© Ugnius Mikučionis, 2002

„Gudruna“ ir Gudrunos

 

Gudruna: [epas] / iš vokiečių [vidurinės aukštaičių] kalbos vertė Vladas Nausėdas. – Vilnius: Vaga, [2002]. – 261 p. – ISBN 5-415-01638-4  (UDK 83-1)

 

D

 

žiugu, kad šiemet „Vagos“ leidykla išleido vieno reikšmingiausių viduramžių Europos literatūros paminklų, epinės poemos „Gudruna“, vertimą į lietuvių kalbą. Knyga išleista praėjus kone dviem dešimtmečiams po vertėjo, Vlado Nausėdo, mirties. Tai puiki ir labai reikalinga dovana skaitytojui, besidominčiam herojiniu epu ar viduramžių literatūra. Juo didesnė jos vertė, nes vertimų iš kitų senųjų germanų kalbų (anglosaksų, senosios islandų) į lietuvių kalbą dar labai labai pasigendame.

Vienas seniausių ir reikšmingiausių germanų epo kūrinių – anglosaksų poema „Beovulfas“ (Beowulf). Jos yra išlikęs tik vienas rankraštis, vad. MS Cotton Vitellius A. xv. Toji rankraščio dalis, kurioje užrašytas „Beovulfo“ tekstas, datuojama dešimtojo amžiaus pabaiga – vienuoliktojo pradžia. Nežinia, kada buvo sukurta pati poema, koks laiko tarpas skiria jos sukūrimą nuo užrašymo. Kai kurie tyrinėtojai (kaip antai, K. S. Kiernan) netgi teigė, jog „Beovulfas“ ir būsiąs sukurtas XI a., ir jo autorius esąs tas pats raštininkas (tiksliau, vienas iš raštininkų), kuris užrašė rankraštį. Tačiau dauguma mokslininkų vis dėlto laiko „Beovulfą“ nepalyginamai senesniu kūriniu ir datuoja jo sukūrimą 680 m. – 825 m.

„Beovulfe“ pasakojama apie gautų karaliaus riterį Beovulfą. Bene žymiausi jo žygdarbiai – tai, kad jaunystėje jis nugalėjo siaubūną Grendelį ir Grendelio motiną, o sulaukęs senatvės – drakoną. Tačiau užmušęs drakoną ir užvaldęs jo lobį, Beovulfas žūva ir pats.

Prie seniausių germanų epo kūrinių priklauso ir „Hildebrando giesmė“, užrašyta senąja vokiečių aukštaičių kalba IX a. pradžioje. Jos taipogi tėra vienas rankraštis, kuriame užrašytas tik nedidelis šios giesmės fragmentas – 69 aliteruojančios eilutės. „Hildebrando giesmėje“ kalbama apie tėvą (Hildebrandą) ir sūnų (Hadubrandą), kurie dėl likimo įgeidžio priversti kautis vienas su kitu; sūnus nepažįsta tėvo ir veržiasi į kovą, o tėvas, atpažinęs sūnų, stengiasi kovos išvengti. Didžiąją išlikusio fragmento dalį sudaro dialogas tarp Hildebrando ir Hadubrando.

Prie ankstyvųjų germanų epo kūrinių reikia priskirti ir skandinavų „Poetinę Edą“, kurią sudaro mitologinės ir herojinės giesmės. Jos pagrindinis rankraštis, Codex Regius, buvo užrašytas XIII a. antroje pusėje (manoma, kad tai kito, senesnio rankraščio nuorašas). „Edos“ giesmės, bent jau kai kurios iš jų, gali būti daug senesnės už rankraštį. Aiškių kriterijų nustatyti jų amžių nėra, bet manoma, kad seniausios „Edos“ giesmės galėjo būti sukurtos jau IX a., o archaiškiausių siužetų istorinį pagrindą sudaro IV a. įvykiai (ostgotų karaliaus Ermanariko laikai). Kai kurių „Edos“ herojinių giesmių siužetas turi daug bendrybių su „Nibelungų giesme“.

„Edos“ giesmės, kuriose minima Gudruna, datuojamos IX a. („Ištrauka iš giesmės apie Sigurdą“, „Giesmė apie Atlį“, „Hamdiro kalbos“), X a. („Senoji giesmė apie Gudruną“, nors kiti tyrinėtojai laiko ją daug vėlesne, sukurta XII a.), XI a. („Pirmoji giesmė apie Gudruną“, „Trečioji giesmė apie Gudruną“, „Gudrunos kurstymas“, „Odrunos rauda“, „Trumpoji giesmė apie Sigurdą“, ), apie 1100 m. („Grenlan­diš­kosios Atlio kalbos“). Kai kurios jų sukurtos Norvegijoje, kitos – Islandijoje, „Gren­lan­diš­kosios Atlio kalbos“ – galbūt Grenlandijoje.

XIII a. skandinavai užrašė ne tik „Poetinės Edos“ giesmes, bet ir daugelį sagų. Kai kuriose iš jų taip pat pasakojama apie germanų herojinio epo personažus, pvz., „Volsungų saga“ bei „Gija apie Norna-Gestą“ pasakoja apie Sigurdą Fafniro Žudiką ir jo gentainius, „Tidreko saga“ – apie Tidreką iš Berno (vok. atitikmuo – Ditrichas, veikiantis taipogi ir „Nibelungų giesmėje“; šio veikėjo prototipu buvo ostgotų karalius Teodorikas). Dėl sagų amžiaus ir autorystės taip pat esama daug nesutarimų tarp mokslininkų. Vienų nuomone, iki sagas užrašant, jos kelis šimtmečius klajojo žodinėje tradicijoje. Laikantis šio požiūrio, išeitų, jog neįmanoma įvardinti konkrečių sagų autorių, nes jos – kolektyvinės kūrybos vaisius. Todėl įmanoma nustatyti tik sagų užrašymo, jų rankraščių sudarymo, bet ne pačių sagų atsiradimo datą. Kitų manymu, sagos – tai rašytinės literatūros kūriniai, individualios kūrybos vaisiai, turintys konkrečius autorius, kuriems žodiniai padavimai buvo tik vienas iš šaltinių.

Herojinio germanų epo studijoms reikšmingas kūrinys yra ir apie 1220 – 1225 m. islando Snorio Sturlusono sukurta „Prozinė Eda“, poetikos ir mitografijos traktatas, kuriame aiškinamos skaldų poetikos ypatybės ir atpasakojami senoviniai pagoniški skandinavų mitai. Tarp kitų čia pateikiami pasakojimai apie Sigurdą Fafniro Žudiką bei apie Hediną ir Hildą. Tai, anot daugelio tyrinėtojų, – archaiškesnis mito apie Hetelį ir Hildą variantas. „Prozinėje Edoje“, skirtingai nuo „Gudrunos“, Hognis (Hageno atitikmuo) ir Hedinas (Hetelio atitikmuo) ne susitaiko, o kaunasi. Nakčia Hilda burtais prikelia visus žuvusius karius. Kita dieną vėl užverda kautynės, paskui kariai vėl prikeliami, ir tai truks iki pat Ragnaroko – pasaulio pabaigos.

XIII a. užrašyti ir du eiliuoti vokiečių literatūros paminklai: „Nibelungų giesmė“ bei, kiek vėliau, „Gudruna“, kuriuos abu iš vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos išvertė V. Nausėdas.

„Nibelungų giesmė“ išleista „Vagos“ leidyklos dar 1980 m. „Nibelungų giesmę“ sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmosios centre – Zygfrydas, jo žygdarbiai, Zygfrydo ir Krimhildos meilė, Nibelungų lobio įsigijimas bei Zygfrydo nužudymas. Antrojoje dalyje pasakojama, kaip Krimhilda išteka už Etcelio (Atilos) ir kaip ji žiauriai atkeršija už Zygfrydo žūtį.

„Gudruna“ kompoziciškai skyla į tris dalis.

Pirmojoje (I – IV nutikimai) pasakojama apie Hageno kilmę, jaunystę ir vestuves su indų karalaite Hilda.

Antrojoje (V – VIII nutikimai) pasakojama Hetelio ir Hageno dukters, vardu, kaip ir motina, Hilda, vedybų istorija.

Trečiojoje (nuo IX nutikimo iki galo) – Gudrunos, Hildos dukters, istorija.

Kiekviena iš šių dalių baigiasi vedybomis: Hagenas veda indų karalaitę Hildą, Hetelis – Hageno dukrą Hildą, o paskutinę dalį vainikuoja netgi ketverios jungtuvės. Visas dalis vienija genealoginiai personažų ryšiai.

„Gudruną“ sudaro 1705 strofos. Kaip ir „Nibelungų giesmėje“, eilutę sudaro keturios eilutės, kurias cezūra dalija į dvi dalis. Eilutes jungia galūniniai rimai, išdėstyti pagal schemą a-a-b-b. Nuo „Nibelungų giesmės“ „Gudruna“ skiriasi tuo, jog ketvirtoji kiekvienos strofos eilutė  čia yra tokio paties ilgumo kaip ir pirmosios trys („Nibelungų giesmėje“ ketvirtoje eilutėje vienu kirčiuotu skiemeniu daugiau)[1]. Vertėjas pasirinko šio skirtumo tarp „Gudrunos“ ir „Nibelungų giesmės“ neperteikti.

Natūralu, kad kyla noras lyginti visų pirma būtent šiuodu kūrinius – ir dėl to, kad abu kūriniai sukurti vokiečių tautos, užrašyti maždaug tuo pačiu metu, ir dėl to, kad abu jie yra išleisti lietuvių kalba.

Kaip ir kiti herojinio germanų epo paminklai, „Nibelungų giesmė“ ir „Gudruna“ – daugiasluoksniai, nevienalyčiai kūriniai. Juose susilieja įvairių epochų elementai. Galima išskirti mitologinį ir istorinį lygmenį. „Nibelungų giesmės“ istorinis pagrindas – tai visų pirma V a. įvykiai, hunų valdovo Atilos ir ostgotų karaliaus Teodoriko, tapusių Etcelio bei Ditricho prototipais, laikai. „Gudrunos“ istorinį pagrindą sudaro vėlesnio laikmečio, matyt, vikingų epochos įvykiai – iš čia ir karo žygių jūromis svarba pastarajame kūrinyje (kaip teisingai pastebima R. Gamziukaitės pabaigos straipsnyje[2], „Nibelungų giesmės“ mūšiai vyksta sausumoje). Žinoma, nė vienas iš šių kūrinių nėra joks istorijos šaltinis, skirtingų  epochų pasakojimai čia sumišę, perdirbti, įvilkti į riterišką XIII a. rūbą. Mitologiniai vaizdiniai piešiami kalbant apie herojų jaunystę. „Nibelungų giesmėje“ susiduriama su  nykštukais, Zygfrydas kaunasi su drakonu, kurio kraujyje išsimaudžius jo oda suragėja ir tampa nesužeidžiama (100 str.). Ir abiejose „Edose“, ir „Beovulfe“, ir „Nibelungų giesmėje“ svarbus užkeikto lobio motyvas. „Gudrunoje“ užkeikto lobio nėra, tačiau aprašant Hageno jaunystę ir čia neapsieinama be mitologinių vaizdinių.

Hagenas vaikystėje pagrobiamas grifo. Beje, galbūt čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl Hagenas vėliau imamas vadinti „velnių karaliumi“? Galbūt grifas nusigabena Hageną į kitokį, demonų, pasaulį?

Hageno ryšį su demoniškuoju pasauliu galima įžvelgti ir šiuose posmuose:

 

100           Palikęs savo olą, jis mėgdavo keliaut,

Į girios tankumyną pas žvėris nusigaut.

Plėšrūnas tą drąsuolį praryt mėgino kartą,

Bet jį įpykęs Hagenas nudobė savo kardu.

101           O buvo į drakoną žvėris tas panašus.

Vaikinas jį nulupo, nes buvo pats drąsus,

Ir vieną kitą gurkšnį jo kraujo dar nurijo.

Tad pasidarė jis stiprus ir proto daug įgijo.

 

Kaip neprisiminsi čia epizodų iš „Poetinės Edos“, kur herojus, paragavęs pabaisos kraujo ar mėsos, įgyja nepaprastų galių. Antai, Sigurdas Fafniro Žudikas, Regino pamokymu nudobęs slibiną Fafnirą, netyčiomis paragauja jo širdies kraujo ir ima suprasti paukščių kalbą. Arba Gotormas, būsimas Sigurdo žudikas, valgydinamas vilko, gyvatės bei varno mėsa, kad taptų panašus į šiuos gyvūnus.

 

  4             Kas kepė vilkieną,

Kas kirmį raikė,

Dar kiti kišo

Klastūnai niekingi

Gotormui valgyt

Varno mėsos –

Didvyrio įveikti

Kitaip nevaliojo.

„Ištrauka iš giesmės apie Sigurdą“[3]

 

Tad gal ir „Gudrunos“ Hagenas, paragavęs drakono kraujo, pasidaro panašus į drakoną (drąsus, stiprus, išmintingas) – ir todėl tampa „velnių karaliumi“? Akivaizdu, kad poema nevienalytė, joje susipynę įvairių epochų vaizdiniai, tad nebūtų nieko keista, jei pagoniškas „ne-žmogiškumas“, „drakoniškumas“ būtų sumišęs su krikščionišku „velniškumu“.

„Nibelungų giesmės“ ir „Gudrunos“ bendrybės bei skirtumai seniai traukia daugelio tyrinėtojų dėmesį. XIX a. šie kūriniai būdavo gretinami ir vadinami vokiškąja „Iliada“ bei „Odisėja“. Dažnai teigiama, kad „Gudrunos“ autorius buvo labai paveiktas „Nibelungų giesmės“. Nors poemų siužetas skirtingas, pastebima „Nibelungų giesmės“ įtaka poetinei technikai, dvaro gyvenimo aprašymams, kalbos stiliui ir kt. (Kettner, Hoffmann). Tačiau ne visi tyrinėtojai sutinka, kad toji įtaka tikrai buvusi tokia didelė; ypatybės, bendros „Nibelungų giesmei“ ir „Gudrunai“, iš tiesų būdingos ir kitiems vokiečių viduramžių literatūros kūriniams[4].

Jeigu formos atžvilgiu galima įžvelgti tam tikrų sutapimų tarp „Nibelungų giesmės“ ir „Gudrunos“, tai siužetas čia visiškai skirtingas, o pagrindinių herojų Krimhildos ir Gudrunos portretai – tiesiog priešingi. Todėl „Gudruna“ vadinta ir „Anti-Nibelungų giesme“[5].

Iš pirmo žvilgsnio į akis krenta nemãža sutampančių personažų vardų: ir „Nibelungų giesmėje“, ir „Gudrunoje“ veikia Zygfrydas, Hagenas, Gere, Utė, Ortvinas. Vis dėlto bendri tik personažų vardai, bet ne portretai ar siužetinės linijos.

Nuodugniam personažų gretinimui ir analizei derėtų skirti atskirą studiją. Čia galbūt apsiribokime bent paviršutiniškai palyginę Krimhildos ir Gudrunos paveikslus.

Kalbant apie Krimhildą, būtina minėti ir „Poetinės Edos“ Gudruną Gjukio dukrą. Ji daugeliu atžvilgiu atitinka „Nibelungų giesmės“ Krimhildą, nors yra ir reikšmingų skirtumų tarp šių personažų. „Edos“ Gudruna, keršydama savo vyrui Atliui už brolių nužu­dymą, patiekia jam valgį, pagamintą iš Atlio (ir savo pačios) vaikų kūnų, o gėrimo taures liepia pagaminti iš jų kaukolių. Vėliau Gudruna užmuša ir Atlį. „Nibelungų giesmės“ Krimhilda, atvirkščiai, už savo pirmojo vyro Zygfrydo žūtį keršija savo nuosaviems broliams, – tai rodo pakitusią sampratą apie kraujo ryšių svarbą. Skandinaviška šeimos reikšmės samprata (reikia keršyti už brolių žūtį, nors tas kerštas ir kristų ant vyro bei vaikų galvos, bet nuosaviems broliams keršyti negalima) yra archaiškesnė. Tačiau bet kuriuo atveju Gudruna-Krimhilda – tai herojė-keršytoja. Daug diskutuota apie tai, kaip reikėtų vertinti Gudruną-Krimhildą: ar ji didvyrė, vykdžiusi šventą keršto pareigą, ar pabaisa, neturinti žmogiškų jausmų. Skirtingai vertinami ir jos elgesio motyvai: gal jos žiaurumą lemia net ne keršto troškimas, o aukso geidulys?[6]

Tuo tarpu Gudruna įkūnija diametraliai priešingus, krikščioniškus idealus – nuolan­kumą, atlaidumą, susitaikymą su priešais. Klusniai, bet oriai iškentusi Gerlindos patyčias ir žeminimą, ji vis dėlto neišduoda savo kankintojos įtūžusiam Vatei, stengiasi apsaugoti jos bei išdavikės Hergartos gyvybę (1520 str.). Tiesa, viena iš Gudrunos palydovių akimis parodo Vatei, kur slepiasi Gerlinda ir Hergarta, ir šiodvi netrukus vis viena netenka galvų. Gudruna įtikina savo motiną susitaikyti su Ortrūna (1579-1584) ir netgi dovanoti Hartmutui (1594-1602 str.).

Žinoma, nereikia perlenkti lazdos vertinant Gudrunos krikščioniškumą. Ji vis dėlto taip pat yra sugebantis tūžti žmogus, ir jos lūpose neskamba palaiminimai savo priešams (1270-1272, 1508, 1517 str.). Gudruna išdidi ir nepamiršta esanti karalienė. Ne kas kitas, o Gudruna „su lapės gudrumu“ (1312 str.) įkalba Hartmutą išsiųsti šauklius po visą šalį neva dėl būsimų vestuvių – puolantiems hegelingams pilyje lieka mažiau priešų.

Visgi krikščioniškosios etikos svarba šioje poemoje, matyt, yra didesnė negu „Nibelungų giesmėje“. „Gudrunos“ autorius kreipiasi į krikščionišką auditoriją, ką liudija dažnai minima Dievo malonė (68-69, 73-74, 81, 94, 105, 1703 str.); skundžiamasi Dievui (1204 str.), Gudruna linki Dievo malonės Ortrūnai (1311 str.); ne sykį minimos šv. Mišios, sakramentai, krikščioniški papročiai (22, 113, 179, 181, 440-441, 718, 915, 1667, 1671 str.), bažnytinės šventės (1075, 1081, 1166, 1192 str.), nuodėmės ir kaltės atpirkimo samprata (932-933 str.).[7]

Galop krikščioniškas Gudrunos kantrumas ir sugebėjimas atleisti priešams neprarandant savojo orumo nutraukia užburtą karo, keršto ir žudynių ratą; buvę mirtini priešai susitaiko, visi valdovai atgauna savo galybę. Poema gali baigtis – kraujo liejimas, sudaręs jos siužetą, liovėsi. Nors „Gudrunos“ pabaiga gali pasirodyti primenanti pasaką, svarbiausia čia – ne prašmatnios vestuvių puotos, o krikščioniškos santarvės, taikos ir gerovės įsigalėjimas, nutraukiantis kovas ir motyvuojantis pasakojimo pabaigą.

Pora žodžių apie kitų „Gudrunos“ personažų portretus. Įdomūs Hartmuto bei Hervigo – Gudrunos rankos siekiančių valdovų – paveikslai. Kuo skiriasi šie herojai, kodėl Gudruna pasirenka būtent Hervigą?

Kaip jau minėta, poema daugialytė, daugiasluoksnė. Nors jos herojai vaizduojami kaip krikščionys, tačiau, matyt, poemoje atsispindi senojo pasaulėvaizdžio liekanos. Tad ir vertybių skalė mums gali pasirodyti nenuosekli. Matome ir kurtuazinės (riteris „tarnauja damoms“), ir krikščioniškos etikos (hegelingai palaidoja ir savo, ir priešų žuvusiuosius bei įsteigia vienuolyną). Vis dėlto akivaizdu, kad poemoje aukštinama ir „vikingiška“ garbė, o tokios garbės įgyti herojai gali, berods, dvejopai: paveldėti ją iš aukštakilmių protėvių arba užsitarnauti drąsa, stiprybe, kovingumu. Galbūt čia galima įžvelgti paaiškinimą, kodėl Gudruna pasirenka Hervigą, o ne Hartmutą, ir lieka ištikima pirmajam, nors pastarasis ją pasigrobia. Hartmutas – nepakankamai garbingas jaunikis. Jis žemesnės kilmės nei Gudruna, ir neužsitarnauja garbės karžygiškumu. Kuomet Hetelis pavaro Hartmuto pasiuntinius, šie paprasčiausiai grįžta namo; paskui Hartmutas pats atvyksta į Hetelio rūmus, tačiau niekuo neužsitarnauja Gudrunos tėvų palankumo.

Hervigas elgiasi kitaip: negavęs teigiamo atsakymo per pasiuntinius, jis ryžtasi kariauti su Heteliu ir šitaip įrodyti esąs vertas Gudrunos rankos. Panašu, kad būtent tokio argumento ir reikėjo Heteliui:

 

647           Ir Hetelis su vyrais, ir Hervigas taip pat

   Kovojo įnirtingai: net žiežirbos bemat

   Pažirdavo iš skydų, kai jie kardais švytravo.

   Ir greit kiekvienas karžygys pažino priešą savo.

648           Kai Hetelis patyrė, koks Hervigas drąsus,

   Jis kaudamasis tarė: „Aš kaltinu visus,

   Kurie netiesą sakė. Tikėt tokiais neverta:

   Žaizdas per šarvus plieninius tas vyras šauniai kerta“.

 

Negana to: Gudruna paprašo nutraukti kautynes, „Kad Hervigas galėtų papasakot mums tiesą, / Apie aukščiausius gimines, kai mes jį klausinėsim.“ Hervigas atsako: „…Tada, o gerbiamoji, išgirsit, kas svarbiausia. / Kalbėsiu apie gimines, ko tik manęs paklausit.“ Turbūt reikia suprasti, kad Hervigo „ataskaita“ patenkino Gudrunos tėvus, ir šie leido jai pačiai apsispręsti, ar tekėsianti už Hervigo.

Ir tai, kaip Hartmutas pagrobia Gudruną, rodo jį nesant garbingą žmogų – jis užpuola Hetelio kraštą tuomet, kai pats valdovas, garsiausi karvedžiai ir didžiulė kariuomenė svetur kaunasi su maurais.

Taigi Gudruna pasirenka jaunikį ne atsitiktinai, be motyvacijos, o atsižvelgdama į pretendento garbingumą.

Vis dėlto Hartmuto paveikslas sudėtingesnis nei, tarkime, jo tėvo Liudviko. Šis, nors ir pasižymi fizine jėga (o tai šiaip jau svarbus herojaus bruožas), tačiau yra klastūnas ir bailys (nakčia sprunka iš Vulpenzando salos). O Hartmutas kartais elgiasi, ar stengiasi elgtis, kaip garbingas riteris. Jis reikalauja, kad Gerlinda neskriaustų Gudrunos (nors Gerlinda ir neklauso sūnaus). Ir pats nesiryžta paversti Gudrunos sugulove. Gerlindai pasiūlius slėptis, užsibarikaduoti pilyje, Hartmutas atšauna: „Nenoriu, kad čia rastų slapūną negarbingą. / Verčiau aš mirsiu kovoje su Hildos kariauninkais“. Galop, būtent Hartmutas išgelbsti Gudruną nuo Gerlindos pasiųsto žudiko (1473-1477). Tad Hartmuto ir galas ne toks niūrus, kokio būtų galima linkėti Gudrunos pagrobėjui: jis ne nugalabijamas, o išsaugo karūną ir gauna į žmonas Hildburgą. Iš „Gudrunos“ turbūt reikia suprasti, kad Hartmutas nuoširdžiai susitaiko su Gudruna ir jos giminaičiais, ir nebekeršija už savo tėvų nužudymą.

Tipiškas senųjų, vikingiškų, idealų įsikūnijimas – senis Vatė. Tai didžiulės fizinės galios („kaip dvidešimt šeši vyrai“) karys, karo vadas ir valdovas.

Fizinė stiprybė, kaip pastebi A. Gurevičius, reiškė ir herojaus dvasios tvirtybę: „… herojus išsiskiria ir dvasios, ir fizine galia – iš esmės tai vieninga ir nedaloma visuma […]. Dvasia ir materija, moralinė herojaus būsena ir jo fizinės savybės anuo laiku nebuvo suvokiami kaip atskiri dalykai. Tuometinei vertybių sistemai tokia dichoto­mi­ja nebūdinga. Herojaus  fizinė galia liudijo jo dvasios galybę. Žmogų verti­no ir už drą­są bei ištikimybę, ir už fizinį miklumą bei jėgą.“[8] 

Vatės paveikslas patvirtina šiuos A. Gurevičiaus teiginius. Vatė taip pat ir ištikimiausias karaliaus Hetelio bendražygis bei artimiausias karalienės Hildos patikėtinis, jam pavedamos svarbiausios užduotys. Jis ir dosnus valdovas (1685 str.) – taigi tikras epo herojus.

Vatė kitoks nei jaunieji herojai – sakykime, Hervigas ar Ortvinas. Pastarieji – ne vikingai, o riteriai, jų garbės siekimo akstinas – noras įtikti damoms, o Vatė, prašomas pasigailėti Hartmuto, mat, to pageidaujančios „mielos ponios“ atrėžia: „Prašau man netrukdyt! / Neketinu, o pone, aš moterų klausyt.“ Ir saviškiams Vatės žiaurumas kartais ima atrodyti besaikis. Paėmus Liudviko pilį, Vatė žudo netgi lopšiuose miegančius kūdikius. Iroldas mėgina jį sulaikyti, tardamas, kad kūdikiai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų. Tačiau Vatė atrėžia Iroldui, kad šis pats – vaikas, jei šitaip kalba. Juk hegelingai patys turėjo laukti, kad užaugtų nauja karta, kol galės užpulti Normandiją. Tad Vatė nenori laukti, kol užaugę normanų vaikai pasielgs taip pat.

Turbūt galima pasakyti, kad kūrinio pabaigoje žiauri ir barbariška vikingų epocha, kuriai atstovauja tokie senieji herojai kaip Hagenas, Hetelis, Liudvikas ar Vatė, užleidžia vietą krikščioniškajai epochai, kuriai atstovauja Gudruna ar, tarkime, Hartmutas. Kai kurie mokslininkai[9] buvo iškėlę vad. „kartÿ teoriją“ (Generationen­theorie), pasak kurios, vyresniosios kartos herojai „Gudrunoje“ linkę kerštauti, o jaunes­niosios – susitaikyti. Turbūt nereikia šio teiginio priimti pernelyg tiesmukai – personažų portretai „Gudrunoje“ ne tokie jau vienpusiški (Hilda ir, regis, netgi Vatė galiausiai taipogi susitaiko su Hartmutu), bet tikriausiai neįmanoma nepripažinti, kad pasaulėžiūros pokytis išties įvyksta. Šiaip ar taip, Gudrunos artimieji – Hilda, Ortvinas, Hervigas, – susitaiko su Hartmutu (1689 str.).

Tad visai dėsninga ir natūralu, kad „Gudrunos“ ir „Nibelungų giesmės“ kūrinių baigtis diametraliai priešinga:

 

Ir Ortvinas prisiekė su Hervigu kartu

Tik santaikoj gyventi, be pykčio ir vaidų,

Dorai žemes valdyti, gėdingų ginčų vengti,

O teist žadėjo jie visus, kurie mėgintų kenkti.

Gudruna, 1705 str.

Mirtis prarijo viską – jų gyvastį ir džiaugsmą.

Dabar patyrė žmonės vien širdgėlą ir skausmą.

Pavirto pakasynom karališka puota,

Nes po linksmybių sielvartas ateina visada.

Nibelungų giesmė, 2378 str.

 

Taigi, nors „Gudruna“ gal ir nusileidžia meniškumu „Nibelungų giesmei“, vis dėlto nereikia jos pernelyg nuvertinti. Tai reikšmingas viduramžių literatūros paminklas, pasižymintis įdomiu siužetu, motyvuota kompozicija, įspūdingais veikėjų paveikslais.

Kaip jau minėta, Krimhildą-Gudruną ir Hildos dukrą Gudruną sieja tik bendras vardas. Kadangi šis vardas dažnai sutinkamas skandinavų literatūroje, gali kilti pagunda ieškoti skandinaviško personažo, atitinkančio pagrindinę vokiškosios „Gudrunos“ heroję. Deja, teks nusivilti, nors galima pasakyti porą žodžių apie patį vardą, jo etimologiją.

Gudruna – senas germaniškas vardas. Jo pirmasis dėmuo guð reiškia ‘dievas, dievai’, o antrasis rún – ‘slėpinys, slaptos žinios’. Taigi pirminė šio vardo reikšmė būtų „dieviškos, slaptos žinios“ ar „moteris, turinti tokių žinių; žynė, pranašė, regėtoja“. Pagal kitą versiją pirmasis dėmuo sietinas su žodžiu guðr ‘kova, mūšis’.

Gudruna buvo dažnas vardas viduramžiais. Antai, „Žemės rate“ (Heimskringla)[10] minimos šešios skirtingos Gudrunos. 

Gudruna vardu ir pagrindinė „Sagos apie Lašišų slėnio gyventojus“ (Laxdǿla saga) herojė. Čia pasakojama apie tragišką Kjartano ir Gudrunos meilę. „Saga apie Lašišų slėnio gyventojus“ užrašyta ne anksčiau kaip 1230 m. (taigi ne ką anksčiau nei vokiečių „Gudruna“). Šios sagos motyvais 1848 m. danų poetas Adamas Oehlenschlägeris sukūrė dramą „Kjartanas ir Gudruna“.

Įdomu, kad būtent iš Oehlenslägerio raštų vardas Gudruna (kaip ir Kjartanas) vėl paplito Skandinavijoje. Pasak „Norvegų kalbos asmenvardžių žodyno“[11], vėlyvaisiais viduramžiais dėl kalbos kitimo šis vardas buvo įgavęs formą be -n gale (Guro, Goro, Guru, Gurå, Gyro), tačiau nuo XIX a. vidurio Norvegijoje (ir Skandinavijoje) iš Oehlenschlägerio raštų vėl išpopuliarėjo senovinė forma Gudrun. (Tiesa, nuo 1920 m. šios vardo formos populiarumas ėmė mažėti, ir po 1970 m. ji mažai bevartojama – vėl populiaresne tapo garsų raidos dėsnius atitinkanti forma Guro.) Matyt, iš čia ir bus atsiradęs klaidingas teiginys, esą Gudrunos vardas pirmą kartą sutinkamas senoje islandų sagoje „Sakmė apie Kjartaną ir Gudruną“ (sagos tokiu pavadinimu išvis nėra, o „Saga apie Lašišų slėnio gyventojus“, kaip matėme, nėra itin sena).

Beje, ir „Sagoje apie Lašišų slėnio gyventojus“ Gudrunos vardą turi ne viena veikėja. Tad vargu ar įmanoma ir verta lyginti „Gudrunos“ Gudruną su visomis Gudrunomis, žinomomis iš skandinavų literatūros.

Ir paskutinė pastaba. Jei bus rengiamas naujas „Gudrunos“ leidimas, būtina peržiūrėti korektūrą, nes kai kuriuose leidinio puslapiuose klaidos pilte pilasi. Nejučiom šypteli, perskaitęs „zirgus“, „trisdečimtį“ ar „pabušiavo“.


[1] Straipsnis Gudrun (Kudrun)

< http://80.1911encyclopedia.org/G/GU/GUDRUN_KUDRUN_.htm >, aplankyta 2002-08-10

[2] Gamziukaitė, R. ‘Giesmė apie Gudruną ir germanų herojinis epas’. // Gudruna. Vilnius: 2002. – P. 250-258.

[3] Versta iš: Eddukvæði, Gísli Sigurðsson sá um útgáfuna, Reykjavík: 1998. – P. 255.

[4] Haas, L: ‘Die "Kudrun": Eine Antwort auf das Nibelungenlied?’ Humboldt-Universität zu Berlin: 2001/2002.

[5] Hoffmann, W: ‘Die "Kudrun": Eine Antwort auf das Nibelungenlied.’ // Rupp, Heinz: Nibelungenlied und Kudrun. Darmstadt, 1976. – P. 599-620.

[6] Įvairių teorijų apžvalga pateikiama: Westergord, E: ‘Родство против договора. Германский героический эпос глазами исторического антрополога.’ // Дубровский И. В., Оболенская С. В., Парамонова М. Ю. (сост.). Другие средние века. К 75-летию А. Я. Гуревича. Москва-Санкт Петербург. – C. 67–78. (Taip pat internete < http://norse.narod.ru/articles/westergord.html >.)

[7] Plg. Whitfield, E. P. The Role and Function of Women in Kudrun and in Ulrich von Zatzikhoven’s Lanzelet. (Dissertation submitted to the Department of German Studies, University of Newcastle upon Tyne, for the Degree of M. Litt.). 1997.

[8] Gurevič, A: Individas viduramžių Europoje. Baltos lankos. Vilnius. 1999. – P. 32.

[9] Žr. Beck, Adolf: ‘Die Rache als Motiv und Problem in der "Kudrun". Interpretation und sagen­geschicht­licher Ausblick.’ // Rupp, Heinz : Nibelungenlied und Kudrun. Darmstadt, 1976. – P. 454-501.

[10] „Žemės ratas“ (Heimskringla) – apie 1220 – 1230 m. sukurtas sagų apie Norvegijos valdovus ciklas. Jo autorystė paprastai priskiriama Snoriui Sturlusonui, „Prozinės Edos“ autoriui.

[11] Krukken, Kr., Stemshaug, O: Norsk personnamnleksikon. Oslo. 1995.