 |
| Vestuvių įamžinimas |
 |
|
|
|
|
|
|
| Vartau albumą, kuriame suklijuotos vestuvinės nuotraukos. Pirmoji - senelių. Ši nuotrauka daryta 1930 m. Nežinodamas, jog čia vestuvių nuotrauka, niekada to ir nepasakytum, nes seneliai po sužadėtuvių drauge su būsimais piršliais nuvažiavo pas fotografą ir keturiese nusifotografavo. Jokių baltų suknelių, nuometų, puokščių. Toliau - tėvų vestuvinės nuotraukos. Jos juodai baltos, nes darytos dar 1964 metais. Fotografuota foto atelje: nuotakos trumpa balta suknelė, trumpas nuometas, kukli puokštelė ir pamergės trumpomis baltomis suknelėmis. Nuotraukų kokybė puiki ir šiandien. |
|
|
| Rašykite adresu: wedding_lt@yahoo.com |
| 2001 - 2002 |
 |
|
|
| KITI STRAIPSNIAI: |
|
 |
 |
| Toliau prasideda giminių, draugų ir artimųjų vestuvinės nuotraukos darytos vėliau. Vis daugiau spalvotų, gaila, bet laiko išblukintos kur kas labiau nei senelių 30-tais metais daryta nuotrauka. Nuotraukų iš kiekvienų vestuvių vis daugiau, atsiranda mėgėjiškos nuotraukos. (Nors tie žmonės, kurie buvo pasamdyti fotografuoti, turbūt įsižeistų išgirdę, kad aš juos mėgėjais vadinu, juk jie save profesionalais laiko!) Nuotraukose esantys siužetai vis įdomesni: tai jaunikis nuotaką ant delno laiko, tai jaunoji - jaunikį, jaunieji delnuose saulę laiko ...ir gulbės. Kokios vestuvinės nuotraukos, jei jose nėra nuotraukos, kurioje jaunoji lesina gulbes? Manu ne be reikalo gulbės, kaip ir visi aikštingi foto modeliai pradėjo piktintis ir užpuldinėti vestuvininkus. Kiek galima būti fonu jauniesiems? |
| Baigusi vartyti nuotraukų albumą, pažvelgiau į sparčiai didėjančią vestuvinių filmų kolekciją. Nežinau, kas turėjo didžiausią įtaką, gal konkurencija, gal noras save realizuoti, bet XX amžiaus pabaigoje atsirado keista tendencija vestuvėse. Vestuvės tapo ne švente jauniesiems ir |
 |
| vestuvininkams, bet darbo vieta fotografams ir filmuotojams. Dažnai vestuvių metu susidaro toks įspūdis, kad visi pasipuošė ir susirinko vien tam, kad fotografas galėtų savo meninius sumanymus įgyvendinti, o filmuotojas sukurti savo sumanytą filmą: dabar atsistokite čia, dabar pasižiūrėkite ten, dabar neškite nuotaką ant rankų ir šokite valso žingsneliu, dabar sukitės. Jauniesiems jau apsvaigo galva ir jie sustojo, o filmuotojui pasirodė, kad dar per mažai nufilmavo ir pareikalavo dar suktis. Kitas filmuotojas siaubingai pasipiktino, kai pabrolys , kuris vestuvių dienai nusiėmė gipsą nuo rankos, kad galėtų kostiumą apsirengti, atsisakė pamergę ant rankų nešti. "Kaip filmas atrodys, jei visi pamerges neša ant rankų, o tu neneši?" nepatenkintas burbėjo filmuotojas. Aš manu, kad visi gali tokių istorijų papasakoti, kai vestuves vedė ne piršliai, net ne muzikantai, bet filmuotojai pagal savo scenarijų visus vaikė. Vasara ir ruduo - vestuvių metas - "būsimieji aktoriai" renkasi, kas galėtų juos įamžinti pačią svarbiausią jų gyvenimo dieną. Juk reikia, kad filmas atrodytų kuo gražiau ir puikiai reklamuotų filmavusio žmogaus darbą. Atidžiai rinkitės fotografus ir filmuotojus savo vestuvėms, kad po vestuvių nesigailėtumėte, jog vestuvių šventės nebuvo, o buvo tik sunkus "aktoriaus" darbas. O tie , kas jau vestuves atšventėte, parašykite mums savo įspūdžius apie fotografus ir filmuotojus. |