Mano veikla Paryžiuje

Vokiečių armijai artinantis prie Paryžiaus, Lietuvos ministras P. Klimas 1940 06 10 pavedė S.A. Bačkiui, jam išvykus iš Paryžiaus, rūpintis Lietuvos pasiuntinybės rūmais ir visais klausimais, susijusiais su tuo. Be to, jam buvo pavesta rūpintis pasiuntinybės personalo globa ir Lietuvos piliečių reikalais. P. Klimą, išvykstantį iš Paryžiaus užsienio reikalų ministro nurodymu, lydėjo Konsulinio skyriaus vedėjas A. Liutkus ir pasiuntinybės raštvedė Vanda Va-balienė. Pasiuntinybėje su S.A. Bačkiu liko J. Deksnys, kuris buvo atvykęs į Paryžių, vokiečiams užėmus Briuselį, kur jis buvo laikinas Lietuvos reikalų patikėtinis. Būdamas pasiuntinybės pareigūnas, Paryžiuje jis gavo diplomatinę kortelę, ir todėl P. Klimo rašte buvo pasakyta, kaip buvo minėta aukščiau, kad jis, S. Bačkiui nesant, atliks jam pavestas pareigas. Vokiečiai užėmė Paryžių 1940 06 14 ir netrukus Vokiečių ambasada pranešė likusiems diplomatams Paryžiuje, su kuo jie galės palaikyti kontaktą, reikalui esant. Ministras P. Klimas, apleidęs Paryžių, sekė paskui apleidusią Paryžių Prancūzijos vyriausybę, kuri po kiek laiko apsigyveno Vichy mieste, įvykus karo paliauboms tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Pirmą laišką gavau iš P. Klimo, iš Vichy rašytą tik 1940 07 29. Juo ministras Klimas pranešė, kad sustabdyčiau pasiuntinybės veikimą ir praneščiau jos pareigūnams, kad jie gauna atostogų be algos nuo rugpjūčio l d. ligi naujo parėdymo. Po to laiško jokio kito rašto nebuvau gavęs. Tik telefonu retkarčiais pasitardavome. Padariau tai, ką p. Klimas nurodė minėtame laiške, kad tik eventualiai tuščius rūmus sovietai tegautų. 1940 m. rugpjūčio viduryje telefonu ministras P. Klimas pranešė, kad telefonu man bus pasakyta iš prancūzų įstaigos, kam turėsime perduoti pasiuntinybės rūmų raktus. Gavau telefonu pranešimą 1940 08 23, kad 1940 08 24 18 vai. kartu su savo kolegomis latviu ir estu nuneščiau Paryžiaus policijos prefektūros Teismo policijos direktoriui pasiuntinybės rūmų raktus. Tai padariau ir todėl gavau 1940 08 24 Policijos prefektūros (Teismo policijos) direktoriaus patvirtinimą, kad jis gavo raktus. Po to raktų priėmėjas paskambino policijai, kad tuojau būtų policininkai pastatyti prie pasiuntinybės rūmų, nes nuo šios dienos 24 vai. tuos rūmus perims Sovietų ambasada. Iki mus labai nustebino ir, grįžęs iš prefektūros, tuojau telefonu tai pranešiau P. Klimui. Jis labai nustebo, tai išgirdęs ir labai dėl to sielojosi, nes nesitikėjo, kad prancūzai taip padarys. Po kelių dienų sužinojau, kad Sovietų ambasada pagrobė mano deponuotus daiktus išnuomotose patalpose ir 1940 08 31 juos nugabeno į pasiuntinybės rūmus. Taip daug pasiuntinybės daiktų, P. Klimo visa biblioteka ir asmeniški daiktai bei kitų privačių asmenų dalykai buvo Sovietų ambasados pagrobti. Apie tai informavau ministrą P. Klimą. Jis ir aš darėme demaršų pas prancūzus, kad jie paveiktų Sovietų ambasadą ir tie pagrobti privatūs daiktai būtų grąžinti. Prancūzai patarė P. Klimui tartis su sovietais, ką ministras P. Klimas buvo pavedęs padaryti Lietuvos karo atašė pulk. J. Lanskoronskiui. Deja, nei ministro P. Klimo, nei pulk. J. Lanskoronskio žygiai pas prancūzus bei sovietus jokių rezultatų nedavė. Sovietai tik pranešė prancūzams, kad lietuviai yra neatsiskaitę pinigais. Į tai buvo atsakyta, kad jie už tarnautą laiką nėra gavę jokių kompensacijų, o atsiskaitymą Sovietų ambasadai jie laiko nepagrįstu Lietuvos diplomatų reikalavimu. 1941 06 22 kilus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atstatymą 194106 23, padėtis pasikeitė tuo, kad pasiuntinybės rūmus užėmė Vokiečių ambasada. Paaiškėjus, kad vokiečiai nesuteiks Lietuvai teisės nepriklausomai tvarkytis, ėmiausi veiksmų vokiečių ambasadoje, kad ministras P. Klimas galėtų paimti savo daiktus, pagrobtus sovietų ir pargabentus į pasiuntinybę. Vokiečiai dėl to pareikalavo susisiekti per juos su Lietuvos savivalda, gen. Kubiliūnu, pirmuoju generaliniu tarėju. Tai padariau. Daiktų atgavimas užtruko ir, gavus atsakymą iš gen. Kubiliūno ir Vokiečių ambasados sutikimą, P. Klimo daiktus pavyko atgauti tik 1942 12 17, kada Egle Klimaitė juos paėmė ir išsiuntė į Svėdasus, taip pat Klimo įsigytą mažą namą Grasse, Alpes Maritimes. Į pasiuntinybės rūmų perdavimo mums klausimą vokiečiai jokio dėmesio nerodė. Susisiekimas su ministru P. Klimu buvo sunkus ir tik retkarčiais susisiekdavome telefonu pasidalinti žiniomis apie padėtį Lietuvoje. Deja, 1943 m. rugsėjo 18 d. vokiečių gestapas P. Klimą areštavo ir nugabeno jį į Lietuvą tik 1944 m. pavasarį, kilnodami ilgą laiką iš vieno kalėjimo į kitą. Visai nusilpęs Kaune jis buvo į laisvę paleistas. Deja, nėra man žinoma, kodėl 1944 m. P. Klimas neišvyko iš Lietuvos, vokiečiams 1944 m. dar esant Lietuvoje. 1945 m. rudenį, rugsėjo mėnesį, jis buvo sovietų suimtas ir išgabentas į Celiabinską, kaip telegrama man pranešė Sofija Čiurlionienė. Apie jo likimą nieko nerašau, nes tai Lietuvoje gerai žinoma. Noriu nors trumpai paminėti, kiek man buvo pavykę darbuotis Lietuvos ir lietuvių reikalais po ministro P. Klimo arešto iki 1960 m. birželio 15 d., kada išvykau į Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone. P. Klimas mirė Kaune 1969 m. sausio 16 d. Jo žmona mirė 1957 m. gegužės lld. Prancūzijoje, kur ir palaidota.

Būdamas Paryžiuje, rūpinausi kiek galėjau Lietuvos ir lietuvių reikalais vokiečių okupacijos metais. Su žmona kasmet ruošdavom kuklų Vasario 16-osios dienos minėjimą ir surengdavome mūsų bute lietuvių priėmimą. Kas savaitę susitikdavau pasikalbėti, pasitarti su ministru J. Baltrušaičiu, kol jis buvo gyvas, kartu su pulk. J. Lanskoronskiu ir J. Masiuliu. Su ministru J. Baltrušaičiu susitikdavau vienas labai dažnai ir dalindavomės gautomis žiniomis iš Lietuvos. Žinias iš Lietuvos labai sumaniai persiųsdavo įvairiais būdais A. Valiukėnas, dirbęs su ministru K. Škirpa ir Lietuvių sąjunga Berlyne. Praktiškai daugiausia reikėjo rūpintis, kaip lietuviams studentams padėti sprendžiant stipendijų klausimus. Ministras J. Baltrušaitis mirė 1944 01 03. Apie jo mirtį pranešiau Lietuvių sąjungai Berlyne, prašydamas tai Lietuvon pranešti.

1943 m. gale vokiečių policija pagal Lietuvių sąjungos Berlyne prašymą leido man registruoti lietuvius, gyvenančius Prancūzijoje ir ginti jų interesus su sąlyga, kad neužsiimčiau jokiais politiniais klausimais ir kad tą darbą veltui atlikčiau. Lietuvių sąjunga Berlyne rūpinosi tą leidimą gauti, kadangi nemaža lietuvių okupuotoje Prancūzijoje buvo užsiregistravę Sovietų ambasadoje pagal Sovietų ambasados skelbimą 1940 m. rudenį, o kilus vokiečių-sovietų karui -194106 22. Tokie užsiregistravę Sovietų ambasadoje asmenys buvo laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais ir turėjo vieną kartą savaitėje registruotis policijos komisariatuose. Buvo baiminamasi, kad tokie asmenys nebūtų vokiečių areštuojami. Praktiškai areštų nebuvo. 1944 m. birželio pradžioje sąjungininkams išsikėlus į Prancūzijos teritoriją, po kiek laiko pradėjo atsirasti lietuvių pabėgėlių, iš Vokietijos atvežtų darbams į Prancūziją, kuriems reikėjo išduoti pažymėjimus. Vis daugiau Prancūzijos teritorijos išlaisvinus iŠ vokiečių, po truputį didėjo ir lietuvių pabėgėlių skaičius. Tai buvo pradžia rūpesčių, kurių ypač padaugėjo 1944 m. gale ir 1945 m., ypač po karo paliaubų 1945 05 08. Tada labai padidėjo reikalas lietuviams padėti ir jų dokumentus sutvarkyti. Reikėjo rūpintis jų lietuviškais dokumentais- užsienio pasais, gimimo pažymėjimais ir gauti Prancūzijos leidimus gyventi. Gerai, kad buvo pradėjęs veikti BALF'as, kuris mane nuo 1945 0101 paskyrė BALFo įgaliotiniu, netrukus BALF'as pradėjo remti pinigais, drabužiais, maistu lietuvius pabėgėlius.

Kada Paryžius 1944 08 25 buvo išlaisvintas iš okupacijos, pirmasis mano rūpestis buvo vizitai į Užsienio reikalų ministeriją ir pas įtakingus prancūzus, kad atgaučiau Lietuvos pasiuntinybės rūmus. Deja, tai nepavyko, nepaisant įvairių žygių, ir Sovietų ambasada vėl užvaldė tuos rūmus. Šiaip man rūpinantis pabėgėlių reikalais ir politiniais klausiniais, Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai buvo labai malonūs, stengėsi padėti, tik apgailestavo, kad daug negali padėti ir patarė nesigarsinti veikla, kad galėtų mums daugiau padėti. Tiek aš pats, tiek mano kolega latvis atsižvelgėme į tuos patarimus, kurie buvo mums duodami, kadangi tuo metu Prancūzijos vyriausybėje buvo keli komunistų partijos nariai, o parlamente buvo nemaža komunistų partijos narių ir buvo, matyt, baiminamasi, kad komunistai nekeltų triukšmo dėl mūsų veiklos... Pirmas svarbus mūsų demaršas buvo padarytas 1945 0616 dėl baltų pabėgėlių, esančių okupuotoje Vokietijoje ir Prancūzijoje, likimo. Atsakymą gavome 1945 07 07 su pažymėjimu - „confidential" iš Supreme Headąuarters allied Expeditionary Force, pasirašytą T. J. Davis, Brigadier General, USA, Adjutant General. Jo turinį tuojau pasiunčiau lietuviams Vokietijoje. Tai buvo svarbus dokumentas ir laikėme jį dideliu mūsų demaršo pasisekimu.

Dar noriu pridurti, kad VLIK'as buvo man atsiuntęs 1944 09 30 data raštą, kuriuo buvo paskyręs mane Chargė d'Affaires, ir prašė Prancūzijos užsienio reikalų ministrą tokiu titulu mane priimti. Turėdamas seną diplomatinę kortelę, maniau, kad geriau to rašto neįteikti, nes panašiai manė ir ministras B. K. Balutis, su kuriuo tuo laiku galėjau susisiekti ir veikdamas tariausi. Tb rašto priede buvo nurodyta, kad aš veikdamas turėčiau tartis su dr. Br.T. Dirmeikių, A. J. Greimu ir dr. Br. Kasiu. Palengva veikiant ir užmezgant kontaktus Užsienio reikalų ministerijoje ir su prancūzų politikais bei intelektualais tiek informacijos klausimais, tiek įvairiais politiniais reikalais, padėtis keitėsi ir daugeliui žmonių atrodė, kad nors pasiuntinybė oficialiai neveikia, bet praktiškai ji lyg veikia... Tai įvyko todėl, kad nuo 1949 m. nebebuvo komunistų partijos narių Prancūzijos vyriausybėje.

1943 m. Paryžiuje leidžiamame savaitraštyje „Voix Francaises" buvo mano devyni straipsniai pavadinimu - „La Lithuanie sous le joug dės Soviets".1947-1949 m. nurodant leidėju „Amerikos lietuvių informacijos centrą" Niujorke 233 Broadvvay, N. Y. 7, Jungtinėse Valstijose buvo mano rūpesčiu išleista 33 numeriai leidinio prancūzų kalba „Ouestions Lithuanienes, Docu-mention". Buvo platinama 2000 jo egzempliorių ir išsiuntinėjama Prancūzijoje deputatams, senatoriams, žurnalistams, dokumentacijos centrams bei j užsienį mūsų diplomatinėms, konsulinėms įstaigoms. Spaudoje buvo atsiliepimų, kad daug informacijos yra apie Lietuvą. 1952 m. buvo išleista 81 p. mano rašyta brošiūra „Peuples Opprimės. La Tragėdie dės Etats Baltes", kurią išleido Monde Nouveau, Imprimerie Crete, Corbeil-Essonnes (S.etM.). Ji buvo be mano pavardės, pažymėta tik XXX ženklu vietoje pavardės. 1951 ir 1955 bei 1958 m. buvo mano iniciatyva ir atsakomybe leistas „Bulletin Lit-huanien, Service d'Information et de Documentation. Pėriodiąue bimest-riel". Adresas mano buvo toks: 5, rue de Messine, Paris (8e), Directeur -S.A. Bačkis. Daug padėjo man tuos leidinius leisti prof. J. Baltrušaitis. Kadangi reikėjo informacijos, padėjau Henry de Chambon išleisti veikalą „La Tragedie dės Nations Baltiąues". (Edition de la Revue Parlementarie, 28, rue de l'Entrepot, Paris lOe, išleista 1946 m. 217 p.). Tam savo veikalui autorius panaudojo visą mano duotą dokumentaciją apie trėmimus ir sovietų okupaciją. Taip pat padėjau Jeanui Mauclėriui išleisti 1953 m brošiūrą. „La situ-ation de l'Eglise Catholique en Lithuanie", (Ed. dairės, 45, allėe Nicolas Carnot. Le Raincy (S. et O.)); Union dės Journalistes Libres de l'Europe Centrale et Orientale brošiūroje „La Presse derriėre le Rideau de fer", 28 p., išleistoje 1948 m., buvo mano straipsnis (be parašo) „Le regime de presse dans Etats Baltes occupės par PUnion Sovietiąue" (p. 11-14).

Politiniu požiūriu reikšmingas dalykas buvo 1948 01 09, kada mane ir Latvijos Ministrą Grosvaldą priėmė Prancūzijos prezidentas Vincentas Au-riolas, kuriam įteikėme Baltų organizacijų memorandumą dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atgavimo. Tai sustiprino mūsų padėtį ne tik tarp prancūzų, bet tarp lietuvių ir kitų tautų egzilų. Po to pasiunčiau 1949 0718 VLIK'o memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo užsienio reikalų ministrui - ministrui pirmininkui, Robertui Sumanui. Gavau atsakymą iš Užsienio reikalų ministerijos, kad memorandumo gavėjas tikrai susidomėjęs susipažino su tuo dokumentu. Taip palengva plėtėsi santykiai su prancūzais, Užsienio reikalų ministerija. Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis mane paskyrė įgaliotuoju ministru 1953 0815, palikdamas ir toliau mane eiti Lietuvos Charge d'Affaires pareigas Paryžiuje.

Kaip svarbų dalyką reikia paminėti draugijos „France Baltiąue", veikusios prieš karą, atgaivinimą 1954 m. TUo reikalu rūpinausi kartu su Estijos ministru Pusta ir Latvijos ministru Grosvaldu. Draugijos pirmininku buvo išrinktas Ernestas Pezetas, artimas Lietuvos bičiulis. Jam padedant 1954 m. rugsėjo 12 d. Strasburge buvo paminėta 20 metų sutarties, pasirašytos 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje, sukaktis, kuri paprastai vadinama Santarvės ir bendradarbiavimo sutartimi tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Minėjime dalyvavo ministras S. Lozoraitis, Lietuvos diplomatijos Šefas, pasirašęs tą sutartį. Po to minėjimo buvo išleistas leidinys „XX anniversaire du Traitė d'Entente et de Collaboration entre l'Estonie, la Lettonie et la Lithuanie", signė le 12 Septembre 1934 a Genėve, Rėunion organisėe par les ministres d'Esto-nie, de Lettonie et de Lithuanie, a Strasbourg, le 12 Septembre 1954 et pre-sidėe par M. Ernest Pezet, Vice-President du Conseil de la R6publique, Prėsi-dent de l'Association France-Baltiąue". Tai buvo reikšmingas, dėmesio susilaukęs renginys, nes įvyko tuo metu, kada vyko Strasburge Europos Tarybos posėdžiai ir nemaža Tarybos narių ir žymių prancūzų dalyvavo tame renginyje. Kvietimai į tą minėjimą buvo išsiuntinėti daugeliui prancūzų politikų, žurnalistų.

Kalbant apie informacinę veiklą, paminėti reikia mano kontaktus su prancūzais rašytojais, poetais, intelektualais, kurie gerbė O. L. Milašių, buvusį pirmą Lietuvos atstovą Paryžiuje nuo 1920 m. ligi 1925 m. liepos mėnesio, mirusį 1939 m. kovo 2 d. Organizavau jo 10 ir 20 metų mirties sukaktis. Taip padėjau susivienyti Milašiaus garbintojams, kurie vėliau įkūrė draugiją „As-sociation Les Amis de Milosz", kuri mane išrinko jos Garbės komiteto nariu. Tos draugios spiritus movens puoselėtojas nuo 1945 m. iki dabar buvo Andrė'as Silvaire'as, Milašiaus raštų leidėjas, o garbės pirmininku dabar yra Česlovas Milašius, Nobelio literatūros premijos laimėtojas. Rengdama įvairius O. L. Milašiaus minėjimus, šioji draugija nepaprastai daug prisidėjo išgarsinant ne tik O. L. Milašių, bet ir Lietuvą iki dabar, jos kovą dėl laisvės. Tarp tos draugijos narių yra daug iš įvairių kraštų profesorių, rašytojų, poetų, kurie domisi O. L. Milašiaus kūryba ar yra rašę bei rašo tezes apie Milašiaus kūrybą.

Visą laiką būdami Paryžiuje nuo 1940 m. iki 1960 m., kartu su žmona savo bute rengdavome Vasario 16 dienos proga priėmimus, į kuriuos po Paryžiaus išlaisvinimo atvykdavo užsienio reikalų ministerijos, parlamento atstovai bei prancūzai, simpatizuoją Lietuvos bylai, baltai, ukrainiečiai. Atvykdavo ten ir vienas kitas žurnalistas.

Be darbo su Prancūzijos oficialiais sluoksniais, nuo 1950 m. rudens buvau Centro ir Rytų Europos Komisijos (būstinė Londone) vicepirmininkas, nuo 1951 m. rudens buvau Lietuvių federalistų sąjungos vadovybės generalinis delegatas, o nuo 1952 m. rudens - Lietuvių tautinio Europos sąjūdžio komiteto vicepirmininkas.

Nuo 1947 m. iki 1960 m., kol buvau Paryžiuje, pasiųsdavau Prancūzijos užsienio reikalų ministrui tokią pat notą, kokią Lietuvos pasiuntiniai Londone ir Vašingtone siųsdavo savo kraštų užsienio reikalų ministrams, kurie vykdavo į JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrų konferencijas, kur buvo svarstomi klausimai apie Vokietiją bei kiti. Tomis mūsų notomis buvo primenama Lietuvos okupacija ir prašoma, kad Vakarų valstybės nepripažintų Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą ir atsižvelgtų į lietuvių tautos aspiracijas atgauti laisvę ir nepriklausomybę.

Nuolat, norėdamas priminti Lietuvą, siųsdavau raštus Prancūzijos prezidentams. Taip 1954 m. sausio 18 d. pasveikinau prezidentą R. Coty, o 1959 m. sausio 8 d. -gen. de Gaulle. Gavau padėkos laiškus iš prezidentūros generalinių sekretorių, 1954 06 09 gavau Užsienio reikalų ministro G. Bi-daulto padėką už mano išsakytas mintis lietuvių vardu apie Dien Bien Phu kautynes Indokinijoje, kur buvo daug lietuvių svetimšalių legione, dalyvavusių kautynėse. 1958 m. parašiau pranešimą Pasaulio lietuvių bendruomenės seimui tema „Lietuvos Valstybės tarptautinė ir teisinė padėtis". Jis buvo išspausdintas leidinyje „Lietuva okupacijoje". Tai pranešimas Pasaulio lietuvių bendruomenės seimui apie kai kurias sritis okupuotos Lietuvos gyvenimo. Leidinį paruošė Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo organizacinis komitetas Niujorke 1958 m. Be savo veiklos, noriu paminėti ir savo žmonos Onos Bačkie-nės veiklą dėl Lietuvos reikalų. 1947 m. ji atstovavo Lietuvos moterims En-tente Mondiale de Femmes kongrese, Paryžiuje, 1947 m. birželio mėnesį dalyvavo Pasaulio motinų sąjūdžio (M.M.M.) kongrese, kur skaitė pranešimą apie Lietuvą. 1953 m. per studijų savaitę Briuselyje ji buvo išrinkta tos organizacijos tarybos nare. Šias pareigas ji eis, kol bus gyva. 1948 m., kada Paryžiuje įvyko Jungtinių Tautų Organizacijos pilnaties posėdžiai, kur JAV delegacijos pirmininkė buvo Eleonora Roosevelt, O. Bačkienė kartu su įtakingomis prancūzėmis matėsi su Roosevelt ir kalbėjo apie Lietuvą. Noriu dar paminėti, kad nuo 1954 m. kasmet iki 1960 m. Prancūzijos radijas leisdavo man tarti žodį į Lietuvą Vasario 16-osios dieną.

Grįžti į turinį

Updated Dec 14, 2002.