Lietuvos pasiuntinybių likimas

Panagrinėjus kiek Lietuvos diplomatijos šefo ir pasiuntinių veiklą po Lietuvos okupacijos 1940 m. gegužės 15 d., tenka trumpai apibūdinti, kaip buvo uždarytos kelios Lietuvos pasiuntinybės bei kaip veikė tos Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai, kurių veikla nebuvo 1940 m. sustabdyta. Po Lietuvos inkorporacijos 1940 m. rugpjūčio 3 d. į Sovietų Sąjungą Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Krėvė-Mickevičius 1940 m. rugpjūčio 12 d. išsiuntė raštus, kaip yra paskelbęs buvęs Prancūzijos įgaliotas ministras Kaune G. Dulongas, visiems svetimų kraštų pasiuntiniams Kaune, kad jie turi baigti savo veiklą Lietuvoje ir apleisti kraštą iki 1940 m. rugpjūčio 25 d. Toks raštas buvo nepasiųstas tik Vokietijos pasiuntiniui, o Prancūzijos pasiuntinys gavo leidimą likti tik iki 1940 m. rugsėjo l d., kada jis turėjo Lietuvą, kaip ir kiti Kaune rezidavę pasiuntiniai, apleisti. Tai rodo, kad Sovietų Sąjunga tuojau po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos inkorporacijos pradėjo daryti žygius dėl perėmimo Lietuvos pasiuntinybių Berlyne, Paryžiuje, Stokholme, Romoje. Pagal Lietuvos pasiuntinio Buenos Airėse dr. K. Graužinio pranešimą, 1940 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į jį sovietų pavedimu Bulgarijos Chargė d'Affaires, kad jis perduotų pasiuntinybę sovietams per jį, dr. K. Graužinis griežtai atsisakė tai padaryti, o Argentinos vyriausybė leido pasiuntinybei veikti. Berlyne ministras K. Škirpa atsisakė perduoti pasiuntinybę ir jos archyvus sovietų ambasadai, bet, vokiečiams reikalaujant, jis turėjo pasiuntinybės rūmų raktus perduoti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Protokolo skyriui, ką jis padarė 1940 08 14. Pats ministras K. Škirpa, griežtai protestavęs prieš sovietų okupaciją, labai intensyviai ėmėsi tuojau organizuoti Lietuvių aktyvistų frontą, į kurį susibūrė lietuvių pabėgėliai ir energingai kovojo už Lietuvos laisvės atgavimą, daug vilčių dėdamas į Vokietijos paramą. Savo veiklą jis labai dokumentiškai yra aprašęs veikale „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti". Dokumentinė apžvalga, išleista Vašingtone 1973 m., yra 583 puslapių. Buvęs pasiuntinybės pareigūnas -J. Kajeckas, pasiuntinybės patarėjas, 1940 m. rudenį su šeima išvyko į JAV ir pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone 1940 m. spalio l d. Karo atašė gen. št. pulk. K. Grinius taip pat greit išvyko į JAV. Patarėjas S. Kuzminskas organizavo Lietuvių sąjungą Berlyne ir tik 1947 m. išvyko į Angliją.

Pats ministras K. Škirpa, drauge veikęs su rezistentais Lietuvoje, vokie-čių-sovietų karui užklupus, patyrė nusivylimą, negaudamas net leidimo Lietuvon nuvykti, kai 1941 06 23 buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir Vyriausybės sudarymas, kurios Ministru Pirmininku buvo skelbiamas K. Škirpa. Kada vokiečiai sustabdė Laikinosios vyriausybės veikimą ir primetė Lietuvai vokiečių civilinę valdžią 1941 07 28, Lietuvos laikinoji vyriausybė paskutinį kartą posėdžiavo 194108 05 ir pareiškė protestą dėl jos nušalinimo. Vėliau 1944 m. vasario 5 d. K. Škirpa įteikė memorandumą Vokietijos vyriausybei dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir 1944 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Bad Godesbergo koncentracijos lagerį, kur buvo ištremta daug prancūzų. 1945 05 08 karo paliauboms įvykus, K. Škirpa atvyko į Paryžių, tikėdamasis čia pasireikšti kaip Laikinosios vyriausybės galva. Įtikinau, kad to negali daryti, negavęs Lietuvos diplomatijos šefo ir kitų pasiuntinių pritarimo. 1946 m. jis išvyko į Airiją, o iš ten 1949 m. j JAV, kur gavo tarnybą Library of Congress (Kongreso bibliotekoje). Būdamas Vašingtone, jis kėlė Laikinosios vyriausybės veikimo klausimą Valstybės departamente, bet negavo pritarimo. K. Škirpa mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone, kur gyveno jo žmona ir sūnus su šeima. Pagal K. Škirpą, kiekvienas Lietuvos diplomatinės ar konsulinės tarnybos narys turi pateikti savo veiklos aprašymą. Tai jis galėjo padaryti, gavęs pensiją iš Library of Congress (Kongreso bibliotekos) ir turėdamas sąlygas veikti, būdamas dar gana tvirtas. Deja, dauguma pareigūnų mirė, neturėdami sąlygų atsiminimus rašyti ar sveikatos netekę.

Lietuvos ministras prie Italijos ir Albanijos vyriausybės Romoje, Stasys Lozoraitis, diplomatijos šefas, paprašė Lietuvos pasiuntinį prie Vatikano S. Girdvainį ištirti klausimą, gal Vatikanas Lietuvos pasiuntinybės rūmus prie Kvirinalo sutiktų pripažinti esančiais Lietuvos pasiuntinybės rūmais prie Vatikano. Vatikanas nebuvo linkęs tai padaryti ir todėl pasiuntinybės rūmai perėjo sovietų žinion, nes Italijos užsienio reikalų ministerijos Protokolo skyrius pareikalavo pasiuntinybės rūmų raktus perduoti jam. Protokolo skyrius raktus perdavė Sovietų ambasadai. Nei archyvų, nei baldų nebuvo sovietams perduota - jie gavo tik tuščius rūmus. Ministras S. Lozoraitis, 1939 m. vasario mėn. paskirtas pasiuntiniu prie Italijos ir Albanijos vyriausybių, netekęs rūmų, apsigyveno Lietuvos pasiuntinybės patalpose prie Vatikano. Jis, būdamas Lietuvos diplomatijos šefas, 1983 12 24 mirė. Nuo 1960 metų jo sekretoriumi buvo sūnus Kazys, dabartinis ambasadorius prie Šv. Sosto. Jis yra gimęs 1929 07 23 Berlyne. Tuo laiku jis dirbo Italijos radijo tarnyboje lietuvių kalbos laidoje. Nuo 1972 m. jis dirbo Vatikano radijo tarnyboje lietuvių kalbos laidoje, o vėliau tapo tos laidos vedėju. Jis yra baigęs žurnalistikos mokyklą. Tėvui mirus, rūpinosi Lietuvos ir lietuvių reikalais Italijos įstaigose. Pažymėtinas toks S. Lozoraičio pareiškimas, paskelbtas „Naujienose" (Nr. 163) 1941 m. liepos 12 d., kurio išrašą Čia pateikiu: „Nė vienas mūsų diplomatų nėra sudėjęs rankas. Kiekvienas, nežiūrėdamas sunkių medžiaginių ir dvasinių sąlygų, veikia taip ir kur reikia, rūpinasi visokeriopais Lietuvos piliečių, tremtinių reikalais, veikia spaudoje, visuomenėje, politikos srityje. Aš manau, kad skaitytojai nereikalaus iš manęs daugiau žinių, kur ir kas deda plytelę būsimos Lietuvos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės pastatui, nes kitaip mes pakenktume ir sau ir tiems, kurių simpatijomis naudojamės. Aš žinau tikrai, kiek paguodos suteikė ir suteikia okupuotos Lietuvos žmonėms žinios, kad Lietuvos diplomatai paliko ištikimi savo pareigoms bei priesaikoms ir kad jie tęsia kovą. Aš manau, kad išvaduotoji Lietuva neužmirš savo atstovų užsieniuose ištikimybės Tėvynei." Jo veikla yra jau aprašyta, todėl nieko daugiau nebepriduriu. Tik tiek noriu pridurti, kad buvęs Pasiuntinybės sekretorius Juozas Gaurilius po II pasaulinio karo apleido Romą ir išvyko į JAV. Jis mirė Čikagoje 1963 m. liepos 29 d. Ministras S. Lozoraitis palaikė gerus santykius su Italijos užsienio reikalų ministerija ir neturėjo jokių sunkumų dėl savo padėties Italijoje bei galėjo ginti Lietuvos ir jos piliečių teises po II pasaulinio karo iki savo mirties.

Lietuvos pasiuntinys Stokholme Vytautas Gylys turėjo 1940 m. rugpjūčio mėnesį sustabdyti Lietuvos pasiuntinybės veiklą, nes Švedija pripažino Baltijos Valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungą ir tuojau perdavė Lietuvos auksą, deponuotą Švedijoje, Maskvai, nepaisant pasiuntinybės sekretoriaus Vlado Žilinsko organizuoto priešinimosi. Taip pat ministro V. Gylio ir V Žilinsko pastangos nebuvo vaisingos siekiant, kad lietuvių kariai, atsidūrę Švedijoje po II pasaulinio karo, nebūtų išduoti Sovietų Sąjungai. Jų pastangos buvo sėkmingos tik ginant lietuvius, pabėgusius į Švediją po II pasaulinio karo. V. Žilinskas buvo aktyvus, gindamas Lietuvos reikalus, rašė straipsnius, buvo įkūręs su prof. Birgenu Nermanu Baltų spaudos tarnybą 1944 m., o 1943 m. su Ignu Šeiniumi ir A. Vokietaičiu buvo suorganizavęs Stokholme Lietuvių komitetą. 1949 m. ministrui V. Gyliui išvykus į Kanadą, Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis 1949 10 12 buvo paskyręs V. Žilinską Lietuvos Chargė d'Affaires pareigoms, t. y. rūpintis Lietuvos ir jos piliečių reikalais. Tas pareigas jis ėjo neoficialiai, rūpinosi Lietuvos reikalais, bet 1953 m. išvyko į JAV, kur dirbo Niujorke, vienoje įstaigoje iki 1957 m. ir kitoje iki 1977 m., kada išėjo į pensiją. Gyveno Treasure Island, Floridoje, mirė 1992 m. lapkričio 13 d. Ten ir palaidotas. Būdamas Stokholme, V. Žilinskas buvo daug prisidėjęs prie Lietuvos rezistencinės santarvės suorganizavimo 1951 m. Londone. Po V. Žilinsko išvykimo į JAV 1953 m. Stokholme Lietuvos ir lietuvių reikalais rūpinosi Ignas Šeinius, buvęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje keliolika metų po 1919 m. Jis, daugiau žinomas kaip rašytojas, buvo gimęs 1889 04 03, o mirė Stokholme 1959 0115.

Grįžti į turinį

Updated Dec 14, 2002.