinę išeitį iš fragmentacijos aklavietės: jeigu prezidentui tokiu atveju suteikiama daug galių, jos gali būti panaudotos ir tada, kai vyriausybę remia stabili, bet priešingos pakraipos dauguma, potencialiai sukuriant konfliktą tarp vykdomosios valdžios šakų; jeigu prezidento galios ribojamos, kad „sugyvenimo“ atvejis būtų kuo mažiau konfliktiškas, prezidentas negalės efektyviai vadovauti ir esant susiskaldžiusiam parlamentui⁸⁰. Aklavietė ypač pavojinga tuo atveju, kai konstitucija neaiškiai atskiria prezidento ir ministro pirmininko įgaliojimus⁸¹, palieka „likutinių galių“⁸², arba prezidentui suteikia nepaprastųjų įgaliojimų⁸³. Bet kuriuo atveju, svarbiausia tai, kad prezidento bei parlamento santykiai tuomet yra mažai ribojami institucinių veiksnių, ir tokios situacijos konfliktiškumas priklauso nuo atsitiktinių („ekstrakonstitucinių“) dalykų, tokių kaip asmeninės savybės, tradicijų interpretavimas ir pan. Tokiu atveju stabilumas tampa abejotinas a priori⁸⁴.

3.3. Parlamento daugumos sąlyga

Taigi stabili parlamento dauguma, kuri remtų ministrą pirmininką, yra būtina stabilaus pusiau prezidentizmo sąlyga. Kaip aiškėja iš institucinio modelio apibrėžimo, parlamentas turi palaikyti ministrą pirmininką. Parlamento daugumas iki tam tikro laipsnio galima laikyti institucinės inžinerijos (prezidento ir parlamento rinkimų sistemų bei jų sinchronizavimo) produktu — tačiau pirmiau būtina išsiaiškinti, kõkios daugumos reikalingos pusiau prezidentizmo veikimui. Reikia pabrėžti, kad aiški parlamento dauguma, nors būtina, tačiau nepakankama sąlyga pusiau prezidentizmo stabilumui. Netgi tuomet, kai parlamento daugumą sudaro prezidento rėmėjai, viena iš nestabilumo priežasčių gali būti koalicijos nepatikimumas⁸⁵. Dar didesnė nestabilumo tikimybė, kai parlamento dauguma yra priešingos politinės orientacijos negu prezidentas, t. y. „sugyvenimo“ atveju. Kabinetas gali atsisakyti pripažinti prezidento legislatyvines galias, net jei jas formaliai suteikia konstitucija, o prezidentas gali išnaudodamas konstitucijos suteiktas galimybes ignoruoti kabineto sprendimus arba, formuodamas kabinetą, neįtraukti kai kurių (koaliciją sudarančių) partijų⁸⁶. Akivaizdu, kad šiuo atveju tampa svarbios konstitucijos nuostatos, nustatančios prezidento galių apimtis bei kabineto ir parlamento priklausomybės laipsnį.

Apskritai galima daryti išvadą, kad koalicinė parlamento dauguma tam tikromis sąlygomis gali sukurti nestabilumą ir tuose pusiau prezidentinės politikos tipuose, kurie laikytini santykinai stabiliais. Todėl norint atsakyti į klausimą „kokia dauguma?“, reikia atsakyti į klausimą „kokia koalicija?“. Turint galvoje, kad koalicija turi būti ne tik gyvybinga (pakankama sąlyga parlamentinėje politinėje sistemoje), bet ir atsižvelgti į prezidento politinę orientaciją, galima tvirtinti, jog pusiau prezidentizmo stabilumui reikia minimaliai laiminčių koalicijų, sutariančių dėl politikos prezidento atžvilgiu (rėmimas ar nebendradarbiavimas) — dažniausiai tai bus minimaliai laiminčios ištisinės koalicijos su mažiausiu partijų skaičiumi. Iš esmės tai reikalavimas, kad parlamento dauguma būtų programiškai patvari ir kuo mažiau fragmentuota. Šio darbo aspektu galima tvirtinti, kad stabilumą geriausiai užtikrina ne koalicija, bet daugumą parlamente turinti viena partija — tačiau tarp demokratinių pusiau prezidentinių valstybių tai itin retas atvejis.

3.4. Partijų sistemos fragmentacija ir poliarizacija

Taigi klausimas „kokia koalicija?“ implikuoja ir klausimą „kokia partijų sistema?“. Atidedant į šalį diskusijas, kaip rinkimų sistema „transliuoja“ partijų sistemą į parlamentinių partijų sistemą, čia verta išskirti du matmenis, kuriais, kaip minėta, matuojama partijų sistema. Pirma, partijų sistema turi būti kuo mažiau fragmentuota. Ši sąlyga nebūtinai reiškia, kad relevantiškų politinių partijų skaičius turi būti mažas (nors tai pageidautina). Fragmentacija čia veikiau suprantama ne pagal formalų fragmentacijos indeksą⁸⁷, bet kaip stabilių partijų sankaupų konkurencinėje erdvėje skaičius. Taigi partijų gali būti palyginti daug, tačiau, sudarydamos stabilias priešrinkimines, t. y. programines ar ideologines (ne porinkimines, t. y. vyriausybės), koalicijas, jos turi užtikrinti mažą faktinę sistemos fragmentaciją. Kas yra „maža“ fragmentacija, galima operacionalizuoti ne nurodant partijų ar blokų skaičių sistemoje, bet pasitelkiant analitinį „lygiasvorių“ partijų skaičiaus instrumentą, kuris atsižvelgia ne tiek į formalų partijų skaičių, kiek į realiai fragmentuojantį šio skaičiaus poveikį⁸⁸. Parlamento daugumai užtikrinti partijų sistema pagal šį rodiklį turi būti dichotominė, t. y. apytiksliai dviejų lygiasvorių partijų arba stabilių partinių blokų sistema. Keblumų kelia tai, kad lygiasvorių partijų skaičius į blokavimosi tendencijas neatsižvelgia — arba to galima pasiekti abejotino korektiškumo priemonėmis.

Turint galvoje sąryšį tarp takoskyrų skaičiaus ir partijų skaičiaus⁸⁹, galima netgi daryti išvadą, jog pusiau prezidentizmas stabilesnis valstybėse su viena pagrindine takoskyra (taigi ten, kur partijų konkurencinė erdvė yra ne tiek „erdvė“, kiek „tiesė“). Tai išvada, turinti ir praktinės reikšmės konstitucijų kūrėjams (nors tikriausiai jau tik „ketvirtosios demokratijos bangos“), privalantiems atsižvelgti į tai, jog išlaikyti dvipartinę sistemą, neleidžiant jai virsti daugpartine arba hegemonine, yra gana sunku⁹⁰. Dar daugiau, nuo partijų daugumų priklauso ne tik pusiau prezidentizmo stabilumas, bet ir jo likimas (kurį, tiesa, apibūdinome kaip vieną iš stabilumo rodiklių): tik įkurta pusiau prezidentinė politinė sistemą turi ilgą laiką išlaikyti nepadalytas daugumas, kurios konsoliduotų jos pagrindus⁹¹.

Antrasis matmuo — poliarizacija — taip pat svarbus bet kada, kai prezidento ir parlamento daugumos nesutampa (ir — ne mažiau negu kitose sistemose — net kai jos sutampa, tačiau tai jau būtų diskusija apie partijų sistemos ir politinio stabilumo ryšį apskritai). Ypatingą pavojų stabilumui kelia „sugyvenimo“ situacija su dviejų politiškai poliarizuotų daugumų palaikomais prezidentu ir ministru pirmininku. Politinės fragmentacijos kriterijus apibūdintų prezidento ir ministro pirmininko (ar parlamento daugumos) konfliktų tikimybę, poliarizacijos — jų intensyvumą. Remiantis Fredu Riggsu, poliarizacijos ir fragmentacijos kriterijus galima sujungti į vieną: jis tvirtina, jog „daugpartinės sistemos yra būtinai išcentrinės“⁹², todėl (prezidentinės sistemos) stabilumui ilguoju laikotarpiu reikalinga įcentrinė, t. y. dvipartinė sistema (nors dvipartinės sistemos taip pat gali būti poliarizuotos)⁹³. Iš tikrųjų, galima sutikti, jog aukšta sistemos fragmentacija susijusi su poliarizacija⁹⁴, tačiau priklausomai nuo poliarizacijos matavimo būdo, gali paaiškėti, jog fragmentuotos politinės sistemos nebūtinai poliarizuotos⁹⁵. Taigi nedidelė poliarizacija galėtų likti antrasis, nors sunkiai išmatuojamas, reikalavimas partijų sistemai.

3.5. Papildomos sąlygos: partijų disciplina ir prezidentų partiškumas

Remdamasis šia logika, J. J. Linzas nurodo tokias stabilaus pusiau prezidentizmo sąlygas:

Prezidento priklausomybė — neformali ar formali — kuriai nors partijai struktūruoja pusiau prezidentinę politiką. Iš tikrųjų, visa ligšiolinė analizė rėmėsi prielaida, kad stabilią programinę orientaciją turi ne tik parlamento dauguma, bet ir prezidentas. Formali prezidento priklausomybė, o dar geriau — vadovavimas — vienai iš įtakingiausių partijų leidžia jam išlaikyti ryšius su parlamentu ir tapti efektyviu vykdomosios valdžios vadovu (jei parlamente daugumą turi jo partija) — tai ypač svarbu baigiantis parlamento arba prezidento kadencijai, kai gali būti linkstama suversti kaltę kitai vykdomosios valdžios „galvai“. „Sugyvenimo“ atveju partinis prezidentas nėra izoliuojamas nuo opozicijos ir gali „signalizuoti“ priešingos daugumos vyriausybei apie galių padalijimo ribas, t. y. išlaiko savo galių „domeną“, kurį vyriausybės vadovas priverstas pripažinti.

3.6. Ekskursas: institucinio modelio įtaka partijų sistemai

Reikia pabrėžti, jog partijų sistemos laikomos nepriklausomais kintamaisiais tik šio darbo tikslais. Tikrovėje pastebimas ir atvirkščias ryšys, kai institucinio modelio taisyklės (ir, pasak kai kurių autorių, jau pats prezidento visuotinis legitimumas, partinė priklausomybė arba, atvirkščiai, viršpartiškumas) prisideda prie partijų sistemos formavimo arba jos „transliavimo“ į parlamentą. Jis yra plačiai tyrinėtas, todėl čia bus užsiminta tik apie bendriausius reikalavimus dichotominei partijų sistemai formuotis. Jie susiję su rinkimų taisyklėmis (parlamento ir prezidento rinkimų) ir rinkimų ciklais.

Dažniausiai minimos vadinamosios „Duverger taisyklės“¹⁰², siejančios rinkimų sistemų tipą ir partijų sistemų pobūdį. Dvipartinei sistemai formuotis palankiausios yra paprastosios daugumos vieno turo rinkimų sistemos, kurios išskirsto partijas į dvi plačias koalicijas, kiekviena iš kurių remia po vieną pagrindinį kandidatą. Šios taisyklės galioja ir parlamento, ir prezidento rinkimuose. Skirtumas tik toks, kad prezidento rinkimai galiausiai rengiami pagal šią sistemą bet kuriuo atveju¹⁰³, ir prezidento postas kaip pagrindinis „trofėjus“ yra nedalomas (taigi partijų sistema, bent jau prieš antrąjį rinkimų turą, patiria spaudimą dichotomizuotis, tačiau dviejų turų prezidento rinkimų sistema pateikia rinkėjams daugiau nerealių ir partijų neremiamų kandidatūrų negu vieno turo paprastosios daugumos sistema), tuo tarpu parlamento rinkimų sistema partijų sistemai gali sukurti priešingų paskatų (absoliučiosios daugumos rinkimų sistema gali skatinti kandidatų, tarp jų ir nepriklausomų, skaičiaus didėjimą pirmajame rinkimų ture, stengiantis patekti į antrąjį, o proporcinė rinkimų sistema pagal Duverger taisyklę apskritai sietina su daugiau negu dviejų partijų atsiradimu). Taigi palankią pusiau prezidentizmui partijų sistemą struktūruotų suderintos prezidento ir parlamento rinkimų taisyklės (neatsižvelgiant į kitas, nuo šalies specifikos priklausančias sąlygas, abeji rinkimai turėtų būti rengiami pagal vieno turo paprastosios daugumos sistemą).

Kitas aspektas — rinkimų ciklai — irgi turi įtakos parlamento daugumos pobūdžiui, ypač tuo atveju, kai prezidento ir parlamento rinkimų taisyklės nesuderintos. Tarp valstybių, naudojančių nesuderintas prezidento ir parlamento rinkimų taisykles — proporcinę parlamento rinkimų sistemą ir vieno turo prezidento rinkimus — lygiasvorių partijų skaičius akivaizdžiai skyrėsi pagal tai, ar prezidento rinkimai suderinti (vidurkis 3,1), ar nesuderinti (vidurkis 5,0) su parlamento rinkimais. Tuo atveju, kai prezidento rinkimai rengiami pagal dviejų turų absoliučiosios daugumos sistemą, partijų skaičiaus skirtumai tarp valstybių su suderintais ir nesuderintais prezidento bei parlamento rinkimais nėra akivaizdūs¹⁰⁴. Taigi dvipartinei sistemai formuotis palankiausias lokalizuojančių parlamento rinkimų (mažai mandatų turinčiose apygardose) derinys su paprastosios daugumos (ar panašiais) prezidento rinkimais, kurie rengiami greta parlamento rinkimų¹⁰⁵. Žinoma, prezidento ir parlamento rinkimų derinimas svarbus ne tik kaip partijų sistemą formuojantis veiksnys, bet ir kaip priemonė užtikrinti, jog ir prezidentą, ir parlamentą išrinkusios daugumos sutampa, t. y. mažinti „sugyvenimo“ tikimybę¹⁰⁶.

3.7. Teorinės sąlygos ir empiriniai apibendrinimai

Apibendrinant, galima tvirtinti, kad pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo partijų sistemos pobūdžio, kurį apibūdina du pagrindiniai kriterijai: fragmentacija ir poliarizacija. Kuo jie mažesni, tuo politinė sistema stabilesnė. Tačiau pusiau prezidentizmo atveju būtina įvesti tam tikrą slenkstį ties partijų fragmentacijos kintamojo reikšme, kuri maždaug lygi dviem (operacionalizuojant pagal lygiasvorių partijų skaičių, ši reikšmė turėtų būti didesnė — žr. žemiau). Taigi stabiliam pusiau prezidentinės sistemos veikimui reikia dvipartinės sistemos — arba, fragmentacijos reikšmę suprantant ne vien pagal formalų indeksą, dichotominės partijų sistemos, t. y. tokios, kur partijos pasidalijusios į du stabilius partinius blokus.

Tai šio darbo hipotezė. Ypač svarbu tai, kad čia buvo pasistengta logiškai išvesti ją iš pusiau prezidentizmo ypatybių, o ne remiantis kokios nors „pavyzdinės“ pusiau prezidentinės sistemos pavyzdžiu (nors kai kurie aukščiau pateikti teiginiai, reikia pripažinti, remiasi įvairių autorių empiriniais apibendrinimais). Dažiausiai tokiu pavyzdžiu laikoma Prancūzija, o kitos valstybės tiriamos pagal tai, kiek jos sugeba atkurti prancūziškąjį „modelį“¹⁰⁷. Manau, kad toks požiūris, nors kartais galintis atnešti vaisių¹⁰⁸, sumenkina paties pusiau prezidentizmo kaip atskiro institucinės sąrangos tipo reikšmę, net jei argumentavimo pobūdis nedaug skiriasi nuo čia pateiktojo. Tuo tarpu aš pamėginau eksplikuoti modelio partijų politikos logiką, kurią galima taikyti visoms pusiau prezidentinėms politinėms sistemoms.

Kita vertus, empiriniai apibendrinimai padeda paaiškinti suformuluotus kriterijus. Pirmiausia, aiškėja, kad ypač pokomunistinis pusiau prezidentizmas nuo pat savo atsiradimo pasižymi ypatingu „antipartiškumu“¹⁰⁹, kai ir dėl formalių apribojimų, ir dėl politinių sumetimų prezidentai negali ar nenori būti siejami su partijomis. Tai ne tik neskatina partijų sistemos konsolidacijos (nors tai jau kitų galimų tyrimų tema), bet ir sustiprina neigiamą partijų sistemos poveikį. Tokia padėtis buvo susidariusi ir daugelyje Vakarų Europos pusiau prezidentinių valstybių. Prezidentai čia irgi buvo ne tik partijų lyderiai arba įtakingi partijų atstovai, bet ir kai kuriais atvejais neturėjo partijų paramos. Nepartinių prezidentų pasitaikė ir struktūruotose partijų sistemose, tačiau prezidento ryšių su partijomis stoka ypač pavojinga nestruktūruotose bei „patinėse“ (stalemated) partijų sistemose, t. y. tokiose, kurios negali sukurti stabiliõs parlamentinės daugumos¹¹⁰. Partijai vadovaujantis prezidentas dar gali suformuoti stabilią vyriausybę ir esant fragmentuotai bei poliarizuotai partijų sistemai (savo populiarumo partijoje sąskaita), tačiau „viršpartinis“ ar „bepartinis“ prezidentas tokioje sistemoje negalės nugalėti parlamentinio imobilizmo, nebent naudodamas ypatinguosius įgaliojimus, t. y. pereidamas prie „konstitucinės diktatūros“ režimo¹¹¹.

Čia tampa svarbus ir partijų pobūdžio kintamasis: nors, kaip minėta, ir disciplinuotos, ir nedisciplinuotos partijos tam tikromis sąlygomis gali būti suderinamos su stabiliu pusiau prezidentizmu, empiriniai duomenys rodo, kad žemos partijų disciplinos sukelta ypatinga frakcionalizacija daro tokį pat poveikį kaip ir pačios partijų sistemos fragmentacija¹¹². Todėl galima sutikti su J. Linzu, kad „[politinė] sistema nepašalina partijų sistemos problemų; priešingai, partijų sistema kontroliuoja sistemos sėkmę“¹¹³.

Partijų sistemos reikšmę realiam pusiau prezidentizmui netiesiogiai nurodo ir antra empirinių apibendrinimų grupė. Partijų sistema (parlamento daugumos sudėtis) kai kuriose šalyse nesvarbi sistemos veikimui, kitose svarbi, o trečiose svarbi ir sistemos pokyčiams¹¹⁴. Tos valstybės, kuriose parlamento daugumos sudėtis, kad ir kokia ji būtų, empiriškai neturi jokios ar beveik jokios įtakos valdžios santykiams (Airija, Austrija, Bulgarija, Islandija ir Slovėnija), šiame darbe ir buvo a priori pašalintos iš tiriamų šalių imties kaip atitinkančios tik formalius pusiau prezidentizmo kriterijus¹¹⁵. Tuo tarpu tose šalyse, kurių politinė praktika šiame darbe pripažįstama kaip pusiau prezidentinė (Lenkija, Lietuva, Rumunija ir Ukraina), partijų sistema pasirodė svarbi aiškinant santykių tarp prezidentų ir ministrų pirmininkų (ar parlamento daugumų) kaitą. Pagaliau, partijų sistema, remiantis empiriniais duomenimis, buvo svarbi ir tose pusiau prezidentinėse politinėse sistemose, kur vadovavimo pobūdis laikui bėgant pasikeitė.

Taigi pusiau prezidentinė politika, priklausomai nuo partijų sistemos tipo, gali įgauti įvairias formas. Šiame instituciniame modelyje užprogramuotas vykdomosios valdžios dualizmas gali užtikrinti jos stabilumą netgi tada, kai parlamente nesama stabilių daugumų. Tačiau tas pats dualizmas gali lemti ir modelio nestabilumą netgi tuomet, kai vyriausybė turi stabilios parlamento daugumos palaikymą. Partijų sistema, žinoma, atsakinga ne už visas pusiau prezidentinio modelio stipriąsias ar silpnąsias puses, tačiau šiame darbe teigiama, kad ji atsakinga už bendrą pusiau prezidentizmo stabilumą ir kai kuriais atvejais šio modelio išlaikymą. Pusiau prezidentiniam modeliui būtinos parlamento daugumos — stabilumas priklauso nuo mažos partijų sistemos fragmentacijos ir poliarizacijos, kurį užtikrina tik dichotominė partijų sistema. Tai nėra argumentas prieš koalicines vyriausybes pusiau prezidentinėje sistemoje, tačiau čia koalicijos turi būti kitokio pobūdžio negu, tarkime, parlamentizme — ne tiek vyriausybės, kiek programinės koalicijos.

Tai ne indukcinės, bet dedukcinės išvados: čia remiamasi ne stabilaus pusiau prezidentizmo pavyzdžiais (nors tokia pagunda, tiriant šį modelį, dažna), bet paties modelio ypatybėmis. Kita vertus, empiriniai apibendrinimai leidžia šias išvadas pagrįsti ir paaiškinti. Tačiau ar empirinis patikrinimas leidžia patvirtinti ryšį tarp pusiau prezidentizmo stabilumo arba nestabilumo ir partijų sistemos tipo? Tai dabar ir bus aiškinamasi.

4. Tyrimo problemos ir jo dienotvarkė

Kaip jau užsiminta, norint sistemiškai patikrinti šio darbo hipotezę, reikalingi platūs ir visapusiški politinių sistemų tyrimai. Kol kas jie atrodo sunkiai įmanomi dėl kelių metodologinių priežasčių. Pirmiausia, nėra prieinami sistemiški pirminiai duomenys apie visas pusiau prezidentines valstybes. Ypač tai taikytina pokomunistiniam pusiau prezidentizmui, kuris dažniau buvo tiriamas šio modelio pasirinkimo aspektu (neretai taikant įvairias žaidimų teorijas) arba analizuojamas spekuliatyviai. Tačiau palyginti mažai statistinių duomenų prieinama ir apie Portugalijos atvejį Vakarų Europoje. Antra, net ir tie duomenys, kurie prieinami, pateikiami skirtinguose šaltiniuose, todėl juos taikant partijų sistemų tyrimui pusiau prezidentinėse valstybėse, kyla interpretavimo ir sistemizavimo problemų. Jas būtų galima išspręsti nebent turint vieningą duomenų bazę. Trečia, pusiau prezidentinės politinės sistemos linkusios gana sparčiai keistis: trečdalis šiame darbe aptariamų valstybių apribojo prezidentų konstitucines galias. Norint įvertinti šių pokyčių poveikį, reikalinga tam tikra laiko perspektyva.

Šiame darbe nustatytos teorinės pusiau prezidentizmo stabilumo sąlygos siūlo tam tikrą tyrimo dienotvarkę, apimančią gerokai platesnes temas negu įmanoma aptarti šiame darbe. Pirmiausia reikia rasti patenkinamą būdą kiekybiškai apibrėžti ne tik partijų skaičių sistemoje, jos fragmentaciją (tam, kaip minėta, esti plačiai naudojami indeksai) bei poliarizaciją, bet ir realiai pastebimas partijų sistemos tendencijas: stabilių blokų formavimąsi, ideologiškai artimų partijų politinę veiklą (ar jas laikyti atskiromis, ar viena partija), partijų vidaus frakcionalizaciją ir pan. Antra, reikia nustatyti patenkinamus kriterijus kiekybiškai įvertinti parlamento daugumos sudėtį bei jo orientaciją prezidento atžvilgiu¹¹⁶: kada vyriausybę galima laikyti „prezidentine“, kada — „sugyvenančia“ su prezidentu ir kada — „viršparlamentine“ (t. y. kai prezidentas imasi iniciatyvos apeiti neveiksnų parlamentą). Būtina rasti patenkinamą būdą, kaip įvertinti pokyčius, atsirandančius prezidento ar parlamento kadencijos viduryje, dėl kurių vyriausybė gali pereiti iš vienos kategorijos į kitą. Trečia, reikia rasti būdą kvantifikuoti prezidento partiškumą: ar tai yra dichotominis kintamasis (priklauso ar nepriklauso partijai), ar rinkėjų paramos prezidentui ir jo partijai funkcija (prezidentas renkamas dėl jo partinės programos ar dėl asmeninių savybių). Ketvirta, kaip jau aptarta šio darbo 2 dalyje, reikia nustatyti patenkinamus stabilumo kriterijus — ar stabili vyriausybė yra išsilaikanti kuo didesnę parlamento kadencijos dalį, ar turinti mažiausiai nesutarimų su prezidentu (ir kaip pamatuoti pastaruosius, jeigu vyriausybę sudaro ideologiškai skirtingų partijų koalicija, kuriai vadovauja prezidento partijos narys, o parlamente ji remiasi kitokios politinės orientacijos partija — neretai taip atsitikdavo Suomijoje). Taigi praktiniai uždaviniai, norint patikrinti partijų sistemų įtaką pusiau prezidentizmo stabilumui, yra sudėtingi — galbūt pernelyg sudėtingi šiam darbui, tačiau metantys iššūkį būsimiesiems tyrimams.

4.1. Agreguoti stabilumo matai

Šis darbas pateiks tik kai kuriuos mėginimus atsakyti į iškeltus klausimus. Pirmiausia verta ištirti, kaip partijų skaičius devyniose politinėse sistemose susijęs su vyriausybių gyvavimo trukme. Norėdamas išmatuoti, ar vyriausybių gyvavimo trukmė priklauso nuo partijų skaičiaus sistemoje, pasirinkau skaičiuoti vyriausybių gyvavimo trukmę pagal ministro pirmininko buvimo šiame poste trukmę. Tai reiškia, kad buvo ignoruojami tie atvejai, kai koreguojama vyriausybės partinė sudėtis, nesikeičiant premjerui arba kai po rinkimų vyriausybė priversta grąžinti įgaliojimus parlamentui, bet jos vadovas vėl paskiriamas tęsti darbą. Kitaip sakant, vyriausybių pasikeitimais laikomi ministrų pirmininkų pasikeitimai. Vyriausybės gyvavimo trukmė buvo skaičiuojama dienomis nuo ministro pirmininko paskyrimo iki atsistatydinimo. Pirmosios vyriausybės pradžios data įvairiose valstybėse skyrėsi, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (pusiau prezidentinės konstitucijos priėmimas, pirmieji visuotiniai prezidento rinkimai ir pan.— pagal tai, kuris iš šių įvykių anksčiausias). Nerasdamas kitų būdų įtraukti į imtį paskutiniąsias vyriausybes, nusprendžiau laikyti šių metų gegužės 12-ąją paskutiniąja jų veiklos diena ir pagal tai apskaičiuoti jos trukmę.

Kaip minėta, šiame darbe partijų sistemos tipologizuojamos pagal partijų skaičių. Deja, statistinis nagrinėjimas leidžia atsižvelgti tik į formaliąją partijų sistemos fragmentaciją, t. y. neapima stabilių partinių blokų galimybės. Norėdamas nustatyti, kaip vyriausybių veiklos trukmę veikia partijų sistemos tipas, sugrupavau visus atvejus pagal lygiasvorių partijų skaičiaus intervalus. Į pirmąją grupę pateko vyriausybės, kurios veikia iki trijų lygiasvorių partijų sistemoje (kadangi realių dvipartinių sistemų pusiau prezidentinėse valstybėse nėra¹¹⁷, be to, lygiasvorių partijų skaičius apylygis dviem tik retais ir tik pokomunistinio pusiau prezidentizmo atvejais, „slenksčiu“ pasirinkau 3 lygiasvorių partijų skaičių, kuris praktiškai turėtų atitikti situaciją, kai vyriausybės ir opozicijos politikoje dalyvauja maždaug 2,5 partijos). Antrajai grupei priskyriau nuosaikiai fragmentuotų partijų sistemų vyriausybes, (lygiasvorių partijų skaičius nuo 3 iki 5), ir trečiajai — didžiausios partijų sistemos fragmentacijos (segmentuoto, poliarizuoto arba atomizuoto multipartizmo) vyriausybes, kai lygiasvorių partijų skaičius viršija 5. Į skaičiavimus nepateko 13 atvejų, kai lygiasvorių partijų skaičiaus nustatyti nebuvo įmanoma. Paaiškėjo, kad vidutinė vyriausybių gyvavimo trukmė trijose kategorijose skiriasi.

4.1 lentelė. Lygiasvorių partijų skaičius sistemoje ir vidutinė vyriausybių gyvavimo trukmė (dienomis).

Lygiasvorių partijų skaičius	Atvejų skaičius	Minimali vyriausybės trukmė*	Maksimali vyriausybės trukmė	Vidurkis	Standartinis nuokrypis
Iki 3	29	13	3646	688,76	752,01
Nuo 3 iki 5	44	7	2279	572,80	524,81
Daugiau kaip 5	30	7	1890	496,53	461,99

* Kur nenurodyta kitaip, į skaičiavimus įtrauktos ir laikinosios (pereinamosios) vyriausybės.

Iš šių duomenų matyti, kad, kaip ir tikėtasi, dvipartinės, dviejų su puse partijų ir nuosaikiausio multipartizmo sistemos (lygiasvorių partijų skaičius iki 3) užtikrina stabilesnes vyriausybes negu nuosaikaus multipartizmo ar juolab segmentuoto multipartizmo sistemos. Būtina pabrėžti, kad tai agreguoti duomenys; apie atskirus atvejus bus kalbama tolesniuose šio darbo poskyriuose.

Panašiai įmanoma patikrinti, koks yra vyriausybių stabilumo vidurkis visose pusiau prezidentinėse valstybėse, ir kaip jis susijęs su lygiasvorių partijų skaičiaus vidurkiu jų partijų sistemose.

4.2 lentelė. Vyriausybių veiklos vidutinė trukmė (dienomis) pusiau prezidentinėse politinėse sistemose (skaičiuojant iki 2001 m. gegužės 12 d.).

Valstybė	Vyriausybių skaičius	Minimali vyriausybės trukmė	Maksimali vyriausybės trukmė	Vidurkis	Standartinis nuokrypis
Armėnija	10	10	1291	332,80	361,73
Lenkija	10	13	1290*	379,40	385,80
Lietuva	10	7	1072	308,80	375,31
Moldova	6	284	1669	722,60**	559,65
Portugalija	11	18	3646	826,09	1106,86
Prancūzija	15	323	2279	951,47	565,75
Rumunija	8	7***	1499	498,00	449,86
Suomija	35	15	2221	589,80	538,75
Ukraina	11	11	524	281,73	189,80

* Kadencija tebesitęsia.

** Skaičiuojant vidurkį, Dumitru Braghiso vyriausybė buvo laikoma gyvavusi 485 dienas, nors paskutiniuosius 9 jos veiklos mėnesius Moldovoje galiojo parlamentinė konstitucija.

*** Čia ir į tolesnius skaičiavimus neįtrauktas 3 dienas ėjęs premjero pareigas Gavrilas Dejeu.

Šaltinis: apskaičiuota pagal Statesmen of the world // http://www.oocities.org/CapitolHill/Senate/2785/¹¹⁸.

4.3 lentelė. Vidutinis lygiasvorių partijų skaičius.

Valstybė	Rinkimų skaičius	Minimalus lygiasvorių partijų skaičius	Maksimalus lygiasvorių partijų skaičius	Vidurkis	Standartinis nuokrypis
Armėnija	2	1,45	8,15	4,80	4,74
Lenkija	3	2,95	9,55	5,46	3,57
Lietuva	3	2,99	4,07	3,48	0,55
Moldova	3	1,85	3,44	2,85	0,87
Portugalija	8	2,23	4,26	3,33	nd
Prancūzija	10	2,49	4,52	3,43	nd
Rumunija	4	1,65	5,70	4,03	1,85
Suomija	15	4,54	5,58	5,03	nd
Ukraina	2	2,77	5,65	4,21	2,04

Šaltinis: Portugalijos, Prancūzijos ir Suomijos duomenys paimti iš: Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.— P. 76; kitų valstybių duomenys apskaičiuoti pagal tinklapius: Elections around the world // http://www.agora.stm.it/elections/, Almanac of politics and government // http://www.polisci.com/world/nation/ ir Parties and elections // http://www-public.rz.uni-duesseldorf.de/~nordsiew/.

4.1 diagrama. Vyriausybių veiklos vidutinės trukmės priklausomybė nuo lygiasvorių partijų skaičiaus vidurkio devyniose valstybėse.

Pagal šią regresiją lygiasvorių partijų skaičiaus vidurkiui padidėjus vienetu, vyriausybių gyvavimo trukmės vidurkis sumažės 157 dienomis¹¹⁹. Tačiau šis modelis neatrodo visiškai patikimas: lygiasvorių partijų skaičiaus kintamasis statistiškai reikšmingas 5,7 proc. lygiu (priimtinas būtų 5 proc. lygis) ir paaiškins tik 42,5 proc. priklausomojo kintamojo dispersijos. (Įdomu, kad pašalinus „nestandartinį“ Lietuvos atvejį, visos šios problemos išsprendžiamos, o nepriklausomas kintamasis paaiškina jau 70,4 proc. priklausomo kintamojo dispersijos — gal Lietuva, nesugebanti užtikrinti vyriausybių stabilumo net kai partijų sistema tam palanki, yra išskirtinė?..) Žinoma, tik 9 atvejus turinčio regresijos modelio patikimumas abejotinas. Be to, vyriausybių gyvavimo laiko skaičiavimas pagal ministrų pirmininkų buvimo poste trukmę gali slėpti tam tikrą vidinį nestabilumą, kai, pavyzdžiui, Moldovoje ilgą laiką parlamentas bei prezidentas nesugebėjo paskirti naujojo premjero, kol parlamentas, nepaisydamas prezidento veto, pakeitė konstituciją (tačiau vėliau nesugebėjo išrinkti ir prezidento). Ir, žinoma, besiremiantis vidurkiais modelis neatspindi pokyčių, kurie galėjo įvykti laike.

4.2. Lygiasvorių partijų skaičius ir vyriausybių gyvavimo trukmė

Tačiau disagregavus abu kintamuosius, rezultatas pasirodo visiškai kitoks negu tikėtasi. Susiejus kiekvieno ministro pirmininko buvimo poste trukmę su tuo metu užfiksuotu lygiasvorių parlamentinių partijų skaičiumi (jeigu premjeras išbuvo ilgiau negu vieną parlamento kadenciją — su ilgesnės kadencijos lygiasvorių partijų skaičiumi), vyriausybės trukmės priklausomybė nuo partijų skaičiaus sistemoje beveik išnyksta (žr. 4.2 diagramą).

Šiame regresijos modelyje nepriklausomas kintamasis yra statistiškai reikšmingas tik esant 9,4 proc. reikšmingumo lygiui (priimtinas būtų 5 proc.) ir paaiškina tik 2,7 proc. priklausomo kintamojo dispersijos¹²⁰. Nustačius tam tikrus stabilumo „slenksčius“ (cut-off points), padėtis nesikeičia: ir dvejų, ir ketverių metų „slenksčius“ yra peržengusios įvairių partinių konfigūracijų vyriausybės, kai lygiasvorių partijų skaičius siekia iki 5,5. Be to, kontroliuojant regionus, taip pat neišryškėja tendencijų: ir tarp pokomunistinių, ir tarp Vakarų Europos pusiau prezidentinių valstybių įmanomi įvairūs vyriausybių trukmės ir lygiasvorių partijų skaičiaus deriniai (žr. 4.3 poskyrį).

4.2 diagrama. Vyriausybių veiklos trukmės priklausomybė nuo lygiasvorių partijų skaičiaus.

Kodėl taip yra? Vienas iš galimų atsakymų — tai, kad matuojama pagal formalius partijų sistemų kriterijus. Kaip minėta, vyriausybių stabilumą gali užtikrinti (ir užtikrina) stabilūs partijų blokai, tuo tarpu lygiasvorių partijų skaičius į šią galimybę neatsižvelgia: pavyzdžiui, nors Prancūzijos partijų sistemą galima laikyti de facto dichotomine¹²¹, lygiasvorių partijų skaičius svyruoja nuo 2,5 iki 4,5. Nesant patikimų poliarizacijos duomenų, neįmanoma patikrinti ir esminės sąlygos — partijų sistemos įcentriškumo. Atrodytų, kad kai kurios fragmentuotos partijų sistemos (pavyzdžiui, Suomija¹²²) nėra išcentrinės, ir tai prisideda prie koalicinių vyriausybių stabilumo. Be to, Suomijos pavyzdys atskleidžia ir dar vieną disagreguoto tyrimo trūkumą — skirtingą atvejų skaičių įvairiose valstybėse. Kitaip sakant, šis tyrimas labiau priklauso nuo Suomijos pavyzdžio, kuris šiame darbe tiriamas nuo 1946 m. (N = 35), negu nuo Moldovos, kur pusiau prezidentinės politinės sistemos laikotarpis apėmė tik 5 vyriausybes.

Tai veda prie dar vieno galimo paaiškinimo, ypač turint galvoje 4.1 poskyrio rezultatus. Gali būti, jog nacionalinių kontekstų įtaka yra didesnė negu buvo laikoma šiame darbe — tai reikštų, kad pusiau prezidentinės politinės sistemos įvairiose valstybėse iš tikrųjų veikia gana skirtingai ir labiau priklauso nuo politinės kultūros bei kitų „ekstrakonstitucinių“ ypatybių negu nuo partijų sistemos formato. Pavyzdžiui, lygiasvorių partijų skaičiaus skirtumai tarp valstybių paprastai yra didesni negu variacija valstybės viduje, bėgant laikui (išskyrus Armėnijos bei Rumunijos atvejus), tuo tarpu stabilumo variacijos panašios. Tai leidžia daryti išvadą, kad politinės sistemos gali „prisitaikyti“ prie duotojo partijų sistemos formato — nors, kaip rodo gerokai besiskiriantys vyriausybių veiklos stabilumo vidurkiai atskirose valstybėse, šis prisitaikymas ribotas.

Pagaliau, įmanomas dar vienas paaiškinimas — tai ypatinga prezidento įtaka. Nors teoriškai vyriausybės gyvavimo laikas gali tiesiogiai priklausyti nuo parlamento fragmentacijos, pusiau prezidentinis modelis leidžia prezidentui „aplenkti“ fragmentuotą parlamentą ir suformuoti „viršparlamentinę“ vyriausybę bei jai vadovauti. Tiesa, šiame darbe buvo teigiama, jog tokioms vyriausybėms gresia konfliktiškumas ir nestabilumas. 4.4 poskyryje kaip tik ir bus mėginama išsiaiškinti, koks yra prezidento bei parlamento daugumos santykių poveikis vyriausybių stabilumui, o 4.5 — koks prezidento vaidmuo, mėginant nutraukti vyriausybės, neturinčios fragmentuoto parlamento paramos, veiklą. Apibendrinant galimus paaiškinimus, derėtų nurodyti, jog norint rasti patikimą atsakymą, kodėl gauti tokie rezultatai, būtina tobulinti tyrimo instrumentus. Kitaip tektų pripažinti, jog pusiau prezidentizmas yra „ypatingas“ institucijų sąrangos modelis, kurio atvejų negalima lyginti kiekybiniais metodais ir kuris labiau priklauso nuo sunkiai pamatuojamų nacionalinių ypatybių negu nuo sisteminių kintamųjų.

4.3. Pokomunistinis pusiau prezidentizmas: ypatinga nestabilumo zona?

Šios dvi regresijos taip pat leidžia spręsti, ar pokomunistinis pusiau prezidentizmas yra toks „ypatingas“, kokios, kai kurių autorių teigimu, yra pokomunistinės partijų sistemos¹²³. Ir pirmajame, ir antrajame modeliuose (žr. 4.1 ir 4.2 diagramas) nematyti, kad Vakarų Europos ir pokomunistinio pusiau prezidentizmo atvejai sudarytų atskiras sankaupas (išskyrus nebent antrojoje regresijoje pastebimus kelis išskirtinius Lenkijos (po 1991 m. rinkimų) ir Armėnijos (po 1999 m. rinkimų) atvejus, kai lygiasvorių partijų skaičius viršijo 8. Norėdamas tai dar kartą patikrinti, sudariau regresijos modelius atskirai trims Vakarų Europos ir šešioms pokomunistinėms pusiau prezidentinėms valstybėms.

4.3 diagrama. Vyriausybių veiklos trukmės priklausomybė nuo lygiasvorių partijų skaičiaus dviejuose regionuose.

Skirtumai tarp Vakarų Europos¹²⁴ ir pokomunistinių¹²⁵ pusiau prezidentinių valstybių išryškėjo, tačiau į juos reikia žiūrėti atsargiai. Vakarų Europos pusiau prezidentinėse sistemose vyriausybių gyvavimo trukmės priklausomybė nuo lygiasvorių partijų skaičiaus yra didesnė (tačiau nepriklausomas kintamasis vis vien statistiškai paaiškina tik apie 12 proc. priklausomo kintamojo dispersijos), o koeficientas statistiškai reikšmingas 5 proc. lygiu, tuo tarpu pokomunistinių pusiau prezidentinių sistemų vyriausybių stabilumas atrodo gerokai mažiau priklausantis nuo partijų skaičiaus, o nepriklausomo kintamojo įtaka nėra statistiškai reikšminga 5 proc. patikimumo lygiu. Be to, matyti, kad pokomunistinių vyriausybių gyvavimo laikas yra paprastai trumpesnis negu Vakarų Europos. Tai skatintų taikyti „kontekstinį“ aiškinimą ir galbūt įvesti tokius kintamuosius kaip politinė kultūra, asmeninės politikų savybės ir pan., tačiau, prieš skelbiant pokomunistinių politinių sistemų „ypatingumą“, verta atsižvelgti į kitą svarbų dalyką, kurį parodo šiedu modeliai. Ir viename, ir kitame regione įmanomi įvairūs partijų sistemos fragmentacijos bei vyriausybių gyvavimo trukmės deriniai. Nors ši išvada — reikia pripažinti — nepatvirtina darbo hipotezės, ji nurodo, jog tolesniems tyrimams „trečiasis kelias“ (dviejų regionų — Vakarų Europos ir pokomunistinio — pusiau prezidentizmo lyginimas) sunkiai pateisinamas, taigi korektiška analizuoti arba visus pusiau prezidentizmo atvejus, arba imtis atvejo studijų bei atskirų atvejų lyginimų.

4.4. Parlamento daugumos orientacija ir vyriausybių veiklos stabilumas

Taigi nėra aišku, ar mažesnis partijų skaičius sistemoje susijęs su ilgesne vyriausybių trukme. Vis dėlto lygiasvorių partijų skaičiaus ir vyriausybių gyvavimo trukmės ryšys nėra specifinis pusiau prezidentizmui. Norint atsižvelgti į šio institucinio modelio ypatybes, būtinas papildomas indikatorius, rodantis prezidento vaidmenį politinėje sistemoje. Tai galėtų būti parlamento daugumos politinė orientacija prezidento atžvilgiu. Devyniose tiriamose pusiau prezidentinėse valstybėse iš viso pasikeitė 115 ministrų pirmininkų. Darydamas prielaidą, kad jų politinė orientacija turi atspindėti parlamento politinę orientaciją (dėl vyriausybės atskaitomybės parlamentui), suskirsčiau ministrus pirmininkus pagal trichotominį politinės orientacijos kintamąjį: (1) parlamento daugumos (ministro pirmininko) ir prezidento politinė orientacija ar partinė priklausomybė sutampa, (2) parlamento daugumos ir prezidento politinės orientacijos priešingos, (3) vyriausybė atstovauja fragmentuotam parlamentui, kurio politinės orientacijos prezidento atžvilgiu nustatyti neįmanoma (ši kategorija apibendrina du paskutiniuosius atvejus, nurodytus 3.1 poskyryje).

Šitoks skirstymas neabejotinai yra subjektyvus, ypač todėl, kad kai kuriais atvejais tenka įvertinti „politinį artimumą“: pateikiant Lietuvos pavyzdį, ar Gedimino Vagnoriaus, Rolando Pakso arba Andriaus Kubiliaus vyriausybės atstovavo priešingai politinei orientacijai negu prezidentas Valdas Adamkus, ar jų politinė orientacija sutapo?¹²⁶ Be to, visos Ukrainos vyriausybės pateko į trečiąją kategoriją dėl to, kad nebuvo aiškios nei prezidentų politinės orientacijos, nei parlamentų daugumos, nei premjerų partinė priklausomybė. Visos (išskyrus pirmąją) Armėnijos vyriausybės pateko į pirmąją kategoriją, nepaisant to, kad po 1999 m. parlamento rinkimų valdančioji koalicija turi tik mažiau kaip trečdalį vietų (tai tam tikros dominuojančios partijos sistemos formos ir galbūt „demokratijos su būdvardžiais“ pripažinimas). 1994—1998 m. Moldovos vyriausybės, nors kartais laikomos „sugyvenimo“ pavyzdžiu, buvo priskirtos arba prezidentinėms (nes didesniąją savo gyvavimo dalį pirmoji vyriausybė turėjo prezidento paramą), arba palaikomoms fragmentuoto parlamento, nes tai, mano nuomone, tiksliau atspindi tikrąją padėtį. Ypatingų keblumų sukėlė koalicinių Suomijos vyriausybių priskyrimas kuriai nors kategorijai¹²⁷. Nė į vieną kategoriją nebuvo įtrauktos pereinamosios (laikinosios) vyriausybės, kurių trukmė mažesnė kaip 100 dienų, bei sunkiai klasifikuojami atvejai — iš viso jų buvo 13. Vis dėlto, nepaisant galimų paklaidų dėl subjektyvaus kategorizavimo, vyriausybių gyvavimo trukmės skirtumai tarp trijų kategorijų atrodo reikšmingi.

4.4 lentelė. Vidutinė vyriausybių gyvavimo trukmė pagal prezidento ir parlamento politinę orientaciją.

	Vyriausybių gyvavimo trukmės vidurkis (d.)	Atvejų skaičius	Standartinis nuokrypis
Prezidento ir parlamento daugumos politinė orientacija sutampa	722,94	51	600,96
Prezidento ir parlamento daugumos politinė orientacija priešinga	904,16	19	763,30
Parlamento dauguma fragmentuota arba nustatyti vyriausybės politinę orientaciją neįmanoma	282,00	32	215,15
Iš viso	618,36	102	594,61

Dideli standartiniai nuokrypiai rodo, kad visose kategorijose galima rasti atvejų, kai vyriausybių gyvavimo trukmė gerokai skyrėsi nuo pateiktų vidurkių, tačiau matyti, kad vyriausybės paprastai nestabilesnės tais atvejais, kai parlamente neišpildoma daugumos sąlyga. Šiek tiek netikėtas rezultatas, kad antrosios kategorijos vyriausybės gyvuoja ilgiau negu pirmõsios, gali būti paaiškintas dažnais prezidento įsikišimais pirmojoje kategorijoje, nutraukiant „savo“ parlamentinės daugumos remiamos vyriausybės veiklą (žr. 4.5 poskyrį), ir palyginti mažu atvejų skaičiumi, kur keli stabilaus „sugyvenimo“ pavyzdžiai, pirmiausia iš Suomijos ir Prancūzijos, daro santykinai didelę įtaką galutiniam rezultatui. Vis dėlto atrodo, jog vyriausybių stabilumas net ir tada, kai jos „sugyvena“ su prezidentu, turėtų patvirtinti sąlygą, jog stabilus „sugyvenimas“ įmanomas tuomet, kai parlamentas pajėgus užtikrinti vyriausybei daugumos paramą, tuo tarpu stabilios mažumos vyriausybės pusiau prezidentiniame modelyje turėtų būti palyginti retos.

4.5. Prezidento vaidmuo atstatydinant vyriausybę

Šio darbo antrojoje dalyje stabilumas buvo apibrėžtas ne tik pagal vyriausybių gyvavimo trukmę (absoliučią arba santykinę) bei prezidento ir parlamento daugumos santykius, bet ir pagal vyriausybės kaitos priežastį. Klasikinis pusiau prezidentinis modelis (premjero—prezidento tipo pusiau prezidentizmas) nenumato galimybės prezidentui atstatydinti vyriausybės ar atskirų jos narių. Tačiau į šio tyrimo imtį įtraukta ir prezidento—parlamento tipo pusiau prezidentinių politinių sistemų (Ukraina, Armėnija), kur konstitucija suteikia tokią galimybę. Bet kuriuo atveju, baigiantis vyriausybės veiklą prezidento įsikišimas yra gerokai labiau paplitęs negu vien pastarojo institucinio modelio valstybėse. Iš 115-os šio tyrimo imtį sudarančių ministrų pirmininkų pusiau prezidentinėse valstybėse mažiausiai 25 buvo atstatydinti įsikišus prezidentui. Šis skaičius gali būti didesnis, nes nepavyko surinkti informacijos apie 30 proc. atsistatydinimo atvejų (o atsistatydinimas dėl rinkimų tarp nežinomų atvejų turėtų būti itin retas, nes visų rinkimų datos žinomos).

Žinoma, čia vėl kyla kodavimo subjektyvumo problema: pavyzdžiui, visi Ukrainos premjerai koduoti kaip atstatydinti dėl prezidento įsikišimo, nors pirmuosius septynis prezidentas nušalino spaudžiamas parlamento (tačiau toks kodavimas išryškina būtent prezidento—parlamento tipo ypatybę), o pastarąjį — Viktorą Juščenką — nušalino parlamentas, tačiau yra pagrindo manyti, jog atstatydinimo priežastis buvo prezidento pozicija. Analogiškai, pavyzdžiui, Lenkijos premjero Jano Olszewskio bei Lietuvos premjero Gedimino Vagnoriaus (antrosios kadencijos) atstatydinimo priežastis koduota kaip prezidento įsikišimas, nors abiem atvejais formaliai ministrą pirmininką atstatydino parlamentas.

4.5 lentelė. Vyriausybių atstatydinimo priežasčių pasiskirstymas

Priežastis	Atvejų skaičius	Atvejų dalis nuo visų atvejų (proc.)	Atvejų dalis nuo žinomų atvejų (proc.)
Rinkimai	30	26,1	37,5
Savanoriškas premjero atsistatydinimas	15	13,0	18,8
Premjero atsistatydinimas dėl sveikatos	1	0,9	1,3
Vidiniai nesutarimai vyriausybėje	6	5,2	7,5
Parlamento nepasitikėjimas	3	2,6	3,8
Valstybės vadovo įsikišimas	25	21,7	31,3
Iš viso žinomų atvejų	80	69,6	100,0
Nežinomi atvejai	35	30,4
Iš viso	115	100,0

Pagal šio darbo hipotezę prezidento įsikišimas, nutraukiantis vyriausybės veiklą, labiausiai tikėtinas tuomet, kai parlamente nėra stabilios daugumos, t. y. kai partijų sistema fragmentuota (ir/arba poliarizuota, tačiau šis aspektas dėl patikimų sisteminių kriterijų stokos čia netiriamas). Esant stabiliai parlamento daugumai, prezidentas turi paskatų nutraukti vyriausybės veiklą tik tuo atveju, jeigu tikėtina, jog naujoji vyriausybė bus jam palankesnė. Tai reikštų, jog prezidentas kišis tik į „savo“ parlamentinės daugumos remiamos vyriausybės veiklą, o „sugyvenimo“ režimu prezidento įsikišimas paprastai mažai tikėtinas¹²⁸. Kad patikrinčiau šiuos spėjimus, suskirsčiau vyriausybių atstatydinimo priežastis į tris kategorijas pagal partijų sistemų tipus (lygiasvorių partijų skaičius iki 3, tarp 3 ir 5, daugiau kaip 5), o pirmąją kategoriją — dar ir į tris prezidento bei parlamento daugumos santykio tipus.

4.6 lentelė. Partijų sistemų tipai ir vyriausybių atstatydinimo priežasčių pasiskirstymas (stulpelio procentai/atvejų skaičius).

Priežastis	Lygiasvorių partijų skaičius iki 3	Lygiasvorių partijų skaičius nuo 3 iki 5	Lygiasvorių partijų skaičius daugiau kaip 5
Rinkimai	30,4 (7)	40,0 (12)	42,9 (9)
Savanoriškas premjero atsistatydinimas	17,4 (4)	23,3 (7)	14,3 (3)
Premjero atsistatydinimas dėl sveikatos	4,3 (1)	—	—
Vidiniai nesutarimai vyriausybėje	—	10,0 (3)	14,3 (3)
Parlamento nepasitikėjimas	—	10,0 (3)	—
Valstybės vadovo įsikišimas	47,8 (11)	16,7 (5)	28,6 (6)
Iš viso	99,9* (23)	100,0 (30)	100,1* (21)

* Paklaida dėl apvalinimo.

4.7 lentelė. Vyriausybių atstatydinimo priežasčių pasiskirstymas mažai fragmentuotose partijų sistemose (lygiasvorių partijų skaičius iki 3) pagal prezidento ir parlamento santykių tipą (stulpelio procentai/atvejų skaičius).

Priežastis	Prezidento ir parlamento daugumos politinė orientacija sutampa	Prezidento ir parlamento daugumos politinė orientacija priešinga	Parlamento dauguma fragmentuota arba nustatyti vyriausybės politinę orientaciją neįmanoma
Rinkimai	35,3 (6)	50,0 (1)	—
Savanoriškas premjero atsistatydinimas	17,6 (3)	50,0 (1)	—
Premjero atsistatydinimas dėl sveikatos	5,9 (1)	—	—
Vidiniai nesutarimai vyriausybėje	—	—	—
Parlamento nepasitikėjimas	—	—	—
Valstybės vadovo įsikišimas	41,2 (7)	—	100,0 (4)
Iš viso	100,0 (17)	100,0 (2)	100,0 (4)

Gauti rezultatai iš dalies patvirtina spėjimus. Matyti, kad nuosaikiai ir poliarizuotai fragmentuotose politinėse sistemose parlamento rinkimai yra pagrindinė vyriausybių kaitos priežastis (be to, čia svarbesni vidiniai nesutarimai vyriausybėje, kaip ir galima tikėtis fragmentuotose sistemose), tačiau prezidento įsikišimas į vyriausybės darbą, kaip ir spėta, dažnesnis poliarizuotos negu nuosaikios fragmentacijos sistemose.

Dar didesnį vaidmenį prezidento įsikišimas vaidina baigiant vyriausybių darbą mažiausiai fragmentuotose sistemose. Nors šiuo atveju tiksliai pamatuoti atitikimą hipotezei sunku, prezidento įsikišimas laikytinas net pernelyg dažnu, turint galvoje šio darbo nuostatą, jog dvipartinės sistemos turi užtikrinti politinės sistemos stabilumą (kita vertus, kol parlamento daugumai faktiškai vadovauja prezidentas, vyriausybės vadovo kaita nebūtinai laikytina nestabilumo indikatoriumi). Galima daryti išvadą, kad mažai fragmentuotoje partijų sistemoje prezidentas turi daugiau paskatų įgyvendinti savo politiką, net jei tai reikštų ministrų pirmininkų keitimą.

Vis dėlto taip teigiant būtina atsižvelgti į parlamento politinę orientaciją. Išskaidžius mažai fragmentuotas politines sistemas pagal tai, ar prezidentas dirba su „savo“ parlamentinės daugumos vyriausybe, ar „sugyvena“ su opozicine parlamento dauguma, ar parlamento dauguma nestabili, matyti, kad prezidentas dažniausiai kišasi į „savo“ vyriausybės darbą. „Sugyvenimo“ atveju nėra užregistruota prezidento mėginimų nušalinti vyriausybę¹²⁹, tuo tarpu visi keturi pavykę prezidento mėginimai nutraukti vyriausybės darbą, kai mažai fragmentuota partijų sistema vis dėlto neleidžia parlamente susiformuoti aiškiai daugumai, užregistruoti Ukrainoje tarp 1994 ir 1998 metų. Taigi partijų sistemos bei parlamento fragmentacija sukuria prezidentui paskatų apeiti parlamentą ir pačiam siekti vyriausybės kaitos — nors ne taip dažnai, kaip jis gali tai daryti būdamas formaliu ar neformaliu parlamentinės daugumos lyderiu.

Iš pateiktų duomenų galima daryti dar vieną išvadą, su čia aptariama darbo hipoteze susijusią tik netiesiogiai, tačiau taip pat svarbią vertinant prezidento vaidmenį nutraukiant vyriausybės darbą pusiau prezidentinėse politinėse sistemose. Vyriausybių atsistatydinimas dėl parlamento nepasitikėjimo (ar pasitikėjimo stokos) pusiau prezidentinėse politinėse sistemose, kaip matyti iš šių (nors negalutinių) duomenų, yra gana retas. Trys tokie atvejai registruoti Suomijoje šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose (ir vienas tuo pat metu Prancūzijoje, tačiau į šį tyrimą neįtrauktas, nes ministras pirmininkas George’as Pompidou liko vadovauti vyriausybei). Pokomunistiniame pusiau prezidentizme parlamento nepasitikėjimas privertė pasitraukti kelis ministrus pirmininkus, tačiau, kaip jau minėta, parlamentas šiais atvejais atlikdavo tik „techninį“ darbą, kai prezidentas neturėdavo konstitucinių įgaliojimų ar dėl politinių sumetimų nenorėdavo nušalinti ministro pirmininko. Šis pastebėjimas skatintų iš naujo įvertinti prezidento (neformalias) galias ir vyriausybės išlikimo priklausomybę nuo abiejų demokratinį legitimumą turinčių veikėjų — prezidento ir parlamento.

4.6. Apibendrinimas: ar tinkami kiekybiniai metodai?

Kaip matyti iš šioje dalyje pateiktų kiekybinių tyrimų rezultatų, darbo hipotezės neįmanoma nei patvirtinti, nei atmesti. Agreguoti duomenys — vyriausybių gyvavimo trukmės vidurkiai, skirstant juos pagal partijų sistemų tipus, politines sistemas ir prezidento bei parlamento santykių tipus — leidžia daryti palankias hipotezei išvadas, tuo tarpu juos disagregavus, gaunami rezultatai, nerodantys beveik jokios priklausomybės. Iš dviejų šioje situacijoje kylančių klausimų — ar korektiška hipotezė ir ar korektiški tyrimo metodai — kol kas apsiribosiu pastaruoju.

Kiekybinių tyrimo metodų pranašumas yra tas, jog jie leidžia sistemiškai išanalizuoti visas pasirinktas politines sistemas, abstrahuojantis nuo kintamųjų, kurie gali būti svarbūs, tačiau sunkiai išmatuojami ir priklauso nuo nacionalinių kontekstų. Tokia ir buvo šio darbo idėja — patikrinti, kiek partijų sistemos kintamasis yra universalus, aiškinant pusiau prezidentinių politinių sistemų stabilumą. Manau, jog šioje dalyje gautos išvados neleidžia atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai — juolab kad būtina pakartoti, jog kai kurių modelių statistinis korektiškumas bei kintamųjų reikšmingumas abejotinas. Viena vertus, matyti, kad partijų sistemų tipai, apibūdinami kiekybiškai, lemia kai kurių priklausomų stabilumo kintamųjų pasiskirstymą, neatsižvelgiant į valstybes (žr. 4.1, 4.4, 4.6 ir 4.7 lenteles). Antra vertus, kitų kintamųjų priklausomybė išryškėja tik agregavus juos pagal politines sistemas (žr. 4.1 diagramą). Taigi norint pagrįsti ar atmesti hipotezę būtini tolesni tyrimai. Ką jiems gali pasiūlyti šioje dalyje gauti rezultatai?

Vienas, ir bene pats akivaizdžiausias, atsakymas yra pripažinti kiekvienos pusiau prezidentinės politinės sistemos unikalumą ir atsisakyti kiekybinių pusiau prezidentizmo tyrimų, juolab tokių, kurie apimtų ir Vakarų Europą, ir pokomunistinius atvejus. Kiekybinių tyrimų atsisakymas iškeltų rimtų abejonių, ar išvis galimas sisteminis pusiau prezidentizmo veikimo lyginimas. Žinoma, yra svarių priežasčių rinktis šį kelią: pusiau prezidentinės politinės sistemos iš tikrųjų yra jautresnės negu kitos „ekstrakonstituciniams“ kintamiesiems. M. Duverger siūlė tirti ne tik pusiau prezidentinių valstybių konstitucijos turinį, bet ir tradicijos bei aplinkybių sąveiką, parlamento daugumos sudėtį bei prezidento padėtį šios daugumos atžvilgiu¹³⁰. Tai reiškia, jog vienokia ar kitokia politinė praktika ir juolab valstybių stabilumas gali susiklostyti dėl sunkiai palyginamų veiksnių. Juos įmanoma aprašyti tik atvejo studijomis arba lyginant kelis atvejus. Tiesa, kol nėra išsamių modelių tokiems lyginimams, jie atrodo gana spekuliatyviai¹³¹.

Tačiau šio darbo pirmojoje dalyje buvo pateikta argumentų, kad vidinė pusiau prezidentizmo variacija nėra pakankamas argumentas atmesti jį kaip atskirą institucinio modelio tipą. Pagaliau, kiekviena politinė sistema yra unikali, tačiau tai neturėtų tapti kliūtimi ne tik klasifikacijai, bet lygiai taip pat ir kiekybiniams tyrimams, juolab „vidurūšiniams“. Todėl antrasis galimas kelias yra tobulinti kiekybinių pusiau prezidentizmo tyrimų metodiką. Šiame tyrime buvo remiamasi tik pačiais paprasčiausiais modeliais. Taip yra pirmiausia dėl patikimų instrumentų ir patikimų sisteminių duomenų trūkumo. Dėl to šiame tyrime nepavyko tiksliai įvertinti realios partijų sistemos fragmentacijos bei blokavimosi tendencijų, taip pat poliarizacijos arba „įcentriškumo“ kintamojo. Sisteminis stabilumo įvertinimas taip pat atrodo skurdus dėl neprieinamų duomenų apie pokomunistinį pusiau prezidentizmą. Nepaisant vis didėjančios atvejo studijų literatūros, Prancūzijos ir Suomijos pusiau prezidentizmo atvejai tebelieka labiausiai ištirti ir kvantifikuoti. Pagaliau, specifinis pusiau prezidentizmo tyrimų keblumas yra subjektyvus politinės praktikos vertinimas, koduojant kintamuosius. Pakartojant jau minėtą V. Juščenkos ar G. Vagnoriaus atstatydinimo pavyzdį: kada vyriausybės atstatydinimą galima priskirti parlamento nepasitikėjimo kategorijai — ar bet kada, kai parlamentas balsuoja dėl nepasitikėjimo, ar tik tuomet, kai jis daro tai savo, o ne prezidento (tiesiogine ar netiesiogine) iniciatyva. Neabejotina, kad atsakymas į šį klausimą turi didelės įtakos galutiniam rezultatui, nes dėl pusiau prezidentinio modelio ypatybių tokių atvejų nereta. Panašių kodavimo problemų kyla ne tik pokomunistiniame pusiau prezidentizme, bet ir Vakarų Europos politinėse sistemose¹³².

Taigi kiekybinė pusiau prezidentizmo analizė susiduria su daugeliu metodologinių problemų. Gali būti, kad šis tyrimo kelias veda į aklavietę — net ir sudėtingi instrumentai bei sistemizuoti kintamieji neatneš jokių reikšmingų rezultatų. Tačiau įtvirtinus pusiau prezidentizmą kaip atskirą politinės sistemos tipą, kitas logiškas žingsnis būtų sistemiškai išsiaiškinti jo veikimą. Šis darbas tėra tik vienas iš kol kas nedaugelio mėginimų tai padaryti — ir tik vienu iš daugelio kol kas mažai tyrinėtų pusiau prezidentizmo aspektų,— be to, jis parodo, kad į kai kuriuos klausimus kiekybiniais metodais galima rasti atsakymus. Todėl kiekybiniai pusiau prezidentizmo tyrimai turėtų būti pratęsti.

Išvados

Nors pusiau prezidentizmo sąvoka vartojama jau kelias dešimtis metų, sisteminių jo tyrimų, kai kuriuo nors aspektu lyginami visi atvejai, būta itin mažai. Galima išskirti kelias priežastis, kodėl taip atsitiko. Pirma, pusiau prezidentizmas iki šiol ne visada pripažįstamas kaip atskiras institucinės sąrangos tipas, todėl dažnai pusiau prezidentinės politinės sistemos tiriamos kartu su parlamentizmo ar prezidentizmo atvejais. Antra, atgijusioje neoinstitucionalistinėje diskusijoje kurį laiką dominavo normatyviniai arba taikomieji aspektai, kai pagrindiniu tyrimo objektu buvo tapęs ne institucinių modelių veikimas, bet jų tinkamumas demokratijai išlaikyti. Ši banga kiek atslūgo tik tuomet, kai trečiosios demokratijos bangos institucijos įsitvirtino ir nebeatrodo, kad būtų dažnai keičiamos, atsižvelgiant į vienokius ar kitokius mokslinius „receptus“. Trečia, sisteminį pusiau prezidentizmo nagrinėjimą stabdo ne tik duomenų stygius ar jų interpretavimo problemos, bet ir ypatinga šiam modeliui priklausomybė nuo „ekstrakonstitucinių“ kintamųjų, kurie dažnai yra priklausomi nuo atskirų valstybių istorinių, kultūrinių, socialinių bei kitokių ypatybių. Todėl, ketvirta, pusiau prezidentinės valstybės dažniau tiriamos atvejo analizės arba mažo atvejų skaičiaus lyginimo metodais, kai galima tiksliau atsižvelgti į šiuos valstybėms būdingus (country-specific) veiksnius.

Šiuo darbu neketinama neigti tokių tyrimų svarbos ar korektiškumo. Tačiau juo pamėginta atkreipti dėmesį į sisteminių tyrimų trūkumą ir žengti pirmieji žingsniai jį mažinti — ne tik pateikiant pirmuosius kiekybinius rezultatus, bet ir nurodant galimas tolesnių tyrimų kryptis. Darbe pasirinktas vienas pusiau prezidentinio modelio veikimo aspektas — jo stabilumo priklausomybė nuo partijų sistemos tipų. Teigiama, kad nors mažesnis partijų skaičius gali būti susijęs su didesniu stabilumu visose, ne tik pusiau prezidentinėse politinėse sistemose, tačiau būtent pastarosiose dėl jų ypatybių stabilumą užtikrina dvipartinės arba dviejų stabilių partinių blokų (t. y. dichotominės) partijų sistemos. Nors tai nėra naujas teiginys (jis iškeltas dar normatyvinėje institucionalistų diskusijoje), šiame darbe jis ne pagrindžiamas stabilių empirinių atvejų apibendrinimu, bet logiškai išvedamas iš paties institucinio modelio ypatybių.

Pirma, šiame darbe įrodoma, kad pusiau prezidentinis institucinis modelis yra ne kurio nors kito modelio variacija, modelių „hibridas“ ar „švytavimas“ tarp kitus modelius atitinkančių fazių, tačiau atskiras institucinių modelių tipas, turintis savo politinę logiką. Tai reiškia, kad institucinių modelių klasifikacija turi būti ne dichotominė (prezidentizmas ir parlamentizmas), bet trichotominė. Ši nuostata yra pamatinė, apibrėžiant pusiau prezidentizmą, atrenkant pusiau prezidentines politines sistemas ir nurodant sąlygas jų stabilumui. Tik išskyrus pusiau prezidentizmą kaip atskirą institucinės sąrangos tipą, įmanoma sistemiškai jį nagrinėti.

Antra, pusiau prezidentinės politinės sistemos skiriamos nuo formalių pusiau prezidentinių konstitucinių režimų pagal realų prezidento vaidmenį. Kaip tik todėl pusiau prezidentinės politinės sistemos priklausomos nuo parlamento daugumų pobūdžio ir jų politinių orientacijų prezidento atžvilgiu. Šiame darbe teoriškai parodyta, kad dviejų partijų arba dviejų stabilių partinių blokų (kur koalicijos sudaromos programiniu pagrindu) sistemos, ceteris paribus, palankiausios pusiau prezidentizmo stabilumui, nes leidžia parlamente susiformuoti arba prezidentą remiančiai daugumai (kuri užtikrina, jog vykdomajai valdžiai neformaliai vadovauja prezidentas), arba oponuojančiai daugumai (kai vykdomajai valdžiai vadovauja daugumos remiamas ministras pirmininkas, o prezidento galios neformaliai apribotos).

Trečia, sisteminiai duomenys, apimantys visas Europos pusiau prezidentines valstybes (išskyrus tas, kurių demokratiškumas abejotinas), parodė, jog empiriškai šios hipotezės neįmanoma patvirtinti ar atmesti (kai kurie modeliai statistiškai nepatikimi). Viena vertus, matyti, kad mažai fragmentuotose partijų sistemose (operacionalizuotose pagal lygiasvorių partijų skaičių, mažesnį ar lygų trims) vidutinė pusiau prezidentinių vyriausybių veiklos trukmė yra akivaizdžiai ilgesnė negu nuosaikiai fragmentuotose ar juolab itin fragmentuotose partijų sistemose. Be to, vyriausybės stabiliausios tose valstybėse (išskyrus Lietuvą), kuriose lygiasvorių partijų skaičiaus vidurkis neviršija 3,5, tuo tarpu didėjant lygiasvorių partijų skaičiaus vidurkiui, vidutinė vyriausybių gyvavimo trukmė mažėja.

Pagal kitą stabilumo kriterijų — prezidento ir parlamento politinės orientacijos atitikimą — vyriausybės stabiliausios „sugyvenimo“ atveju, kai prezidentas neturi paskatų kištis į vyriausybės, remiamos opozicinės parlamento daugumos, veiklą. Kai prezidento ir parlamento daugumos politinė orientacija sutampa, vyriausybės yra mažiau stabilios, tačiau vis vien vidutiniškai išgyvena beveik tris kartus ilgiau negu tuomet, kai prezidentas priverstas „sugyventi“ su pernelyg fragmentuotu arba aiškios politinės orientacijos prezidento atžvilgiu neturinčiu parlamentu. Mažesnę vyriausybių gyvavimo trukmę antruoju atveju galima paaiškinti dažnesniais prezidento įsikišimais, nutraukiančiais „savo“ daugumos remiamos vyriausybės veiklą (tačiau nėra visiškai aišku, ar galima tai vadinti nestabilumu, nes politinė vyriausybės orientacija ir prezidento vadovavimas išlieka, keičiasi tik ministrai pirmininkai). Dėl to mažiausiai fragmentuotose pusiau prezidentinėse partijų sistemose dažniausia ministrų pirmininkų kaitos priežastis yra prezidento įsikišimas. Itin fragmentuotose partijų sistemose prezidento įsikišimas nutraukiant vyriausybės veiklą taip pat dažnas — tai rodo prezidento mėginimus įveikti partijų sistemų „patą“.

Šie rezultatai turėtų patvirtinti keliamą hipotezę, tačiau duomenis disagregavus ir tiriant kiekvienos vyriausybės veiklos trukmės priklausomybę nuo tuo metu fiksuoto lygiasvorių partijų skaičiaus, reikšmingų rezultatų pasiekti nepavyksta. Partijų sistemų fragmentacija savaime neleidžia nuspėti vyriausybės gyvavimo trukmės. Tai galima padaryti tik atskirose valstybėse arba tik atsižvelgiant į parlamento daugumos politinę orientaciją prezidento atžvilgiu.

Vis dėlto, ketvirta, galima padaryti išvadą, kad šiuo požiūriu (vyriausybių veiklos priklausomybės nuo lygiasvorių partijų skaičiaus) pokomunistinės pusiau prezidentinės sistemos nėra ypatingos. Vidutinė vyriausybių gyvavimo trukmė, teisybė, pastarosiose yra trumpesnė negu Vakarų Europoje, tačiau šiame darbe gauti rezultatai ir valstybių, ir atskirų vyriausybių lygiu nerodo ypatingų tarpregioninių skirtumų (ir tarp pokomunistinių, ir tarp Vakarų Europos pusiau prezidentinių sistemų galima aptikti įvairių partijų sistemų ir vyriausybių stabilumo derinių). Tad, nors reikalinga papildomų įrodymų, galima preliminariai tvirtinti, jog pusiau prezidentizmą galima analizuoti arba atvejo (kelių atvejų) studijos metodika (kas ir buvo dažniausiai daroma), arba sistemiškai, t. y. įtraukiant visus jo atvejus. Tuo tarpu „trečiojo kelio“ — atskirų regionų pusiau prezidentizmo tyrimas, bent jau šio darbo aspektu, neatrodo pagrįstas.

Taigi darbo rezultatai nevienareikšmiai. Empiriniai duomenys neleidžia nei patvirtinti hipotezės, nei jos atmesti. Gali būti, kad hipotezė klaidinga, ir pusiau prezidentizmas gali stabiliai veikti esant bet kokiai partijų sistemai. Tačiau ne mažiau įmanoma, kad darbe nepavyko išnaudoti visų įmanomų metodų — pirmiausia dėl sistemiškos pirminės informacijos bei patikimų tyrimo instrumentų stokos. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų imtis panašaus uždavinio, ir šiai sričiai tiesiog būtini tolesni tyrimai, kurių pagrindinės kryptys, kaip nurodyta šiame darbe, galėtų būti partijų pobūdžio, partijų koalicijų bei blokų, partijų sistemos poliarizacijos, prezidentų partiškumo poveikio pusiau prezidentizmo stabilumui įvertinimas. Bet kuriuo atveju, įsitikinus, kad pusiau prezidentizmas yra atskiras institucinis modelis, verta išanalizuoti jo veikimą tais aspektais, kuriais kiti modeliai jau yra ištirti.

Išnašos

1 Brennan G., Lomasky L. Democracy and decision: The pure theory of electoral preference.— Cambridge: Cambridge University Press, 1993.— P. 225 (pacituota: Martinez Martinez R. Semi-presidentialism: A comparative study: [Working paper].— Mannheim: ECPR Joint Sessions, 1999.— P. 2.).

2 Pugačiauskas V. Pusiau prezidentinio institucinio modelio įtaka demokratijos stabilumui; Lietuvos ir Lenkijos lyginamoji analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 3.— P. 50—84.

3 Empirinius duomenis ir diskusiją žr.: Power T. J., Gasiorowski M. J. Institutional design and democratic consolidation in the third world // Comparative political studies.— 1997.— Vol. 30.— No. 2.— P. 146—149. Vis dėlto autoriai nepatvirtina, jog daugpartinė sistema reikšmingai susijusi su naujųjų demokratijų stabilumu.

4 Arendas Lijphartas empiriškai patvirtina šią dar 19 amžiuje iškeltą hipotezę, remdamasis 36 demokratijų patirtimi. Žr.: Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.— P. 64—115.

5 Diskusijos apžvalgą žr.: Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 222—224.

6 Žr. ibid.— P. 198—228; Mainwaring S., Shugart M. S. Juan Linz, presidentialism, and democracy: A critical appraisal // Comparative politics.— 1997.— Vol. 29.— No. 4.— P. 449—471.

7 Žr., pvz., Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 51—55; Mainwaring S. Op. cit.— P. 225. Taip pat žr. 107, 121 išnašas.

8 Apie tai, kad demokratijos nestabilumą gali sukelti ne instituciniai modeliai, bet tam tikra politinė kultūra, buvo pareikšta jau pačioje diskusijos apie institucinių modelių tinkamumą pradžioje. Žr.: Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79; Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83. Tuo tarpu Arendas Lijphartas ir Carlosas H. Waismanas nurodo, jog tiriamuoju aspektu kultūros skirtumai nėra neįveikiama kliūtis, kadangi lyginamojoje tranzitologijoje tiriami regionai nors skirtingi, bet „aukštos abstrakcijos lygiu“ pastebėtina daugiau bendrų ypatybių, kurias lemia bendra modernizacijos stadija, negu kontrastų; dar daugiau, kultūrinis argumentas, jei būtų priimtinas, neleistų ir viduregioninių lyginimų, nes, pavyzdžiui, skirtumus tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių irgi galima laikyti reikšmingais. Žr.: Lijphart A., Waisman C. H. Institutional design and democratization // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 3—6; Lijphart A., Waisman C. H. The design of markets and democracies: Generalizing across regions // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 246—248. Vis dėlto pokomunistinį institucinį pasirinkimą analizuojantys autoriai yra patekę į metodologinius „spąstus“, kai mėgino — ne visada sėkmingai — pritaikyti Vakarų teorinius modelius Rytų Europai. Jų kritiką žr., pvz., Bernhard M. Institutional choice after communism: A critique of theory-building in an empirical wasteland // East European politics and societies.— 2000.— Vol. 14.— No. 2.— P. 316—347.

9 Giovannio Sartorio terminas, kaip ir „dvigalvė konfigūracija“. Žr.: Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 122.

10 Žr.: Bahro H., Veser E. Das semipräsidentielle System — „Bastard“ oder Regierungsform sui generis? // Zeitschrift für Parlamentsfragen.— 1995.— S. 471. Pacituota: Hollstein A. Valstybės organizacinis modelis Lietuvos Konstitucijoje: trečiasis kelias tarp prezidentinės ir parlamentinės sistemos? // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 25.

11 Žr.: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 1.

12 Žr.: Duverger M. Institutions politiques et droit constitutionnel.— Ed. 11.— Paris: Presses Universitaires de France, 1970.— P. 277. Pacituota: Elgie R. Op. cit.— P. 1.

13 Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 165—187.

14 Viena iš įtakingiausių ir detaliausių studijų — Douglaso V. Verney The analysis of political systems — buvo parašyta 1959 m. Jos argumentų santrauką žr.: Verney D. V. Parliamentary government and presidential government // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 31—47. Istorinę diskusijos apžvalgą žr.: Taras R. Separating power: Keeping presidents in check // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge university Press, 1997.— P. 27—31.

15 Čia nekalbama apie kitus sunkiai klasifikuojamus ir labai retus atvejus, tokius kaip Šveicarijos institucinė sąranga.

16 Jie išskirti analitiškai; kai kurie autoriai, tikriausiai nesąmoningai, „suvelia“ visus tris argumentus į vieną. Žr., pvz., Hollstein A. Op. cit.

17 Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 186. Kartu jis patikslino, kad apie sintezę išvis nekalba.

18 Žr.: Elgie R. Op. cit.— P. 7. Ten pat nurodyti ir kitų autorių analogiški argumentai.

19 A. Lijphartas iš pusiau prezidentinių valstybių kategorijos a priori eliminuoja tris šalis (Airiją, Austriją ir Islandiją), kurias M. Duverger geriausiu atveju eliminavo a posteriori, o dar tiksliau, tik nurodė, kad jų politinė praktika artima parlamentinei. Šiame darbe aš irgi atsisakysiu tirti pastarąsias valstybes dėl politinės praktikos kriterijaus, tačiau pripažįstu, kad teoriškai jos gali būti priskiriamos pusiau prezidentinių valstybių tipui (žr. 1.3 poskyrį).

20 1992 m. straipsnyje A. Lijphartas pripažįsta, kad teoriškai pusiau prezidentizmas įmanomas (žr.: Lijphart A. Introduction // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 8—9, 20—21.). Kitame tų pat metų straipsnyje jis be jokių išlygų Lenkijos ir Prancūzijos modelius vadina pusiau prezidentiniais (žr.: Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—223.). Dar stipriau šis teiginys suformuluotas 1996 m., kai empiriškai pripažįstama, jog tarp naujųjų demokratijų Vidurio ir Rytų Europoje ir Lotynų Amerikoje tarpinės, taigi pusiau prezidentinės, valdymo formos buvo gana populiarios (žr.: Lijphart A., Waisman C. H. The design of markets and democracies: Generalizing across regions // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 239.). Tačiau 1997 m. autorius netikėtai daro išvadą, jog „pusiau prezidentizmo kategorija tapo beveik tuščia“ (žr.: Lijphart A. Nomination: Trichotomy or dichotomy // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— No. 1/2.— P. 127.).

21 Analogišką paaiškinimą žr.: Sartori G. Op. cit.— P. 123—125; Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 118. Pabrėžiama, kad politinė praktika, nors primena parlamentinę ar prezidentinę, niekada visiškai nepriartėja nei prie vienos, nei prie kitos.

22 Žr.: Elgie R. Models of executive politics: a framework for the study of executive power relations in parliamentary and semi-presidential regimes // Political studies.— 1997.— Vol. XLV.— P. 221—225.

23 Žr.: Ben-Zion Kaminsky E. On the comparison of presidential and parliamentary governments // http://www.cspresidency.org/kaminsky.htm. Taip pat žr.: Steffani W. Semi-Präsidentialismus: ein eigenständiger Systemtyp? Zur Unterscheidung von Legislative und Parlament // Zeitschrift für Parlamentsfragen.— 1995.— Vol. 26.— P. 621—641, kur Winfriedas Steffanis pusiau prezidentizmą vadina „prezidento dominuojamu parlamentizmu“ (P. 630.). Kartais tokie argumentai pateikiami, atrodo, nesąmoningai, tačiau dėl teorinio naujumo prigyja, pvz., kai kurių pusiau prezidentinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių priskyrimas „racionalizuoto parlamentizmo“ tipui. Žr.: Tanchev E. Parliamentarism rationalised // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 33—35.

24 Žr.: Ben-Zion Kaminsky E. Op. cit.

25 Žr.: Hollstein A. Op. cit.— P. 43—45. Ironiška, tačiau ragindamas pripažinti plačią parlamentizmo vidinę variaciją, autorius čia pat tvirtina, jog vidinė pusiau prezidentizmo variacija yra dar viena priežastis, dėl kurios jo nederėtų pripažinti kaip atskiro institucinės sąrangos tipo.

26 Plačiau žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Duverger’s concept: Semi-presidential government revisited // European journal of political research.— 1998.— Vol. 34.— P. 213.

27 Žr.: Peters B. G. The separation of powers in parliamentary systems // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 67.

28 Ieraci G. ‘Events’ and ‘causes’ in cabinet termination and survival: Is explanation still possible? // West European politics.— 1996.— Vol. 19.— No. 1.— P. 58.

29 Prie terminologinės painiavos prisidėjo daugelis autorių: vadindami politines sistemas „mišriomis“ (žr., pvz., Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 170.), „hibridinėmis“ (Governing systems and executive—legislative relations: (Presidential, parliamentary and hybrid systems) // http://magnet.undp.org/docs/parliaments/governing%20system.htm.), „parlamentinėmis—prezidentinėmis“ (Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija.— 1998.— Nr. 2.— P. 38—56.) „pusiau prezidentinėmis, pusiau parlamentinėmis“ (Linz J. J. Op. cit.— P. 48.) „mišriomis parlamentinėmis—prezidentinėmis“, „pusiau parlamentinėmis, pusiau prezidentinėmis“, „parlamentiškai-prezidentinėmis“, „prezidentiškai-parlamentinėmis“ (pacituota: Hollstein A. Op. cit.— P. 26.), „dualistinėmis“ (pacituota: Krouwel A. The presidentialisation of East-Central European countries: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.— P. 3.), jie dažnai implikavo tam tikrą kontinuumo nuostatą.

30 Loginės dedukcijos būdu įrodyta (Moulin R. Le présidentialisme et la classification des régimes politiques.— Paris: Librairie Générale de Droit et de Jurisprudence, 1978.— P. 30.), jog politinės sistemos, kuriose vyriausybė priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, o prezidentas renkamas visuotinai (t. y. pusiau prezidentinės politinės sistemos) yra ne „mišrios“ sistemos, bet priklauso trečiajai kategorijai. Žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Op. cit.— P. 212.

31 Pacituota: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 6.

32 Žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and assemblies: Constitutional design and electoral dynamics.— New York: Cambridge University Press, 1992.— P. 23.

33 Žr.: Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 137.

34 Žr.: Lijphart A. Nomination: Trichotomy or dichotomy // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— No. 1/2.— P. 126. Tiesa, A. Lijphartas iš šio fakto daro išvadą, kuri jau aptarta aukščiau: kad pusiau prezidentizmas yra prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, nors ankstesniame savo darbe ir užsimena, jog „teoriškai įmanoma sukonstruoti nesikeičiančią, tikrą pusiau prezidentinę sistemą, kur prezidentas ir ministras pirmininkas turėtų daugiau ar mažiau lygias sprendimų priėmimo galias“ (Lijphart A. Introduction // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 9.). Dar daugiau, jis pats yra naudojęsis prezidentizmo ir parlamentizmo kontinuumu, kuriame nurodė pusiau prezidentinės Lenkijos vietą! Žr.: Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 210—213.

35 Poguntke T. Presidentialization of parliamentary democracies: A contradiction in terms?: [Working paper: First draft].— Copenhagen, ECPR Joint Sessions, 2000.— P. 7.

36 Žr.: Hollstein A. Op. cit.— P. 44—45.

37 M. S. Shugarto ir J. M. Carey terminas. Žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 56.

38 Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 166.

39 Žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Op. cit.— P. 204—205.

40 Taip pat žr. pusiau prezidentizmo apibrėžimus šiuose darbuose: Bernhard M. Semipresidentialism, charisma and democratic institutions in Poland // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 177; Bunce V. Presidents and the transition in Eastern Europe // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 166; Fabbrini S. Presidents, parliaments and good government // Journal of democracy.— 1995.— Vol. 6.— No. 3.— P. 133; Martinez Martinez R. Op. cit.— P. 11.

41 Žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 23—24. Vėlesniame darbe neformalių kriterijų svarbą M. S. Shugartas sumažino, teigdamas, jog prezidento galios paprastai (kursyvas mano — V. P.) apima galią nominuoti kandidatą į ministro pirmininko postą (kartais į ministrų postus), galią, su ar be apribojimų, paleisti parlamentą ir, kartais, veto teisę (žr.: Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 30—32.). Dar vėliau premjero—prezidento modelį autorius apibūdino jau tik formaliais kriterijais (nors įtraukė ir vieną nebūtiną sąlygą): [visuotinai] išrinktas prezidentas, tik parlamentui atsakingas kabinetas ir, paprastai, prezidento teisė paleisti parlamentą (žr.: Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 7.).

42 Žr.: Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 132—133.

43 Žr.: Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— P. 130.

44 Žr.: Linz J. J. Op. cit.— P. 48.

45 Žr.: Nino C. S. Op. cit.— P. 170.

46 Žr.: Elgie R. The classification of democratic regime types: Conceptual ambiguity and contestable assumptions // European journal of political research.— 1998.— Vol. 33.— P. 219—238.

47 Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 13.

48 Žr.: Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 122.

49 Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 165—187. Pridėjus vėliau atsiradusius pusiau prezidentizmo atvejus, jų skaičius pasiekė 37. Žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Op. cit.— P. 208.

50 Žr.: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 11.

51 Žr.: Elgie R. The classification of democratic regime types: Conceptual ambiguity and contestable assumptions // European journal of political research.— 1998.— Vol. 33.— P. 228.

52 Žr.: Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 14. Čia neįtrauktas Taivanas, taip pat turintis pusiau prezidentinį institucinės sąrangos modelį — jo nepripažinimas atskira politine sistema, atrodo, irgi yra vertybinis sprendimas.

53 Plg. šią imtį su Rafaelio Martinezo Martinezo skaičiavimais (tiesa, remiantis apibrėžimu, kuris įtraukia ne tik formalius, bet ir neformalius kriterijus, žr. 40 išnašą), pagal kuriuos pusiau prezidentinių valstybių yra 16 (iš jų Europoje 8), tačiau iš jų demokratinių tik 9. Žr.: Martinez Martinez R. Op. cit.— P. 4, 15—21.

54 Žr.: Elgie R. Semi-presidentialism and comparative constitutional engineering // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 297—298.

55 Žr. 39 išnašą.

56 Pace Sartori (žr. 21 išnašą).

57 Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 165—187; Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 126—127.

58 Įvairūs autoriai nurodo skirtingas pokomunistines pusiau prezidentines valstybes. Žr., pvz., Easter G. M. Preference for presidentialism: Postcommunist regime change in Russia and the NIS // World politics.— 1997.— Vol. 49.— P. 190; Maleckaitė A. Constitutional framework of state and consolidation of democracy: Semi-presidential regimes: The case of Eastern Europe: Thesis for Master of Arts degree in political science / Central European University.— Budapest, 1994.— P. 42; Martinez Martinez R. Op. cit.— P. 22; Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi-presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.— P. 8; Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 9; Talat-Kelpša L. Valdžių sąveikos modelio įtaka sprendimų priėmimui Lietuvoje: konkurencinis stabilumas ir jo perspektyvos: Lyginamosios politikos specialybės magistro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas E. Kūris.— V., 2000.— P. 16.

59 Thomasas F. Remingtonas nuodugnioje Rusijos konstitucijos analizėje prieina prie išvados, kad nors Rusija neatitinka nei prezidentinio, nei pusiau prezidentinio tipo, ji yra toliau nuo pusiau prezidentizmo negu nuo prezidentizmo. Žr.: Remington T. F. Law making and the separation of powers in Russia: [January 28, 2001] // http://www.columbia.edu/cu/sipa/REGIONAL/HI/remington.pdf.— P. 1, 4.

60 Žr.: Holmes S. Superpresidentialism and its problems // East European constitutional review.— 1993, 1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 123—126.

61 Taip pat žr., pvz., Easter G. M. Op. cit.— P. 184—211; Frye T. A. Politics of institutional choice: Post-communist presidencies // Comparative political studies.— 1997.— Vol. 30.— No. 5.— P. 523—552; White S. Russia // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 216—231; White S. Russia: Presidential leadership under Yeltsin // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge university Press, 1997.— P. 38—66.

62 Plačiau žr.: Metcalf L. K. Measuring presidential power // Comparative political studies.— 2000.— Vol. 33.— No. 5.— P. 660—685. Autorius taip pat pateikia argumentų ir dėl Vakarų Europos pusiau prezidentinių konstitucinių režimų skirstymo (žr. 57 išnašą).

63 Įdomu, kad toks pasirinkimas, remiantis politine praktika, beveik atitinka M. S. Shugarto schemą, sudarytą remiantis formaliomis prezidentų galiomis legislatūros atžvilgiu. Žr.: Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 9. Schemoje premjero—prezidento ir prezidento—parlamento režimai atitinka pusiau prezidentizmo tipą (žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 23—24.), tik prezidento—parlamento režime prezidentas turi teisę atstatydinti ministrą pirmininką ar ministrus.

64 Žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Op. cit.— P. 216.

65 Sartori G. Parties and party systems: A framework for analysis.— Cambridge: Cambridge University Press, 1976.— P. 43—44.

66 Žr.: Ware A. Political parties and party systems.— Oxford: Oxford University Press, 1996.— P. 148—168.

67 Ibid.— P. 168—171. Toks skirstymas į partijų poliarizaciją atsižvelgia statiškai. Norint ją įvertinti dinamiškai, derėtų taikyti ir kitus G. Sartorio poliarizacijos kriterijus: polių skaičių, įcentrinę ar išcentrinę tendencijas bei santykius tarp partijų vyriausybėje ir opozicijoje. Žr.: Sartori G. Parties and party systems: A framework for analysis.— Cambridge: Cambridge University Press, 1976.— P. 6. Kita vertus, kai kurie autoriai pagrindiniu poliarizacijos matu iškart renkasi ne ideologinės distancijos, bet įcentriškumo ar išcentriškumo kriterijų. Žr. šio darbo 3 dalį ir ypač 92—93 išnašas.

68 Įvairius stabilumo apibūdinimus lietuviškoje literatūroje žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 5; Talat Kelpša L. Prezidentas ir parlamentas: reikšmė valstybės politiniam stabilumui // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 133; Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: Būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas, G. Vitkus.— V.: Naujasis lankas, 1997.— P. 68. Tačiau angliškoje literatūroje dažnesnis politinio nestabilumo kriterijus yra „režimo žlugimas“, reikalaujantis statistinės daugelio valstybių analizės per ilgus laikotarpius. Žr., pvz., Stepan A., Skach C. Constitutional frameworks and democratic consolidation: Parliamentarianism versus presidentialism // World politics.— Vol. 46.— P. 1—22; Mainwaring S. Op. cit.; Power T. J., Gasiorowski M. J. Op. cit. Institucinių ir ekonominių-struktūrinių nestabilumo veiksnių diskusiją žr.: Przeworski A., Alvarez M., Cheibub J. A., Limongi F. What makes democracies endure // Journal of democracy.— 1996.— Vol. 7.— No. 1.— P. 39—55. Dar vienas kriterijus — politinės prievartos atvejų skaičius. Žr.: Powell G. B., Jr. Contemporary democracies: Participation, stability, and violence // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 223—235.

69 Žr., pvz., Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 111—112.

70 Plačiau žr.: Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.— P. 129—131.

71 Žr.: Pugačiauskas V. Op. cit.— P. 52.

72 Linz J., Stepan A. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America, and Postcommunist Europe.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1996.— P. 287.

73 Žr.: Žeruolis D. Op. cit.— P. 68.

74 Philippas Harfstas siūlo lyginti vyriausybės veiklos trukmę tik su realia parlamento kadencija, kad būtų įmanoma kontroliuoti „stabilų nestabilumą“, kai, net ir dažnai paleidžiant parlamentus, vyriausybės, palyginti su parlamentų kadencija, išlieka stabilios (žr.: Harfst Ph. Government stability in Central and Eastern Europe: The impact of parliaments and parties: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.— P. 4—9.). Tačiau viena iš „pusiau prezidentinį“ prezidentą apibūdinančių galių ir yra jo teisė paleisti parlamentą kilus konfliktui dėl vyriausybės, todėl neatrodo, kad kontroliuoti parlamento stabilumą būtų korektiška.

75 Galima spėti, jog kai politinė orientacija sutampa, prezidentas ir ministras pirmininkas mažiau konfliktuoja, tuo tarpu skirtinga politinė orientacija sudaro sąlygas konfliktams. Žr.: Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— 1996.— Vol. 48.— P. 297—323. Lietuvos atveju šį spėjimą patvirtino Laimono Talat-Kelpšos surinkti duomenys. Žr.: Talat-Kelpša L. Valdžių sąveikos modelio įtaka sprendimų priėmimui Lietuvoje: konkurencinis stabilumas ir jo perspektyvos: Lyginamosios politikos specialybės magistro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas E. Kūris.— V., 2000.— P. 31.

76 Iš dažniausiai naudojamos šešių priežasčių nutraukti vyriausybės veiklą tipologijos paskutinioji — valstybės vadovo įsikišimas — yra ypač svarbi pusiau prezidentiniams režimams. Žr.: Woldendorp J., Keman H., Budge I. Party government in 20 democracies: An update (1990—1995) // European journal of political research.— 1998.— Vol. 33.— P. 127; Ieraci G. Op. cit.— P. 59, 63.

77 Harfst Ph. Op. cit.— P. 3.

78 Žr.: Warwick P. V. Government survival in parliamentary democracies.— Cambridge: Cambridge University Press, 1994.— P. 139.

79 Žr.: Stepan A., Suleiman E. N. The French Fifth Republic: A model for import?: Reflections on Poland and Brazil // Politics, society and democracy: Comparative studies / Eds. H. E. Chebabi, A. Stepan.— Boulder: Westview Press, 1995.— P. 393—414.

80 Žr.: Nica B. Op. cit.— P. 24.

81 Žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 56.

82 Žr.: Frye T. Op. cit.

83 Žr.: Linz J., Stepan A. Op. cit.— P. 279.

84 A. Lijphartas tvirtina, jog „vadinamosios pusiau prezidentinės“ sistemos, išskyrus Prancūziją, kalbant apie vyriausybes, gali būti priskiriamos parlamentinių sistemų tipui (žr.: Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.— P. 106.). Tačiau toks priskyrimas ignoruotų esminį skirtumą: kitaip negu parlamentinėse sistemose, pusiau prezidentinėse mažumos vyriausybės reiškia potencialiai nestabilios vyriausybės.

85 Plačiau žr.: Nica B. Op. cit.— P. 19. Žinoma, jau pats vykdomosios valdžios dualizmas neleidžia atmesti ir situacijų, kai kyla nesutarimų netgi tarp tai pačiai partijai priklausančių prezidento ir ministro pirmininko.

86 Plačiau žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 57.

87 Žr.: Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven and London: Yale University Press, 1989.— P. 80.

88 Žr. ibid.— P. 79.

89 Žr.: Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.— P. 89.

90 Žr.: Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 91—93.

91 Žr.: Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 129—130.

92 Riggs F. Op. cit.— P. 92.

93 Atsižvelgiant į įvade minėtas išlygas. Be to, reikia pripažinti, kad dvipartinės sistemos mažina politinės sistemos reprezentatyvumą ir gali būti susijusios su tam tikromis „oligokratijos“ formomis. Plačiau žr.: Riggs F. Presidentialism versus parliamentarism: Implications for representativeness and legitimacy // International political science review.— 1997.— Vol. 18.— No. 3.— P. 253—278, ypač P. 275—276.

94 Žr., pvz., Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 309—310.

95 Tam tikrais atvejais poliarizacija gali būti nesuderinama su fragmentacija: kraštutinės partijos, nors ir labai nutolusios nuo centro, gali būti nerelevantiškos — arčiau centro esančios partijos, nors dėl fragmentacijos nebūtinai didesnės už kraštutiniąsias, politiką gali formuoti tarpusavyje vien dėl to, kad jų šioje politinio spektro vietoje yra daugiau.

96 Linz J. Introduction: Some thoughts on presidentialism in postcommunist Europe // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 10.

97 Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 54.

98 „Partijų tipas“ čia apibūdinamas pagal jų discipliną, o ne pagal jau įsitvirtinusius politikos moksle organizacinės struktūros ir ryšio su visuomene kriterijus (žr., pvz., Žeruolis D. Rytai tampa Vakarais? Vakarų Europos konceptualinių instrumentų taikymo problemos pokomunistinių partinių sistemų stabilizacijos bei kaitos analizei // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 3—49.) dėl to, kad būtent partijų disciplina svarbi parlamentinių daugumų formavimui ir stabilumui. Atrodo, kad nuosaikiai nedisciplinuotas partijas F. Riggsas, remdamasis vidupartiniu galios pasiskirstymu, vadina „atliepiomis“ (responsive), kurios, pagal jo partijų tipologiją, reikalingos prezidentizmo stabilumui. Žr.: Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 93—97.

99 Žr.: Nica B. Op. cit.— P. 27.

100 Žr.: Governing systems and executive—legislative relations: (Presidential, parliamentary and hybrid systems) // http://magnet.undp.org/docs/parliaments/governing%20system.htm.

101 Žr.: Bunce V. Op. cit.— P. 168—169, 172—173.

102 Žr., pvz., Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 206—207.

103 Tai tam tikras supaprastinimas. Platesnę ir detalesnę diskusiją žr.: Shugart M. S., Taagepera R. Plurality versus majority election of presidents: A proposal for a “double complement rule” // Comparative political studies.— 1994.— Vol. 27.— No. 3.— P. 327—332.

104 Plačiau žr.: Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 219—225.

105 Žr.: Shugart M. S. The electoral cycle and institutional sources of divided presidential government // American political science review.— 1995.— Vol. 89.— No. 2.— P. 334.

106 Žr.: Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 259—272.

107 Žr.: Stepan A., Suleiman E. N. Op. cit. Perspėjimą dėl Prancūzijos kaip modelio pritaikomumo žr.: Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 214. Vis dėlto toks ekstrapoliavimas nėra vien pusiau prezidentizmo tyrimų ypatybė. Prezidentizmo atveju akivaizdus „modelis“ yra Jungtinės Amerikos Valstijos, ir šio institucinio modelio tyrinėtojai lygina įvairias valstybes su JAV patirtimi. Žr.: Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72—152.

108 Turiu pripažinti, kad ir aš esu analizavęs Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo stabilumą, lygindamas jį su prancūziškuoju „modeliu“. Žr.: Pugačiauskas V. Op. cit.

109 Žr., pvz., Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 86; Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 32.

110 Plačiau apie šiuos partijų sistemų apibūdinimus ir prezidento ryšius su partijomis jose žr.: Linz J. Introduction: Some thoughts on presidentialism in postcommunist Europe // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 11.

111 Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 53—54.

112 Žr.: Nica B. Op. cit.— P. 25—26.

113 Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 53.

114 Žr.: Elgie R. Semi-presidentialism and comparative constitutional engineering // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 291—293.

115 Tai nėra tautologija: eliminuodamas valstybės, rėmiausi tuo, kokie jose nusistovėję prezidento ir parlamento daugumos santykiai, t. y. koks realus visuotinai išrinkto prezidento vaidmuo politinėje sistemoje. Tuo tarpu šis partijų sistemų apibendrinimas remiasi tuo, kad partijų politika neturėjo įtakos prezidento pozicijai politinėje sistemoje. Tiesa, kai kurie autoriai pirmąjį aspektą linkę susieti su pastaruoju, tvirtindami, jog prezidento santykinis „silpnumas“ šiose politinėse sistemose yra nulemtas tam tikro visų partijų sutarimo (žr.: Martinez Martinez R. Op. cit.— P. 21—22.).

116 Vieną iš modelių, remdamasis Prancūzijos pavyzdžiu, pasiūlė Robertas Elgie, tačiau jam universalizuoti nėra pakankamų duomenų. Žr.: Elgie R. France // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 80—83.

117 Žr., pvz., Martinez Martinez R. Op. cit.— P. 31—32.

118 Plg.: Harfst Ph. Op. cit.— P. 34; Woldendorp J., Keman H., Budge I. Op. cit.

119 R² = 0,425, SE = 197,994, N = 9.
a = 1208,503, SE (a) = 299,556, T = 4,034, statistinio reikšmingumo lygis — 0,5 proc.
b = -157,232 SE (b) = 69,077, T = -2,276, statistinio reikšmingumo lygis — 5,7 proc.

120 R² = 0,027, SE = 575,710, N = 103.
a = 824,619, SE (a) = 153,774, T = 5,363, statistinio reikšmingumo lygis — 0,0 proc.
b = -57,080 SE (b) = 33,798, T = -1,689, statistinio reikšmingumo lygis — 9,4 proc.

121 Žr., pvz., Elgie R., Machin H. France: The limits to prime-ministerial government in a semi-presidential system // West European prime ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass & Co., 1991.— P. 62—78; Suleiman E. N. Presidentialism and political stability in France // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 137—162; Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 51—55.

122 Kai kurie autoriai apibūdina Suomiją kaip turinčią ne tik fragmentuotą, bet ir poliarizuotą partijų sistemą, tačiau pripažįsta, kad mažėjant prezidento vaidmeniui formuojant vyriausybes, partijų parlamentinė kultūra (ethos) stiprėjo. Žr.: Paloheimo H. Divided executive in Finland: From semi-presidential to parliamentary democracy: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.— P. 20—23.

123 Tiesa, pokomunistinių partijų sistemų „ypatingumas“ kelia rimtų abejonių. Plačiau žr.: Žeruolis D. Rytai tampa Vakarais? Vakarų Europos konceptualinių instrumentų taikymo problemos pokomunistinių partinių sistemų stabilizacijos bei kaitos analizei // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 3—49.

124 R² = 0,120, SE = 630,810, N = 49.
a = 1730,518, SE (a) = 379,224, T = 4,563, statistinio reikšmingumo lygis — 0,0 proc.
b = -233,003 SE (b) = 85,063, T = -2,739, statistinio reikšmingumo lygis — 0,8 proc.

125 R² = 0,020, SE = 402,040, N = 54.
a = 518,481, SE (a) = 122,676, T = 4,226, statistinio reikšmingumo lygis — 0,0 proc.
b = -24,837 SE (b) = 26,320, T = -0,944, statistinio reikšmingumo lygis — 35,1 proc.

126 Šiuo atveju G. Vagnoriaus vyriausybę priskyriau antrajai kategorijai, nes didžiąją savo veiklos dalį ji „sugyveno“ su priešingos politinės orientacijos prezidentu Algirdu Brazausku, tuo tarpu A. Kubiliaus ir pirmąją R. Pakso vyriausybę priskyriau pirmajai kategorijai, laikydamas, kad Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) rėmė V. Adamkų per prezidento rinkimus, o antrąją R. Pakso vyriausybę — trečiajai, laikydamas, kad koalicijos politinė orientacija neaiški.

127 Šiame ir 4.5 poskyryje, koduodamas kintamųjų reikšmes, rėmiausi įvairiais šaltiniais. Bendrieji: Woldendorp J., Keman H., Budge I. Op. cit.; Statesmen of the world // http://www.oocities.org/CapitolHill/Senate/2785/; Political data 1945—1990: Party government in 20 democracies // European journal of political research.— 1993.— Vol. 24.— No. 1.— P. 1—119. Atskirų valstybių: Baylis T. A. Op. cit.; Jasiewicz K. Poland: Wałęsa’s legacy to the presidency // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 130—167; Van Der Meer Krok-Paszkowska A. Poland // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 170—192; Nica B. Op. cit.; Verheijen T. Romania // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 193—215; Wilson A. Ukraine // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 260—280; Wilson A. Ukraine: Two presidents and their powers // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 67—105.

128 Panašių išvadų apie tokį „dviejų viršūnių“ pasiskirstymą prieina Th. Poguntke, tik aptardamas kitą fenomeną — „prezidentizacijos“ tendencijas: partijų sistemos, leidžiančios sudaryti vienpartines vyriausybes arba vyriausybes su dominuojančia partija, palankios prezidentinėms tendencijoms, partijų sistemos, sudarančios daugpartinius kabinetus iš maždaug vienodo pajėgumo partijų slopina prezidentines tendencijas, o labai fragmentuotos partijų sistemos vėl skatina prezidentines tendencijas. Žr.: Poguntke Th. Op. cit.— P. 12—13.

129 Kaip jau užsiminta 4.4 poskyryje, kai kurie atvejai, tokie kaip Andreiaus Sanghelio vyriausybė Moldovoje priskirti prie prezidentinės daugumos vyriausybių, nors paskutiniuosius dvejus metus jos santykiai su prezidentu buvo artimi „sugyvenimui“.

130 Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 177.

131 Geras to pavyzdys yra R. Elgie redaguota knyga Semi-presidentialism in Europe, kur, nepaisant tam tikrų teorinių rėmų, sistemiškumo pasiekti nepavyksta, o atskirų pusiau prezidentizmo atvejų analizės apima visiškai skirtingus kintamuosius. Žr. nuorodas į įvairius knygos straipsnius visame šiame darbe.

132 Plg. vyriausybių atstatydinimo klasifikavimą Suomijoje: Woldendorp J., Keman H., Budge I. Op. cit.— P. 138—139 ir Paloheimo H. Op. cit.— P. 23.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Almanac of politics and government // http://www.polisci.com/world/nation/.

Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Duverger’s concept: Semi-presidential government revisited // European journal of political research.— 1998.— Vol. 34.— P. 201—224.

Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— 1996.— Vol. 48.— P. 297—323.

Ben-Zion Kaminsky E. On the comparison of presidential and parliamentary governments // http://www.cspresidency.org/kaminsky.htm.

Bernhard M. Institutional choice after communism: A critique of theory-building in an empirical wasteland // East European politics and societies.— 2000.— Vol. 14.— No. 2.— P. 316—347.

Bernhard M. Semipresidentialism, charisma and democratic institutions in Poland // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 177—203.

Bunce V. Presidents and the transition in Eastern Europe // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 161—176.

Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— 1980.— Vol. 8.— No. 2.— P. 165—187.

Easter G. M. Preference for presidentialism: Postcommunist regime change in Russia and the NIS // World politics.— 1997.— Vol. 49.— P. 184—211.

Elections around the world // http://www.agora.stm.it/elections/.

Elgie R. France // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 67—85.

Elgie R. Models of executive politics: a framework for the study of executive power relations in parliamentary and semi-presidential regimes // Political studies.— 1997.— Vol. XLV.— P. 217—231.

Elgie R. Semi-presidentialism and comparative constitutional engineering // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 281—299.

Elgie R. The classification of democratic regime types: Conceptual ambiguity and contestable assumptions // European journal of political research.— 1998.— Vol. 33.— P. 219—238.

Elgie R. The politics of semi-presidentialism // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 1—21.

Elgie R., Machin H. France: The limits to prime-ministerial government in a semi-presidential system // West European prime ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass & Co., 1991.— P. 62—78.

Fabbrini S. Presidents, parliaments and good government // Journal of democracy.— 1995.— Vol. 6.— No. 3.— P. 128—138.

Frye T. A. Politics of institutional choice: Post-communist presidencies // Comparative political studies.— 1997.— Vol. 30.— No. 5.— P. 523—552.

Governing systems and executive—legislative relations: (Presidential, parliamentary and hybrid systems) // http://magnet.undp.org/docs/parliaments/governing%20system.htm.

Harfst Ph. Government stability in Central and Eastern Europe: The impact of parliaments and parties: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.

Hollstein A. Valstybės organizacinis modelis Lietuvos Konstitucijoje: trečiasis kelias tarp prezidentinės ir parlamentinės sistemos? // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 17—56.

Holmes S. Superpresidentialism and its problems // East European constitutional review.— 1993, 1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 123—126.

Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79.

Ieraci G. ‘Events’ and ‘causes’ in cabinet termination and survival: Is explanation still possible? // West European politics.— 1996.— Vol. 19.— No. 1.— P. 51—68.

Jasiewicz K. Poland: Wałęsa’s legacy to the presidency // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 130—167.

Krouwel A. The presidentialisation of East-Central European countries: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.

Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—223.

Lijphart A. Introduction // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 1—27.

Lijphart A. Nomination: Trichotomy or dichotomy // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— No. 1/2.— P. 125—128.

Lijphart A. Patterns of democracy: Government forms and performance in thirty-six countries.— New Haven and London: Yale University Press, 1999.

Lijphart A., Waisman C. H. Institutional design and democratization // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 1—41.

Lijphart A., Waisman C. H. The design of markets and democracies: Generalizing across regions // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 235—248.

Linz J. Introduction: Some thoughts on presidentialism in postcommunist Europe // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 1—14.

Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 3—87.

Linz J., Stepan A. Problems of democratic transition and consolidation: Southern Europe, South America, and Postcommunist Europe.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1996.

Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83.

Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija.— 1998.— Nr. 2.— P. 38—56.

Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228.

Mainwaring S., Shugart M. S. Juan Linz, presidentialism, and democracy: A critical appraisal // Comparative politics.— 1997.— Vol. 29.— No. 4.— P. 449—471.

Maleckaitė A. Constitutional framework of state and consolidation of democracy: Semi-presidential regimes: The case of Eastern Europe: Thesis for Master of Arts degree in political science / Central European University.— Budapest, 1994.

Martinez Martinez R. Semi-presidentialism: A comparative study: [Working paper].— Mannheim: ECPR Joint Sessions, 1999.

Metcalf L. K. Measuring presidential power // Comparative political studies.— 2000.— Vol. 33.— No. 5.— P. 660—685.

Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi-presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.

Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 161—174.

Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 298—324.

Paloheimo H. Divided executive in Finland: From semi-presidential to parliamentary democracy: [Working paper].— Copenhagen: ECPR Joint Sessions, 2000.

Parties and elections // http://www-public.rz.uni-duesseldorf.de/~nordsiew/.

Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— 1997.— Vol. 31.— P. 128—137.

Peters B. G. The separation of powers in parliamentary systems // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 67—83.

Poguntke T. Presidentialization of parliamentary democracies: A contradiction in terms?: [Working paper: First draft].— Copenhagen, ECPR Joint Sessions, 2000.

Political data 1945—1990: Party government in 20 democracies // European journal of political research.— 1993.— Vol. 24.— No. 1.— P. 1—119.

Powell G. B., Jr. Contemporary democracies: Participation, stability, and violence // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 223—235.

Power T. J., Gasiorowski M. J. Institutional design and democratic consolidation in the third world // Comparative political studies.— 1997.— Vol. 30.— No. 2.— P. 123—155.

Przeworski A., Alvarez M., Cheibub J. A., Limongi F. What makes democracies endure // Journal of democracy.— 1996.— Vol. 7.— No. 1.— P. 39—55.

Pugačiauskas V. Pusiau prezidentinio institucinio modelio įtaka demokratijos stabilumui; Lietuvos ir Lenkijos lyginamoji analizė // Politologija.— 1999.— Nr. 3.— P. 50—84.

Remington T. F. Law making and the separation of powers in Russia: [January 28, 2001] // http://www.columbia.edu/cu/sipa/REGIONAL/HI/remington.pdf.

Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72—152.

Riggs F. Presidentialism versus parliamentarism: Implications for representativeness and legitimacy // International political science review.— 1997.— Vol. 18.— No. 3.— P. 253—278.

Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.

Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 106—118.

Sartori G. Parties and party systems: A framework for analysis.— Cambridge: Cambridge University Press, 1976.

Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 6—11.

Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 30—32.

Shugart M. S. The electoral cycle and institutional sources of divided presidential government // American political science review.— 1995.— Vol. 89.— No. 2.— P. 327—343.

Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and assemblies: Constitutional design and electoral dynamics.— New York: Cambridge University Press, 1992.

Shugart M. S., Taagepera R. Plurality versus majority election of presidents: A proposal for a “double complement rule” // Comparative political studies.— 1994.— Vol. 27.— No. 3.— P. 323—348.

Statesmen of the world // http://www.oocities.org/CapitolHill/Senate/2785/.

Steffani W. Semi-Präsidentialismus: ein eigenständiger Systemtyp? Zur Unterscheidung von Legislative und Parlament // Zeitschrift für Parlamentsfragen.— 1995.— Vol. 26.— P. 621—641.

Stepan A., Skach C. Constitutional frameworks and democratic consolidation: Parliamentarianism versus presidentialism // World politics.— Vol. 46.— P. 1—22.

Stepan A., Suleiman E. N. The French Fifth Republic: A model for import?: Reflections on Poland and Brazil // Politics, society and democracy: Comparative studies / Eds. H. E. Chebabi, A. Stepan.— Boulder: Westview Press, 1995.— P. 393—414.

Suleiman E. N. Presidentialism and political stability in France // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 137—162.

Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven and London: Yale University Press, 1989.

Talat Kelpša L. Prezidentas ir parlamentas: reikšmė valstybės politiniam stabilumui // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 133—141.

Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.

Talat-Kelpša L. Valdžių sąveikos modelio įtaka sprendimų priėmimui Lietuvoje: konkurencinis stabilumas ir jo perspektyvos: Lyginamosios politikos specialybės magistro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas E. Kūris.— V., 2000.

Tanchev E. Parliamentarism rationalised // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 33—35.

Taras R. Separating power: Keeping presidents in check // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge university Press, 1997.— P. 15—37.

Van Der Meer Krok-Paszkowska A. Poland // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 170—192.

Verheijen T. Romania // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 193—215.

Verney D. V. Parliamentary government and presidential government // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— Oxford: Oxford University Press, 1992.— P. 31—47.

Ware A. Political parties and party systems.— Oxford: Oxford University Press, 1996.

Warwick P. V. Government survival in parliamentary democracies.— Cambridge: Cambridge University Press, 1994.

White S. Russia // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 216—231.

White S. Russia: Presidential leadership under Yeltsin // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge university Press, 1997.— P. 38—66.

Wilson A. Ukraine // Semi-presidentialism in Europe / Ed. R. Elgie.— Oxford: Oxford University Press, 1999.— P. 260—280.

Wilson A. Ukraine: Two presidents and their powers // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 67—105.

Woldendorp J., Keman H., Budge I. Party government in 20 democracies: An update (1990—1995) // European journal of political research.— 1998.— Vol. 33.— P. 125—164.

Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: Būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas, G. Vitkus.— V.: Naujasis lankas, 1997.— P. 65—89.

Žeruolis D. Rytai tampa Vakarais? Vakarų Europos konceptualinių instrumentų taikymo problemos pokomunistinių partinių sistemų stabilizacijos bei kaitos analizei // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 3—49.

The hypothesis of this thesis is that the stability of semi-presidential political systems, defined in terms of both democratic stability and government stability (its durability, relations between the president and the parliamentary majority, and reasons for its termination) requires a two-party system (or a stable two block system) as the context variable. This hypothesis is derived not from the generalisation of the experience of the most stable (namely, French) “model” of semi-presidential system but on the basis of theoretical requirements due to the functional logic of semi-presidential arrangements. It requires a solid and predictable majority in the parliament that would allow for either presidential or prime-ministerial leadership, depending on the political complexity of the parliament. It is asserted in this work that the semi-presidentialism does have its own functional logic because it is a generic type of institutional model, not the “alternation” of presidential and parliamentary phases, the “variation” of one of the “pure” models, nor the “hybrid” somewhere on the imagined continuum between the two models.

The empirical data from the nine European countries and 115 cases of semi-presidential governments provides mixed support for the theoretical hypothesis. Party system cases with limited fragmentation (effective number of parliamentary parties is equal or less than 3) on average exhibit significantly higher duration of governments. Countries that have small average numbers of effective political parties also tend to have longer average duration of government. Yet when cases are not aggregated into the country or party system averages there is no observable dependency of the duration of government on the effective number of parties. While these findings might not be specific to semi-presidential systems alone, the average duration of government is highest in times of “cohabitation” and also high in cases of presidential leadership but significantly shorter when there is no identifiable parliamentary majority. In addition, presidents most often intervene to bring down the governments that are produced by the least-fragmented party systems (this is explained by an additional variable: intervention is most likely when presidents are leaders of the parliamentary majority) and somewhat less frequently when the fragmentation of party systems is severe. The results do not preclude the possibility that the hypothesis is false; yet more systemic research is needed in this field either to reject or to confirm it.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį / Back to the main page