|
Noktiurnas I
Gyvenimas iš lėto plauks
Pro šalį, tarytum prie dulkėto
Rūkas nepraleis spalvų
Tu nematysi saulės,
Kai būsi akmeniu.
Vėjas - tavo draugas
Gyvenimo rankas kedens
Vėjas - tavo priešas
Kūną į mirtį lenks,
Kai būsi medis.
Kur tu prasidėsi
Ir kiek tavęs dar slėps
Kas žinos kelius tiesiai per tave
Ką savy skandinsi
Kai būsi pelke?
Jei skrist nežmoniškai norėsi
Vis toliau, dar aukščiau,
Padūmavusių kalnų ilgėsies
Nebūsi tu paukščiu vis vien,
Nes tu esi, buvai ir būsi
Žmogumi.
|
Noktiurnas II
Tą dieną, tuoj po vakarykščios,
Aš vėl būsiu laisvas
Ir aš vėl išduosiu tave.
Išprotėjęs invalidas
Paliko savo draugę -
Palinguos galva kažkur
Tolimame kampe senutė.
Bet jau rytoj
Aš būsiu prikaustytas
Ir tu vėl paliesi mane,
Ir vėl uždėsi man akinius.
Ir aš prašysiu, aš maldausiu,
Aš sakysiu - nebus taip
Ir tuos begalę kartų,
Kai ieškojau, kai rasiu
Tą pamirštą laisvę,
Bet visada TAVYJE.
|
Noktiurnas III
Aš paliečiu jį -
Tai ženklas nuo jos.
Aš atmenu ją kaip
Pasmerktą mintį, kaip
Neišaušusią aušrą -
Tai atminimo ženklas.
Ji neturėjo žalių plaukų
Ji išvis neturėjo plaukų
Ji buvo tik mintis.
Norėčiau, kad ji būtų
Turėjusi nors pilkus plaukus
Sako, labai miela
Liesti plaukus ir
Žinoti, kad tai gali..
Ir vis dėl to tai liks
atminimo ženklu.
|
|
Noktiurnas IV
Sutikau tave ir
Nutilo visos šviesos
Tavo beprotystė
Vėl atvėrė man akis į mokslą.
Tau jau rankos ant rankų
Nieko nebereiškia,
Nes tu nieko nebejauti.
Aš vis dar matau
Tavo akimis:
Mano beprotystė
Juodoj nakty bujos
Mano beprotystė
Šviesą ir sportbačius atstos.
Kiek daug puikių žodžių
Atsirado - o gal buvo tik -
Iškilo tavo maišaty,
Bet nė vieno apie mane.
Neminkyk mano minčių -
Aš pats parodysiu kelią,
Kuriuo parsivesi mane.
|
Noktiurnas V
Aš jau dukart jo nemačiau
Tiek galvos skaudėjimų
O aš jo dar nesutikau
Kas sako, kad reikia ieškoti,
Kad pamatytum, kad išgirstum?
Aš noriu jį vadinti ja.
Žmonės sugalvojo kreivą
Vardą ir išvaizdą, ir balsą -
Vadink ją kaip nori, gražesnė
Ji nuo to nebus.
Sako, ji visada su manimi.
Ji pasirodys, kai susiliesi,
O man atrodo, kad ji visada
Už manęs. O veidrody vis vien
Nesimato.
Žmonių Skausme, žmonių
Viltie, žmonių Džiaugsme!
Atsiųsk man vieną - vienintelę
Pažintį, atsiųsk man
Ją - Angelą..
|
Noktiurnas VI
Tu tolima kaip žvaigždė už dangaus
Tu arčiau negu plaka širdis..
Aš nekenčiu tavęs kaip spuogo ant
šiknos
Man reikia tavęs labiau nei uodui
kraujo
Tu - svajonė, kurios niekada
neturėjau
Tu - tik bukas musės žvilgsnis, kurio
niekada nemačiau
Ateik į mano sapną ir
Sugriauk gyvenimą dar kartą,
Kaip griovei su tuo nuogu dantimi..
Kodėl tu tik giliai viduje,
Nors man reikia tavo buvimo šalia
Ir aš žinau, kad tu nepakilsi
Toliau savo kampo,
Nors tu atvedei mane atgal
Į savo paties kūną ir namus
Ir žinau, nors nuo žinojimo
Nė kiek ne geriau,
Nors tu būtum už tūkstančio metų..
|
|
Noktiurnas VII
Tu netiki manimi,
Tu niekada netikėjai,
Tu netikėjai net Juo,
Gal todėl tu dabar pas Jį.
Štai dabar tu guli prieš
Mane, ir aš galiu pasiimti
Tave visą, nors
Negausiu nė lašo.
Visas jau ištekėjo,
Visas jau pas Jį..
Tu niekada nebuvai artimesnė
Nei esi dabar
Ir štai dabar aš supratau
Ko tau trūko - Tik Vieno
Paprasto ŽODŽIO iš mano
Lūpų.
|
Noktiurnas Requiem
Pamiršk mane, A..
Nes aš tave jau pamiršau
Ir darysiu viską, kad
Ir kiti tave pamirštų,
Tavo veidas niekam
Nestovėtų akyse, kad
Tavo balsas niekam
Neskambėtų ausyse, kad
tavo vardas niekad
Neiškiltų lūpose kitų.
Pamiršk mane, A..
Nes tu - tik vardas,
Kurio pati tu nekenti
Ir tavo veidas gražus ne man
Ir tavo lūpos nelietė manęs
Ir tavo akys nežiūrėjo į mane
Ir tavo šypsena skirta ne man
Pamiršk mane, A..
Nes ant tavo kapo gėlės nežydės
Nes tavo kryžius
Nieko nesakys
Ir tik aš vienas, vieną
Kartą per metus, padėsiu
Vieną gėlę (atspėk, kokia
šventė tuomet bus) -
Vidury žiemos.
Pamiršk mane, A..
Nors aš tiek daug tau
Padariau, nors tavo
Vardas toks panašus į A..
Pamiršk mane, A..
Nors man trūks tavęs,
Daugiau niekam..
Pamiršk mane, A..
|
|