#08 STOLEN /2005*03-07
01 Ernst Jandl
[pats] atidaro sau duris
[pats] sau nusišypso
[pats save] apsikabina
[pats] bučiuoja save
[pats] šoka ant savęs kaip vaikas
[pats] šoka ant savęs kaip šuo
[pats] pasiglosto galvą
[pats] ima krepšį sau iš rankos
[pats sau] padeda nusirengt paltą
[pats] sau pasakoja kaip ten viskas buvo
[pats] klausos kaip čia viskas buvo
*
visi mes linkim viso gero kiekvienam:
kad jam paskirtas smūgis pro šalį smogtų;
kad jis jau sumuštas nesusikruvintų;
kad visas kruvinas nenukraujuotų;
kad nukraujavęs skausmo nepajustų;
kad skausmo draskomas atgal sugrįžtų
kai dar nebuvo žengęs pirmo blogo žingsnio -
visi visiems mes linkim viso gero
*
tau pasirodysiu
koks tau atrodžiau seniau
ir imsi raudoti
nes nebėra manęs daugiau
ir tu man pasirodysi
kokia man atrodei seniau
ir imsiu raudoti
nes neberasim žodžių
viens kitam daugiau
*
vienišas
esi vienišas
taip
esu vienišas
taip taip
labai vienišas
ir tu vienišas
taip
ir aš vienišas
labai vienišas
taip taip
bet daugiau nebenoriu būt vienišas
per ilgai jau vienas buvau
ir aš daugiau nebenoriu būt vienišas
ir aš per ilgai vienas buvau
taip
su tavim
ir aš su tavim
daugiau nebevienišas
ir aš nebevienišas
taip taip
taip taip ir aš
bet jei kuris nors kartą buvo vienišas
tas visada toks pasiliks
taip
taip taip
*
vyrai apsiverkia
nebrendylos neverkia!
tik vyrai apsiverkia
kai viską aplinkui apžvelgia
ir dar vis mylinčios
jų moterys, kad juos padrąsintų
pareiškia: tai tavo kūrinys!
vyrai apsiverkia
02 A.Mamontovas
aš galiu suprast ką tu man sakai
aš girdžiu žodžius skambančius keistai
aš galiu matyt tai ką tu matai
aš turiu akis matančias naujai
aš galiu paliest aš turiu rankas
aš turiu dantis aš galiu įkast
aš turiu batus aš galiu išeit
aš turiu pirštus aš galiu pro juos žiūrėt
kai iškeliu rankas pasaulio vidury
tai tik tušti delnai ar tu daugiau turi
aš turiu vilties aš galiu gyvent
aš galiu kliedėt juoktis arba verkt
aš turiu ugnies aš galiu mylėt
aš turiu plaučius aš galiu įkvėpt
aš galiu kalbėt aš žinau žodžius
aš skiriu spalvas aš skiriu garsus
aš galiu mąstyt kai galva šviesi
aš tikiu visais tais kurie šventi
*
žiūri aplink stebiesi viskuo
daiktus matai savo šviesoj
o jeigu viskas yra ne taip
ir tu pasaulį regi atvirkščiai
galbūt ne garsas skamba tyloj o tyla garse
ka apie tylą žinome mes
galbūt ne šviesos žiba tamsoj o tamsa jose
kiek dar nedaug suprantame mes
žiuri aplink viskas tvarkoj
o ar žinai kas bus rytoj
o jei pasaulis apsivers
kitom akim žiūrėt privers
tu pabandyk pasižiūrėt
gal kiek netaip gal kiek kitaip
tikiu paprasti daiktai apsivers
ką nors neregėto ir naujo atvers
*
ar tu dar gali kentėti tas blogas mintis
ar tu dar gali matyt akis visai tuščias
ar tau malonu girdėt žodžius bukai piktus
ar dar tave įkvepia šalti žmonių veidai
kokia nuostabi diena ir koks švarus dangus
kokia neapsakoma gerų akių šviesa
ir tie kur apsidžiaugia jei kam nesiseka
negali uždengti to dangaus jų tiek nėra
03 A.Mamontovas
paskutinis traukinys dar laukia
dar yra jame vieta laisva
paskutiniam vagone prie lango
kur ir man skirta vieta šalia
jei tu jau pasidavei užkask save giliau
jei tu negali tylėt dainuok garsiau
jei tu nori keist pasauli - keisk pirmiau save
jei tu tamsoje aš ten taip pat buvau
*
ar tu atsimeni laikus
visas beprotiškas naktis
mūsų negimusius vaikus
aš vis dar matau jų akis
tai buvo keisti keisti laikai
kai mes vis dar žudėme save
ir mūsų begęstantys veidai atsispindėdavo lange
dabar ant stalo prieš mane
tiktai atšalus arbata
o rankos tyliai uždengia akis
aš noriu būt kažkur toli
nes jeigu liksiu praeity
galiu ir vėl pradėt kartot klaidas
ilga kaip šimtmečiai diena
ilgai bus chaoso pilna
vienatvė tūno visuomet kažkur arti prie kūno
bet nebūna amžinas ruduo
ir aš tikiu kažkiek dar tuo
silpna pulsuojanti šviesa tamsaus
koridoriaus gale
*
šalta čia kaip ir jų akyse
ir tamsu čia tarp musų visų
aš atsimenu saulės dienas
giedrą dangų ir meilės rankas
man koktu nuo bereikšmių veidų
man koktu nuo beprasmių kalbų
mes gyvenam lyg žaidžiam lyg ne
norim skristi bet liekam dugne
aš atsimenu dideli vėją
aš matau ta beprotiška aukštį
aš atsimenu atvirą erdvę
aš matau kaip mes skridom su paukščiais
pasakyk ar tu džiaugsmą jauti
kai gatve nežinia kur eini
kai rūkai ir be skaičiaus geri
ką tai keičia tu vėl tik žaidi
tu mane ekrane pamatai
tu žinai negirdžiu ką sakai
jeigu nori prakalbint mane
pabandyk susitikti sapne
04 A.Mamontovas
aš bėgau tolyn nuo tavęs
tam kad būčiau arčiau
aš bėgau nuo melo
kur tavo veide mačiau
kuprinė už mano pečių
dievas viduje
nebuvo žvaigždės nei vienos visame danguje
žinojau kad didelis miestas
kažkur priešaky
bet nejaučiau jo
nes rytas dar buvo toli
aš bėgau laimingas
nusprendęs palikt tave
nebuvo nei vieno žmogaus mano kelyje
aš nekenčiu žodžių
kurių niekada nesakiau
aš bėgau nuo meilės
nes man jos reikėjo daugiau
aš paliečiau dešimtis tūkstančių
taip ir ne
laimingas jaučiuosi nes nėra tavęs šalia
*
žydinčios pievos
begalinis dangus
ten kur baigiasi žvaigždės
ten kur mūsų nebus
nenutylančios dainos
aukso upėmis plauks
tiktai ten kur jos teka
mūsų niekas nelauks
ištiestos rankos atlapoti langai
bet dar tūkstačius metų
tai ne mūsų namai
visos purvinos mintys
visi žodžiai tušti
mums neleis ten sugrįžti
kol nebūsim laisvi
tol kol melas patenkins
ir tave ir mane
mes kentėsim ir degsim
šiame pragare
05 A.Mamontovas
tu nieko dar nepažinai
net vėjo lakstančio laukuos
tu net nebandei išgirst jo kalbos
jam ranką ištiesk
jis tave sušukuos
tu nieko dar nepažinai
net paukščio skrendančio aukštai
kiek kartų su juo kilai link šviesos
jam žodį ištark jis tau uždainuos
juk nori pakilti kaip vėjas
kaip aitvaras nutrūkęs
tereikia nutraukti tą skausmą lyg rišantį siūlą
tu nieko dar nepažinai
tik melą slepiamą veiduos
tau nuolat kartojo kad viskas gerai
kas prarastą laiką ir erdvę atstos
tu nieko dar nepažinai
tu neturėjai šilumos
gal nieko dar nesutikai
kas nors bent kiek turėtų jos
*
tau reikalingos draugo akys
kurios tau niekad nemeluoja
tu sapnavai kad švelnios rankos
kalnų gėles tau dovanoja
tu nežinai šiltesnio žodžio
už tą kurį išgirsti nori
tu nematei gražesnio veido
už tą kur tau nusišypsojo...
bet tu verki kiekvieną naktį
nes tai ne jis šalia užmigo
tu dovanoji savo meilę taip pat lengvai
kaip jis ją ima
ir tu jauti kaip tau vėl skauda
nes tu eini basa per stiklą
nes tai ka tu kas kartą gauni
dar niekada nebuvo tikra
žvaigždės kartais krenta
priešas tau ištiesia ranką
skausmas būna mielas
saugok savo sielą
tu palikai tuos kur mylėjai
ir tuos kurie tau nepatiko
ir jie visi iš čia išėjo
nes jie taip pat tave paliko
ir tu gali pakelt į dangų
tuščias akis jei jos dar mato
galbūt dar liko lašas meilės
juk tau tikrai užteks tik lašo
06 A.Mamontovas
pasiimk mane
iš šitos klaikios skylės
pasiimk mane
nieks dėl to čia neliūdės
pasiimk mane
padaryki tai šianakt
pasiimk mane
aš nenoriu nusilakt
aš noriu pabėgti iš čia
išgaruoti iš čia kaip vanduo
aš noriu pabėgti iš čia
nes nenoriu miegot su bet kuo
ir jei aš pabėgsiu iš čia
ne toks liūdnas bus ryto dangus
ir jei aš pabėgsiu iš čia
mano protas išliks skaidrus
pasiimk mane
kas tie žmonės kur aplink
pasiimk mane
mes dar galim pasirinkt
pasiimk mane
vynas mūsų nepaguos
pasiimk mane
aš bijau kitos dienos
*
aš nematau tokiu kaip aš
aš nematau tokiu kaip tu
aš užmiršau senas dainas
aš nerandu naujų spalvų
aš niekada nenoriu mirt
aš niekada nedrįsiu verkt
aš visada kylau aukštyn
aš visada bandžiau laimėt
aš visada mačiau tave
aš visada aukojaus tau
aš visada tikėjau tuo
tu leidai man užmiršt tave
tu leidai man numirt greičiau
aš niekuomet negimsiu vėl
aš visada kažka žaidžiau
aš negalvojau čia įklimpt
aš negalvojau likt stovėt
aš negalvojau nusivilt
aš negalvojau išprotėt
*
aš numirsiu taip pat kaip ir mes visi
tik prieš tai aš norėčiau tave pamatyt
man reikėtų kaip paukščiui nugalėtam žiemos
paragaut paskutinį kart tos šilumos
kuri sklinda iš rankų meilės pilnų
kuri verčia ieškoti vėl tavo akių
ir aistros aš dar noriu minučių kelių
man reikėtų kad dar kartą tai būtum tu
neišvengiamai teks savo žvakę užpūst
bet prieš tai šį bei tą dar norėčiau pajust
su pavasario paukščiais į dangų pakilt
aš taip noriu dar kartą iš naujo užgimt
saulės šviesą beprotiškos vasaros gert
ir į jūros gelmes nors trumpam pasinert
man taip reikia išvyst rudeninius medžius
pabraidyti dar kart po geltonus lapus
ir apakintas sniego dar noriu pabūt
į jo patalą baltą bejėgis nugriūt
aš numirsiu vistiek mano laikas ateis
tik dar būtų smagu susitikt su draugais
pasėdėti per naktį dar būtų puiku
pamatyti akis artimiausių žmonių
prisiminti dar kartą geriausias dienas
padainuoti dar kartą linksmiausias dainas
o valdove mirtie nepašauk manęs tuoj
aš taip noriu išvysti kas bus rytoj
*
žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai
jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai
kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido
šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį
07 A.Mamontovas
mes laimingi visai
ir mums nieko nereik
nes mes radome tai
ko ieškojom ilgai
mes laimingi visai
mes tokie jau senai
tartum naivūs vaikai
tai ne melas tikrai
mes laimingi tikrai
akyse spinduliai
mūsų rankos vis tiesias
kur žydi žiedai
-
mes laimingi visai
danguje aitvarai
mūsų mintys aukštyn
mūsų kojos pirmyn
mes laimingi visai
mūsų šviesūs namai
niekada nesudegs
ir palikt jų neteks
mes laimingi tikrai
argi tu nematai
mūsų dienos nebėga
niekad tuščiai
mes laimingi visai
nes mus lydi garsai
nuostabiausių dainų
amžinai jas girdžiu
mes laimingi visai
mus paliko skausmai
ar tas laikas ateis
kai kažkas bus ne taip
08 Charles Bukowski
buvau jos mylimasis
dabar mano eilė,
pirmyn per žalias bangas,
kraujo purslus,
mano kūną -
ant kablio;
vardai, miestai, svajonės,
dabar mano eilė,
mačiau visus juos išeinant:
draugus ir mylimąsias,
mačiau, kaip ištuštėjus salei,
užgroja pianistas;
man jau laikas išeit,
visa, kas kyla išsiteks ir antpirštyje,
žemyn,
žemyn
kartu su jais, su ja,
lygiai taip užimti ir palaidoti
miestai;
gyvūnai tarsi kalnai,
o ir patys kalnai,
žaibai, maldos ir
jūra,
užgniaužti mes
esam niekas,
esam niekas, o
pianistas tebegroja,
maži velniūkščiai
sliuogia žemyn baliustrada,
pasineriu į žalias bangas,
kur joks žaibas nebepasieks,
gal išlaikys mane
oras ir vanduo,
gal išlaikys;
ištrinkit balsus
nuo veidų, žiaumojančių sužiedėjusią duoną ir žvyrą,
ištrinkit balsus,
lemenančius vien tik melus,
buvau jos mylimasis, ji buvo gyvenimas,
ji atsuko nugarą ir nuėjo.
09 Oijeris, Bruno K.
tyliai ir be garso
atveri slaptas duris
vidun
ir sėlini prie savęs
net grindys negirgžda
kai tu tylutėliai be garso
pasilenki virš lovos
ir tyrinėji savo paties miegantį veidą
tu klausaisi savo alsavimo
smengi į prarajas
tarp įkvėpimų ir atodūsių
stebi susikaupęs
nenuleisdamas žvilgsnio
tu lauki
mąstai apie kažką
ko nebėr ir daugiau nebebus jau [niekad]
palinksti arčiau savo kūno
kambaryje lengvai virpteli oras
kai tu pats sau smigteli adata
požemių adata
[adata] mirusiųjų
10 Oijeris, Bruno K.
ligotos ir
vienišos sielos
tykodavo manęs baruose
prieš pat užsidarant
ir tikėjo
kad aš įstengsiu klausytis
jų pasakojimų
jie rodė iškėlę gyvenimus
be jokių paauksavimų
vien blankus piešinys
gulėjęs per ilgai lietuje
taip ir nesuvokiau
ko jie iš manęs tikisi
ko jie siekia
sėdėdavau pernakt
žemės rutuliui skriejant ratu
sėdėdavau ir klausydavausi
žiūrėdamas jiems į akis
prisidegdamas
sekiau žvilgsniu dūmą
skaičiuodamas dygsnius
tamsiame dangaus audekle
besileidžiančiame
ant mūsų galvų
*
mes palikdavome
kiekvieną pokylį paskutinieji
ir mes neturėjome nieko
vien jaunus veidus
pasaulis buvo ligotas
įkalintas prieš tūkstančius metų
raudonas neonas krito žarijom
į šniokščiančias juodas gatves
ir aš nežinau ko buvo tai verta
ir kas iš to liko
bet visa tai persmelkė mūsų rūbus
tai nusėdo mūsų plaukuos
ir mes nebegrįžom namo
tai melas jog mes sugrįžom namo
mes niekad namo nepareisim
nė vienas iš mūsų
*
aš užmėčiau akmenimis
savo atvaizdą ir palaidojau
kuo giliau savyje besisergėdamas
visų kurie mane išdavė
ir išduodami yrės pirmyn per gyvenimą
aš regiu griuvėsių krūvas
aš regiu didelius amžinus miestus
lekiančius šalin tarsi nuspirta antklodė
nuo priešistorinės lovos
aš regiu autostradą
kuri baigiasi neprasidėjus
ir išsinarsto į rūko juostas
kertančias viduramžių girią
iš tamsiai žalios bedugnės tarp
medžių kamienų
moja baltos paukštiškos moterų figūrėlės
kiekviena su mažu ąsočiu ledinio vandens
pasiklydusiems pakeleiviams
krintantiems žemėn iš troškulio
jos pasirodo staiga
taip pat netikėtai ir dingsta
panyra į tamsą
pavirtusios paskutine
stryko aimana
baigiamajam akordui
nuaidint į tolimą tylą
*
cirko karavanas
daro pertrauką tigrų tramdytojo
ranka tirpsta
kaip šiltas riešutinis šokoladas
prie vagonėlio rato
sėdėjo vaikas ir tyliai rūkė
atsakinėdavo tik tada
kai šaudavo galvon
*
vėlyvas sausis ir
greitasis autobusas
sėdžiu prigludęs prie lango stiklo
tarkuojančio žandikaulį
pakeliui į Manhattaną
leisdamas porai
šimtų tūkstančių baltų kapinių kryžių
prašmėžuot pro mane
it žaisliniam barškučiui
virš naujagimio akių
*
jūs buvote išrinkti niekas neklausė
jūs eisit į Šiaurę
jūs dalinsitės duona ir vandeniu
jūs praleisit kelionėj naktų naktis
jūs atvyksit į vietą nepažymėtą žemėlapiuos
jūs sėdėsit po neonu susimetę į krūvą
ir siūsite demonams drabužėlius
11 Oijeris, Bruno K.
terore
tu esi teroras
terore
tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu imi mano ranką ir eini skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi upė
vedanti bangas skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi miestas
vedantis mano draugus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi smegenys
vedančios didįjį stebuklą skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu esi piromanas
riksdago rūmų niekada nenuvedęs skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi gatvė
vedanti lietų skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi mokykla šeima ir kariuomenė
vedantys kiekvieną naujagimį skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi bėgiai
vedantys garvežį skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu esi buduaro veidrodis
niekada nenuvedęs blondinės raukšlių skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi žemė
vedanti rudens lapus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi įsčios
vedančios mano gyvojus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi akis
vedanti miražus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu esi didvyris
neužmirštuolių niekada nenuvedęs skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi laimės ratas
vedantis žaidėjus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi vėjas
vedantis dūmų kilpas skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi tūkstantis voltų
vedančių mirtininkus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu esi rūmai
karalienės niekada nenuvedę skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi varžovas
vedantis mano nuotrauką skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi fabriko grindys
vedančios kojas skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi biblijos puslapiai
vedantys medžių kamienus skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu esi laukiniai paukščiai ir žvėrys
medžiotojų niekada nenuvedę skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi žaibolaidis
vedantis žaibą skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi pagalvė
vedanti mano sapną skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu esi jėgainės
vedančios trapią tamsą skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore
tu imi mano ranką ir eini skerdyklon
terore
tu esi teroras
terore