Įžanginis žodis
Jurbarko miesto savivaldybės susikūrimas, eiga ir jos struktūra
Miesto aprūpinimas maistu
Jurbarko miesto savivaldybės finansai
Švietimas Jurbarko mieste
Jurbarko miesto milicijos tarnyba ir saugumas mieste
Kiti Jurbarko miesto savivaldybės atlikti darbai
Jurbarko miesto savivaldybės kūrimosi istorija yra gan komplikuota mūsų tyrinėjimo laikotarpiu, 1918 1920 metais, kadangi tuomet besikuriančią Lietuvos respubliką kamavo tiek vidinės ekonominės problemos, bei sunkus metas dėl nesibaigiančių karų su Lenkija ir Vokietija, kurią vėliau pakeitė vokiečių kareiviai, kurie pasiliko Pabaltijyje, įskaitant ir Lietuvos teritoriją. Jurbarko miestas ir apylinkės, būtent būdamos netoli Vokietijos sienos, kadangi kaip žinoma, jog tuo metu Vokietija valdė dabartinę Kaliningrado sritį bei taip pat vėliau prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą. Tad Jurbarkas mūsų tyrinėjimo metais buvo arti Vokietijos pasienio, o kadangi Vokietijoje buvo didelė politinė, ekonominė suirutė, o Pabaltijyje vis dar vyko kariniai veiksmai, tai čia karas dar buvo nepasibaigęs. Tad ir Jurbarko miestas būdamas šioje vietovėje buvo vokiečių įtakos sferoje visą tą laikotarpį. Galiausiai ir apie patį Jurbarko miesto savivaldybės, kaip administracinį vienetą mes galime kalbėti nuo daug vėlesnės datos, nei tarkime kad Kaunas, Panevėžys ar kiti Lietuvos miestai. Taip miestas buvo valdomas vokiečių, tačiau kaip karinis vienetas ir vokiečių kareivių administracijos, kuri rūpinosi labiau Vokietijos reikalais nei okupuotų regionų gyventojais. Žinoma per jų valdymo laikotarpį buvo padaryta nemaža miestui naudingų darbų, kaip antai vykdė kelių tvarkymą, , pastatų remontu, bet ko gero pats svariausias jų atliktas darbas buvo, elektros stoties pastatymas Jurbarko mieste 1917 metais, kai iki to laiko Jurbarke nėra net jos buvę. Žinoma, visa tai buvo vykdoma tiek kiek tai buvo reikalinga jų pačių interesams, tačiau tai tarnavo ir Jurbarko miesto gyventojų naudai. Prisiminus dar ankstesnius laikus, Carinės Rusijos laikus, reikia pasakyti jog miestas turėjo savo organus, tačiau jie buvo marionetinio tipo, vykdžiusios aukštesnės valdžios nurodymus ir neturėjusi realios sprendžiamosios ir vykdomosios galios. Taigi realiai Jurbarko miesto savivaldybės, istorija prasideda tik nuo 1918 metų pabaigos. Nors ir labai suvaržyta Vokiečių karinės administracijos ji sugebėjo veikti ir vėliau buvo nepriklausomos Lietuvos metais egzistavusios Jurbarko miesto savivaldos pradžia.
1918 metų pabaigoje, pasikeitus Lietuvos teritorijoje politinėms sąlygoms, kurias įtakojo tarptautiniai įvykiai, buvo gautas leidimas iš Vokiečių, bei raginimas iš Lietuvos centrinės valdžios steigti savivaldybę Jurbarko mieste. Ilgai nelaukus tai ir buvo padaryta. 1918 12 16 Jurbarko miesto gyventojai išrinko 33 atstovus, kurie turėjo juos atstovauti Jurbarko miesto taryboje. 1918 12 18 įvyko pirmasis Jurbarko miesto tarybos posėdis. Per posėdį buvo išrinktas ir Jurbarko miesto tarybos prezidiumas, kuris buvo tokios sudėties:
Pirmininkas: kun. Stakauskas.
Vicepirmininkai:
1. Gyd. Rabinovičius.
2. P. Šperberis.
Sekretoriai:
1. Andrijonas.
2. Aizenštatas.
Į trijų narių miesto tarybą išrinkti:
Germanavičius ir Semenavičius, trečią narį nutarta išrinkti ateityje.
Nutarta sukurti kiekvienai atskirai miesto ūkio šakai valdyti po atskirą komisiją. Tad išrinktos šios komisijos:
I. Švietimo komisija.
II. Sanitarinė komisija.
III. Finansų komisija.
IV. Labdaros komisija .
Kadangi tuo metu dauguma Lietuvos miestų ir miestelių buvo gyvenami kitų tautų gyventojų, ne išimtis buvo ir Jurbarkas. Tad nenuostabu kad jau per pirmuosius posėdžius iškilo klausimas, kokia kalba turi būti vedami Jurbarko miesto tarybos posėdžiai. Tad 1920 12 20 susirinkę tarybos nariai, buvusioje Bilmano salėje, iškėlė klausimą, kokiomis kalbomis vesti posėdžius ir rašyti protokolus. Buvo pasiūlyta vesti posėdžius:
1. Lietuviškai ir žydiškai.
2. Rusiškai to reikalavo tik vokiečiai ir rusai.
Galiausiai, buvo nuspręsta vesti 2 kalbomis, lietuviškai ir rusiškai, atmetus kad būtų vedama ir žydiškai. Tuo tarpu Jurbarko miesto tarybos posėdžiai niekuomet nevykdavo katalikų ir žydų švenčių dienomis .
Jos pagrindiniai veiklos organai buvo: Jurbarko miesto taryba( tai teisinė, veiklos gairių ir priemonių nustatymo organas) ir jos komitetai( laikini organai, specialiai skirti kokiam nors tikslui pasiekti, ar veiklai atlikti. Pvz. Jurbarko miesto sanitarinė komisija turėjo užtikrinti miesto švarą, bei paruošti tinkamus potvarkius tuo klausimu, kuriuos tvirtindavo Jurbarko miesto taryba), bei Jurbarko miesto Valdyba (vykdomasis organas, priimtų Jurbarko miesto tarybos potvarkių vykdomasis nuolatinis organas.
1919 - 1920metais Jurbarko miesto savivaldybėje buvo iš viso 18 darbo etatų, kuriuos apmokėjo savo lėšomis. Pareigybės buvo pasiskirsčiusios taip: 1 JMT pirmininkas, 1 JMT sekretorius, 2 JMV nariai, 1 JMV raštininkas, 5 milicininkai, 4 sargai, 1 miesto felčeris, 1 kalėjimo sargas, 1 gaisrinės sargas, 1 pagalbinis darbininkas.
Kadangi kilo iš pat pradžių daug problemų nuo pat savivaldybės susikūrimo pradžios, tai buvo bandoma ieškoti dialogo su vokiečių administracija. Tuo tikslu 1919 01 25 buvo surengtas pirma ir paskutinė bendrą konferenciją lietuvių ir vokiečių valdininkų, kur būtų nuspręsta dėl ateities bendro valdymo būdo Jurbarko mieste. Tačiau dėl abiejų valdžių nenoro prarasti įtakos savo turimose tuo metu sferose nieko nebuvo pasiekta .
Vėliau vokiečiai valdžią paliko Jurbarko miesto tarybai. Tuo tarpu pastarojoje, ne viskas buvo gerai, mat dauguma iš 33 narių dažnai neateidavo į posėdžiu, o nesusidarius kvorumui 2/3 narių nebūdavo priimami sprendimai. Tad iš kilo būtinybė tai kontroliuoti. Tad jau 1919 08 11buvo nustatytas naujas Jurbarko miesto tarybos kvorumas iš 17 narių, skirtas spręs ti svarbiems klausimas, o ne itin svarbiems klausimams spręsti 11 narių . Tuo tarpu ir tai nesugebėjo užkirsti kelio tarybos neveiksnumui. Todėl 1919 11 03 buvo nutarta, kad posėdžiai vyks vieną kartą į savaitę, pirmadieniais. Esant didesniam reikalui ir kitomis dienomis. O tris kartus neatvykusieji į posėdį be pateisinamos priežasties bus laikomi išstojusiais, o jų vieton bus renkami nauji nariai. Tai buvo tinkamas variantas, kuris gyvavo ir visus 1920 metus. Tai ko gero visi pagrindinai svarbesni Jurbarko miesto savivaldybės viduje vykę pokyčiai, kurie galėjo sulaukti didesnio dėmesio.
Jau pirmomis dienomis Jurbarko miesto tarybos nariai susidūrė su pagrindine miestą kamuojančia problema: duonos klausimu. Kadangi tuo metu kraštą plėšė ir pasėlius naikino vokiečių kareiviai, Jurbarko mieste ėmė trūkti maisto produktų . Tai buvo iš ties kebli padėtis. Šiam reikalui išspręsti 1920 12 20 buvo sudaryta Duonos komisija turėjusi surasti būdą kaip supirkti bei pristatyti į miestą duoną, bei jos produktus, kuriuos pavyktų nupirkti iš lietuvių valstiečių ar pačių vokiečių kareivių . Tačiau tai buvo gan keblu, mat aplinkiniuose kaimuose duonos bei grūdų taip pat trūko. Padėčiai pagerinti 1919 01 09 buvo iš miesto visiškai uždrausta išvežti:
1. Javus.
2. Duoną.
3. Mėsą.
4. Sviestą.
5. Kiaušinius.
Kai kurių prekių, kurios buvo uždraustos išvežti iš miesto visgi buvo galima išvežti, tačiau su apribojimais: 1. Sviesto ne daugiau kaip3 svarus.
2. Mėsos ne daugiau kaip 5 svarus.
Tuo tarpu jei kas norėdavo vežti grūdus į malūną esantį už miesto, turėdavo būtinai gauti leidimą iš JMV palikdamas užstatą vertą vežamų grūdų. Be užstato leista vežti ne daugiau kaip 3 pūdus.Buvo nustatyta ir atsakomybė, už pažeidimus. Suimtuosius slaptai vežant uždraustus produktus, buvo baudžiama tų produktų konfiskacija, kuriuos vėliau už nustatytą kainą parduodant miesto vargšams, savanoriams milicininkams skiriant 1/3 sumos, o likusią 2/3 sumos Jurbarko miesto biudžetui . 1919 01 15 pasunkėjus miesto maisto aprūpinimui, tai pasireiškė ir Jurbarko miesto tarybos posėdžiuose. Antai, duonos komisijos narys kun. Jonaitis pranešė, kad duonos komisija gavo 60.00 pūdų javų pas p. Jasinskienę ir patarė juos skirti vargšų žydų komitetui. Tačiau, kilo ginčas mat žydų frakcija iškėlę klausimą , kad kun. Jonaitis anksčiau gavęs iš vokiečių 500.00 centnerių javų miesto vargšams. Jonaitis pripažino, kad prieš du mėnesius jis juos gavo iš vokiečių, tačiau jie buvo skirti vargšams krikščionims. Iš gautų 500.00 centnerių jau išdalinta apie 200.00 centnerių, o likusieji yra vargšų krikščionių komiteto žinioje. Tuo tarpu Fridrichas pranešė, kad jis susižinoję pas burmistrą, kad šie 500.00 centnerių javų buvo skirti visiems miesto gyventojams.Galiausiai bendru kompromisu Jurbarko miesto taryba nusprendė, kad tai yra vargšų krikščionių komisijos ir Vargšų žydų komisijos reikalas ir jos turi tarpusavyje susitarti . Galiausiai visas tas nesusipratimas pasibaigė tuo jog duonos komisija pranešė, kad vyksta dalybos tarp krikščionių ir žydų vargšų komitetų, o 60.00 pūdų javų, gauti pas ūkininkę Jasinskienę, palikti sandėlyje, kol komitetai baigs derybas. Tuo tarpu kitus nupirktus javus nusprendė parduoti kepykloms, o iškeptą duoną parduoti miesto vargšams . Kadangi padėtis nė kiek nepagerėjo, buvo padaryti papildomi draudimai išvežti maisto produktus iš miesto, draudžiamųjų išvežti prekių sąraše:
a. Javų, sėmenų
b. Miltų.
c. Šieno,šiaudų. d. Sėmenų.
e. Gyvulių.
Tuo tarpu jei kas norėdavo išvežti juos, tai galėjo išvežti iš Jurbarko miesto tik gavus Iš Jurbarko miesto tarybos leidimą ir tik vežant Lietuvos armijai. Vienam žmogui kvietinių miltų galima parduoti nedaugiau kaip 5 svarus per dieną. Tuo tarpu visi norintieji pirkti daugiau privalėjo gauti leidimą iš Jurbarko miesto valdybos. Be maisto prekių ir pašarų draudimo, buvo padarytas ir žibalo, druskos, cukraus, geležies, galanterijos ir kitų prekių suvaržymas.kurių, išvežimas buvo galimas tik gavus leidimą iš Jurbarko miesto valdybos ir susimokėjus 4 % muitą. Buvo nutarta, jog galvijų, skirtų pardavimui, pjovimas gali būti vykdomas tik miesto skerdyklose, užmokėjus 4.00 markes JMV už raguočius ir po 2.00 markes už smukiuosius gyvulius bei kiaules(galvijai skerdžiami tik skerdyklose, tuo tarpu kiaules leidžiama ir namuose). Per savaitę galima paskersti ne daugiau kaip 15 galvijų ir 4 kiaules. Vienam asmeniui negalima parduoti daugiau nei 4 svarus mėsos ar jos produktų per dieną .Visi prasižengusieji nubaudžiami 100.00 markių bauda bei konfiskuojami visos prekės. Nutarimo vykdymą užtikrindavo Jurbarko miesto milicija. Žinoma, galime sutikti jog šios priemonės sunkiu tuo metu tikrai turėjos padėti miesto gyventojams apsirūpinti maistu, bei suklaikyti jų išvežimą iš miesto. Tačiau buvo ir kita pusė, ekonominė. Ne paslaptis, jog visais pastaraisiais sprendimais Jurbarko miesto savivaldybė sugebėjo papildyti savo biudžetą, iš kurio buvo finansuojamos kitos sritys . Ieškodama kitų finansavimo šaltinių, kaip pagausinti miesto gyventojų aprūpinimą maistu, buvo kreiptasi į centrinę Lietuvos valdžią, maitinimo ministeriją. Galiausiai po derybų, 1919 02 18 buvo padarytas susitarimas, su maitinimo ministerija, pagal kurį, pastaroji sutiko suteikti kreditą už 4 % metinių palūkanų, kad miestas galėtų aprūpinti maistu gyventojus. Jurbarko miesto taryba nusprendė, jog iki 1919 metų pabaigos Jurbarko miestui reikės apie 6000.00 centnerių javų, tad nutarė pasiskolinti iš ministerijos 100000.00 markių. Reikalus šiuo klausimu tvarkyti pavesdama kun. Stakauskui . 1919 05 05 buvo gautai miltai iš Amerikos, kurie buvo pasiųsti kartu su Jurbarko dalimi į Raseinius. Tai sukėlė, Jurbarko miesto savivaldybės nepasitenkinimą, mat jie kreipėsi į Raseinius, bet iš ten buvo gautas neigiamas atsakas, tad nusprendė kreiptis į Kauną, kad ir Jurbarko miestui skirtų dalį Amerikietiškų miltų, tokiu būdu gerinant padėtį maisto rinkoje . 1919 06 10 buvo paskirta 2000.00 auksinų Jurbarko miesto reikmėms. Nutarta užpūdą imti po 1.50 auksinų. Pardavinėti nupirktus grūdus paskirti V. Kryževičius ir Finas. Tuo tarpu Jurbarko miesto valdybai buvo giežtai įsakyta atsiklausti Jurbarko miesto tarybos prieš besiimant svarbių savarankiškų veiksmų, mat Verblauskas pats be Jurbarko miesto tarybos ir jos pirmininko žinios buvo pradėjęs pardavinėti miltus, o miesto gyventojai apkaltino jį sukčiavimu. Kaip matome nebuvo apsieita be skandalų tuo metu. Neveltui ko gero ir dienraštyje Lietuva Nr. 148. buvo atsiradęs trumpas straipsnelis apie tai, kad Jurbarko miesto gyventojai nepatenkinti Jurbarko miesto savivaldybės darbu, jų priimtais sprendimais, bei ekonominiais žaidimais, ypatingai prieš naujus rinkimus . Tuo tarpu vėliau sekęs Jurbarko miesto tarybos sprendimas,kuriuo apsvarstė duonos pardavimą, bei uždėjo mokestį, kuris įsigaliojo nuo 1919 07 01 :
Juoda duona kaina po 0.35 auksino.
Balta duona 0.70 auksino.
Tai sukėlė miesto kepėjų protestą. Tačiau į tai buvo reaguota pagrasinimu, jog šiems atsisakius kepti duoną, bus surasti kepėjai, kurie sutiks kepti ir pardavinėti nustatytąja kaina. Tai žinoma nepridėjo jos narių populiarumui, juo labiau, kad ir nepagerino miesto maisto rinkos padėties . Tuo tarpu 1919 07 07 , V. Kryževičius parvežė iš Kauno 250 pūdų grūdų, bei visus pardavė, o pinigus sugrąžino į kasą. Jurbarko miesto taryba paskatinta sėkmės, nusprendė dar kartą nupirkti ir parduoti grūdus, reikalą pavesdama tam pačiam V. Kryževičiui . Nuo 07 14 , Jurbarko miesto taryba nustatė naujas duonos kainas:
Juodą duoną parduoti po 0.40 auksino.
Baltą duoną parduoti po 0.75 auksino.
Tai kiek sumažino įtampą tarp miesto valdžios ir kepyklų savininkų. Tuo tarpu buvo neišvengta ir nesusipratimų pačioje Jurbarko miesto taryboje. Štai 1919 07 22 V. Kryževičius pranešė apie nelaiminga atsitikimą, kai jis iš vežusiųjų su savimi 50000.00 auksinų grūdams Kaune pirkti, padavė 21000.00 auksinų Finui, Keturauskui ir Jozaferiui, kad šie nuneštų šią sumą į banką. Tačiau iš šios sumos dingo 281.00 auksinas. Jurbarko miesto taryba nutarė atleisti šiems nariams tą kartą, o prarastus pinigus susigrąžinti pardavinėjant nupirktas prekes aukštesnėmis kainomis miesto gyventojams . Galiausiai Jurbarko Miesto savivaldybės vykdomas prekių pirkimas ir pardavimas privedė prie to, kad 1919 09 01 žydai ėmė skųstis, kadangi iš nupirktųjų prekių dauguma buvo taukai ir lašinai, o jie buvo dalinami krikščionims. Todėl savivaldybė buvo priversta 40.00 pūdų miltų padalinti tik žydams.tuo tarpu cukrų išdalino visiems miesto gyventojams, išskyrus turtinguosius, kurie neprisidėjo pinigais . Galiausiai netrukus po šio įvykio duonos komisijos veikla nutrūko ir jos veiklą kiek buvo reikalinga tęsė Jurbarko mieto taryba ir valdyba. Štai ko gero vėlesnis, svarbesnis jos nutarimas susijęs su Jurbarko miesto aprūpinimu maistu buvo 1920 12 06, mat Jurbarko mieste maisto produktų prekyba visai sustojo, mat ūkininkai visiškai nebeatvežė jų į miestą, tad kainos šių produktų kas dieną kilo. Nutarta, prašyti Raseinių apskrities valdybos leisti veikti turgui . Pakartotinai 1920 12 18 priimtas nutarimas, kuriuo ji prašė Raseinių apskrities tarybos, atšaukti savo sprendimus susijusius su prekybos suvaržymais, turgų uždraudimo panaikinimą Jurbarko mieste, bei duonkepiams ir L. Feinbergo malūnui draudimą supirkti javus kitapus sienos, kad šie galėtų tęsti savo veiklą, kurią pristabdė draudimai, bei dėl to atsiradęs javų trūkumas .
Kalbant t apie Jurbarko miesto finansus, reikia iš karto pasakyti, jog pagrindinį pajamų šaltinį sudarė įvairūs mokesčiai, o iš laidas tai: mokyklų, savivaldybės kai kurių komisijų išlaikymą, o taip pat didelę dalį reikėdavo išleisti rekvizicijos prekių supirkimui, kurias vėliau pristatydavo į Raseinius, ar Kauną.
Štai 1919 metais Jurbarko miesto savivaldybės pajamų-išlaidų sąmatos vykdymo apskaita už 1919 metus:
Pajamų šaltiniai: Pajamų šaltinių tipas: Suma auksinais: Procentinė dalis:
Įvairios rinkliavos : Kanceliarijos rinkliava:
3883.00 2.35 %
Iš miesto turto ir teisių: Kelio rinkliava: 117232.30 70.95 %
Iš miesto įmonių: Gyvulių skerdyklos: 1934.00 6.28 %
Nuosavų dirbtuvių: 9117.50 Viso: 10351.50
Išlaidų susigrąžinimas ir pašalpos miestui: 25430.75 15.39 %
Visos pajamos: 165212.05 100.00 %
Išlaidų pobūdis: Suma auksinais: Procentinė dalis:
Valdžios išlaidos: 57245.94 34.95 %
Areštinės išlaikymas: 3700.85 2.27 %
Patalpų nuoma kariuomenei: 1147.20 0.70 %
Milicijos išlaikymas: 5557.60 3.39 %
Gaisrininkų išlaikymas: 1289.80 0.79 %
Miesto tvarkymas: 3083.00 1.88 %
Miesto įmonių išlaikymas: 11.611 7.09 %
Švietimui: 28580.78 17.45 %
Bedarbių ir vargšų išlaikymas: 11921.00 7.28 %
Sveikatos priežiūrai: 15945.20 9.73 %
Skolų gražinimas: 3170.00 1.93 %
Kitos išlaidos: 20568.45 12.55 %
Viso: 163820.82 100.00 %
Pajamų geresniam papildymui, buvo imamasi įvairių priemonių. Štai 1919 02 21 revizijos komisija, peržiūrėjusi Jurbarko miesto valdybos veiklos ataskaitas, nutarė:
1. Kad geriau būtų kontroliuojamos miesto pajamas gaunamas už muitus, ant talonų leidimų, būtų užrašomas prekės kiekis ir rūšis, o milicininkai tikrindami talonus pasižymėtų talono leidimo numerį ir prekių vertę , kuriuos vėliau perduotų revizijos komisijai penktadienį,vieną kartą per savaitę.
2. Įrašams daryti yra vedamos šešios knygos. Dar keturios yra nenaudojamos. Tad šias reikia užantspauduoti ir pradėti vesti.
3. Baudoms registruoti turi būti užvesta nauja knyga.
4. Turi būti imamas parašas nuo kiekvieno kliento perkančio leidimą išvežti prekes, o taip pat ir iš užmokėjusių baudą.
5. Revizijos komisija surado, kad už kai kuriuos talonus leidimus uždėti mokesčiai yra per maži ir ne vienodi .
Po karo buvo nemažai sugriautų dirbtuvių : plytų, kalkių, durpių ir lentpjūvės. Tam reikėjo apie 52400 markių. Miestas tokios pinigų sumos neturėjo. Todėl Jurbarko miesto taryba 1919 03 05 nusprendė, jog reikia pasiskolinti 52400 markių už 4% metinių palūkanų tam reikalui iš Centrinės Lietuvos valdžios . Paskiriant juos darbininkų organizacijos Jurbarke pirmininkui P. Burbai, kuris būtų atsakingas už šių pramonės šakų atgaivinimą, o taip pat už tinkamą pinigų panaudojimą.
Kitas pajamų šaltinis buvo renkamas kelio mokestis. Kelio mokestis 1919 metų pradžioje buvo imamas iš už iš miesto išvežamas prekes nuo 1 % iki 6 % jų vertės . Tačiau netrukus po kelių dienų, 1919 01 09 jis buvo pakeistas. Nutarė išvežamoms prekėms iš Jurbarko miesto uždėti muitą:
a. Svetimų miestų pirkliams 6 %.
b. Jurbarko miesto pirkliams 3 %.
Muitus rinkti pavesta Jurbarko miesto valdybai. Tuo tarpu pažeidėjas pirklys jei vežtų daugiau nei užmokėjo Jurbarko miesto tarybai muito, tai jis turės sumokėti baudą, 20 % nuo visų neapmokestintų prekių vertės . Tačiau ir šis kelio mokestis nebuvo pastovus, mat Raseinių apskrities komitetas dėl skundų, įsakė panaikinti senuosius ir uždėti naujus tarifus išvežamoms ir įvežamoms prekėms. Tad jau 1919 02 15 išleistas įsakymas, kuriuo suvienodinti visi muitai dedami ant išvežamų prekių, nustatant 4 % muitą . Kadangi kaip jau minėjome, Jurbarko mieste labai trūko maisto produktų, tad buvo uždraustas jų išvežimas. Tačiau kad jį gyventojai vykdytų, Jurbarko miesto savivaldybė buvo įsteigusi ir savo lėšomis išlaikė visą vietos milicijos administraciją, kuriai, buvo skirta išlaikyti 28654.60 auksinų, kas sudarė 17.49% visų metinių savivaldybės išlaidų. Be to buvo įsteigtas ir išlaikomas kalėjimas, kuris vėlgi pareikalavo nemaža lėšų . Kaip jau minėjome nemažą lėšų pareikalavo ir pačios savivaldybės administracijos išlaikymas, per 1919 metus vien šiems darbuotojams buvo sumokėta 63140.00 auksinų .
Tuo tarpu ieškodama Jurbarko miesto savivaldybė papildomų pajamų šaltinių nutarė apmokestinti krikščionių ir žydų vargšų komitetus už gautus 500.00 centnerių javų . Buvo imtasi priemonių ir geresniam mokesčių surinkimui iš miestiečių, tad 1919 03 08 nusprendė sudaryti sąrašą miestiečių, kurie turės mokėti mokesčius. kartu skyrė 300.00 auksinų, kortelių skirtų mokesčių rinkimui atspausdinimui, kas turėjo padėti efektyviau surinkti mokesčius . Galiausiai padėtis nė kiek nepagerėjo maisto rinkoje, tad spaudžiant apskričiai ir patiems miestiečiams, bei suprasdama savo sprendimo reikalingumą, 1919 09 09 Jurbarko miesto taryba savo posėdyje Nr. 45. nutarė 4 % muitą pakeisti į 1 % muitą, išvežamoms ir įvežamoms į miestą prekėms . Jau kitais metais, 1920 02 12 nutarta imt pakartotinai reikalauti, kad pirkliai vežantys iš miesto prekes užsimokėtų Jurbarko miesto valdyboje už suteiktą leidimą gabenti prekes 1% kelio mokestį apskaičiuotą nuo vežamų prekių vertės. Kas prekes veš be leidimo, bus nubaustas 3% nuo prekių vertės bauda, kurią turės sumokėti miestui, ir 2 % sulaikiusiam milicininkui . Tai žinoma, gana gerai parodo susiklosčiusią tuo metu situaciją. Nepaisant reikalavimų mokėti kelio rinkliavą ir tuo metų galiojusių draudimų išvežti maisto prekes iš miesto, visgi buvo bandoma vienokiu ar kitokiu būdu jas išvežti nelegaliai, nuslepiant tikrą jų vertę. Juo labiau kad už jų nugarų stovėjo vokiečių kareiviai, kurie dažnai važiuodavo kartu su pažeidėjais ir apšaudydavo milicininkus, kurie bandydavo jiems sutrukdyti. Galiausiai 1919 09 29 atsirado dar viens pajamų šaltinis Jurbarko miesto savivaldybei, mat Užsienio reikalų ministerijai susitarus su Vokietijos pasienio policija, buvo pavesta Jurbarko miesto valdybai išdavinėti leidimus kirsti pasienio ruožą vykstantiems į Vokietiją ir atvykstantiems į Lietuvą . 1920 01 05 Nutarta už kiekvieną leidimą kirsti sieną išduotą su blanku imti po 10.00 auksinų ir po 12.00 auksinų nuo kiekvieno leidimo be blanko . Tačiau ilgai netrukus, Jurbarko miesto savivaldybės nesėkmei šis pajamų šaltinis nutrūko, mat 1920 04 27 Raseinių apskrities taryba uždraudė rinkti mokestį už išduodamus leidimus kirsti sieną, ir nutarė, kad visos gautos pajamos turi būti suskaičiuotos ir perduotos valstybės iždui . Tačiau tai buvo gal neįmanomas dalykas, mat visus tuos pinigus savivaldybė jau buvo išleidusi, o laisvų finansų neturėjo. Tad 1920 05 25 Jurbarko miesto taryba apsvarsčiusi Raseinių apskrities viršininko įsakymą, kuriuo Jurbarko miesto savivaldybė turėjo įnešti į iždą 9474 auksinų, surinktus už išduotus leidimus pereiti sieną, nutarė juos neįnešti, mat jie buvo įtraukti į Jurbarko miesto valdybos pajamų sąmatą bei surinkti iki paskelbiant uždraudimą rinkti mokestį . Galiausiai buvo susitarta, jog Jurbarko savivaldybė gali negrąžinti surinktos sumos, o vėlesni surinkti pinigai privalėjo būti perduoti valstybės iždui. Žinoma, Jurbarko miesto savivaldybė gavo teisę imti po 20.00% nuo kiekvieno leidimo išdavimo sumos, pasų išdavimo miesto gyventojams,kas Jurbarko miesto savivaldybei 1920 m. atnešė 1050 auksinų pajamų . Tais pačiais metais iždą papildė uždėjusi naują mokestį kas atnešė 7430.00 auksinų pajamų, kuriuos savivaldybė surinko iš ganyklų nuomos miesto gyventojams, imdama už karves po 80.00 auksinų ir po 40.00 auksinų už ožkas, leisdama ganytis visus metus . Bei išsinuomojusi iš Finansų pramonės ir prekybos ministerijos Jurbarko elektros stotį, kai už jos eksploataciją ji surinko 127754.80 auksinų. Uždėjusi 4.00auksinų mokestį už 1 kW .
Štai per 1920 metus Jurbarko Miesto savivaldybė sugebėjo surinkti 392337.10 auksinų.
Tačiau netgi ir tai, jog Jurbarko miesto savivaldybė prarado savo pajamų šaltinį iš išduodamų leidimų kirsti sieną, bei atradusi eilę kitų, nepadėjo jai baigti 1920 metų teigiamu balansu. Buvo įsiskolinta 60 000.00 auksinų. 1920 12 18 nutarė prašyti Raseinių apskrities tarybos 50000 auksinų subsidijos, kad galėtų iš dalies šią skolą padengti. Tuo tarpu likusią sumą nutarta uždėti mokesčių pavidalu Jurbarko miesto gyventojams .
Jurbarko mieste gyveno įvairių tautų atstovai.Jų mokslo įstaigoms nebuvo taikomos jokios kliūtys veikti. Tad susikūrus Jurbarko savivaldybei, mieste jau veikė po vieną lietuvių, žydų, vokiečių ir rusų mokyklą. Pastarosios dvi buvo įsikūrusios viename pastate, mat nebuvo šių tautinių atstovų vaikų tiek daug, kad būtų kilęs poreikis turėti atskiras mokyklas. Jurbarko miesto savivaldybė, joms skyrė finansinę paramą, kuri buvo orientuota į mokytojams atlyginimų priedų mokėjimą, pastatų remontą, inventoriaus supirkimą, malkų pristatymą ir kitus smulkius darbus. Nepaisant to, kad visos mokyklos buvo valstybinės, jai reikėjo tai atlikti, mat Švietimo ministerija buvo įpareigojusi jomis rūpintis ir vietos savivaldybėms. Kalbant apie lietuvių mokyklas, pasibaigus I Pasauliniui karui, mieste buvo tik vieną lietuvių mokykla, kuri įkurta dar 1870 metais, ir kuri negalėjo sutalpinti visų norinčių joje mokytis. Tai atskleidžia ir Jurbarko apskrities pradžios mokyklų instruktoriaus A. Giedriaus, 1919 03 12 rašymas Jurbarko miesto tarybos: kuriame js teigė, jog Jurbarko lietuvių pradžios mokyklai labai trūksta mokomųjų patalpų. Todėl kai tik bus galima visą namą, kuriame buvo įsikūrę vokiečių žandarai, bei kitame jo gale yra vokiečių mokykla, su jam priklausančiais trobesiais, kiemu ir daržu paskirti Jurbarko lietuvių pradžios mokyklai . 1919 03 15 A. Giedrius vėl kreipėsi prašymas Jurbarko miesto tarybos, kad ši: Prie Jurbarko lietuvių pradžios mokyklos, buvusios prieš karą Ministerijos mokyklos, šalia yra nedidelis žemės sklypas, kuriuo mokykla naudojasi, tik šiandiena neaiškios tos žemės sklypo ribos. Prašome Jurbarko miesto tarybą nustatyti lietuvių pradžios mokyklai priklausančio žemės sklypo ribas, kad kol dar neatėjęs pavasaris, mokykla galėtų apsitverti savo žemės sklypą ir paruošti ją naudojimui . Be formalių susitikimų ir bendros veiklos pasitaikydavo ir konfliktų tarp Jurbarko miesto mokyklų ir savivaldybės. Kaip antai: 1919 03 20, buvo įteiktas skundas, kuriame teigiama, kad Jurbarko vokiečių pradžios mokyklos mokytojai skundėsi, esą 1919 03 14 Jurbarko miesto Dūmos narys p. Verblauskas atėjęs į mokyklą trukdė pamokas panelės Pokl klasėje, prisistatęs kas toks esąs ir pranešęs, kad Jurbarko miesto taryba siuntusį jį patikrinti ar vokiečių mokykla neturinti per daug suolų . Toks pasipiktinimas visiškai suprantamas, kadangi Jurbarko miesto taryba neturėjo jokios teisės kištis į laikinosios valdžios išlaikomų ir A.Giedriaus priežiūroje esančių mokyklų reikalus, juo labiau be A. Giedriaus žinios. Tačiau reikia pripažinti, jog Jurbarko miesto taryba, tuo ko gero, tik parodo, jog nori vykdyti savo pareigas, norėdama kuo geriau aprūpinti Jurbarke esamas mokyklas, bei kartu kaip finansuotoja turėti tam tikrą galią kontroliuoti, nors teisiškai jos jai ir nepriklauso . Kadangi Jurbarko mieste buvo vienintelė lietuvių pradžios mokykla, o į ją nesutilpo visi norintys mokytis, bei buvo per toli eiti vaikams iš kito miesto krašto. Tad 1919 04 12 buvo nutarta statyti antrąją kitame miesto krašte šalia Raseinių gatvės, kur prieš karą buvo įsikūrę rusų kareiviai . Visgi dėl itin stiprios žydų tautinės bendrijos mieste, bei jų tvirtų ekonominių ryšių, Jurbarko mieste, geriausiai švietimas buvo finansuojamas būtent jų mokyklose, kartu skiriant ir daugiausiai mokytojų. Štai pagal 1919 05 22, lietuvių, rusų, žydų ir vokiečių mokyklų mokytojų gavusių algą už 1919 05 mėnesį algų lapus, Jurbarko miesto mokyklose dirbo 10 mokytojų:
Lietuvių mokykloje: 2
Žydų: 4
Vokiečių: 3
Rusų: 1 .
1919 metais mokslo metai Jurbarko mieste prasidėjo rugsėjo 20 dieną. Kadangi dėl pasunkėjusios finansinės padėties nebuvo galimybių pastatyti II lietuvių pradžios mokyklą, nutarė išnuomoti patalpas II lietuvių pradžios mokyklai už 36.00 auksinus per mėnesį. Bei kartu padaryti neatidėliotinai būtiną remontą vokiečių pradžios mokyklai .
Tuo tarpu sekančiais 1920 metais pagrindinis klausimas švietimo reikaluose buvo atlyginimų priedų išmokėjimas mokytojams, kadangi Jurbarko savivaldybėje padaugėjo išlaidų, ir ėmė trūkti lėšų. Nepaisant ekonominių sunkumų visgi buvo uždengti nauji stogai Lietuvių ir žydų pradžios mokykloms, taip pat perstatytos krosnys, įstiklinti langai, visam kapitaliniam šių mokyklų remontui iš viso buvo išleista 11707.00 auksinų . 1920 06 06 Jurbarke prasidėjo kelių dienų vasaros mokytojų kursai,į kuriuos suvažiavo iš Tauragės, Šakių ir kitų miestų bei kaimų apie 150 mokytojų . Rudeniop prasidėjus naujiems mokslo metams iškilo pagrindinis klausimasmalkų pristatymas į Jurbarko mokyklas, kuris galiausiai buvo išspręstas, pavedant jų pristatymą miesto gyventojams nuo jų laikomų arklių skaičiaus. Tad arklių savininkai turėję 1 arklį mokykloms privalėjo pristatyti po 1 m3 malkų, savininkai turėję 2 arklius turėjo pristatyti po 2 m3 malkų, ir taip toliau. Galiausiai 1920 metais buvo atsisakyta ir priedų mokytojams išmokėjimo, kas tik pasunkino jų padėtį. Galiausiai 1920 12 10 buvo nuspręsta atnaujinti jų mokėjimą . Nepaisant visos sunkios ekonominės to meto padėties, reikia pripažinti, jog švietimas Jurbarko mieste tikrai nebuvo paliktas nuošalyje ir gaudavo tinkamą finansavimo dalį. Štai pagal 1919 metų biudžetą, jam skirta buvo 28580.78 auksinų suma, kas sudarė 17.45% viso tų metų Jurbarko miesto savivaldybės biudžeto . Tuo tarpu 1920 metais nepaisant nutraukto mėnesinio mokytojams priedų mokėjimo keletui mėnesių, buvo skiriama 26.34% visų išlaidų iš Jurbarko miesto biudžeto .
Susikūrus Jurbarko miesto savivaldybei, padėtis Jurbarko mieste buvo nepavydėtina, be įvairių sunkumų miestą kamavo ir plėšikai, vokiečių kareivių išpuoliai, girtuoklystė ir kitos bėdos, tad jau 1918 12 21 buvo pasamdyti pirmieji 2 milicininkai ir milicijos viršininkas. Nepaisant to, kad mieste prieš tai tarnavo 9 vokiečių žandarai, tačiau šie visiškai neatliko gyventojų ir miesto apsaugos. Jau 1919 sausio mėnesį eilinių milicininkų skaičius pasididėjo iki 4 . Vokiečių burmistras, 1919 01 04 pasiūlė sujungti abiejų šalių teisėsaugos įstaigas, kad būtų geriau užtikrinamas Jurbarko miesto saugumas. Tačiau Jurbarko miesto savivaldybė griežtai atmetė šį pasiūlymą, nenorėdama išlaikyti iš savo iždo ir vokiečius . Tuo visas reikalas ir pasibaigė. Tuo tarpu milicininkams nesuspėjant atlikti savo pareigu 1919 02 04 nutarta nusamdyti 4 sargus jiems į pagalbą, mokant jiems po 75 markes, kurie patruliuotų naktimis, kad būtų užtikrintas miesto saugumas, kuomet milicininkai ilsisi . Be visų jiems skirtų pareigų, užtikrinti mieste saugumą, tikrinti leidimus išvežti ir įvežti į miestą maisto produktus, jiems teko ir dar viena užduotis. 1919 03 15 Raseinių miesto ir apskrities komendantas Jurbarko miesto valdybai ir milicijai įsakė imtis veiksmų prieš visus įtartinus asmenis, kad būtų užkirstas kelias lenkų ir bolševikų agitatoriams skleisti savo idėjas tarp gyventojų, laiku juos areštuoti arba pranešti komendantui . Stengiantis padidinti kontrolę visų mieste esančių asmenų, 1919 05 15 Jurbarko miesto taryba vadovaudamasi Centrinės Lietuvos valdžios instrukcijomis, įsakė:
1. Visi asmenys, atvykstantys į Jurbarką, turi užsiregistruoti per 24 valandas.
2. Viešbučių savininkai turi vesti registracijos knygas visų atvykstančiųjų ir pranešti Jurbarko miesto valdybai per 12 valandų.
3. Pažeidėjai baudžiami iki 50.00 auksinų bauda .
Saugumas iš esmės Jurbarko mieste buvo sunkus tikslas, mat Jurbarko milicija galėjo imtis realiai veiksmų tik prieš miesto gyventoju, ir tai neretai vykdavo ginkluoti susirėmimai. Tuo tarpu jokių realių tramdomųjų veiksmų nukreiptų prieš vokiečių kareivių savivaliavimą jie negalėjo imtis, mat tai būtų kenkę tiek jiems patems, tiek pačiam Jurbarko miestui, bei jo gyventojams. Labai geras pavyzdys yra tai, kaip vokiečių kareiviai nieko nepaisydami 1919 06 17 šūviu sužeidė garlaivyje moterį, bei savivališkai suėmė valsčiaus valdybos narį Bajerčį. Jurbarko miesto taryba dėl šių pastarųjų įvykių, bei dėl kitų žiaurių veiksmų, kuriais vokiečiai kenkia Jurbarko miestui ir jo apylinkėms nusprendė raštiškai kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją, kad ši pareikalautų vokiečių kareivių palikti Jurbarką ir jo apylinkes, o jų vieton paskirti Lietuvos kareivius, kurie saugotų a nuo vokiečių plėšimų . Žinoma, dėl sunkios padėties tuomet, KAM to padaryti negalėjo, tad viskas iš esmės liko kaip buvę. Tuo tarpu ir vietos milicija dažnai ėmė nebeatlikti savo funkcijų. Jos darbuotojais neretai ėmė skųstis gyventojai, mat šie labai dažnai sumušdavo gyventojus be rimtos priežasties, persekiodavo, girtaudavo. Jurbarko miesto savivaldybė tokią situaciją mėgino spręsti papildomai pasamdydama 1919 08 26 dar 2 sargus, bei atleisdama 3 milicininkus dėl jų netinkamų veiksmų, bei tarnybos nevykdymą. Tuo tarpu padėti išliko įtempta. Pasienyje vykdavo dažni incidentai. Kaip antai vienas iš stambesnių, 1919 09 22 ginkluotas būrio vokiečių kareivių įvykdytas muitinės posto užpuolimas. Dėl šio incidento surengtame Jurbarko miesto tarybos posėdį atvyko pats vokiečių komendantas ir pranešė, kad tai įvyko netyčia ir vyksta tyrimas. O apie vokiečių kareivių prasižengimus gyventojai turėtų informuoti jį . Kartu pažadėjo kaltus nubausti bei pakeisti padėti, užkirsdamas kelią ateityje panašiems vokiečių savivaliavimams. Tačiau tai niekuo nepadėjo, vokiečių kareiviai kaip ir anksčiau naktimis šlaistydavosi gatvėmis, ginkluoti, šaudydavo, mušdavo gyventojus, bei miesto sargus, atiminėdavo gyvenamas patalpas, nesiskaitė su vietine valdžia, nepripažino jos, nesiskaitė su milicija . Gali kilti klausimas, negi buvo negalima pasipriešinti iš milicijos pusės ginkluota jėga. Deja, tai buvo įmanoma, bet dėl galimų sunkių pasekmių tai buvo vengiama daryti, mat vokiečiai buvo geriau ginkluoti, turėjo dideles pajėgas. Galiausiai tai ir lėmė, kad jie terorizuodavo ne tik miestiečius, bet ir pačią Jurbarko miesto savivaldybę. Kaip antai vienas iš ryškesnių išpuolių įvyktų prieš ją 1919 10 23 , kai Vokiečių jėgeriai pareikalavo 2000.00 markių, kad galėtų palaidoti 6 savo karius, kurie buvo nušauti Šimkaičiuose. Miestui atsisakius duoti reikalaujamą sumą, pagrasino imtis griežčiausių priemonių išgauti tuos pinigus, net padegti miestą. Galiausiai po ilgų ginčų buvo nutarta duoti reikalaujamą sumą, mat tai bus mažesnis nuostolis, nei vokiečių galimas atsakas į neigiamą atsakymą . Laikui einant po truputį vokiečių grėsmė sumažėjo, o su vietiniais nusikaltėliai pajėgė susitvarkyti ir pati milicija savo turimomis pajėgomis. Tuo tarpu 1920 07 25 Raseinių karo komendantas paskelbė apie komendanto valandas, kuriomis draudžiam be leidimų po 22.00 valandos vakaro vaikščioti mieste. Tai žinoma sukėlė nepatogumų Jurbarko mieste, todėl Jurbarko miesto tarybos prašymu buvo jis 1920 08 01 pakeistas į draudimą vaikščioti po 24 valandos, kaip ir Kaune, kadangi garlaiviai iš Jurbarko išplaukdavo 24.00 valandą, o atplaukdavo iš Kauno 23.00 valandą. Todėl darbininkai būdavo priversti dirbti naktį, o komendanto nustatyto valandos padarydavo nereikalingus suvaržymus .
Nors ir susidūrusi Jurbarko milicija su išorinėmis jėgomis, vokiečių kareiviais, kurios trukdė užtikrinti miesto tvarką ir saugumą, bei vidinėmis, tokiomis kai kad pačių milicininkų nekompetenciškumas, bei girtuokliavimas. Visgi ji buvo svarbi struktūra užtikrinant dalinį saugumą Jurbarke, bei vėliau peraugusi į tvirtą ir griežtą struktūrą.
Nuo 1920 04 11 iki 1920 12 30 buvo išduoti Jurbarko miesto gyventojams 2112 pasai . 1919 10 21 Raseinių apskrities valdybos įsakymu Nr. 2391, buvo įsteigtas Socialinės Apsaugos skyrius, turėjęs suteikia Ministerijai žinių kokios rūšies reikalinga pašalpa ir kokio dydžio, miesto gyventojams. Mat tuo metu buvo gauti iš Amerikos rūbai, avalynė ir kitas turtas nukentėjusiems nuo karo šelpti . Socialinės Apsaugos skyriai savo teritorijose privalo rūpintis : seniais, invalidais, našlaičiais, elgetomis, ligoniais, bedarbiais, nukentėjusiais nuo, tremtiniais ir belaisviais. Buvo rūpinamasi Jurbarko miesto vargšais, kuriems buvo dalijamas maistas, rūbai, avalynė ir kitas turtas, mokamos pašalpos. Pašalpos buvo mokamos ir savanorių kariavusių Lietuvos armijoje šeimoms. Kartu buvo skirta pinigų neturtingiems savanoriams kelionei ir maistui apmokėti vykstant į Lietuvos kariuomenės šaukimo vietas. Tai vykdė taip pat Jurbarko socialinės apsaugos komisija. Savivaldybė iš savo lėšų finansavo ir vargšų, kurie sirgdavo užkrečiamomis ligomis namų dezinfekciją (metams 3700.00 auksinų), bei jų gydymą miesto ligoninėje. Taip pat buvo nusamdytas etatinis miesto felčeris( per metus 2650.00 auksinų), kuris neturtingus aptarnaudavo bei skirdavo vaistus nemokamai. 1919 02 13 nutarta Jurbarko miesto neturtingų gyventojų gydymą apmokėti savivaldybės lėšomis. Siekiant geriau užkirsti kelią užkrečiamų ligų plitimui buvo nutarta suremontuoti pirtį, bei šalia jos įrengti dezinfekcijos kamerą, tam skirta 9760.00 auksinų. Neturtingi galėjo eiti į ją nemokamai . Kartu Jurbarko miesto savivaldybėje buvo priimtas projektas steigti: prieglaudos namus, ligonines ir sanatorijas, bei darbo kolonijas .
Kad, suteiktų darbą bedarbiams Jurbarko miesto savivaldybė organizavo kalkakmenio kasimą, pavesdama šį darbą vietos darbininkų organizacijai, kuriai per metus išmokėjo 11661.00 auksinų, iš kurių grąžinta pinigais 9117.50 auksinų , ir daugiau nei 7000.00 auksinų vertės kalkių, kurios parduotos kitais, 1920 metais . Taip pat buvo grindžiamos, žvyruojamos gatvės,tvarkomi tiltai, taip gerinant miesto susisiekimo kelius, bei prisidedant prie nedarbo mažinimo. Buvo sutvarkytos: Vandens, Klaninės, Raseinių gatvės .Tai žinoma savo ruožtu buvo vykdymas 1919 05 15 Raseinių apskrities komiteto įsakymo, pagal kurį Jurbarko miesto savivaldybė privalėjo savo lėšomis tvarkyti didžiąsias gatves, o mažesniąsias palikdama kiekvieno namo savininkui sutvarkyti ties savo ruožu .
Nuo 1919 08 26 miesto gyventojams buvo įvedinėjama elektra. Pirmiausia tai galėjo padaryti patys turtingiausi. Tačiau laikui einant buvo tai buvo prieinama ir vidutinio sluoksnio gyventojams. Jurbarko savivaldybė padariusi tyrimą nusprendė nupirkti elektros stotį iš Finansų pramonės ir prekybos ministerijos. 1920 01 28 Finansų pramonės ir prekybos ministerija atsakydama apie Jurbarko miesto savivaldybės prašymą pranešė, kad elektros stoties parduoti negali, mat tai valstybės prezidento ir ministrų kabineto kompetencijoje. Ministerija gali stotį išnuomoti vienam su puse mėnesiui, nuo 01 25 iki 03 15 imant mokesti iš JMS po 0.35 skatikų nuo kiekvienos kilovatvalandės. Miestui leista imti po 3.00 auksinus nuo 1 kW iš miesto gyventojų. Jurbarko miesto savivaldybę tai tenkino, ir 1920 03 29 buvo sudaryta nuomos sutartis trims metams nuo 1920 01 22 iki 1923 01 22. Už muitinės patalpas, kuriose įsikūrusi elektrinė, savivaldybė mokėjo po 70 auksinų į mėnesį. Jei nuoma ir kiti mokesčiai būtų nesumokėti skirtu laikotarpiu, už kiekvieną uždelstą mėnesį turėjo būti imamas 1% delspinigių nuo įsiskolinimo sumos. Tik ministerijos atstovai turėjo teisę pakeisti mokestį už elektros 1kW .
1919 09 22 Jurbarko miesto savivaldybė ėmėsi dar vieno darbo. Apšviesti miesto gatves. Tai buvo pavesta Jurbarko miesto tarybai. Įrengtas apšvietimas 1919 10 13 tarybos nutarimu buvo apmokamas visų gyventojų, kurie naudojosi elektra, paskirstant mokestį vienodai kiekvienam .
Vienas iš įdomesnių Jurbarko savivaldybės darbo momentų buvo kova su prostitucija. Nors medžiagos apie tai daug ir nėra, bet iš jos galima suprasti, jog šis verslas buvo gan įsišaknijęs. Dar 1919 08 26 Jurbarko miesto taryba uždraudė paleistuvavimą. Šio įsakymo vykdymą turėjo užtikrinti milicija. Tuo tarpu namų savininkai ir kiti asmenys, pas kuriuos buvo apsistojusios prostitutės, turi jų atsikratyti. Nepaisantys šio įsakymo buvo baudžiami iki 1000.00 auksinų baudos. Nepavykus, tokiu būdu pažaboti šios verslo, buvo imtasi griežtesnių priemonių, ypatingai kai tarp Jurbarko miesto gyventojų padidėjo sergamumas venerinėmis ligomis, 1920 05 25 buvo sugautos 5 prostitutės ir už 125.00 auksinus garlaiviu išgabentos į Kauną .
Visi šie anksčiau paminėti darbai, skirti sveikatos apsaugai, socialinei gerovei gerinti, vargšų pagalbos teikimas, bedarbystės mažinimo programos, bei miesto infrastruktūros gerinimas, ko gero būtų patys žymiausi Jurbarko savivaldybės nuveikti darbai per 1918 1920 metus, be anksčiau aptartų skyrelių.
Nuorodos į įdomesnius puslapius
News at Nova
News at USA today
News at
other
Page aboput first world War
Puslapis apie 1918 - 1920 metų Jurbarko miesto savivaldybę.
