Rašytiniai skandinavų mitologijos šaltiniai

Skandinavų (šiaurės germanų) mitologiją pažįstame visų pirma iš rašytinių šaltinių: „Vyresniosios Edos“, „Jaunesniosios Edos“, skaldų poezijos, kai kurių sagų, taip pat istorijos traktatų (pvz., Sakso Gramatiko „Danų žygių“).
Ypač daug mitų užfiksuota Snorrio Sturlusono mitologijos ir poetikos traktate „Edda“ (parašytas apie 1222 – 1225 m.). Šis traktatas, matyt, autoriaus buvo sumanytas kaip poetikos vadovėlis XIII a. islandų poetams, vadinamiesiems skaldams.
Seniausias skaldas, kurio kūryba pasiekė mūsų dienas, buvo norvegas Bragis Boddasonas, gyvenęs IX a.. Vėliau skaldų menas tapo ypač populiarus tarp islandų. Skaldu buvo ir pats Snorris Sturlusonas.
Skaldų poezijai, be kitų bruožų, ypač būdingi keningai [kenning] – kelianariai įprastinių daiktavardžių pakaitalai. Paprasčiausius keningus sudaro du dėmenys. Pavyzdžiui, „karys“ gali būti pavadinamas „mūšio uosiu“, „juodvarnių maitintoju“ ar „aukso dalintoju“. Tačiau tokių keningų dėmenys taip pat gali būti pakeičiami keningais, pavyzdžiui, „mūšis“ gali būti pavadinamas „strėlių audra“, „juodvarniai“ – „Odino žuvėdromis“, „auksas“ – „slibino guoliu“. Taip galima sudaryti naujus, vis sudėtingesnius keningus (strėlių audros uosis ir t. t.). Dažnai jų neįmanoma suprasti, nesusipažinus su senąja skandinavų mitologija.
Antai Odinas laikė du varnus, Huginą ir Muniną, todėl varnai gali būti pavadinti „Odino paukščiais“, „Odino žuvėdromis“, „Odino žąsyčiais“ ar pan. Slibinas Favniras sergėjo auksą, kurį pasiglemžė užmušęs tėvą, todėl auksas gali būti pavadintas „slibino guoliu“.
Ne tik mūsų dienų skaitytojui, bet galimas daiktas ir XIII a. islandams skaldų kalba jau ėmė darytis sunkiai suprantama. Mat krikščionybė Skandinavijoje ėmė įsigalėti nuo pat antrojo tūkstantmečio pradžios, o pagoniškieji mitai pamažu grimzdo į užmarštį. Todėl matyt ir prireikė sukurti skaldų poetikos vadovėlį, kuriame būtų kalbama ne tik apie formalius metrikos bei rimavimo dalykus, bet ir atpasakojami senieji mitai, kad pasidarytų suprantamesni senųjų skaldų vartoti keningai. Ar Snorriui mitai tebuvo priemonė suprasti bei išaiškinti skaldų keningus, ar jis galbūt pats tebetikėjo jais, koks iš tiesų buvo santykis tarp krikščionybės bei pagonybės XIII a. Islandijoje – tai jau atskiras klausimas.
Snorrio „Eddą“ sudaro keturios dalys: Prologas, Giulvio žavėjimas (Gylfaginning), Poezijos kalba (Skáldskaparmál) ir Metrų išvardijimas (Háttatal). Spėjama, kad pastaroji dalis ir buvo sukurta pirmiausia. Joje Snorris cituoja 102 įvairių skaldų posmus, iliustruojančius skirtingus skaldų poezijos metrus. Drauge šie posmai yra sudėlioti taip, kad sudaro šlovinamąją poemą Norvegijos valdovams – konungui Hakonui ir jarlui Skuliui. Posmai komentuojami, paaiškinama, kokios ypatybės (aliteracijos, vidiniai rimai ir kt.) būdingos kiekvienam metrui, kuo jie skiriasi. „Metrų išvardijimas“ įrėmintas mokytojo ir mokinio dialogu, kaip įprasta viduramžių lotyniškuosiuose traktatuose.
„Poezijos kalboje“ atpasakojama daug pagoniškų skandinavų mitų. ši dalis taip pat, bent jau pradžioje, pateikta kaip dialogas tarp jūros dievo Egiro, kuris užduoda klausimus, ir poezijos dievo Bragio, kuris jam atsako. Be to, šioje dalyje Snorris Bragio lūpomis paaiškina, kas yra keningai bei heiti. čia taipogi cituojama daugybė skaldų posmų – tiek pavienių strofų, tiek ištisų poemų. Kai kuriuose Snorrio „Eddos“ rankraščiuose šioje dalyje cituojama ir „Girnų giesmė“ iš „Vyresniosios Eddos“.
„Giulvio žavėjimas“ (Gylfaginning, galima būtų versti ir „Giulvio akių dūmimas“, „Giulvio kvailinimas“) veikiausiai buvo sukurtas vėliau negu „Poetinė kalba“. ši dalis vėlgi sukonstruota dialogo principu: mitinis švedų karalius Giulvis čia kalbasi su trimis asais – Aukštuoju, Tokiu Pat Aukštu ir Trečiuoju (iš „Vyresniosios Eddos“ mes žinome, kad tai – skirtingi dievo Odino vardai). Asai papasakoja Giulviui daugybę senovinių mitų, ir šioje dalyje daugiausia cituojami posmai iš „Vyresniosios Eddos“ giesmių.
Gana keistas yra Snorrio „Eddos“ Prologas (manoma, kad jis sukurtas vėliau už kitas „Eddos“ dalis). čia aiškinama, kad asai – tai iš Azijos į Skandinaviją kadaise atkeliavę burtininkai, tapę šiaurės kraštų valdovais. Vietiniai gyventojai juos ėmę garbinti kaip dievus; taip ir atsiradęs tikėjimas asais. Galimas daiktas, kad Snorriui tokio aiškinimo prireikė todėl, kad jis vengė tiesiai skleisti senuosius pagoniškus mitus, kad neužsitrauktų krikščionių pykčio (Snorrio laikais Islandijoje jau seniai buvo paplitusi krikščionybė). Kai kurie dabartiniai tyrinėtojai iš tiesų mėgino ieškoti skandinavų protėvynės Azijoje, identifikuoti asus su azerbadžaniečiais, lokalizuoti Asgardą dab. Ašchabado prieigose, tačiau dauguma mokslininkų skeptiškai vertina tokias pastangas.
Nežinia, ką reiškia pavadinimas „Edda“. Jį galima sieti su Snorrio sodybos Oddi pavadinimu (tuo atveju „Edda“ reikštų „Odžio knyga“), būdvardžiu óðr ‘įniršęs, pašėlęs, apimtas ekstazės’, daiktavardžiu edda ‘prosenelė’ arba lotynų kalbos veiksmažodžiu edo ‘kuriu, redaguoju’ (plg. islandišką Tikėjimo išpažinimo maldos pavadinima kredda, padarytą iš lotyniško veiksmažodžio credo ‘tikiu’).
Dabar sakoma, kad yra dvi „Eddos“ – „Vyresnioji“, arba „Poetinė“, ir „Jaunesnioji“, arba „Prozinė Edda“. Tokia vartosena atsirado, tiesą sakant, dėl nesusipratimo. Buvo manoma, kad Snorris, kurdamas savąją „Eddą“, turėjęs remtis kokiu nors senesniu veikalu, galbūt neišlikusiais Semundo Išminčiaus darbais. Taigi XVII a., atradus mitologinių bei herojinių giesmių rankraštį, buvo paskubėta nutarti, kad tai ir būsiąs Snorrio šaltinis. Taip šios giesmės pradėtos vadinti „Vyresniąja Edda“, nors dabar nustatyta, kad jos yra labai įvairaus senumo, kai kurios jų sukurtos netgi vėliau negu Snorrio „Edda“. Kita vertus, kai kurios giesmės siekia X a. ar dar senesnius laikus.
šioje publikacijoje pateikiame porą ištraukų iš Snorrio „Eddos“. Drauge čia pateikiama ir keletas posmų iš „Vyresniosios Eddos“ giesmės „Volvos [žynės] pranašystė“ bei skaldo Eilivo Gudrunarsono poema „Toro drapa“, cituojama Snorrio kūrinyje.
Literatūra
Edda Snorra Sturlusonar. 1954 (=1976, 1985). Guðni Jónsson bjó til prentunar. Íslendingasagnaútgáfan. Reykjavík.
Sturluson, Snorri. 1987 (=1992, 1995, 1997, 1998, 2000, 2001). Edda. Translated and edited by Anthony Faulkes. J. M. Dent Orion Publishing Group. London.
Ruseckienė, R. 2000. ‘Skaldų poezija kaip kūrybos tipas.’ // Literatūra. Mokslo darbai. Vilniaus universiteto leidykla. Vilnius. Nr. 42 (4). 7 – 16 pusl.
Mitologijos enciklopedija (T. 1). 1997. Vaga. Vilnius.
Mikučionis, U., Ruseckienė, R. 2002. Skaldų poezija. Naujasis lankas. Kaunas.
Jakobsdóttir, S. 1998. Gunlodos saga. Tyto alba. Vilnius.
Igdrasilas. <http://oocities.com/igdrasilas>
Norrœn Dýrð. <http://norse.narod.ru>

Iš „Prologo“
Pasaulis yra padalytas į tris dalis: dalis, besidriekianti iš pietų į vakarus prie Viduržemio jūros, vadinama Afrika. Pietinė šios srities dalis yra labai karšta ir išdeginta saulės. Antra dalis – iš vakarų į šiaurę iki jūros, ji vadinama Europa arba Enėja. Jos šiaurinė dalis tokia šalta, kad ten neauga žolė ir neįmanoma gyventi. Sritis, besidriekianti rytuose iš šiaurės iki pat pietų, vadinama Azija. šioje pasaulio dalyje yra visas grožis ir prašmatna, ir žemės gėrybių plotai, auksas ir brangakmeniai. Ten yra ir pasaulio vidurys. O kadangi žemė visais atžvilgiais ten gražesnė ir geresnė negu kitose vietose, tad ir žmonės tenai labiausiai apdovanoti visais talentais: išmintimi ir jėga, grožiu ir visokiausiomis žiniomis.

[Toliau pasakojama apie tenykščius valdovus, iš kurių kilo ir Odinas, vėliau su savo gentainiais persikėlęs į šiaurės kraštus. – Vert. past.]

Iš „Giulvio žavėjimo“ (Gylfaginning)

Švedų konungas Giulvis keliauja susitikti su asais

Konungas Giulvis buvo išmintingas ir burtus išmanantis žmogus. Jis labai stebėjosi, kad asai tokie išmintingi, kad viskas vyksta pagal jų valią. Jis svarstė, ar taip būtų dėl jų pačių prigimties, ar tai kiltų dėl galybės tų dievų, kuriems šie aukoją. Jis išsiruošė į Asgardą ir keliavo slaptomis, pasivertęs seniu ir taip užsislaptinęs. Tačiau asai buvo išmintingesni, mat jie mokėjo pranašauti ir dar jam neatvykus matė jo kelionę, ir apžavėjo jį.

[Toliau pasakojama, kaip Giulvis, pasivadinęs Gangleriu [Pailsusiu Keliauninku], užeina į asų rūmus ir kalbasi su trimis asais, Aukštuoju, Tokiu Pat Aukštu ir Trečiuoju. Giulvis klausinėja juos apie pasaulio sąrangą, dievus ir jų priešininkus, apie pasaulio pabaigą ir atsirasiantį naują pasaulį… – Vert. past.]

Kaip Toras plaukė į jūrą su Hiumiru
Tada Gangleris tarė:
– Labai galingas Utgardo Lokis, ir jis moka daugel gudrybių bei burtų. Kokia didi jo galybė, matyti iš to, kad ir jo kariūnai buvo nepaprastai galingi. Bet negi Toras neatkeršijo už tai?
Aukštasis atsako:
– žinia, netgi ir ne išminčiams, kad Toras atsilygino už šį žygį, apie kurį dabar buvo papasakota. Neilgai buvęs namie, jis taip sparčiai kilo į žygį, kad nepasiėmė nei vežėčių, nei ožių, nei palydovų. Jis išėjo iš Midgardo pasivertęs jaunu vaikinu ir vieną vakarą atėjo pas tokį milžiną. Jis buvo vardu Hiumiras. Toras ten likosi nakvynės.
Išaušus Hiumiras atsikėlė, apsirengė ir išsiruošė irkluoti į jūrą žūklėn, o Toras pašoko, greitai susiruošė ir paprašė, kad Hiumiras leistų jam plaukti į jūrą drauge, tačiau Hiumiras atsakė, kad iš jo būsianti menka nauda, mat jis toks mažas ir nebrendyla:
– Sušalsi, jei aš nuplauksiu taip toli į atvirą jūrą, kaip esu įpratęs.
Tačiau Toras atsakė, kad jis dėlto galėsiąs irtis toli nuo kranto, ir dar nežinia, ar anas nepradės pirmas prašyti sukti atgal, ir Toras taip dėl šito įtūžo ant milžino, kad jau norėjo kūju jį suknežinti, tačiau to nepadarė, nes manė kitur išbandysiąs savo galią.
Jis paklausė Hiumirą, kokį jauką jie kabins, o Hiumiras liepė jam pačiam susirasti jauko.
Tada Toras pasuko ten, kur matė Hiumiro jaučių kaimenę. Jis paėmė didžiausiąjį jautį, vardu Himinhrjodas [Dangaus Raižytojas], nurovė galvą ir nusinešė ją prie jūros. Hiumiras buvo parengęs laivę. Toras įlipo į laivą ir, atsisėdęs rytiniame gale, paėmė du irklus ir pradėjo irkluoti. Hiumirui pasirodė, kad anam irkluojant valtis plaukianti veržliai. Hiumiras irklavo valties priekyje, ir atrodė, kad jis taipogi greitai irkluoja. Tada Hiumiras pasakė, kad jie jau atplaukė į tas žūklavietes, kur jis įpratęs sustoti ir traukti plekšnes, tačiau Toras atsakė ketinąs nusiirti kur kas toliau, tad jie vėl ėmė spėriai irkluoti. Tada Hiumiras tarė, kad jie nuplaukę taip toli, jog dėl Midgardo Gyvatės sustoti toliau būtų pavojinga, tačiau Toras pasakė, kad dar mažumėlę pasiirs – taip jis ir padarė, bet Hiumiras buvo tuo visai nepatenkintas.
Padėjęs irklus, Toras išsitraukė itin tvirtą valą, o vąšas nebuvo už jį nei menkesnis, nei silpnesnis. Tada Toras užkabino ant vąšo jaučio galvą ir išmetė už borto. Vąšas nugrimzdo ant dugno, ir reikia tau papasakoti teisybę, kad Toras ne prasčiau apgavo Midgardo gyvatę, negu kad Utgardo Lokis buvo išjuokęs Torą, kai šis rankomis kėlė Gyvatę. Midgardo Gyvatė apžiojo jaučio galvą, o vąšas įsmigo jai į gomurį. Kai Gyvatė tai pajuto, ji ėmė taip smarkiai grąžiotis, kad abu Toro kumčiai pramušė valties šoną. Tada Toras įtūžo ir jame sukilo aso galybė. Jis įsispyrė taip stipriai, kad abiem kojom pramušė valtį, įsispyrė į jūros dugną ir ištraukė Gyvatę iki borto. Ir reikia pasakyti, kad tas nėra regėjęs klaikaus vaizdo, kas nematė Toro, įsmeigusio akis į Gyvatę, ir šios, įsistebeilijusios į jį iš apačios ir švirkščiančios nuodus. Sakoma, kad milžinas Hiumiras pakeitė spalvą, išbalo ir persigando, išvydęs Gyvatę ir bangas, besiritančias per laivę. Ir tą mirksnį, kai Toras pagriebė ir iškėlė kūjį, milžinas sugraibė peilį ir perkirto Toro valą ant borto, o Gyvatė nugrimzdo į jūrą. Toras sviedė kūjį jai pavymui, ir žmonės sako, kad jis nurito jai galvą jūros gelmėje, tačiau, man regis, reikia tau pasakyti, kad iš tiesų yra kitaip: Midgardo Gyvatė tebėra gyva ir guli vandenyne, juosiančiame pasaulį. Toras pakėlė kumštį ir skėlė tokį antausį Hiumirui, kad šis išvirto už borto, ir galėjai pamatyti jo padus, o Toras nubrido krantan.

Gerojo Baldro mirtis
Tada Gangleris tarė:
– Ar asams įvyko kokių nors svarbesnių įvykių? šiame žygyje Toras parodė didžią savo stiprybę.
Aukštasis atsako:
– Reikia papasakoti apie tokius dalykus, kurie asams atrodė dar reikšmingesni. šio pasakojimo pradžia tokia, kad Baldras Gerasis sapnavo didžius ir grėsmingus sapnus apie savo gyvybę. O kai jis papasakojo asams apie šiuos sapnus, šie susibūrę draugėn tarėsi, ir buvo nuspręsta prašyti apsaugos Baldrui nuo visokių pavojų, ir Frigė priėmė priesaikas, kad Baldro nenuskaus nei ugnis, nei vanduo, nei geležis, nei jokie kiti metalai, akmenys, žemė, medžiai, ligos, gyvūnai, paukščiai, nuodai, gyvatės.
Kai tai buvo padaryta ir apie tai sužinota, Baldras ir asai taip pramogavo: jis stovėjo tinge, o visi kiti – kas šaudė į jį, kas kirto, kas svaidė akmenimis, bet kas bebuvo daroma, niekas jo nežeidė, ir visiems tai atrodė didelė garbė.
O kai tai išvydo Lokis Lauvėjos sūnus, jam nepatiko, kad Baldro niekas nežeidžia. Jis nuėjo į Fensalirą pas Frigę ir pasivertė moteriške. Tada Frigė klausia, ar ši moteriškė žinanti, ką asai veikią tinge. Ji papasakojo, kad visi šaudo į Baldrą, ir kad jo niekas nežeidžia.
Tada Frigė tarė:
– Nei ginklai, nei medžiai nežalos Baldro. Iš visų jų aš priėmiau priesaikas.
Tada moteriškė klausia:
– Ar visi daiktai davė priesaikas nenuskausti Baldro?
Tada Frigė atsako:
– į vakarus nuo Valhalos auga vienas ūglys. Jis vadinasi amalas. Jis man pasirodė per jaunas, kad prašyčiau priesaikos.
Tuojau moteriškė apsisukusi nuėjo šalin, ir Lokis paėmęs amalą nuskynė ir nuėjo į tingą. O Hodas stovėjo žmonių rato pakrašty, mat jis buvo aklas.
Tada Lokis jam pasakė:
– Kodėl tu nešaudai į Baldrą?
Jis atsako:
– Todėl, kad aš nematau, kur Baldras, ir dar todėl, kad neturiu ginklo.
Tada Lokis tarė:
– Vis dėlto padaryk kaip kiti žmonės ir parodyk Baldrui garbę kaip kiti žmonės. Aš tau parodysiu, kur jis stovi. šauk į jį šiuo pagaikščiu.
Hodas paėmė amalą ir Lokiui nurodant šovė į Baldrą. šūvis pervėrė Baldrą, ir šis krito žemėn negyvas, ir tai buvo didžiausia nelaimė, kurią patyrė dievai bei žmonės.
žuvus Baldrui, visiems asams atėmė žadą ir rankas pakelti jį, ir visi žiūrėjo vienas į kitą, galvodami apie tą, kurs įvykdė šį darbą, tačiau negalėjo keršyti. Ten buvo be galo didi šventovė. O kai asai pamėgino kalbėti, iš pradžių prasiveržė verksmas, nes niekas negalėjo žodžiais išsakyti savo skausmo, tačiau sunkiausiai iš jų šią netektį pakėlė Odinas, nes jis geriausiai suprato, kokią žalą ir praradimą atnešė asams Baldro žūtis.
Kai asai atsipeikėjo, prabilo Frigė ir paklausė, kas iš asų norėtų pelnyti visą jos meilę ir palankumą, nujotų į Helį [Mirusiųjų Buveinę], pamėgintų surasti Baldrą ir pasiūlytų Helei [Mirusiųjų Valdovei] išpirką, jei ši leistų Baldrui keliauti namo į Asgardą. į šį žygį išsirengė Odino sūnus, vardu Hermodas Narsusis. Buvo paimtas ir išvestas Sleipniras, Odino žirgas, ir Hermodas sėdo ant šio žirgo ir išjojo.
O asai paėmė Baldro kūną ir nunešė prie jūros. Hringhornis vadinosi Baldro laivas. Jis buvo visų laivų didžiausias. Dievai norėjo jį išplukdyti ir jame sudeginti Baldro palaikus, tačiau laivas nepajudėjo iš vietos. Tada buvo pasiųsta į Jotunheimą pakviesti milžinės, vardu Hiurokina [Sudegėlė]. Atvykusi raitomis ant vilko, vadelėdama gyvatėmis, ji nusėdo nuo savo ristūno, ir Odinas pakvietė keturis berserkus sergėti ristūno, tačiau šie nevaliojo išlaikyti jo neparvertę. Tada Hiurokina nuėjo prie laivės priešakio ir vienu paėmimu taip jį stumtelėjo, kad iš po rąstų pažiro ugnis, ir visa žemė sudrebėjo. Tada Toras įniršo ir griebė kūjį, ruošdamasis suknežinti jai galvą, kol visi dievai ėmė prašyti pasigailėti jos. Tada į laivą buvo nunešti Baldro palaikai, o kai tai išvydo jo žmona, Nana Nepo duktė, ji krito iš skausmo ir mirė. Ji buvo nunešta ant laužo, ir įskelta ugnis. Tada Toras atsistojo ir Mjolniru pašventino laužą. O jam po kojų bėgo vienas dvergas; jis buvo vardu Litis [Spalva]. Toras paspyrė jį koja ir nusviedė laužan, ir jis sudegė. šį laužą aplankė daugybė įvairių būtybių. Pirmiausia reikia papasakoti apie Odiną, kad su juo atvyko Frigė, valkirijos ir jo varnai, Frėjas atvažiavo karieta su šernu, kuris buvo vardu Gulinburstis [Auksašeris] arba Slidrugtanis [Kreivailtis], o Heimdalis atjojo žirgu, kurio vardas Gultopas [Aukso Viršugalvis], o Frėja atvažiavo su savo katėmis. Ten atvyko ir daugybė šerkšno tursų bei kalnų milžinų. Odinas padėjo ant laužo aukso žiedą, kuris vadinasi Draupniras. Jį lydėjo tokia prigimtis, kad kas devintą naktį iš jo iškrisdavo aštuoni tokio pat svorio žiedai. Baldro žirgas buvo nuvestas ant laužo su visa įranga.
O apie Hermodą reikia papasakoti, kad jis devynias naktis jojo tokiais gūdžiais ir giliais slėniais, kad nieko negalėjo matyti, kol prijojo upę Gjolę [šniokščiančiąją] ir užjojo ant Gjolės tilto. Jis buvo grįstas žėrinčiu auksu.
Modgudė vardu mergina, kuri sergsti tiltą. Ji paklausė, kuo jis vardu ar kokios jis giminės, ir pasakė, kad pereitą dieną per tiltą joję penki pulkai mirusių žmonių:
– Tačiau nuo tavęs vieno tiltas bilda ne mažiau, ir tavo spalva ne tokia, kaip mirusiųjų. Kodėl tu joji šiuo keliu į Helį?
Jis atsako:
– Aš josiu pas Helę ieškoti Baldro. Galbūt tu matei Baldrą pakeliui į Helį?
Ji atsakė, kad Baldras jojęs Gjolės tiltu:
– O kelias į Helį veda žemyn ir į šiaurę.
Tada Hermodas jojo, kol prijojo Helio vartus. Tada jis nulipo nuo žirgo, tvirtai jį supančiojo, užsėdo ir sukirto jam pentinais, o žirgas taip pašoko ir – per vartus, kad nėmaž prie jų neprisilietė. Tada Hermodas nujojo prie menės, nusėdo nuo žirgo, įėjo į menę ir pamatė ten ant aukštasuolio sėdint Baldrą, savo brolį, ir Hermodas pasiliko ten nakčiai. O rytą Hermodas ėmė prašyti Helę, kad leistų Baldrui joti drauge su juo namo, ir papasakojo, koks didis verksmas kilęs tarp asų.
Helė atsakė, kad reikią patikrinti, ar Baldras toks visų mylimas, kaip sakoma:
– Jeigu visi daiktai pasaulyje, gyvi ir negyvi, apverks jį, tada jis galės grįžti pas asus, bet jei kas nors prieštaraus ar nepanorės verkti, jis turės pasilikti pas Helę.
Tada Hermodas atsistojo, o Baldras išlydėjo jį iš menės ir, paėmęs žiedą Draupnirą, perdavė Odinui atminimui; o Nana perdavė Frigei audinį ir dar daugiau dovanų, o Fulai – žiedą. Tada Hermodas parjojo savo keliu, grįžo į Asgardą ir apsakė visa tai, ką regėjo ir girdėjo. Paskui asai pasiuntė į visą pasaulį šauklius, kad prašytų išverkti Baldrą iš Helio, ir visi tai darė: žmonės, gyvūnai, žemė, akmenys, medžiai ir visi metalai, kaip tikriausiai esi matęs, kad šie daiktai verkia, kai patenka iš šalčio į šilumą.
Pasiuntiniai, apkeliavę pasaulį ir sėkmingai įvykdę savo užduotį, randa vienoje oloje sėdinčią milžinę. Ji pasivadino Tok [Padėka]. Jie prašo ją išverkti Baldrą iš Helio. Ji atsako:

Tok raudos
sausom ašarom
dėl laidotuvių Baldro.
Nei iš gyvo, nei mirusio
jo naudos man jokios,
tepasilaiko Helė, ką turi.

Ir žmonės spėja, kad ten buvęs Lokis Lauvėjos sūnus, kuris pridarė daugiausia blogio asams.

[Toliau pasakojama apie tai, kaip asai už bausmę surišo Lokį jo paties sūnaus žarnomis, ir virš galvos jam pakabino gyvatę, kuriai iš nasrų drimba nuodai. Taip Lokis kentės iki pat paskutiniojo dievų ir pabaisų mūšio – Ragnaroko… – Vert. past.]

Apie Ragnaroką

Tada Gangleris paklausė:
– Ką galima papasakoti apie Ragnaroką? Apie tai aš anksčiau nieko negirdėjau.
Aukštasis sako:
– Daug ir svarbių dalykų reikia apie tai papasakoti. Visų pirma tai, kad ateis žiema, vadinama Didžiąja žiema. Tada iš visų pusių neš sniegą. Bus dideli šalčiai ir žvarbūs vėjai. Saulė nešildys. Praeis trys tokios žiemos, ir nebus tarp jų vasaros, bet anksčiau bus trys kitos žiemos, per kurias visame pasaulyje kils didžiuliai mūšiai. Broliai žudys vieni kitus iš godumo, ir niekas netausos tėvo ar sūnaus žmogžudystėse ar giminystės laužyme. Taip sakoma „Volvos pranašystėje“:

Broliai ims kautis
žudys viens kitą,
Nepaisys gentystės
Vaikai seserų.
Gūdu pasauly,
Didi paleistuvystė;
Kardų, kirvių amžius,
Skeldėja skydai;
Vilkų, vėjų amžius –
Kol pasaulis pragaiš.

Tada atsitiks toks dalykas, kuris atrodys labai svarbus: vilkas praris saulę, ir žmonėms atrodys, kad tai didelė žala. Tada kitas vilkas pagrobs mėnulį, – tatai irgi atrodys didelis nuostolis. žvaigždės pranyks iš dangaus. Tada atsitiks ir toks dalykas, kad visa žemė ir kalnai ims taip drebėti, jog medžiai ištrūks iš žemės, ir kalnai sugrius, o visos grandinės ir pančiai suluš ir sutrūks. Tada išsilaisvins vilkas Fenriras. Jūra užplūs žemę, nes Midgardo Gyvatė pasisuks jotuno tūžme ir ropšis žemėn. Tada atsitiks ir tai, kad atsiriš Naglfaris – laivas, kuris taip vadinasi. Jis yra padarytas iš mirusių žmonių nagų, todėl verta saugoti, kad žmonės nemirtų nenupjaustytais nagais, mat toks žmogus teikia daug medžiagos laivui Naglfariui, dėl kurio dievai ir žmonės norėtų, kad jis būtų pastatytas kuo vėliau. Ir per šį tvaną plaukia Naglfaris. Hriumas vardu jotunas, kuris vairuoja Naglfarį, o vilkas Fenriras lekia išžiojęs nasrus, ir apatinis žandikaulis siekia žemę, o viršutinis – dangų. Išsižiotų jis dar plačiau, jei tik būtų vietos. Iš jo akių ir šnervių tvieskia ugnys. Midgardo Gyvatė iššvirkščia tiek nuodų, kad užnuodija         visą orą ir vandenį, ir ji yra be galo baisi, ir stovi prie vilko šalies. šioje sumaištyje sueižėja dangus, ir iš ten atjoja Muspelio sūnus. Surtas [Juodasis] joja pirmasis, o priešais jį ir už jo – ugnis deganti. Jo kalavijas yra labai geras. Jis šviečia labiau nei saulė. O kai jie joja Bivrosto tiltu, šis suyra, kaip apsakyta anksčiau. Muspelio ainiai veržiasi į lauką, kuris vadinasi Vigridas. Ten atvyksta ir vilkas Fenriras bei Midgardo Gyvatė. Ten taip pat atvyko Lokis ir Hriumas, ir su juo visi šerkšno tursai, o Lokį lydi visi Helės gentainiai. O Muspelio sūnūs susiburs į atskirą pulką, ir jis bus labai skaistus. Vigrido laukas yra šimto mylių platumo į visas puses.
O kai tai įvyks, atsistos Heimdalis ir galingai pūs Gjalarhorną [Gjolės ragą], ir pakels visus dievus, ir jie susiburs į tingą. Tada Odinas nujos prie Mimiro šaltinio ir klaus Mimirą patarimų dėl savęs ir savo būrio. Tada drebės Igdrasilo uosis, ir nė vienas daiktas danguje ar žemėje neliks be baimės. Asai ir visi einherijai apsiginkluos ir žengs į lauką. Pirmas joja Odinas su aukso šalmu, puikiais šarvais ir savo ietimi, kuri vadinasi Gungniras. Jis susiremia su vilku Fenriru, o Toras žengia jam prie šalies, tačiau negali jam padėti, nes iš visų jėgų kaunasi su Midgardo Gyvate. Frėjas kausis su Surtu, ir jie tvirtai susigrums, kol Freiras žus. Taip jis ir žus, mat neturės gerojo kardo, kurį atidavė Skirnirui. Tada ištrūks ir šuo Garmas, kuris yra pririštas prie Gnipaheliro uolų. Jis yra labai baisus siaubūnas. Jis stos į kovą su Tiuru, ir jie nudaigos vienas kitą. Toras užmuš Midgardo Gyvatę ir žengs iš ten devynis žingsnius. Tada kris negyvas žemėn nuo tų nuodų, kuriais į jį alsuos Gyvatė. Vilkas praris Odiną. Taip šis ir žus. Tačiau iškart po to žengs priekin Vidaras ir užmins viena koja apatinį Vilko žandikaulį. Ant šios kojos jis avės batą, kuriam medžiaga bus rinkta visą amžių. Tai atraižos, kurias žmonės nupjauna nuo savo batų prie pirštų arba kulno. Todėl žmogus, kuris nori šiuo būdu pagelbėti asams, turi išmesti tokias atraižas lauk. Su viena ranka jis suims viršutinį Vilko žandikaulį ir perplėš jo nasrus; taip Vilkas ir žus. Lokis kausis su Heimdaliu, ir jie nužudys vienas kitą. Paskui Surtas padegs žemę ir sudegins visą pasaulį. Taip pasakyta „Volvos pranašystėje“:

Skardena iškeltas
Heimdalio ragas,
Odinas tarias
Su Mimo galva.
Virpa aukštas
Igdrasilo uosis,
Gaudžia vetušas medis.
Ištrūksta siaubūnas.

Kas bus asams?
Kas bus alvams?
ūžia Jotunheimas,
Asai tarias tinge;
Prie akmenio durų
Dvergai dejuoja,
Uolas pažįstą.
Ar dar maža žinot?

Iš Rytų vyksta Hriumas
Iškėlęs liepinį.                [t. y. skydą]
Jormungandas blaškos          [Midgardo Gyvatė]
Kraupiam tūžme,
Kirmis skrodžia bangas.          [Midgardo Gyvatė]
Kleketuoja aras,

Palšis darko lavonus.

[palšis – erelis]

Naglfaris išjuda.

Iš Rytų plaukia laivas:
Atvyks iš už jūrų
Muspelio gentys,
O Lokis vairuoja.
Traukia tursai

Visi su Godžiuoju,

[Godusis – vilkas Fenriras]

Su jais iš vieno

Biuleivo brolis.

[Biuleivo brolis – Lokis]

Iš Pietų traukia Surtas

Su šakų žudike;

[t. y. ugnimi]

Ant kardo švyti
Saulė dievų.
Viršukalnės erdi,
Milžinės žūsta,
Vyrai žengia į Helį,
Eiži dangus…

Tada Hlinę ištiks			[Hlinė – Frigė]
Antrasis sielvartas –		[pirmasis Frigės sielvartas – Baldro žūtis]

Kai Odinas žengs
Susirungt su Vilku,

O Belio žudikas

[Frėjas]

Skaistusis – su Surtu.
žus toj kovoj

Frigės mielasai.

[Odinas]

žengs Odino ainis

[Vidaras]

su Vilku susiimti,
Vidaras stos
Prieš Vėlių žvėrį.

Hvedrungo sūnui

[vilkui Fenrirui]

Ranka suvaro
Kardą į širdį;
Už tėvą atkeršyta!

žengia šlovingas

Hlodiunės sūnus

[Toras; Hlodiunė – t. p. Jordė (žemė)]

Paliegęs nuo slibino,
Gėdos nebojančio –
Paliks pasaulį
Vyrai visi –
įtūžęs jį užmuša

Midgardo sargas.

[Toras]

Saulė pajuos,
žemė jūrėsna grims,
Užges danguje
Skaisčiosios žvaigždės.
Plaikstosi liepsnos

Ir gyvybės teikėja,

[ugnis]

Siautėja gaisras
Lig pat dangaus.

Iš „Poezijos kalbos“ (Skįldskaparmįl)
Poezijos midaus atsiradimas
[Egiras paklausė:]
– Iš kur atsirado tas užsiėmimas, kurį jūs vadinate poezija?
Bragis atsako:
– Prasidėjo viskas taip: dievai kariavo su tauta, vadinama vanais. Bet jie susitiko ir, sudarydami taiką, ir vieni, ir kiti, nuėję prie tokio indo, įspjovė savo seilių. O kai jie išsiskyrė, dievai nenorėdami, kad tasai susitaikymo ženklas prapultų, paėmę sukūrė iš jo vyrą. Jis buvo vardu Kvasiras. Jis toks išmintingas, kad niekas jo nepaklausia tokių dalykų, į kuriuos jis nemokėtų atsakyti.
Jis keliavo plačiai per pasaulį, mokydamas žmones išminties. Sykį jis atvyko viešnagėn pas tokius dvergus, Fjalarą ir Galarą, ir šie, pasikvietę pasikalbėti vienumoje, užmušė jį, o jo kraują supylė į du indus bei vieną katilą, ir šis vadinasi Odreriras [Dvasios Judintojas], o indai vadinasi Sonė [Kraujas] ir Bodnė. Jie sumaišė medų su krauju, ir pasidarė iš to toks midus, kad kiekvienas, jo atsigeręs, tampa skaldu arba išminčiumi. Asams dvergai pasakė, neva Kvasiras užtroško žiniose, kadangi niekas nesąs tiek išmintingas, kad būtų galėjęs išklausti iš jo išmintį.
Tada šie dvergai pasikvietė į svečius jotuną, vardu Gilingą, ir jo žmoną. Paskui dvergai pakvietė Gilingą plaukti jūron su jais. O nuplaukę nuo kranto, dvergai nusiyrė prie povandeninės uolos, ir valtis apsivertė. Gilingas nemokėjo plaukti ir nuskendo, o dvergai atvertė valtį ir nuirklavo krantan. Jie papasakojo jo žmonai, kas atsitiko, o toji labai sielvartavo ir garsiai verkė. Tada Fjalaras jos paklausė, ar jai nepalengvėtų, jeigu ji pažiūrėtų į jūrą, kur jisai nuskendo, ir ši sutiko. Tada jis pasakė Galarui, savo broliui, kad tasai užsiropštų virš durų, kai ji bus beišeinanti, ir numestų jai ant galvos girnų akmenį, nes, sakė, jam įgriso jos klyksmai. Taip šis ir padarė.
Kai tai sužinojo jotunas Sutungas, Gilingo sūnus, jis atvykęs sučiupo dvergus ir, nuplukdęs juos jūron, pasodino ant užliejamo šchero [salelės, kuri per atoslūgį atsiduria po vandeniu]. Jie prašo Sutungo dovanoti gyvybę ir susitaikymo vardan siūlo jam brangųjį midų kaip atlygį už tėvą. Sutungas pargabena midų namo ir paslepia Hnitbjorgo uolose [Susiveriančiose uolose]. Ten jo saugoti pasodina savo dukterį Gunlodą.
Todėl mes poeziją vadiname Kvasiro krauju arba dvergų gėrimu, arba Odreriro, Bodnės ar Sonės užpildu ar kokiu nors skysčiu, arba dvergų laivu, nes šis midus atplukdė jiems gyvybės išgelbėjimą iš šchero, arba Sutungo midumi, arba Hnitbjorgo skysčiu.
Tada Egiras tarė:
– Neaiški man regisi byla, kai poezija vadinama šitais apibūdinimais. O kaip Sutungo midus atiteko jums, asams?

Kaip Odinas įgijo midų
Bragis atsako:
– Apie tai pasakojama, kad Odinas iškeliavo iš namų ir priėjo tokią vietą, kur devyni vergai pjovė šieną. Jis klausia, ar šie norėtų, kad jis pagaląstų jų dalgius. šie atsako norį. Tada jis, nusiėmęs nuo diržo pūstyklę, pagalando dalgius, o jiems dalgiai atrodė kertą daug geriau, ir jie ėmė derėti pūstyklę, o jis, įvertindamas ją, tarė, jog tasai, kas norės nupirkti, turįs duoti kaip pridera. Kiekvienas sakėsi sutinkąs ir prašė jį parduoti jam, tačiau jis išmetė pūstyklę aukštyn į orą. O kai visi stengėsi pačiupti, nutiko taip, kad kiekvienas perpjovė dalgiais gerklę kitiems.
Odinas pasiprašė nakvynės pas jotuną, vardu Baugį, Sutungo brolį. Baugis pasiguodė, kad jam blogai sekasi su ūkiu, ir pasipasakojo, kad devyni jo tarnai išsižudė, o susirasti naujų darbininkų sakė nematąs vilties. O Odinas jam pasakė esąs vardu Bolverkas [žaladarys]. Jis pasisiūlė apsiimti nudirbti Baugiui devynių vyrų darbą, o atlygio užsiprašė vieną Sutungo midaus gurkšnį. Baugis sakėsi neturįs valdžios midui, sakė, kad Sutungas norįs vienas būti jo šeimininku, tačiau sakėsi keliausiąs su Bolverku ir pamėginsiąs, gal jie gautų midaus.
Bolverkas per vasarą dirbo Baugiui už devynetą vyrų, o žiemą jis paprašė Baugį savo užmokesčio. Tada jie abu leidžiasi pas Sutungą. Baugis pasakoja Sutungui, savo broliui, apie jų sandėrį su Bolverku, tačiau Sutungas griežtai atsisako duoti bent lašą midaus. Tada Bolverkas pasakė Baugiui, kad jie turėsią pabandyti kokią nors gudrybę, gal jiems pavyktų gauti midaus, ir Baugis sutiko. Tuomet Bolverkas išsitraukė grąžtą, vardu Ratis [Gręžtuvas], ir pasakė, kad Baugis gręžtų uolą, jei grąžtas ją ims. šis taip ir daro. Paskui Baugis sako, kad uola pergręžta kiaurai, o Bolverkas pūsteli į pragręžtą kiaurymę, ir drožlės išlekia į jo pusę. Tada jis suprato, kad Baugis norėjo jį apgauti, ir liepė pergręžti uolą. Baugis dar pagręžė, o kai Bolverkas pūstelėjo antrą sykį, drožlės išlėkė į kitą pusę. Tada Bolverkas pasivertė gyvate ir įšliaužė į kiaurymę, o Baugis smeigė jam iš paskos grąžtu, bet į jį nepataikė.
Bolverkas nušliaužė ten, kur buvo Gunloda, ir gulėjo su ja tris naktis, ir tada ji leido jam atsigerti tris gurkšnius midaus. Pirmuoju gurkšniu jis išgėrė viską iš Odreriro, o antruoju – iš Bodnės, trečiuoju – iš Sonės, ir taip jam atiteko visas midus. Tada jis pasivertė ereliu ir nuskrido kiek įkabindamas.
Sutungas, pastebėjęs skrendant erelį, irgi pasivertė ereliu ir nuskrido paskui jį. O asai, pamatę skrendant Odiną, pastatė kieme savo indą, ir, kai Odinas priskrido prie Asgardo, jis išspjovė midų į indą. Bet tada taip nedaug trūko, kad Sutungas jį būtų pasiekęs, jog jis išleido kažkiek midaus per antrą galą, ir to nebuvo pastebėta. ėmė jį kiekvienas, kas norėjo, ir mes tai vadiname nevėkšlų skaldų dalimi. O Sutungo midų Odinas atidavė asams ir tiems žmonėms, kurie moka kurti eiles.
Todėl mes poeziją vadiname Odino laimikiu ir radiniu, ir jo gėrimu, ir jo dovana, ir asų gėrimu.

Toro žygis į Geirodo sodybą
[Bragis tarė:]
– Verta daug pasakoti apie tai, kaip Toras keliavo į Geirodo sodybą. Tąsyk jis neturėjo kūjo Mjolniro, nei galios diržo, nei geležinių pirštinių, o taip atsitiko per Lokį. Jis keliavo su juo, nes Lokiui buvo taip nutikę, kai jis vieną kartą skraidė su Frigės sakalo apdaru pramogai, kad jis iš smalsumo nuskrido į Geirodo sodybą, ir ten, pamatęs didelę menę, nutūpė ir žvilgterėjo pro langą. O Geirodas pažvelgė į jį ir paliepė sučiupti paukštį bei atnešti jam, ir pasiuntinys vargais negalais užlipo ant menės sienos, tokia ji buvo aukšta. Lokiui patiko, kai anas sunkiai jo siekė, ir jis manė sau valandėlę nenuskristi aukštyn, kol anas nebus įveikęs viso sunkaus kelio. O kai vyras jį pasiekė, jis ištiesia sparnus ir tvirtai atsispiria, o kojos tada yra prilipusios. Taip Lokis buvo sučiuptas ir nugabentas milžinui Geirodui. O kai šis pamatė jo akis, jis įtarė, jog čia būsiąs žmogus, ir liepė jam atsiliepti, tačiau Lokis tylėjo. Tada Geirodas užrakino Lokį skrynioje ir marino badu tris mėnesius. Kai tuomet Geirodas jį ištraukė ir paragino prabilti, Lokis pasisakė, kas jis toks, ir gelbėdamas gyvybę prisiekė Geirodui, kad atves Torą į Geirodo sodybą taip, kad šis neturėtų nei kūjo, nei galios diržo.
Toras atvyko viešnagėn pas milžinę, vardu Gridę. Ji buvo Vidaro Tylenio motina. Ji papasakojo Torui tiesą apie Geirodą, kad jis klastingas ir kad su juo sunku imtis. Ji paskolino jam galios juostą bei geležines pirštines, kurie priklausė jai, ir savo lazdą, kuri vadinosi Gridės krivūlė.
Tada Toras nukeliavo prie upės, kuri vadinasi Vimuras, didžiausios iš visų upių. Tada Toras apsijuosė galios juostą ir įsirėmė pasroviui Gridės lazda, o Lokis laikėsi įsikabinęs galios juostos. O kai Toras pasiekė upės vidurį, ši taip smarkiai ištvino, kad užliejo jam pečius. Tada Toras tarė:

Netvink nūnai, Vimurai,
nes man valia tave perbristi
į milžino sodybą.
žinok, jei tu tvinsi,
tai man aso galybė
išaugs taip aukštai, kaip dangus.

Tada Toras pamatė auštai, viename tarpeklyje, kad Gjalpė, Geirodo dukra, stovėjo abipus upės, ir ji tvindė upę.
Tada Toras pakėlė iš upės didelį akmenį ir metė į ją, tardamas:
– Ištakose turi būti upė užtvenkta.
Jis neprametė ten, kur taikė. Ir tą pat akimirksnį jis atsidūrė prie kranto, įsičiupo į vieną šermukšnį ir taip išbrido iš upės. Todėl atsirado priežodis, kad šermukšnis yra Toro išsigelbėjimas.
O kai Toras atvyko pas Geirodą, pradžioj bendražygiams viešnagė buvo parodyta ožkidėje, ir ten buvo vienas suolas atsisėsti, ir ten atsisėdo Toras. Tuomet jis pastebėjo, kad suolas po juo kyla stogo link. Jis atrėmė Gridės lazdą į sijas ir prisispaudė prie suolo. Tada pasigirdo garsus traškesys, o paskui – riksmas. Po suolu lindėjo Geirodo dukros, Gjalpė ir Greipė, ir jis joms abiem sulaužė nugaras.
Tada Geirodas pakvietė Torą į menę pažaisti. Ten per visą menės ilgį degė dideli laužai. O kai Toras atsistojo tiesiai priešais Geirodą, Geirodas paėmė su žnyplėmis žėruojantį geležies gabalą ir sviedė jį į Torą, o Toras su geležies pirštinėmis jį sučiupo ir metė, o Geirodas nubėgęs už geležinės kolonos, pasislėpė. Toras sviedė geležies gabalą ir pramušė kiaurai koloną, kiaurai Geirodą ir kiaurai sieną, ir tada sulindo į žemę.
Pagal šią sakmę byloja Eilivas Gudrunarsonas „Toro drapoje“:

Kurstė tą, kurs tursų

Kiltis engia, žengti

[Torą]

– Kenkt Loftas įjunkęs –

Tėvas marių varsčio.

[Midgardo Gyvatės tėvas = Lokis]

Kovos griausmo Gauto

Bičiulis vylingas

[Lokis]

Link Geirodo dvaro
žalią gyrė kelią.

Toras tvirtas žygin
Netruko su Lokiu
– Jie sutriuškint troško

Tornos bernus – traukti.

[milžinus]

Idžio sodžiaus svečias,

Hrungnirą nurungęs,

[Toras]

Iš Asgardo leidos
Tiesiog trolių pastogėn.

Galdro deivės kreiva-		[galdro deivė – Lokio žmona Sigiunė]
-mintis apkabintas		[Lokis]

Lenkė kelian žengiant

Ir Rognirą niršų.

[Tjalvį]

Tas, kur kerta mergą

Marių aro dvaro,		[aro dvaras – uola, jos merga – milžinė]
– Odino midų giedu! –		[Odino midus – poezija]

per viržynę mynė.

Išėjo pratusieji
Prie kardo skardo;
Stojo: liejo kraują
Dangaus mono žmonos;        [dangaus kraujas – lietus, vanduo]
Laukt nelinkęs, ranką
Kelt pašėlo, Lokio –
Ant Grimniro žento        [nendrių Grimniras – milžinas, jo žentas – t. p.]
Nendrių marčios – bendras.        [milžino marti – milžinė]

Urvo Nanos garbę

[urvo Nana – milžinė]

žlugdąs perbrido veržlią,
Kliokiančią tarpekliuos,
Ižo kupiną upę.
Tas, kurio iš baisio
Tursas vengia, žengė,
Kur nuodingos bangos
Tryško, pilnas ryžto.

Jie susmeigė ietis

Tinklo miškan priešais

[tinklo miškas – upė]

Tėkmę; slidūs akmens
Ant kranto sukruto.
Sužvango brūžiklis
į riedulius. Vėtrų
Palei uolą plaktas
Upokšnis veržliai šniokštė.

Tas narsus karys, kur
Galios juostą juosi,
– Nieko juk neliko –
Vandenuos paskendo.
Jėgos jo lig stogo
– Kraujo žliaugt – išaugtų
Spėriai, tarė Toras
– Srovei nesiliovus.

žodį duoto Gauto

[Odino]

Gražieji – liejos – brido
– žolių pritekęs liūgas –

Rūmų vikingai ūmūs.

[Odino rūmų vikingai – asai]

Vėjai varė šuorais –
Link to, kurs skaudžiai skriaudžia
– žemės gūbrio vilnį –

Kalno skliauto tautą.

[kalno skliauto tauta – milžinai]

Toro įsitvėręs
Tjalvis šuoliais puolė
Galios juostos; teko
Jam jėgas įtempti.
įbangavo srovę
Ties geležia našlės
Milžino; su žalga
Trūdės tėvas grūdos. [Trūdės tėvas – Toras]

Vyrų nenuvylė
Jų begailės gilės.
Palei irštvos vilko

Urzgiančio duburkį.

[vilko irštvos duburkis – kalnų tarpeklis]

Atlio rūstus protas
Kraupiai susikaupęs.
Toro, Tjalvio širdys
Vaido nesibaido.

Ginklus ėmė žvangint

Su pašlaičių hordais

[pašlaičių hordai – milžinai]

Kariai, kurie kardo
Paramos nekenčia.
Duburio jojikai,
žudą kranto gentis,
žaidė šalmo žaismą
Su skritulio britais.

šalčio krašto priešų			[šalčio kraštas – Jotunheimas]
Būrį Toras blaškė;			[Jotunheimo priešų būrys – milžinai]

Spruko, vargan kliuvus

plynaukštės šeimyna;			[plynaukštės šeimyna – milžinai]
Jolniro kariūnai				[Jolniras – Odinas, jo kariūnai – asai]

Aršiai tuomet grūmės.

Kaulo alko danai			[mūšos kaulas – uola, jo alkas – t. p.]
Mūšos krito mūšy.			[kalno danai – milžinai]

Kai hersirai narsiai
žengė svirnan Torno
Rungtis pasirengę,

Irštvos kumrai niršo.

[irštvos kumrai – milžinai]

Iškėlė su suolu

Kalno elnių priešą

[kalno elniai – milžinai, jų priešas – Toras]

Milžino mergelės –
Taiką žlugdė klaikiai.

žvilgsnio liepsnos dangų [žvilgsnio liepsna – akis, jos dangus – galva]
Armens akmeningo
– Jas ilga žalga mygo –

Menės stogas slėgė.

[akmeningo armens menė – kalno urvas]

Skraidžias pūgos vežėčias

kas valdo, suskaldė

[stebuklingųjų vežėčių savininkas – Toras]

dūlius trolių dviejų
kilius juoko sielių.

Jordės sūnus rodė,

[Jordės (žemės) sūnus – Toras]

Ką jis kovoj gali,
Bet uolynų žmonės
Gaišo puotaut liautis.
Sviedė veidan kąsnį
Iš žaizdro tas, kur švaisto
– Odino graudo vagiui –        [Odino graudo vagis, t. y. jo draugas, – Toras]
Strėles, Sudrio svainis.

Brangus Trongos draugas,        [Toras]
Mūšyje įtūžęs,
Karštą plieno gurkšnį
čiumpa nasrais kumščio.
Skriejo ugnies skiedra
Iš milžinės aistringo
Meilužio gniaužtų linkui
To, kurs ilgis Trūdės.

Kai Heidrekas kramę
– Drebėt ėmė klėtis –
Užu senos sienų

Meškos klišės kišo.		[sienų meška – namas, troba]
Tulžus tėtušis Ulio		[Ulio tėtušis – Toras (Ulio patėvis)]

Smeigė žalos smaigtį

Vidur diržo valo

[valas – Midgardo Gyvatė]

Vieškelio danties niekšui. [valo vieškelis – jūra, jos dantis – uola]

[uolos niekšas – milžinas]

Kūju, kur nuo kraujo
Raudo, priešus baudė;
Siunės menių svečio
žavėjas nugalėjo.
Pagalbos bičiulių,
Lanko lazdai pakanka,
Tam, kas milžinus talžo
Spiečiais – Tiurui vežėčių.

Tas, kurį kariaunos
šlovina, kovingai
Milžinus nutildąs,
Su krivūle kūlė.

Aro lizdo Listo			[aro lizdo Listas – kalnai]
Riugai nusileido			[kalnų riugai – milžinai]

Jam, kurs mirtį skirsto

Uolų Elos tautai.

[uolų Ela – milžinas]

[Ela – senovės Nortumbrijos karalius]

© Ugnius Mikučionis, vertimas iš senosios islandų kalbos, 2002
versta iš leidinio: Edda Snorra Sturlusonar. 1985. Guðni Jónsson bjó til prentunar. Íslendingasagnaútgáfan. Reykjavík.