Frida   Jei Marksas pamatytų dabartinius kairiuosius, jam barzda pasislinktų į šiaurę. Markso neskaičiau ideologiniais sumetimais, bet man geriau žinot. Šis mano kursiokės kaip "man-tai-geriau-už-pasikalbėk-su-ja" įvardintas filmas epitetų vertas už Salmos Hayek papus. Nes jie ir yra filmo pagrindinė mintis, stuburas, filmo konstitucija ir penktasis elementas, Švenčiausioji dvejybė. Tą supratau, kai juos trečią kartą per pusvalandį parodė stambiu planu. Kaip žinia, papai vieni nevaikšto. Juos reikia aplipint visokiais storais komunistais, kad kontrastuotų, angeliškom gringas (čia toks negražus žodis ant mūsų, vakariečių) ir net pačiu Trockiu, kursai prieš minėtąją dvejulę atrodė toks susilydęs kaip aš prie Helsinkio, kai pradėjau suomių mįslę minti. O kad žinotumėt, per kur Fridai avarijos metu metalinis strypas pralindo… Jūs nenorėtumėt žinot. Dar čia rodo Edį Nortoną, kuris yra pagirtinas iš ideologinių (vėl) paskatų. Jis nenustebina ne tik pats savęs, bet ir manęs, nenustebins ir tavęs: jis vėl lenda į paprasto/nykaus bičo tipažą, o tiksliau burbant, Nortonas dabar blogas ir negailestingas kapitalistas. Meksikos, kur gimė ir užaugo tie papai, komunistai čia tokie gražūs ir mieli, kad jei filmas būtų išėjęs prieš 40 metų, režisorius būtų dar ta pačią dieną pridavęs kepenis, inkstus ir abi ragenas, o kitą dieną būtų viešai pakartas ir paleistas pelenais po laukus kartu su pamote sniego blizgint. Jei nori pamatyt Salmos Hayek papus iš visų 360 laipsnių ir dar iš apačios, viršaus ir vidaus, SPAUSK ČIA!   - A.Višinskis