Šaltinis: Mokslas ir Gyvenimas, 1999/9
Doc. ERIKA SAUSVERDĖ
Skandinavistikos katedros vedėja
Skandinavų filologija Vilniaus universitete dėstoma nuo 1990 metų. 1991 m. įkurta Skandinavistikos katedra, 1994 m. ją baigė pirmoji skandinavų filologijos bakalaurų, o 1996 m. magistrų laida. Šią vasarą (1999 m.) sulaukėme 616 paraiškų studijuoti skandinavų (norvegų) filologiją 14-oje valstybės finansuojamų vietų. Kuo patrauklios skandinavistikos studijos?
Kiekvieną rudenį jau keleri metai į universitetą susirenka grupelė jaunų žmonių, norinčių daugiau žinoti apie šalis, iš kurių kilę nuo vaikystės pažįstami ir tokie savi Astrida Lindgren, Selma Lagerlef ir Hansas Kristianas Andersenas ar vėliau skaityti, išgirsti, pamatyti H.Ibsenas, K.Hamsunas, A.Strindbergas, E.Grygas ir E.Munkas, S.Kierkegoras, E.Svedenborgas ir G.Brandesas. Šie vardai kartu su žiniomis apie vikingus, runas, drąsius norvegų keliautojus, Ingmaro Bergmano filmai, dabartinės Skandinavijos realijos sukuria šiek tiek romantišką viziją apie šalis su įdomia kultūra, nuostabia gamta, senomis demokratijos tradicijomis, aukštu pragyvenimo lygiu. Tas šalis, kuriose gyvena aukštaūgiai nepalaužiami vyrai ir šviesiaplaukės šiek tiek valkiriškos moterys.
VU Skandinavistikos katedroje dėstomos šios specialybės: švedų, norvegų, danų filologija, be to, įvairių specialybių studentai gali rinktis praktinius šių skandinavų bei islandų kalbų kursus. Pagrindinių skandinavų filologijos studijų tikslas suteikti išsamias praktines skandinavų kalbų, sinchroninės ir diachroninės kalbotyros, literatūros, istorijos bei kultūros žinias.
Skandinavų kalbų grupei priklauso švedų, norvegų (Norvegijoje yra dvi valstybinės norvegų kalbos), danų, islandų bei farerų kalbos, kuriomis dabar kalba daugiau kaip 18 mln. žmonių. Kartu su anglų, vokiečių, nyderlandų, afrikanso, fryzų bei jidiš kalbomis jos sudaro germanų kalbų grupę.
Germanai, kadaise gyvenę nedidelėje teritorijoje - tarp Elbės ir
Oderio bei Skandinavijos pusiasalio pietų - pirmąsyk minimi II-I a. pr. Kristų graikų,
vėliau romėnų istoriniuose šaltiniuose. Karingos germanų gentys nuolat plėtė savo
teritorijas ir pamažu tapo vis svarbesnės bendrame Europos kontekste. Tacitas savo
veikale De origine et situ Germanorum, viename svarbiausių istorinių
šaltinių apie senųjų germanų gyvenseną, ypač išskyrė vieną iš skandinavų
genčių: ...
už jų prie pat Okeano svijonų bendruomenės, nekalbant apie
vyrus ir ginklus, turinčios dar ir stiprų laivyną...
Svijonai gerbia turtą, ir juos
valdo vienas karalius ne iš malonės ir be jokių teisių apribojimų. Ginklų atskirai
kaip kiti germanai neturi, jie bendri, bet užrakinti ir juos saugo sargas, ir netgi
vergas, nes staigiems priešų antpuoliams kelią užtveria Okeanas, o neužsiėmusios
ginkluotų žmonių rankos lengvai daro netvarką, tad karaliams net ir nenaudinga
patikėti ginklų saugojimą kilmingam, laisvam ar atleistiniui *
( Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai (vertė Dalia Dilytė ir Janina
Mažiulienė). - Vaga, Vilnius. - 1972. - P. 29.)
. Iš Tacito pasakojimo matyti, kad svijonai buvo puikūs jūrininkai, garsėjo sukauptais turtais. Gentį sudarė diduomenė, laisvieji, atleistinieji ir vergai. Jie turėjo gana tvirtą karaliaus valdžią. Dėl to ilgainiui svijonai kartu su kitomis germanų gentimis prie Baltijos jūros, kur ypač sparčiai vystėsi prekybiniai ryšiai bei laivininkystė, pralenkė germanų gentis, gyvenusias kontinento gilumoje. Taip galbūt galima paaiškinti ankstesnį runų rašto atsiradimą bei didesnį jo paplitimą Skandinavijoje palyginti su kontinentu.
Tikriausiai nė vienas skandinavų filologijos klausimas nebuvo taip plačiai aptariamas kaip runų raštas. Tačiau ir mūsų dienomis šio klausimo sprendimas iš esmės nė kiek nepasikeitė nuo XlX a. aštuntojo dešimtmečio, kai buvo padėti runologijos pagrindai. Nepaisant daugybės literatūros šiuo klausimu, lieka neginčytina tik tai, kas buvo aišku dar danų filologo, runologijos pradininko L.Vimerio (L.Wimmer) laikais: runų raštas gimė mūsų eros pradžioje vienos pietų Europos abėcėlių (neaišku kokios) pagrindu. Manyta, kad runų raštas radosi iš lotynų, graikų ar vienos iš šiaurės italikų abėcėlių. Senieji skandinavų runų įrašai datuojami III-IXa. Vyresniųjų runų abėcėlę sudarė 24 ženklai (runos), o jaunesniųjų runų, paplitusių Skandinavijoje nuo IX a., 16 ženklų. Pagal pirmas šešias runas visa abėcėlė vadinasi fupark. Iš viso Skandinavijoje rasta apie 100 įrašų vyresniosiomis runomis (iš kurių apie pusę Norvegijoje; seniausiu laikomas įrašas ant ieties antgalio: raunija(R) bandytojas apie 200 m.) ir apie tris su puse tūkstančio - jaunesniosiomis (iš kurių 2500 - Švedijoje). Dauguma pastarųjų, rašytų iki Xl a., - dažniausiai trafaretinio turinio įrašai ant paminklinių akmenų (pvz., Gunkelis pastatė šį akmenį Gunarui, savo tėvui, Rodės sūnui atminti ).
Turbūt didžiausias skandinavų įnašas į Europos kultūrą tai viduramžių literatūra, parašyta senąja islandų kalba ir išlikusi turtingiausia bei savičiausia literatūra tarp senovės germanų raštų. Šį skandinavų įnašą į germanų kultūrą galima lyginti su senovės Graikijos kultūros vaidmeniu Europos kontekste. Būtent todėl senosios islandų kalbos ir literatūros studijos yra labai svarbios skandinavų filologijai. Islandijos istorija, sąlygojusi šios savitos literatūros atsiradimą, unikali. Turbūt nėra Europoje kitos šalies, kuri turėtų raštijos paminklų, pasakojančių apie šalies apgyvendinimo pradžią. Islandiją 870-930 m. apgyvendino daugiausia išeiviai iš vakarų Norvegijos, bėgdami nuo karaliaus Haraldo Gražiaplaukio, vienijusio Norvegiją, savivalės. Pirmasis naujakurys, pasak islandų šaltinių, buvo Ingolfras Arnarsonas, kuris kartu su žmona Halveiga Frodadotir 874 m. įsikūrė Islandijos pietvakariuose, ten, kur dabar Reikjavikas. Tai paminėta Knygoje apie krašto apgyvendinimą (Landnamabók), parašytoje Xll a. viduryje. Šiame traktate išvardinti daugiau nei 400 naujakurių, atplaukusių su šeimomis, tarnais, vergais ir pasidalijusių žemę naujai atrastoje saloje. Islandijos istorija unikali, nes teritorija apgyvendinta taikiai (pirmieji naujakuriai patys bėgo nuo valstybės kūrimo!), Islandijos salos geografinė padėtis tokia, kad gyventojams nereikėjo vėliau ginti savo šalies ar pulti kaimynų. Nebuvo reikalinga karinė organizacija, todėl nebuvo ir konungų. Svarbiausius sprendimus priimdavo Altinge kasmetiniame susirinkime, į kurį dviem savaitėms suvažiuodavo visos šalies gyventojai. Islandijoje unikalus buvo ir krikščionybės atėjimas. Skirtingai nei kitose šalyse, kur krikščionybę dažnai įvesdavo prievarta ir smurtu, Islandijoje krikščionybę taikiai priėmė Altinge 1000 metais. Buvo leista ne viešumoje ir toliau išpažinti pagonių tikėjimą. Taigi krikščionybės atėjimas nesunaikino tradicinės skandinavų literatūros, todėl Islandijoje senoji literatūrinė tradicija išliko taip, kaip niekur kitur feodalinėje Europoje.
Didžiausioji savitos islandų literatūros dalis buvo užrašyta Xlll a. Tuo metu užrašyta ir skaldų poezija (kai kurie iš skaldų, t.y. poetų, gyveno dar iki Islandijos apgyvendinimo lX a.). Jų eilės išliko kaip citatos XIII a. islandų sagose ir istoriko bei poeto Snorio Sturlusono mitologijos ir poetikos traktate Eda (kuris vėliau buvo pavadintas Jaunesniąja Eda). XIII a. buvo užrašytos tradicinės skandinavų mitologinės ir herojinės giesmės. Jų rankraštis, rastas XVII a., irgi gavo Edos, arba Vyresniosios Edos pavadinimą. Be savo neįkainojamos literatūrinės ir kultūrinės vertės, šie kūriniai be galo vertingi ir kalbos atžvilgiu. XIII a. buvo užrašytos sagos, t.y. prozos pasakojimai: Sagos apie islandus, arba realistiniai pasakojimai apie islandus, gyvenusius X-XI bei XIII a. (žymiausios jų Egilio saga (vienintelė išversta į lietuvių kalbą), Njalio saga, Saga apie žmones iš Smėlėto kranto, Saga apie žmones iš Lašišų slėnio ir Gretiro saga); Karalių sagos, arba istoriniai pasakojimai apie norvegų karalius ir Norvegiją (žymiausias jų Snorio Sturlusono sagų ciklas Žemės ratas (Heimskringla); Sagos apie Šiaurės kraštų senovę, pasakojimai apie legendinę germanų praeitį, savo stiliumi artimi riterių romanams (garsiausiosios jų Volsungų saga ir Fritjofo saga).
Esame laimingi, kad galime studentams pasiūlyti ir reguliarius senosios islandų kalbos ir literatūros kursus ir jau kelerius metus veikiantį senosios literatūros seminarą.
Žinoma, kad skandinavų filologijos studijos neapsiriboja senojo paveldo tyrinėjimais. Mums, užsieniečiams, pačios skandinavų kalbos yra ir studijų objektas, ir instrumentas. Įvairius dabartinių skandinavų kalbų struktūros lygmenis tyrinėja teorinė gramatika, fonetika, leksikologija ir kitos disciplinos. Seniai žinoma tiesa - kad suprastume dabar vykstančius procesus, ateities tendencijas, reikia gerai pažinti praeitį. Jei kalbininkai nieko nežinotų apie, tarkim, anglų kalbos istorinę raidą ir tyrinėtų tik dabartinę kalbą, jos pagal morfologinę struktūrą nebūtų galima priskirti indoeuropiečių kalboms, priklausančioms fleksinių kalbų tipui (kuriose vardažodžiai ir veiksmažodžiai turi galūnes ir jomis reiškiamos žodžių gramatinės reikšmės ar sintaksiniai ryšiai kaip, pvz., lietuvių kalba: mes sakome meilė, mylėti, myliu, mylime ir t.t.). Tapusioje analitine (t.y. kalba, kurioje gramatiniai santykiai sakinyje reiškiami tarnybiniais žodžiais, žodžių tvarka, intonacija ir pan.), anglų kalboje be žodelių to, I , we mes negalime suprasti, kurią reikšmę iš aukščiau minėtų lietuvių pavyzdžių turi žodis love. Toliau vystydamasi anglų kalba vis labiau artėja prie amorfinių kalbų, kurios neturi afiksų ir kurių gramatinės (linksnio, skaičiaus, asmens, laiko) reikšmės reiškiamos jungiant žodžius vieną prie kito arba tarnybiniais žodžiais (toks kalbų tipas būdingas pietryčių Azijos arealui). Kitais žodžiais tariant, toldama nuo indoeuropiečių kalbų tipo, anglų kalba struktūros požiūriu supanašėjo su kinų ir vietnamiečių kalbomis. Analitizacija būdinga ir skandinavų kalboms, iš kurių toliausiai kinų kalbos link nuėjo danų kalba. Skandinavų kalbų raidą ir struktūros kitimus tyrinėja istorinės ir kontrastyvinės fonologijos bei gramatikos disciplinos.
Per neilgą katedros gyvavimo laikotarpį mums pasisekė sukurti pastovius, labai produktyvius ryšius su kolegomis iš Lundo, Upsalos, Stokholmo, Geteborgo, Kopenhagos, Aarhuso, Oslo, Reikjaviko universitetų ir Berlyno, Maskvos, Sankt Peterburgo universitetų skandinavistais, kurie atvažiuoja skaityti įvairių skandinavų kalbotyros ir literatūros kursų. Danijos ir Islandijos švietimo ministerijos, Norvegijos užsienio reikalų ministerija, Švedų institutas, Sigurdo Nordalio institutas Islandijoje, Šiaurės šalių Ministrų Taryba teikia mums neįkainojamą pagalbą organizuojant katedros veiklą.
Skandinavistikos studijos neatsirado tuščioje vietoje. Dar prieš karą VDU, o 1939 metais, Lietuvai susigrąžinus Vilnių, ir VU egzistavo švedų kalbos lektoratas. Lektoriais čia dirbo vėliau tapę profesoriais šie mokslininkai: žinomas slavistas Knutas Olofas Falkas, istorikas Peras Sandbergas, slavistas ir bibliotekininkas Lenartas Kjelbergas. Pastarąjį gerai prisimena buvusi jo mokinė, archeologijos profesorė Rimutė Rimantienė, kuri yra vertusi Selmą Lagerlef ir Henriką Ibseną į lietuvių kalbą. L.Kjelbergas niekada nepamiršo Lietuvos, tai įrodo jo į švedų kalbą išversti K.Donelaičio Metai, išėję 1991 m. O mes džiaugiamės, kad Lietuvos knygynų lentynose šalia pripažintų vertėjų knygų gausu ir mūsų dėstytojų bei esamų ir buvusių studentų verstų skandinavų grožinės literatūros, filosofijos, istorijos kūrinių.