Aris Torgilsonas Išminčius (Ari inn fróði Þorgilsson) laikomas skandinavų istoriografijos pradininku. Jo parašyta „Islandų knyga“ (Íslendingabók) tapo pagrindu ne vienam vėlesniam kūriniui. „Islandų knygoje“ pasakojama apie 870 – 1130 m. įvykius. Iš paties Ario teksto žinome, jog iš pradžių jis buvo parašęs kiek kitokią knygelę, kurią vėliau perrašė pagal vyskupų Torlako bei Ketilio ir kunigo Semundo Išminčiaus patarimus. Ario Torgilsono šaltinis buvo liudininkų ar gerai informuotų, išmintingų žmonių pasakojimai. Atkreipkite dėmesį, kaip šioje ištraukoje Aris nurodo, ką sužinojęs iš Teito Isleivsono. Čia pasakojama, kaip islandai 1000 m. Altinge nusprendė priimti krikščionybę, tačiau pradžioje dar buvo leidžiama laikytis kai kurių pagoniškų papročių. Islandiškas tekstas pateikiamas pagal rusišką vadovėlį, kurio kopijos jums išdalintos. Padariau tik kelis neesminius pakeitimus: kiekvieną sakinį parašiau iš naujos eilutės, kad būtų akivaizdu, kur kurio sakinio vertimas; raidę „o su kabliuku“ pakeičiau į „o su dviem taškeliais“, nes galbūt ne visi turite reikiamą šriftą, kad kompiuteris teisingai rodytų „o su kabliuku“; ant raidės „æ“ niekur nedėjau ilgumo ženklo.
Frá því, er kristni kom til Íslands	Kaip Islandijoje buvo įvesta krikščionybė
Óláfr rex Tryggva sonr, Óláfs sonar, Haralds sonar ins hárfagra, kom kristni í Norveg ok á Ísland.	Karalius Olavas, Triugvio sūnus, Olavo vaikaitis, Haraldo Gražiaplaukio provaikaitis, įvedė krikščionybę Norvegijoje ir Islandijoje.
Hann sendi hingat til lands prest, þann er hét Þangbrandr ok hér kendi mönnum kristni ok skírði þá[1] alla, er við trú tóku.	Jis atsiuntė čion, į šį kraštą, kunigą, kuris buvo vardu Tangbrandas, ir skelbė čia žmonėms krikščionybę, ir krikštijo visus tuos [ar: tada], kas priėmė tikėjimą.
En Hallr á Síðu, Þorsteins sonr, lét skírask snemhendis ok Hjalti, Skeggja sonr, ór Þjórsárdali ok Gizurr inn hvíti, Teits sonr, Ketilbjarnar sonar frá Mosfelli, ok margir höfðingjar aðrir.	Halas iš Pakraščio, Torsteino sūnus, leidosi pakrikštijamas anksti, ir Hjaltis Skegio sūnus iš Jaučiupės slėnio, ir Gicuras Baltasis, Teito sūnus, Ketilbjorno vaikaitis, iš Samanų kalno, ir daug kitų hovdingų.
En þeir váru þó fleiri, er í gegn mæltu ok neittu.	Tačiau daugiau buvo tokių, kurie prieštaravo ir nesutiko.
En þá er hann hafði hér verit einn vetr eða tvá, þá fór hann á braut ok hafði vegit hér tvá menn eða þrjá, þá er hann höfðu nítt.	O išbuvęs čia žiemą ar dvi, jis išvyko [iš šalies] ir buvo užmušęs čia du ar tris žmones, kurie buvo jį išjuokę.
En hann sagði konunginum Óláfi, er hann kom austr, allt, þat er hér hafði yfir hann gengit, ok lét ørvænt, at hér myndi kristni enn takask.	Ir jis apsakė konungui Olavui, kai atvyko į rytus [į Norvegiją], visa tai, kas jam buvo nutikę, ir sakė nesant vilties, jog čia būtų priimta krikščionybė.
En hann varð við þat reiðr mjök ok ætlaði at láta meiða eða drepa ossa landa fyrir, þá er þar váru austr.	O jis [Olavas] labai dėl to supyko ir ketino įsakyti sužaloti arba nužudyti mūsų kraštiečius, kurie buvo ten, rytuose [Norvegijoje].
En þat sumar it sama kómu útan heðan þeir Gizurr ok Hjalti ok þágu þá undan[2] við konunginn ok hétu honum umsýslu sinni til á nýjaleik at hér yrði enn við kristninni tekit, ok létu sér eigi annars ván, en þar myndi hlýða.	Bet tą pat vasarą iš už jūros, iš čia, atvyko Gicuras ir Hjaltis, ir išlaisvino juos iš konungo, ir prižadėjo jam iš naujo dėsią pastangas, kad čia būtų vėl priimta krikščionybė, ir sakėsi nelaukią nieko kito, kaip kad tai turėsią pavykti.
En it næsta sumar eptir fóru þeir austan ok prestr, sá er Þormóðr hét, ok kómu þá í Vestmannaeyjar, er tíu vikur váru af sumri, ok hafði allt farizk vel at. Svá kvað Teitr þann segja, er sjalfr var þar.	O kitą vasarą jie išvyko iš rytų, ir kunigas, kuris buvo vardu Tormodas, ir atvyko tada į Vakariečių salas, kai buvo [praėję] dešimt savačių vasaros, ir viskas gerai klojosi. Taip sakė Teitas pasakojus tą, kuris patsai ten buvo.
Þá var þat mælt it næsta sumar áðr í lögum, at menn skyldi svá koma til alþingis, er tíu vikur væri af sumri; en þangat til kómu viku fyrr.	Vasarą prieš tai įstatymuose buvo paskelbta, jog žmonės turį atvykti į Altingą, kai bus praėję dešimt savaičių vasaros, o iki tol rinkdavosi savaite anksčiau.
En þeir fóru þegar inn til meginlands ok síðan til alþingis ok gátu at Hjalta, at hann var eptir í Laugardali með tolfta mann[3], af því at hann hafði áðr sekr orðit fjörbaugsmaðr[4] it næsta sumar á alþingi of goðgá.	Tad jie iškart nukako į pagrindinę žemę, o paskui – į Altingą, ir susitarė su Hjalčiu [įtikino Hjaltį], kad jis pasiliktų Maudyklių slėnyje su 11 vyrų, mat jis ankstesnę vasarą Altinge buvo nubaustas lengvesniąja tremtimi už dievų niekinimą.
En þat var til þess haft, at hann kvað at lögbergi kviðling þenna:	O taip atsitiko dėl to, kad jis prie Įstatymų uolos pasakė tokį posmelį:
Vil-k eigi goð geyja, grey þykki mér Freyja.	Dievų aplot nenoriu – Kale man Frėja rodos.
En þeir Gizurr fóru, unz þeir kómu í stað þann í hjá Ölfussvatni, er kallaðr er Vellankatla, ok gørðu orð þaðan til þings, at á mót þeim skyldi koma allir fulltingsmenn þeirra, af því at þeir höfðu spurt, at andskotar þeirra vildi verja þeim vígi þingvöllinn. En fyrr en þeir fǿri þaðan, þá kom þar ríðandi Hjalti ok þeir er eptir váru með honum.	O Gicuras su bendražygiais keliavo, kol atkako į tą vietą netolimais Olfosvatno ežero, kuri yra vadinama Velankatla (Verdantis Katilas), ir iš ten pasiuntė žinią į tingą, kad jų link atvyktų visi jų šalininkai, mat jie sužinojo, kad jų priešai ketino mūšiu ginti nuo jų tingo lauką. Prieš jiems iš ten išvykstant, ten atjojo Hjaltis ir tie, kas buvo su juo pasilikę.
En síðan riðu þeir á þingit, ok kómu áðr á mót þeim frændr þeirra ok vinir, sem þeir höfðu æst.	Paskui jie nujojo į tingą, o prieš tai juos pasitiko jų giminaičiai ir draugai, kaip jie buvo prašę.
En inir heiðnu menn hurfu saman með alvæpni ok hafði svá nær, at þeir myndi berjask, at eigi of sá á milli.	O pagonys susirinko pilnai apsiginklavę [paž.: su pilna ginkluote], ir taip nedaug tetrūko, kad jie būtų stoję į kovą, jog sunku buvo nuspėti, kuo visa tai baigsis.
En annan dag eptir gengu þeir Gizurr ok Hjalti til lögbergis ok báru þar upp erindi sín.	Antrą dieną po to Gicuras ir Hjaltis nuėjo prie Įstatymų uolos ir ten paskelbė savo reikalą.
En svá er sagt at þat bæri frá, hvé vel þeir mæltu. En þat gørðisk af því at þar nefndi annarr maðr at öðrum vátta, ok sögðusk hvárir ór lögum við aðra, inir kristnu menn ok inir heiðnu, ok gengu síðan frá lögbergi.	Ir sakoma, kad buvo stebėtina, kaip gerai jie kalbėjo. Ir dėl to nutiko taip, kad ten kalbėjo vienas žmogus kitiems liudijant, ir jie atsižadėjo vieni kitų įstatymų – krikščionys ir pagonys, ir vėliau nuėjo nuo Įstatymų uolos.
Þá báðu inir kristnu menn Hall á Síðu, at hann skyldi lög þeirra upp segja, þau er kristninni skyldi fylgja. En hann leystisk því undan við þá, at hann keypti at Þorgeiri lögsögumanni at hann skyldi upp segja, en hann var enn þá heiðinn.	Tada krikščionys paprašė Halą iš Pakraščio, kad šis paskelbtų jų įstatymus, kurie turėsią eiti drauge su krikščionybe. Bet jis atsilaisvino nuo to sumokėdamas Torgeirui įstatymų skelbėjui, kad šisai paskelbtų, o jis tada dar buvo pagonis.
En síðan er menn kómu í búðir, þá lagðisk hann niðr, Þorgeirr, ok breiddi feld sinn á sik ok hvílði þann dag allan ok nóttina eptir ok kvað ekki orð. En of morguninn eptir settisk hann upp ok gørði orð, at menn skyldi ganga til lögbergis.	Paskui, kai žmonės suėjo į palapines, jis, Torgeiras, atsigulė žemyn ir išskleidė savo apsiaustą ant savęs ir gulėjo visą tą dieną ir kitą naktį ir nepratarė nė žodžio. O kitą rytą jis atsisėdo ir paskelbė žinią, kad žmonės tegu eina prie Įstatymų uolos.
En þá hóf hann tölu sína upp, er menn kómu þar, ok sagði at honum þótti þá komit hag manna í ónýtt efni, ef menn skyldi eigi hafa allir lög ein á landi hér, ok talði fyr mönnum á marga vega, at þat skyldi eigi láta verða, ok sagði at þat myndi at því ósætti verða, er vísa ván var, at þær barsmíðir gørðisk á milli manna, er landit eyddisk af.	Ir tada jis pradėjo savo kalbą, kai žmonės ten suėjo, ir pasakė, kad jo manymu žmonių reikalai bus atsidūrę nenaudingoje padėtyje, jei žmonės neturės visi vienų [t. y., bendrų] įstatymų čia, šalyje, ir įvairiais būdais žmonėms kalbėjo, kad neleistų tam įvykti, ir sakė, jog dėl šio nesutarimo įvyktų tai, dėl ko nereikia abejoti, kad tarp žmonių iškiltų tokios kautynės, nuo kurių ištuštėtų kraštas.
Hann sagði frá því, at konungar ór Norvegi ok ór Danmörku höfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð, til þess unz landsmenn gørðu frið á milli þeirra, þótt þeir vildi eigi.	Jis papasakojo apie tai, kaip konungai iš Norvegijos ir iš Danijos ilgą laiką nesutarė ir kovojo tarpusavyje, kol kraštiečiai nesudarė taikos tarp jų, nors šie ir nenorėjo.
En þat ráð gørðisk svá, at af stundu sendusk þeir gersemar á milli, enda helt friðr sá, meðan þeir lifðu.	O tas sprendimas buvo įgyvendintas taip, kad netrukus nusiuntė jie vieni kitiems brangenybių tarpusavyje, ir išties laikėsi tas susitaikymas, kol jie buvo gyvi.
„En nú þykkir mér þat ráð,“ kvað hann, „at vér látim ok eigi þá ráða, er mest vilja í gegn gangask, ok miðlum[5] svá mál á milli þeira, at hvárirtveggju hafi nakkvat síns máls, ok höfum allir ein lög ok einn sið.	„Ir dabar man regisi, kad geriausia būtų, – pasakė jisai, – kad mes neleistume spręsti tiems, kas labiausia nori susipriešinti, tačiau tarpininkaukime taip tarp jų reikalą, kad ir vieni, ir kiti kažkiek turėtų savo balso, ir turėkime visi vienus įstatymus ir vieną tikybą.
Þat mun verða satt, er vér slítum í sundr lögin, at vér munum slíta ok friðinn.“	Taps teisinga, kai mes išdraskysim įstatymus, kad mes išdraskysim ir taiką.“
En hann lauk svá máli sínu, at hvárirtveggju játtu því, at allir skyldi ein lög hafa, þau sem hann réði upp at segja.	Ir jis taip užbaigė savo kalbą, kad ir vieni, ir kiti pritarė tam, kad visiems derą vienus įstatymus turėti, kuriuos jis paskelbsiąs.
Þá var þat mælt í lögum, at allir menn skyldi kristnir vera ok skírn taka, þeir er áðr váru óskírðir á landi hér.	Tada įstatymuose buvo pasakyta, kad visi žmonės turi būti krikščionys ir priimti krikštą, tie, kurie anksčiau buvo nekrikštyti čia, šalyje.
En of barna útburð skyldu standa in fornu lög ok of hrossakjöts át.	O dėl vaikų išnešimo turėjo tebegalioti senieji įstatymai, ir dėl arklienos valgymo.
Skyldu menn blóta á laun, ef vildu, en varða fjörbaugsgarðr, ef váttum of kvæmi við.	Žmonės galėjo aukoti slapčiomis, jei norėjo, tačiau turėjo būti baudžiama tremtimi, jei liudininkai pamatytų.
En síðarr fám vetrum var sú heiðni af numin sem önnur.	Tačiau už kelių žiemų buvo ši pagonybė atšaukta kaip ir kitokia.
Þenna atburð sagði Teitr oss, at því, er kristni kom á Ísland.	Šį įvykį apsakė mums Teitas apie tai, kaip krikščionybė buvo įvesta Islandijoje.
En Óláfr Tryggva sonr fell it sama sumar at sögu Sæmundar prests.	Olavas Triugvasonas krito tą pat vasarą pagal kunigo Semundo pasakojimą.
Þá barðisk hann við Svein Haralds son danakonung ok Óláf inn sǿnska, Eiríks son at Uppsölum svíakonungs, ok Eirík, er síðan var jarl at Norvegi, Hákonar son.	Tada jis kovėsi su Sveinu Haraldo sūnumi, Danų konungu, ir Olavu Švediškiu, Švedų konungo Eiriko iš Upsaliro sūnumi, bei Eiriku, kuris vėliau buvo Norvegijos jarlu, Hakono sūnumi.
Þat var hundrað ok þremr tigum vetra eptir dráp Eadmundar, en þúsund eptir burð Krists at alþýðu tali…	Tai buvo šimtas ir trys dešimtys žiemų po Eadmundo nužudymo, ir tūkstantis – nuo Kristaus gimimo pagal visuotinį skaičiavimą…

---

[1] Žodį þá galima interpretuoti dvejopai: ‘tada’ arba ‘tuos’.

[2] Þiggja undan – išlaisvinti (su akuzatyvu).

[3] Paž.: ‘su dvyliktuoju vyru’, t. y. su 11 palydovų, pats už dvyliktąjį (į dabartines skandinavų kalbas verčiama selvtolvte ar pan.)

[4] Fjörbaugsmaðr (angliškai šis žodis verčiamas lesser outlaw) – asmuo, nuteistas trejiems metams tremties, tačiau su teise paskui, susimokėjęs baudą, vėl atgauti visas piliečio laisves. Plg. toliau pasakojimą apie tai, kokia bausmė grėsė už pagoniškų papročių laikymąsi, jei pastebėtų liudininkai.

[5] Miðla – angliškai būtų ‘to mediate’.