Lietuvos atstovavimas Paryžiuje man išvykus 1960 06 15 į JAV

1960 06 15 man išvykstant į Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, Europos užsienio reikalų ministerijos direktorius Jeanas Laloy'as surengė pietus, į kurį buvo pakvietęs mane, Latvijos ministrą GrosvaJdą, J. Baltrušaitį, porą savo bendradarbių iš užsienio reikalų ministerijos, su kuriais susitikdavau aptarti Lietuvos klausimus. Ta proga jis pranešė, kad bus išduota diplomatinė kortelė ministrui S. Lozoraičiui, kadangi buvau prašęs po mano išvažiavimo laikyti jį Lietuvos atstovu Paryžiuje. Tai buvo reikšmingas dalykas, kad prancūzai sutiko išduoti diplomatinę kortelę asmeniui, kuris nebuvo Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pareigūnu. 1960 m. man išvykus, keturi lietuviai turėjo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos išduodamas diplomatines korteles, būtent: S. Lozoraitis, J. Baltrušaitis, paskirtas patarėju 1951 m. S. Lozoraičio įsakymu, A. Liutkus, pasiuntinybės sekretorius, ir gen. štabo pulk. J. Lansko-ronskis, Lietuvos karo atašė. S. Lozoraitis dažnai atvykdavo į Paryžių, pasimatydavo su užsienio reikalų ministerijos pareigūnais, prancūzais politikais bei pavergtų tautų egzilyje veikėjais ir su lietuviais. Ministrui S. Lozoraičiui nesant, Lietuvos reikalais Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje rūpinosi J. Baltrušaitis. Jis rūpinosi Lietuvos reikalais ir po S. Lozoraičio mirties 1983 12 24. Lietuvos reikalus daug padėjo ginti jo, kaip meno istoriko, garsus vardas, nes jis yra parašęs 20 veikalų iš meno istorijos. Lietuviškai yra išleista jo „Visuotinė meno istorija" ir angliškai „Lithuanian Folk Art" 1948 m. Be to, reikia paminėti, kad jo žmonos motina buvo artima generolo de Gaul-le žmonos draugė. Per ją jis turėjo nemaža susitikimų ir su generolu, kas buvo daug kam žinoma. Nuo 1944 m. jis atstovavo lietuviams Tarptautinėje mokslų ir menų akademijoje, Pavergtų Europos Tautų Seime, Europos Sąjūdyje, Kultūrinės laisvės kongrese 1947-1948 m. Jis yra skaitęs paskaitų Niujorko ir Jeilio universitetuose, taip pat yra skaitęs paskaitų 1952-1953 m. Amsterdamo, Utrechto, Leydeno, Kelno ir Jeilio universitetuose bei Niujorko Metropolitano muziejuje meno klausimais. J. Baltrušaitis gimęs 1903 m. gegužės 17 d. Maskvoje. Daktaro laipsnį gavo Sorbonoje 1931 m., mirė Paryžiuje 1988 m. sausio 25 d. pasiuntinybės sekretorius A. Liutkus mirė 1970 02 09, ištiktas širdies smūgio. Aukščiau minėtas pulk. J. Lanskoronskis (g. 1893 01 07) mirė 1980 08 03, palaidotas Briuselyje. Ministro P. Klimo 1940 0610 dienos rašte minimas J. Deksnys, 1940 m. sovietams Lietuvą okupavus, liepos mėnesį išvyko į Berlyną, kur išbuvo iki 1941 m. birželio galo, kada išvyko į Lietuvą. Gresiant sovietų okupacijai 1944 m. jis apleido Lietuvą, pasitraukė į Vakarus, atvyko 1945 m. gale į Paryžių ir netrukus išvyko į JAV, kur buvo gimęs. Jis (g. 1909 m.) gyveno Konektikuto valstijoje, mirė 1995 m. rugpjūčio 8 d. 1989 m. gruodžio 19 d. su žmona atvykau į Prancūziją, kur man ir mano žmonai buvo pratęstos diplomatinės kortelės, kurias turėjom nuo 1960 m.

Kada AT Prezidiumo pirmininkas V. Landsbergis paskyrė Ričardą Bačkį (mūsų sūnų) Lietuvos delegatu Prancūzijoje 1990 04 13 ir kada prancūzai tam pritarė, tai nebemaniau tikslinga man eiti pareigas. Tik kad užsienio rei-JcaJų ministerijos pareigūnams į mane kreipiantis, esu suteikęs informacijos apie buvusios Lietuvos pasiuntinybės rūmus bei padėjęs savo sūnui Ričardui. Aprašęs buvusių pasiuntinybių likimą po Lietuvos okupacijos Berlyne, Romoje, Stokholme ir Paryžiuje, kur dabar veikia Lietuvos ambasada nuo 1992 02 03, kada ambasadorius O. Balakauskas įteikė Prancūzijos prezidentui kredencialus ir buvo ambasadoriumi iki 1994 m. pavasario, o 1994 m. liepos mėnesį buvo paskirtas ambasadoriumi Paryžiuje Ričardas Bačkis, bet Lietuvos pasiuntinybės rūmų atgavimo klausimas dar lig šiol nėra aiškus, aptarsiu trumpai Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų likimą ir veiklą po 1940 m. birželio 15 d. Jų veiklos Sovietų Sąjunga negalėjo sustabdyti dėl to, kad tos valstybės, kur mūsų įstaigos veikė, nepripažino sovietų smurto ir Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

Pirmiausia aptarsiu tas pasiuntinybes ir konsulatus, tai yra institucijas, kurių veikla truko iki 1977 m. sausio mėnesio. Po to trumpai apibūdinsiu Lietuvos konsulatų ir pasiuntinybių veiklą iki 1991 m. rugsėjo mėn., kada Lietuvą pripažino laisvasis pasaulis.

Grįžti į turinį

Updated Dec 14, 2002.