VOKIETIJOS IR LENKIJOS KARINĖS PAJĖGOS

Vokietijos kariuomenę sudarė dvi armijų grupės: “Šiaurė” ir “Pietūs”.

Armijų grupei “Šiaurė” priklausė 3-oji ir 4-oji armijos, iš viso 20 pėstininkų, 1 motorizuota, 1 kavalerijos ir 2 tankų divizijos. 3-ajai armijai, išdėstytai prie pietinės R.Prūsijos sienos vadovavo feldmaršalas G. fon Kiuchleris (Gerd von Kuchler). 4-ajai, Pomeranijoje dislokuotai armijai, vadovavo feldmaršalas G.H. fon Kliugė (Gunter Hans von Kluge). “Šiaurės” grupę iš oro rėmė maršalo A. Keselringo (Albert Kesselring) 1-asis oro laivynas. Visos armijos grupės vadu buvo paskirtas feldmaršalas F. fon Bokas (Feodor von Bock). Jis gavo užduotį sunaikinti Lenkijos kariuomenę Dancigo rajone, pulti Varšuvą ir apsupti lenkų pajėgas į vakarus nuo Vyslos.

Armijų grupei “Pietūs” priklausė 8-oji, 10-oji ir 14-oji armijos, iš viso 25 pėstininkų, 3 kalnų šaulių, 4 motorizuotos, 5 tankų ir 3 lengvosios divizijos. 8-ajai armijai (Breslau rajonas) vadovavo generolas J. Blaškovičius (Johannes Blaskowitz), 10-jai, esančiai Kreicburgo rajone - feldmaršalas V. fon Reichenau (Walter von Reichenau) ir 14-ajai, išsidėsčiusiai Aukštutinėje Silezijoje, vadovavo feldmaršalas V. Listas (Wilhelm List). Iš oro šias pajėgas rėmė 4-asis oro laivynas, vadovaujamas generolo Lėro (Lehr).

Pietinei grupei buvo iškeltas uždavinys sunaikinti pramonines Lenkijos sritis dengiančias pajėgas, bei okupuoti minėtą rajoną. Toliau žygiuoti į rytinį Vyslos krantą, į pietus nuo Lenkijos sostinės. Vėliau susijungti su “Šiaurės” grupe ir tuo baigti Lenkijos pajėgų apsupimą. “Pietų” grupei vadovavo feldmaršalas G. fon Rundštetas (Gerd von Rundstedt).

Visų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadu Lenkijoje buvo paskirtas prityręs, energingas ir gabus feldmaršalas Valteris fon Brauchitšas (Walter von Brauchitsch).

Taigi, kaip matome, pateikti duomenys anaiptol neatitinka lenkų generolų spėjimo dėl vermachto pajėgų gausumo. Be to, be išvardintų pajėgų, vokiečiai nuo rugsėjo 1 iki 6d. permetė į rytinį Poznanės rajoną dar keletą pėstininkų divizijų, kurios turėjo sunaikinti lenkų Poznanės grupuotę.

Lenkijos armijos vadovybė, siekdama sudaryti vientisą gynybos liniją, kariuomenę suskirstė į 7 operatyvines grupes. Įvairioje literatūroje skirtingai nurodomas lenkų karinis - operatyvinis vienetas: vienur yra “armija”, kitur - “grupė”, o dar kitur ir tas ir tas. Tad pasirinkau labiau priimtinesnį - “armija”, nors kai kurių dalinių net nepavadinsi armijomis - tokie jie negausūs.

1-oji armija (“Narew” arba “Prussia”) - sudaryta iš 3 pėstininkų ir dviejų atskirų kavalerijos brigadų - išsidėstė Gardino rajone ir Osovece. Jai vadovavo generolas Dab-Biernacky’s.

2-oji armija (“Modlin”) - tai 7 pėstininkų ir 3 kavalerijos brigados. Ši armija buvo dislokuota į šiaurę nuo Varšuvos, Lomžo ir Mlavos fronte. 2-osios armijos vadu buvo paskirtas generolas Kriukowicz - Przedmirsky’s.

3-oji armija (“Pomorze” arba “Pomerania”) buvo sudaryta iš 5-ių pėstininkų ir 1 kavalerijos brigados. Armija, vadovaujama generolo Bartnowskio, turėjo ginti nuo vokiečių Dancigo koridorių.

Tokiu būdu šios pajėgos, 13 pėstininkų divizijų ir 5 kavalerijos brigados, susidarius palankiai situacijai, turėjo užduotį pulti link rytų Prūsijos, kur stovėjo 3-oji ir 4-oji vokiečių armijos. Dvi Lenkijos pėstininkų divizijos ir kavalerijos brigada dengė vakarinį Dancigo koridoriau kraštą, bei 1 pėstininkų divizija ir Lenkijos laivynas gynė Gdansko uostą.

4-oji armija (“Poznan”) savo sudėtyje turėjo 4-5 pėstininkų divizijas ir 2 kavalerijos brigadas. Lokalizacijos vietą galima nuspėti iš armijos pavadinimo. Šių dalinių, vadovaujamų generolo Kutrzebos, užduotis buvo pulti, priklausomai nuo susidariusios situacijos, arba į pietus, arba į šiaurę, bei tuo palaužti galimą vokiečių puolimą iš Pomeranijos link Silezijos. Susidarius palankiai situacijai ši armija turėjo pradėti puolimą į Vokietijos gilumą.

5-oji armija (“Lodz”), kuriai vadovavo generolas Piskor, turėjo 4-5 divizijas ir 2 kavalerijos brigadas. Šie daliniai buvo išdėstyti Kališo - Čenstochovo rajone.

6-oji armija (“Krakow”) - 5 pėstininkų, 1 motorizuota ir 1 kavalerijos divizija. Tai bene gausiausia ir geriausia lenkų armija. Jai teko ir sunkiausias uždavinys - ginti pietrytinius Lenkijos pramonės centrus. Todėl kariuomenė buvo išdėstyta Aukštutinėje Silezijoje. Armijai vadovavo generolas Szylling’as.

7-oji armija (“Karpaty”) vadovaujama generolo Fabrycy’io, sudaryta iš 3 pėstininkų divizijų ir kavalerijos brigados stovėjo prie Slovakijos sienos.

Lenkijos kariuomenės rezervai buvo išdėstyti tarp Lvovo ir Peremyšlemo, prie Radomo ir Varšuvos rajone, iš viso 13-14 divizijų. Rytinę Lenkijos sieną dengė pasienio apsaugos korpusas, kuris vėliau turėjo būti papildytas.

Taigi matome, kad vermachtas turėjo akivaizdžią gyvosios jėgos persvarą. Kodėl taip atsitiko, kad Lenkijos pajėgos buvo tokios negausios akivaizdaus pavojaus metu? Čia verta porą žodžių tarti apie mobilizaciją į Lenkijos armiją. Nepaisant aiškios vokiečių ekspansijos galimybės, slaptoji mobilizacija prasidėjo labai pavėluotai, o visuotinė, patariant Anglijos ir Prancūzijos vyriasybėms, buvo nukelta . . . į rugpjūčio 31 d.(!). Visa tai neigiamai atsiliepė apskaičiuojant ir išdėstant savo karines pajėgas fronte.

Bendras ekonominis Lenkijos atsilikimas, su tuo susijęs karinių pajėgų ir technikos trūkumas, armijos materialinės bazės silpnumas, neišbaigtas pajėgų komplektavimas, Generalinio štabo klaidos, - tai veiksniai, kurie suteikė papildomą pranašumą puolančiai Vokietijos kariuomenei ir palengvino iškeltos užduoties įvykdymą.

[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]

© 2000 Created by Rokas Pukinskas