Pilaitės vaiduoklis
Tikras pasakojimas

Pagrindinis puslapis 
 

Mano namas stovi laukinėje vietoje, atrodo, toje, kurią niūri fėja irgi išsirinko savo buveinei. Begaliniai miškai, kalnai, ežerai ir dvi senovinės pilys, viena ežero salos viduryje, jau seniai perdaryta į vienuolyną, kita – gėlėtoje pievoje. Medžiai ir kiti augalai apaugo tuos senus paminklus, kurie kadaise priklausė kunigaikščiams.

Pilis stovėjo ant kalvos, bet jos liekanas buvo sunku pastebėti - taip jos buvo įvairiais augalais apaugusios. Į šią vietą vedė tik du įėjimai, vienas priešais kitą. Iš vieno buvo matyti nedidelis laukas, už jo - miškas, iš kito – didelis ežeras ir aukštas bokštas, kur buvo pakabinti varpai. Jų skambėjimas dar labiau sustiprindavo melancholišką šios vietos atmosferą. Tai buvo mėgstamiausia mano vieta, kur, po ilgo pasivaikščiojimo, mėgdavau pailsėti. Įsirengiau ten pavėsinę, kur galėjau pasislėpti nuo audros ir vėjo, jei blogas oras mane ten užkluptų. Kiek kartų ten sėdėdama galvojau apie seniai praėjusius laikus, kiek kartų savo vaizduotėje regėdavau šmėklas žmonių, kurie kadaise gyveno toje, dabar apleistoje vietoje. Bet nepaprasti įvykiai greitai viską pakeitė.

Vieną dieną, kaip paprastai, paėmusi knygą nuėjau į tą vietą, kurią visi apylinkės gyventojai Pilaite vadindavo, o, kadangi rytas buvo labai gražus, liepiau ten nunešti ir mano pusryčius. Tarnai nuėjo, likau viena. Skaičiau labai ilgai, o matydama, kad jau pietų metas atėjo, ėmiau ruoštis grįžti namo, kai netoliese pamačiau raitelį ant žirgo. Tai buvo mano draugas Edmondas, kuris neradęs manęs namuose, atspėjo kur esu ir atjojo. Aš atsistojau, o jis norėjo nušokti nuo žirgo, tačiau žemė, tarp manęs ir žirgo išleido keistą, į dejonę panašų garsą, kuris jį sulaikė, o mane sukaustė.

Kai pradinis nustebimas praėjo, pradėjome ieškoti šios keistos dejonės priežasties, bet mūsų pastangos buvo veltui. Apibėgome visą miškelį, lauką, kuris šią vietą supa ir nors viskas matėsi kaip ant delno, rugsėjis buvo jau įpusėjęs, nepastebėjome nei paukščio. Gražus oras neleido manyti, kad tokį garsą sukėlė vėjas. Varpai tylėjo, o kadangi buvo pietų metas, žmonių aplinkui irgi nebuvo. Nepaisant visų pastangų ir paieškų negalėjome suprasti dėl kokios priežasties galėjo kilti tokia kraupi ir bauginanti dejonė. Grįžome namo labai tuo įvykiu susirūpinę. Edmondas dar ilgai ieškojo kokių nors gamtinių to priežasčių, bet galiausiai prisipažino, kad negali jų rasti, kad tai turėjo būti kažkas ko nepastebėjome, ir kad tai tikrai pasikartos ir gal tada mums pavyks išsiaiškinti tai, ko dabar negalime suprasti.

Iki nakties kalbėjomės apie panašius, nepaaiškinamus nuotykius. Edmondas savo įpročiu neigė bet kokius antgamtinius reiškinius, kita mano draugė Jdalija sutiko su juo. Aš teigiau, kad yra galimybė, kad egzistuoja būtybės, kurios yra protu nepaaiškinamos ir kaip pavyzdį pateikiau istorinį įvykį: Pompėjaus šmėklą ant Afrikos krantų, kai jam pasirodė Romos Genijus ir mirtį išpranašavo, tas kuris Brutui apsireiškė. Tai, ką Plinijus apie savo vergą rašė (dvi šmėklos nuskuto vergą kai tas miegojo, kiti vergai tai matė). Edmondo ir Jdalijos nuomonės sutapo ir jie stengėsi mane įtikinti savo teisumu, bet aš nepasidaviau.

Kitą dieną visi mes vaidinome, kad pamiršome apie tai, kas įvyko ir apie ką tiek diskutavom. Po kelių dienų užklupau Edmondą, kai jis šniukštinėjo po visus namų kambarius ir apartamentus, skaičiavo žmones ir klausinėjo tarnaičių ar kuri nors iš jų buvo išėjusi, bet jos visos pasirodė esančios savo vietose ir užsiėmusios savo darbais. Taip pat klausinėjo visų ar kas nors iš pravažiuojančių pro šalį žmonių nesilankė Pilaitėje, bet niekas iš mūsų ten nieko nematė. Mus labai sudomino iš kur visi šie klausimai. Edmondas iš pradžių nenorėjo nieko atskleisti, bet galiausiai viską papasakojo:

- Jūs, ponios, gal ir pamiršote tą įvykį, kuris atsitiko prieš kelias dienas, bet man tai vis nedavė ramybės ir aš labai norėjau išsiaiškinti jo priežastį. Dėl to kiekvieną dieną toje vietoje lankiausi, bet nieko nemačiau ir negirdėjau. Šiandien ryte irgi ten ėjau dėl tos pačios priežasties, įėjau į miškelį ir prieš save pamačiau pavėsinėje sėdintį žmogų. Iš figūros supratau, kad jis negali būti nė viena jūsų, ponios, juo labiau, kad jus abi palikau namie. Šis asmuo laikė ant kelių didelę juodą knygą ir atrodė, kad įdėmiai ją skaito. Jis buvo nuo galvos iki kojų apsigaubęs tamsiu vualiu. Aš greitai prie jo prisiartinau, bet jis, išgirdęs mano žingsnius, atsisuko į mane, atsistojo, žengė kelis žingsnius ir dingo tarp krūmų. Nors buvau labai arti, nesugebėjau jo rasti, nors ieškojau gan ilgai.

Jdalija garsiai nusijuokė, o aš paklausiau ar jis teigia, kad matė vaiduoklį, kai pats mane vis bando įtikinti, kad jų nėra. Edmondas, įsižeidęs dėl Jdalijos juoko, mus paliko ir visą dieną su nieko nesikalbėjo.
Netrukus po to aš, kaip įprastai, apsilankiau Pilaitėje, tačiau išeidama pamiršau ten savo knygą. Radusi Edmondą svetainėje paprašiau, kad nueitų jos paimti, ką jis ir padarė, bet užtruko net kelias valandas. Atiduodamas man knygą jis buvo labai susijaudinęs, taigi paklausiau ar jis neserga, ar gal jam vėl pasirodė vaiduoklis. Jis atsakė, kad mes galime juokauti kiek tik norime, bet jis yra įsitikinęs, kad kažkas antgamtiško toje vietoje vyksta. Papasakojo, kad kai tik pakilo į kalvą, pastebėjo baltą figūrą. Ji atrodė tarsi neliestų žemės ir stovėjo prie pat kito įėjimo į Pilaitę. Tarp abiejų įėjimų buvo 130 žingsnių atstumas, taigi Edmondas galėjo gan gerai apžiūrėti šią pusiau permatomą, baltu vualiu figūrą. Kai pirmas įspūdis praėjo, jis greitai nubėgo figūros link, bet ši lėtai nusisuko ir nueidama neskubiais žingsniais dingo jam iš akių. Jis ir vėl kelias valandas paaukojo paieškoms, bet taip nieko, kas sietųsi su vaiduokliu, nerado.

Aš pasakiau Edmondui, kad manau, jog jis serga ir papasakojau apie tai, ką skaičiau viename vaikiškame žurnale apie panašų atvejį, kai vienas labai išsilavinęs žmogus matydavo įvairius vaiduoklius, girdėdavo keistus balsus ir garsus. Jie su juo kalbėjo ir lydėjo jį visur ir dieną ir naktį. Taip tęsėsi tol, kol to žmogaus draugas neįtikino, kad tai liga ir neįkalbėjo gydytis. Po atitinkamų procedūrų visi vaiduokliai ir balsai dingo ir jau nebegrįžo. Taigi, aš pasiūliau Edmondui pakviesti gydytoją. Jis kantriai mane išklausė, bet po to atsakė, kad yra įsitikinęs, kad jam nesivaidena ir kad jis yra visiškai sveiko proto, ir yra tikras, kad ten tikrai kažkas buvo, o ne juo vaizduotės vaisius. Tada paklausiau jo, kodėl aš ten nieko nematau. Jis pasiūlė man lankytis toje vietoje kasdien tarp penktos ir šeštos valandos, nes jis būtent tuo metu matė tas keistas figūras.

Aš sutikau ir rytoj tuo metu, kartu su Jdalija ir Edmondu nuėjom į Pilaitę. Vos tik įžengėme Edmondas pradėjo šaukti: štai jinai! Ir greitai nubėgo. Kai grįžo prie mūsų, pradėjome klausinėti kas atsitiko, ką jis matė, nes mes su Jdalija nieko nepastebėjom. Jis nustebo, pasakė, kad šį kartą apžiūrėjo vaiduoklį labai detaliai. Tai buvo labai gražios moters figūra. Mes prisiekėme, kad nieko nematėme ir aš vėl pasakiau Edmondui, kad esu susirūpinusi dėl jo sveikatos. Jdalija labai juokėsi, sakydama, kad vyrai kritikuoja moteris už tai, kad jos, linkusios viskuo lengvai tikėti, o dabar pats Edmondas vidury baltos dienos vaiduoklius mato. Edmondas įsižeidusiu tonu atsakė, kad jis žino, kad su jo protu viskas tvarkoje ir prašo nustoti tyčiotis.

Supratome, kad Edmondas buvo įskaudintas. Grįžę namo beveik visą naktį aptarinėjome nepaprastą įvykį. Nuo šiol mes kasdien tuo pat metu eidavome į Pilaitę ir retą dieną Edmondas nematydavo vaiduoklio. Jis jau nebėgdavo ir nesistengdavo jo pagauti, bet tapo liūdnas ir susimąstęs. Nekalbėjome beveik apie nieką kitą, tik apie stebuklingą figūrą ar vaiduoklį Pilaitėje, nes taip pradėjome tą nesuprantamą figūrą vadinti. Bet ją matydavo vis dar tik Edmondas.

Taip praėjo kelios savaitės, kai vieną dieną įėjusi į tą paslaptingą vietą, Jdalija baisiai sušuko: tai ji! Ir susmuko ant žemės. Jos veidas buvo baltas kaip popierius, iš akių riedėjo ašaros, mes vos sugebėjome ją pakelti ir nuvesti namo. Kai jau galėjo kalbėti mes pradėjo klausinėti Jdalijos kas atsitiko.

Ji pradėjo atgailauti, kad tyčiojosi iš Edmondo, kai tas pasakodavo apie vaiduoklį, nes pasirodo ji pati tą figūrą matė. Jdalija nupasakojo savo matytos šmėklos vaizdą ir jos pasakojimas visiškai sutapo su Edmondo. Pats Edmondas nustebęs pasakė, kad kaip bebūtų keista, jis pats šiandien nieko nematė. “Aš irgi nieko nemačiau ir nejutau, nors buvau kaip tik toje vietoje kur jūs pastebėjote vaiduoklį” – išgirdome mes svetimą balsą ir atsisukę pamatėme kaimyną. Tas paaiškino, kad prisiklausė tiek gandų apie šiuos keistus įvykus, kad pats nusprendė viską patikrinti, taigi persirengė senais drabužiais ir kelias valandas pragulėjo pasislėpęs žolėje, ir, nors nieko nematė, yra pasiryžęs persekioti tą šmėklą iki tol, kol viską išsiaiškins.

Mes tuo apsidžiaugėme, bet perspėjome jį, kad gali dėl savo ryžto nukentėti, kaip Jdalija, kuri atrodė labai prastai, ar su juo gali atsitikti taip, kaip su Edmondu, pridūriau aš, kuriam šmėklos persekiojimas tapo vos ne gyvenimo tikslu.

Mes atsisveikinome su kaimynu ir išsiskirstę nuėjome miegoti, bet nė vienas mūsų tą naktį gerai nemiegojo. Kita diena buvo labai įsimintina. Mes visi ir dar keli žmonės, gyvenantys netoliese, kartu įsiruošėme į Pilaitę. Vaiduoklis pasirodė visiems: kilo didžiulis triukšmas ir sumaištis, vieni bėgo link šmėklos, kiti suakmenėjo netekę žado. Vaiduoklio tai niekaip nepaveikė, jis lėtai visų akivaizdoje dingo, lyg ištirpo žemėje. Nuo tos dienos jis pasirodydavo kasdien, kai kada ryškesnis, kitom dienom permatomas, vos pastebimas. Apsipratę bandėme jį visaip kalbinti, bet jokių rezultatų tai nedavė.
Edmondą apėmė gili melancholija, aš pradėjau rimtai jaudintis dėl jo sveikatos. Ankstyvoje jaunystėje jis buvo labai įsimylėjęs gražią panelę, kuri jauna mirė, ir dabar jam atrodė, kad čia ji jam vaidenasi. Jis galėjo valandom sėdėti ir laukti šmėklos pasirodymo ir visad labai liūdnas. Vieną vakarą išgirdome kažką grojant gitara. Labai nustebome, nes namie tokio instrumento nebuvo. Išgirdome ir labai malonų balsą dainuojantį eiles"

aš naktim klaidžioju po žemę,
kol mano dvasia nesusijungs su mano mylimojo dvasia,
meilė nesibaigia mirtimi, ji yra amžina,
o mano mylimasis aš dar būsiu tavo…

Edmondas sušuko: koks balsas! Bet kol mes išbėgome į lauką, norėdami pamatyti, kas dainuoja, balsas nutilo ir mes nepastebėjome ten nė gyvos dvasios. Apėjome aplink namą, sodą, daržą, bet niekur nebuvo nei ženklo. Daug žmonių tą balsą girdėjo, bet niekas nieko nematė. Išgirdome kaip Edmondas, matyt, pamiršęs, kad aplink yra žmonių, tyliai sušnibždėjo: miela Tereza, mes netrukus susijungsim. Supratome, kad jis iš tikrųjų mano, kad mato savo mylimąją ir išsigandome, kad gali labai rimtai atsiliepti jo sveikatai ir protui. Dėl to su Jdalija sugalvojome gudrybę — pasakėme, kad visą šį dainavimą surengėme mes, norėdamos jį apgauti. Jis tik nusijuokė ir pasakė, kad puikiausiai supranta dėl ko mes meluojam ir mato, kad mes labai dėl jo jaudinamės.

Supratome, kad nieko negalime padaryti ir daugiau nieko Edmondui nesakėm, tikėjomės, kad su laiku viskas susitvarkys ir jis nurims. Vaiduoklis pasirodydavo ne kasdien, bet tom dienom, kai niekas nematė, būtina ką nors girdėdavom. Vieną vakarą užuodėme iš karto netikėtiną gausybę įvairiausių labai malonių kvapų, lyg iš Azijos ar Arabijos perkeltų. Ir po to vėl išgirdome balsą, kuris dainavo:

ištrūkusi iš dvasių pasaulio,
vėl jaučiu meilę,
čia buvau laiminga,
čia buvau mylima.

- Tai nepakeliama! - sušuko Edmondas. Mes visi tylėjome negalėdami suprasti iš kur sklinda šis balsas. Nepaprasta atmosfera labai stipriai visus paveikė, mes tylėdami išsiskirstėme po savo kambarius.
Visi šie antgamtiniai, nepaprasti įvykiai atkreipė visos provincijos dėmesį. Daug žmonių atvažiuodavo specialiai į tą stebuklingą vietą pažiūrėti ir niekas nešnekėjo apie nieką kitą tik apie vaiduoklį iš Pilaitės. Edmondas atrodė atsipeikėjęs iš savo transo. Kartą jis mums pasakė, kad labai norėtų, kad čia pasirodytu koks nors išmintingas teologas ir geras fizikas.

Vos jam tai ištarus išgirdome privažiuojančią karietą, ir pamatėme iš jos išlipantį poną. Tai buvo kaip tik toks žmogus, apie kokį kalbėjo Edmondas. Jis neleido svečiui nė atsikvėpti, iškart pradėjo pasakoti apie visus stebuklus, kurie pas mus įvyko. Svečias iš pradžių su šypsena paklausė ar jaunuolis yra sveiko proto, bet, kai mes patvirtinome jo žodžius, jis labai susidomėjo ir paprašė, kad jį nuvežtumėme į tą vietą, nes buvo pernelyg pavargęs, kad galėtų nueiti.

Mes išpildėme jo prašymą, bet atvykęs į vietą jis nieko nematė, nors labai įdėmiai ieškojo ir darė įvairiausius eksperimentus, norėdamas išsiaiškinti ar tai galėtų būti kokia nors gamtos anomalija. Pradėjo visų klausinėti apie įvykius, prašė labai detaliai nupasakoti dar kartą. Galiausiai svečias pareiškė, kad praleis čia kelias dienas, nes visa tai jį labai suintrigavo.

Kitą dieną, maždaug tuo metu kai paprastai pasirodydavo vaiduoklis, mes išsirengėme į Pilaitę. Pakeliui mūsų labai išsilavinęs ir išmintingas svečias pasakojo mums labai įdomias istorijas ir visaip interpretavo religines dogmas ir Bibliją bandydamas tai susieti su mūsų nepaprastais įvykiais. Galiausiai atėjome į Pilaitę. Šmėkla, kaip jau buvo įprasta, pasirodė ir dingo mums iš akių. Ponas greit nubėgo jai iš paskos.

Jis viską apžiūrėjo, vėl pradėjo visų klausinėti, bet taip ir nesugebėjo paaiškinti to priežasčių ir kilmės. […]

Ištrauka iš Olimpijos Radvilatės-Mostovskos apysakos "Pilaitės vaiduoklis", parašyta 1806 m. Vertimas iš senosios lenkų kalbos.

Rašykite: pilait@yahoo.com
Pakeista: 2002.03.16