Manasis sportas
Mokausi šitoje- "Aido" mokykloje, X klasėje. Pasakosiu apie savo laisvalaikį, ir tai, kuom aš užsiimu. Mėgstu jodinėti, dažnai su šeima nuvažiuojame į Rudiškių žirgyną. Ten ir išmokau joti. Taip pat labai patinka plaukiojimas, bei nardymas. Tiesa, lankiau baseiną pora metu, tačiau dėl laiko stokos, ir dėl naujosios sporto šakos, kuriai skiriu didžiąją savo laisvo laiko dalį, nebelankau baseino. Mano mintys, svajonės, netgi sapnai, sukasi apie parašiutizmą.
Pirmas šuolis mano gyvenime, buvo tada, kai man buvo trylika metų. Nuo tada ir susirgau šia "liga". Tai atsitiko, kai perskaičiau žurnalą "Panelė". Ten buvo rašyta apie Marijampolės parašiutininkų klubą. Pagalvojau, o kodėl man neiššokus? Tada paprašiau tėvų, kad leistų, ir jie sutiko. Tiesą sakant nustebau, kad taip greit sutiko, bet buvau labai laiminga. Po kelių dienų sužinojau, kad į Marijampolę važiuoti nebereikės, nes atsidaro Šiaulių parašiutininkų klubas. Atvažiavusi su tėvų palyda į aerodromą, susipažinau su klubo instruktoriumi, ir dar vienu žymiu parašiutininku- Nepasėdovu, su kuriuo ir atlikau pirmąjį šuolį. Kiti pirmašuoliai šoko vieni, tačiau dėl to, kad tėvai nepasitikėjo manimi, turėjau šokti su Nepasėdovu. Visi pakilo į 800 metrų aukštį. Tuomet mačiau visų dideles baimės akis, ir žengiančius per duris parašiutininkus. Pradėjau galvoti, ką aš šiame lėktuve darau, kodėl aš norėjau šokti ir t.t. Baisios mintys mane pradėjo supti, aš pradėjau galvoti, kad aplamai man čia nevieta. Tačiau net nepajutau, kaip lėktuvas pakilo į 1600 metrų aukštį, ir kai instruktorius pasakė: "Jau laikas." Širdis pradėjo drebėti, kojos rodos sustingo, akys nieko nebematė, galvoje sukosi tik viena mintis- kad kuo greičiau viskas pasibaigtų. Išėjome
laisvo kritimo patyriau 15 sekundžių, tai neišdildomi įspūdžiai mano gyvenime. Parašiutas išsiskleidė. Tuomet regėjau neišpasakytai nuostabius vaizdus. Po kojom- žalsvo pavasario sulopyta žemė, it netvarkingai numestas kaspinas mėlynuoja upė, saulėtame ir drumzliname horizonte išnyksta keliai ir taškais virtę kaimai. Nedideliu smūgiu paliesta žemė, nutraukė mano grožėjimąsi gamta. Tai buvo kaip sapnas.
Susirinkus krūvon, kalbom nebuvo galo. Ar buvo baisu? Ne, buvo kažkaip kitaip, gyvenime ant žemės neįvardintas jausmas, dėl kurio gal ir šokta. Tuomet supratau, jog aš tam esu gimusi ir nusprendžiau įstoti į Šiaulių parašiutininkų klubą.
Dabar turiu 142 šuolius. Šokinėju su sportinio tipo kupolu, dalyvauju varžybose. Niekaip negaliu pamiršti savo ketvirto šuolio. Tądien vėjas buvo stiprokas. Instruktorius abejojo, ar mums reikia šokti, tačiau grupelė entuziastų, privertėme S.Tamašauską (klubo instruktorių) persigalvoti. Jis matė mūsų adrenalino ištroškusias akis
Iššokome. Kai buvau maždaug 300 metrų aukštyje, mane vėjas pradėjo nešti ant aukštos įtampos laidų. Žinoma, išsigandau, tačiau nepasimečiau, galvoje "atgaminau", ką reikia daryti tokiomis situacijomis. Per kokius 5 metrus nusileidau laimingai, nekliudžiau nė vieno laido, tačiau prieš tai visi matydami kur leidžiuosi, pradėjo sakyti per mikrofoną: Lina, pasisuk 90 laipsnių kampu ir judėk į priekį, toliau daryk tai
ech, dabar prisiminus kelia juoką, o tada buvo ne pyragai
Jei atvirai, tai mano nuomone, baisiausias šuolis buvo antras. Nes pirma šuolį nežinai ko bijoti, o antrą, žinai, kaip viskas bus, žinai, kad reikės save priversti išeiti iš lėktuvo, nors čia ne bėda, instruktorius "padeda" išeiti, jei žmogus pats nelabai gali.
Galiu pasakyti, jog šuoliai, kai išeinu su kuom nors dviese, trise, yra nepakartojamai įdomūs, tuomet stebi su tavimi krentančius žmones, matai jų nuo vėjo srauto banguojančius veidus. Išeini, o tave pasiveja koks nors žmogus, susikimbame rankomis, ir garsiai šaukiame, norėdami išreikšti savo džiaugsmą. Tai nuostabu
Labai patinka šuoliai iš 4 km. Būnu aukščiau debesų, kartais tenka šokti į juos, arba labai keistas jausmas apima, kai pamatai, jog ten, aukštai, saulėta, ir giedra, kai tuo tarpu ant žemės apsiniaukę ir siaučia stiprūs vėjai. Tuomet pajuntu 60 sekundžių laisvo kritimo. Viena minutė prie kavos puodelio ir laisvo kritimo, nesulyginama. Žaidi ore su kitais žmonėmis, vartaisi kūliais, salto, kartais būna, kad net galva apsisuka. Tiesa, labai keistai pasijutau pirmą kartą, kai šokau iš tokio aukščio, nes kaip žinia, keturiuose kilometruose jaučiamas deguonies trūkumas, tai pirmą kartą kai šokau iš tokio aukščio, buvo jaučiamas svaigulys, miego norėjimas. Pradėjau nesuprasti savęs, kas man yra, buvo apėmęs toks jausmas, kad nualpsiu. Visa tai gana įdomu. Tačiau, kai iššoki, gauni gryno oro, tuomet jautiesi labai laimingas. Šokinėjame iš įvairių lėktuvų, tačiau dažniausiai iš AN-2, o šiaip ir iš MY-8(sraigtasparnis) L-410, "Vilga".
Manau pirmą šuolį dariau, kad išbandyčiau save, kad patirčiau nežinomybę, atitolčiau nuo žemės ir pajusčiau skrydį.
Gaila, tačiau turiu pripažinti, kad aš esu paraholikė. Dabar, kai sezonas užsidaręs, važiuoju į kitus miestus šokinėti, arba pasitenkinu prisiminimais, kuriuos primena nuotraukos. Kurias pamatysite skyrelyje nuotraukos.
atgal