Lietuvos diplomatijos šefo ir Lietuvos pasiuntinių veikla (1940 06 15-1940 08 31)

Lietuvos pasiuntinybės Berlyne, Paryžiuje, Romoje, Londone, Stokholme, Vašingtone ir Buenos Airėse 1940 m. birželio mėn. 1 d. gavo Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio šifruotą telegramą Nr. 288 šitokio turinio: “Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmu pavaduotoju Klimą, antru Šaulį”.

Po tos telegramos nebuvo jokių kitų nurodymų, kokias teises turi diplomatijos šefas ir kaip jis turės dirbti su pavaduotojais, kurių pavardės paminėtos telegramoje. Tik po to, kai prezidentas A. Smetona atsirado JAV, Lietuvos ministras Vašingtone P. Žadeikis suprato, kad diplomatijos šefas ir jo pavaduotojai paskirti gavus Prezidento pritarimą.

Lietuvos vyriausybė, priėmusi Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos 1940 06 15 ultimatumą, nepareiškė raštu jokio protesto, o po to Sovietų Sąjunga paėmė į savo rankas visą Lietuvos valdymo kontrolę, suorganizavo rinkimus į vadinamą Liaudies Seimą, kuris 1940 07 21 nutarė prašyti Maskvos vyriausybę priimti Lietuvą į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Lietuvos pasiuntiniai užsienyje, susitarę su Lietuvos diplomatijos šefu, 1940 07 21-23 ir 1940 08 3-4 pareiškė protestą dėl neišprovokuotos Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą, pažeidus sutartis, tarptautinės teisės nuostatas, Lietuvos suverenumą. Protesto notose Lietuvos pasiuntiniai pabrėžė, kad tariamojo Liaudies Seimo nutarimas yra neteisėtas, neatitinka lietuvių tautos valios, yra svetimos valstybės primestas ir kad lietuvių tauta niekuomet nepripažins pažeistos teisės laisvai gyventi savo žemėje nepriklausomai ir suvereniai. Notose taip pat buvo prašoma nepripažinti aktų, kuriais atimama iš Lietuvos laisvė. Notas pasiuntė vyriausybėms, prie kurių buvo skirti visi Lietuvos pasiuntiniai - įgalioti ministrai, būtent: K. Škirpa - Vokietijos vyriausybei, S. Girdvainis - Vatikano valstybės sekretoriui, S. Lozoraitis - Italijos užsienio reikalų ministrui, K. Graužinis -Argentinos užsienio reikalų ministrui, taip pat jis pasiuntė notas Meksikos, Čilės, Kolumbijos vyriausybėms per jų ambasadorius Argentinoje ir Gvatemalos, Panamos, Dominikos, Kubos, Bolivijos, Venesuelos, Urugvajaus ir Nikaragvos vyriausybėms per jų įgaliotus ministrus Buenos Airėse. B.K. Balutis - Didžiosios Britanijos Didenybės užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui, J. Šaulys - Šveicarijos prezidentui ir Vengrijos užsienio reikalų ministrui, E. Turauskas - Rumunijos, Jugoslavijos užsienio reikalų ministrams ir Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojui, V. Gylys - Švedijos užsienio reikalų ministrui ir Danijos karališkajai vyriausybei, P. Žadeikis - JAV valstybės sekretoriui, P. Klimas - Prancūzijos užsienio reikalų ministrui (Vichy) ir Portugalijos užsienio reikalų ministrui. Be to, visi Lietuvos pasiuntiniai taip pat pasiuntė protestus Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, o dr. J. Šaulys užsienio reikalų ministrui V. Krėvei-Mickevičiui. Jų notos-protestai buvo pasiųsti 1940 metų liepos 21-23 ir rugpjūčio 3-4 dienomis. Taip buvo informuotas visas pasaulis apie Sovietų Sąjungos smurtą Lietuvos atžvilgiu. Netrukus, 1940 metų rugsėjo 19-25 dienomis, vyko Lietuvos pasiuntinių pasitarimai Romoje.

Juose dalyvavo S. Lozoraitis, P. Klimas, S. Girdvainis, K. Škirpa ir E. Tli-rauskas. Pirmininkavo S. Lozoraitis, sekretoriavo E. Turauskas. Pasitarimų protokolas buvo paskelbtas 1990 m. balandžio 27-gegužės 3 d. „Gimtojo krašto" numeryje. Todėl apie jo turinį nieko nerašau. Noriu tik pažymėti, kad protokole minimas Tautinis Komitetas tegyvavo tik iki 1941 m. birželio 22 d., kada komiteto pirmininkas E. Galvanauskas, vykstant sukilimui Lietuvoje, paskyrė K. Škirpą Lietuvos ministru pirmininku, o 1941 m. birželio 23 d. per radiją Kaune buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas ir Laikinosios vyriausybės sudėtis. K. Škirpa negavo vokiečių leidimo nuvykti į Lietuvą, ir ministro pirmininko pareigas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje ėjo Švietimo ministras J. Ambrazevičius, vėliau žinomas kaip J. Brazaitis.

Antrasis Lietuvos pasiuntinių pasitarimas įvyko 1940 m. rugsėjo 28 d. Berne, kur dalyvavo A. Smetona, atsiradęs Šveicarijoje, P. Klimas, dr. J. Šaulys, K. Škirpa, E. Turauskas bei dr. A. Gerutis. Išvykus P. Klimui ir K. Škirpai, pasiuntinių pasitarimai įvyko 19401116-17 ir iki 1940 11 21 Berne, dalyvaujant A. Smetonai, - su pasiuntiniais dr. J. Šauliu, S. Lozoraičiu, E. Turausku bei dr. A. Geručiu. Jų metu buvo A. Smetonos pasirašyti Kybartų aktai, datuoti 1940 06 15. Jų tekstai yra tokie: „Remdamasis Lietuvos Konstitucija (97 str.) atleidžiu Ministrą Pirmininką ats. pulk. įeit. Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir skiriu Stanislovą Lozoraitį Ministru Pirmininku" ir „Remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.) pavedu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui mane pavaduoti".

S. Lozoraitis panaudojo Kybartų aktus, 1945 0919 pasiųsdamas raštą Britų Premjerui K. Atliui, generolui de Goliui ir 1945 09 20 - JAV prezidentui H. Trumanui. Iki S. Lozoraitis darė, žinodamas, kad ministras P. Žadeikis 1944 07 02 buvo pranešęs Valstybės departamentui Kybartų aktų turinį. P. Žadeikis 1944 07 16 tai buvo pranešęs gyvenančiam Šveicarijoje dr. J. Sauliui, kuris pavadavo S. Lozoraitį, kaip Lietuvos diplomatijos šefą, nuo 1942 metų pradžios iki 1945 m. lapkričio 15 d. Po 1946 m. balandžio 8 d. S. Lozoraitis savo raštus pasirašydavo tik kaip Lietuvos diplomatijos šefas, o kartais dar pridurdavo: „Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras". Savo pavaduotoju 1978 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo paskyręs įgaliotą ministrą dr. Stasį A. Bačkį, kuris jo mirties atveju turėjo perimti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas. S. Lozoraitis mirė 198312 24. Dr. S. A. Bačkis nuo tos dienos perėmė Lietuvos diplomatijos šefo pareigas, kurias baigė eiti 1991 09 06 ir apie tai pranešė Užsienio reikalų ministrui A.Saudargui bei Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams užsienyje.

Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio veiklą, kurią, reikia manyti, ateityje aprašys jo sūnus Kazys Lozoraitis, ambasadorius prie Šv. Sosto, norėčiau labai trumpai apibūdinti. Jo svarbiausias rūpestis buvo siekti, kad ryžtingai būtų organizuojama Lietuvos diplomatinės ir konsulinės tarnybos veikla, kuri geriausiai padėtų Lietuvai atgauti laisvę ir nepriklausomybę, ir kad laisvasis pasaulis būtų gerai informuojamas apie lietuvių tautos padėtį ir jos siekimus atgauti nepriklausomybę. Tbdėl jis stengėsi koordinuoti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą bei rūpinosi, kad veikiančios įstaigos personalo reikalu taip pat nenukentėtų, laip pat jis rūpinosi, kad su lietuvių išeivija užsienyje būtų kuo geriausi santykiai ir kad ji atsižvelgtų į Lietuvos valstybės egzistuojančias institucijas užsienyje ir prisidėtų prie Lietuvos ir lietuvių teisių bei interesų gynimo. Ttio tikslu jis palaikė santykius su lietuvių organizacijomis, kurios politinėje srityje specialiai rūpinosi Lietuvos laisvės kova bei lietuvybės išlaikymu, būtent: VLIK'u, Lietuvos laisvės komitetu, Amerikos lietuvių taryba ir Pasaulio lietuvių bendruomene bei jos narėmis - atskirų kraštų lietuvių bendruomenėmis. Kaip jo veiklos pavyzdį reikia prisiminti dalyvavimą kartu su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais VLIK'o ir Diplomatinės tarnybos konferencijoje Berne 1946 m. liepos 21-26 d. bei tokioje pat konferencijoje Paryžiuje 1947 m. rugpjūčio 5-15 d. Berno konferencijoje dalyvavo S. Lozoraitis, dr. J. Šaulys, E. Turauskas, dr. S.A. BaČkis ir dr. A. Gerutis. Paryžiaus konferencijoje dalyvavo S. Lozoraitis, dr. J. Šaulys, B.K. Balutis, P. Žadeikis, E. Turauskas ir dr. S.A. Bačkis. Abiejose konferencijose buvo kalbama apie Lietuvos laisvės kovos reikalus ir tremtinių, t. y. lietuvių, atsidūrusių Vakaruose po antrosios Sovietų okupacijos 1944 m., likimą. Ir vėliau jis yra turėjęs pasitarimų su VLIK'u. Daug apie tai buvo rašyta, ginčytasi. Bet dėl lietuviškos veiklos vieningumo bei darnumo nuo 1951 m. tarpusavio santykiai gerėjo, laikantis principo - ginti lietuvių vienybę bei tautinius interesus užsienyje. Tas pagerėjimas pasireiškė 1957 m. gegužės 5 d., kada VLIK'as savo komisijų atstovų pasitarime Niujorke sutiko pripažinti Lietuvos diplomatijos šefo instituciją, kurios santykiai su VLIK'u buvo grindžiami darnaus bendradarbiavimo principu, kiekvienam veikiant savo srityje.

S. Lozoraitis yra rašęs straipsnių svetimomis kalbomis, kreipęsis į Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybos organus, NATO narių valstybių vyriausybes, lankęsis JAV 1949,1956,1957,1960,1965 ir 1968 metais. Taip pat daug kartų jis yra lankęsis Londone, Paryžiuje, Strasburge, Bonoje, Ženevoje, Pietų Amerikoje. Velionis ministras P. Žadeikis savo laiku buvo informavęs JAV valstybės departamentą apie S. Lozoraičio paskyrimą Lietuvos diplomatijos šefu ir pridūręs, kad tas paskyrimas buvo padarytas Lietuvos prezidentui ir Ministrų tarybai pritarus. S. Lozoraitis, kaip Lietuvos diplomatijos šefas, nuolat susidurdavo su kritika įvairių asmenų, kurie pamiršdavo, kad jis buvo Lietuvos valstybės dejure aukščiausias legalus pareigūnas, paskirtas paskutinės Lietuvos vyriausybės. Kartais buvo pamirštama, kad, kalbant apie Lietuvos valstybės teisinę egzistenciją, valstybės tęstinumą, reikia visuomet žiūrėti Lietuvos interesų, kurie visiems neleidžia turėti nesusipratimų, konfliktų. Visi lietuviai juk individualiai ir kolektyviai atsakingi yra lietuvių tautai. Tik vieningai veikdami, lietuviai tegalėjo išlaikyti gerą vardą ir autoritetą užsienyje bei pavergtoje tėvynėje. Svetimieji labai sekė, kiek lietuviai diplomatai ar organizacijos yra vieningi savo veikloje, koks jų autoritetas yra išeivijoje. Tuo požiūriu lietuviai gražiai pasirodė. Prisimenant Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio veiklą, tenka apgailestauti, kad tik labai trumpai teko dirbti su jam skirtais pavaduotojais. Pirmasis pavaduotojas P. Klimas buvo vokiečių suimtas 1943 m. rugsėjo 18 d., o antrasis pavaduotojas dr. J. Šaulys mirė 1948 m. spalio 18 d. Luganoje, Šveicarijoje, kur jis ir palaidotas. Kaip ministras S. Lozoraitis žiūrėjo į savo misiją, aiškėja iš jo kalbos, kurią jis per radiją 1957 m. vasario 16 d. Lietuvai pasakė, būtent: „Lietuvos diplomatinė tarnyba, kaip vienintelis Lietuvą reprezentuojantis organas užsienyje, tęsia savo darbą. Diplomatiniai ir konsuliniai atstovai bei kiti tarnybos nariai savo darbe vadovaujasi ne vien formaliu mandatu, kurį mes gavome iš nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, bet taip pat ir tautos valia bei troškimu atgauti laisvę ir atstatyti suverenią teisę demokratiškai nuspręsti, kokia bus valstybinė ir socialinė krašto struktūra". Žiūrint dabar į diplomatinės tarnybos veiklą, labai aiškiai matyti, jog ji rūpinosi, kad Lietuvos laisvės byla būtų gyva ir kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Tai buvo tik ryškesnis bruožas Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos, kurią pradėjo Lietuvos pasiuntiniai 1940 m. liepos 21 d., pareiškę vyriausybėms, prie kurių buvo akredituoti, protestą dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą ir atkreipę laisvojo pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją.

Laimingas sutapimas buvo tai, kad 1940 m. Lietuvos pasiuntinių protestai sutapo su JAV pareiškimu nepripažinti Baltijos valstybių okupacijos, paskelbtu 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus pareigas einančio Sumner Welles. Toks nusistatymas buvo pakartojamas nuolat. Tuo JAV pareiškimu buvo pasakyta, „kad JAV žmonės yra priešingi grobuoniškiems veiksmams, nežiūrint, ar jie yra įvykdyti panaudojant jėgą, ar grasinant jėga. Jie taip pat yra priešingi bet kokiai intervencijos formai į kitų valstybių reikalus. Jungtinės Valstijos visados laikysis šių principų, nes Amerikos žmonės yra įsitikinę, kad jei doktrina, iš kurios šie principai kyla, ir vėl netvarkys santykių tarp tautų, tai protinga, teisinga ir legali tvarka, kitaip sakant, patys moderniosios civilizacijos pagrindai negalės būti išsaugoti". Valstybės sekretorius Džordžas P. Šulcas pakartojo tą principą laiške, 1987 m. vasario 16 d. proga atsiųstame Lietuvos atstovui Vašingtone dr. S.A. Bačkiui, tokiais žodžiais: „Mūsų istorija yra akivaizdus liudijimas, kad Amerika yra tvirtai įsipareigojusi visų tautų valstybinei nepriklausomybei ir laisvam apsisprendimui. Mes remiame ir jungiamės į Lietuvos troškimą ir vėl pačiai apsispręsti savo likimą. Mūsų įsipareigojimas Lietuvos kovai nesusilpnėjo dėl dešimtmečiais besitęsiančio priešiškumo ir neteisėtos okupacijos. Priešingai, lietuvių tautos drąsa ir ryžtingumas, ištvermingai besireiškiąs milžiniško priešiškumo akivaizdoje, yra nuolatinė inspiracija mums visiems". Pažymėtina, kad 1991 m. Džordžas P. Šulcas yra pareiškęs, jog JAV prezidentui Džordžui Bušui reikia pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Pridurtina, kad 1940 m. liepos 15 d. JAV Vyriausybė labai greitai po Sovietų Sąjungos smurto prieš Baltijos valstybes „užšaldė" jų fondus, esančius JAV, o Kaune buvęs JAV pasiuntinys dr. Ovenas Dž.K. Noremas buvo pranešęs Valstybės departamentui, kad jo vizito metu pas užsienio reikalų ministrą Krėvę-Mickevičių buvusi Magdalena Avietėnaitė jam pasakiusi: „Padėkite mums, mes nieko negalime ką padaryti." M. Avietėnaitė tuo metu buvo URM Informacijos departamento direktorė. Tai užfiksuota Valstybės departamento leidiniuose, kur rašoma apie 1940 m. užsienio politiką - santykius su užsienio valstybėmis.

Grįžti į turinį

Updated Dec 14, 2002.