Antanas Kučingis

    Nedaug tėra artistų, kurių žavesys neblėsta jiems nuėjus nuo scenos, juo labiau palikus šį pasaulį. Tai skirta tik ryškioms asmenybėms. Būtent toks ir buvo Antanas Kučingis (1899-1983).
    Apie 50 metų nešė jis džiaugsmą ir stiprybę, ir dabar, girdėdami jį jau įrašuose, žavimės šio balso sodrumu, jo ryškia spalva. Savo pašaukimą Antanas Kučingis surado ne iš karto, nors muzikos mokytis pradėjo dar vaikystėje Veiverių mokytojų seminarijoje. Griežė smuiku, dainavo chore diskantu, dalyvavo mokyklos orkestre, ruošėsi mokytojo profesijai. Jai ir pasišventė, 1919 m. baigęs seminariją. Tačiau jaunai valstybei labai reikėjo gerai paruoštų kariūnų ir A. Kučingis įstoja į Karo mokyklą, tampa topografu. Dirbdamas Lietuvos kariuomenės štabe neapleidžia operos spektaklių, dainuoja karių koncertuose, atkreipdamas dėmesį savo neeiliniu balsu. Taip A. Kučingis suranda savo trečią ir tikrą pašaukimą. Jaunas majoras įstoja į Kauno muzikos mokyklą. Jo mokytojas, operos solistas Antanas Kutkus prisimena, kad A. Kučingis atėjęs pirmą kartą į jo klasę „pasakė esąs tenoras, bet po trumpo darbo paaiškėjo jo „bosiškumas“, nuvedęs jį į pačias žemąsias boso gaidas. Be to, aukštybėse jis neturėjo Lietuvoje sau lygaus“.
    Debiutavęs operos scenoje 1924 m. Gremino vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, pradėjo sėkmingą Valstybės teatro operos solisto kelią. Tačiau istoriniai įvykiai nutraukė aktyvią ir vaisingą dainininko meninę veiklą. 1948 m. jis buvo suimtas ir kalintas Mordovijos bei Omsko lageriuose. Grįžęs į Lietuvą 1956 m. dar dainavo Valstybiniame operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre bei koncertuose. A. Kučingio profesionalumo bei sceninės ištvermės kulminacija buvo 1977 m. jo sudainuotas Mefistofelis...
    Teatro scenoje A. Kučingis sukūrė 70 vaidmenų, daugelis kurių tapo etapiniais mūsų teatro kelyje. Tai be jau minėto Mefistofelio (Ch. Gounod operoje „Faustas“) piršlys Kecalis (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“), atnešęs dainininkui tokią šlovę Prahos nacionaliniame teatre. Tai Leporello (W. A. Mozarto „Don Žuanas“), Varlamas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“).
    A. Kučingis buvo ir vienas nedaugelio solistų stilingai dainavęs lietuvių liaudies dainas, nuolat dalyvavęs stambių vokalinių vokalinių-simfoninių kūrinių pastatymuose. Išskirtinė jo atlikimo savybė buvo puiki, nepaprastai raiški dikcija.
    Gyvenimo saulėlydyje Antanas Kučingis neprarado domėjimosi teatriniu gyvenimu, domėjosi jaunais dainininkais, mokėjo nuoširdžiai džiaugtis naujais talentais. Tad konkursas turintis jo vardą, gražiai įprasmina ne tik šio didžio dainininko ir žmogaus atminimą, bet ir tradicijų bei kartų perimamumą.

Ona Narbutienė