...džiazo istorija

           Džiazas-profesionaliosios muzikos rūšis. Šis muzikos žanras gimė XIXa. pab.-XXa. pr. Pietų Amerikoje sąveikaujant afrikietiškai ir europietiškai muzikos kultūroms. Džiazo ištakos-negrų liaudies kūryba pusiau improvizacine forma, darbo, religinės, pasaulietinės jų dainos, o taip pat šokinė-buitinė baltųjų amerikiečių muzika.
           Terminas džiazas vartojamas nuo 1910 m. pradžios. Taip vadinosi nedidelės apimties orkestrai, o taip pat ir jų atliekama muzika. Džiazui būdingi neakademiniai garso išgavimo ir intonavimo būdai, improvizacinis charakteris atsispindi melodijoje, jos perdirbime, reguliariame ritme, jo pulsacijoje, padidintame emocialume. Pirmuosius du dešimtmečius formavosi Naujojo Orleano stilius, kuriame buvo ryškus charakteringas kolektyvinis improvizavimas, o taip pat ir melodinės orkestro grupės (kornetas, klarnetas, trombonas), akomponuojant ritminei grupei (mušamieji, pučiamieji ar styginiai instrumentai, bosas, bandža, kartais fortepijonas). Palaipsniui susiformavo šokinių pjesių atlikimo normos, kai po kolektyvinio pagrindinės formos išdėstymo seka solo improvizacija. Tai čikagietiškas stilius, kurio atstovai-tokies įžymūs atlikejai, kaip trimitininkai K. Oliveris, L. Armstrongas, klarnetininkai S. Beše, Dž. L. Rappolo, trombonistai K. Ori, Dž. Brunis, bandžistas Dž. Sent-Siras.
           Naujai susiformavęs muzikos žanras nebuvo itin populiarus visuomenėje dėl afrikietiškos kilmės. Džiazas net buvo laikoma amoraliu ir vadinamas „prastuomenės“ muzika. Tiesa, Europoje jis buvo labiau toliaruojamas nei Amerikoje, todėl daugybė muzikantų paliko savo šalį. Nepaisant to, vėliau džiazas išpopuliarėjo, kai jį ėmė atlikti baltieji.
           Garso įrašų galimybių pagalba, džiazas tapo populiariu ne tik Amerikoje, bet ir Vakarų Europos šalyse.