LENKIJOS PRALAIMĖJIMO PRIEŽASTYS
Per vieną mėnesį trukusią kampaniją Lenkija buvo visiškai sutriuškinta bei nustojo egzistuoti kaip suvereni valstybė. Vietoj jos vokiečiai sukūrė rytinę reicho generalguberniją.
Pateiksiu truputį statistinių duomenų. 1939m Lenkijos kariuomenė neteko virš 1.200 pabūklų, 800 lėktuvų, daug kitos karinės technikos. Į vokiečių nelaisvę pateko 787.000 lenkų kareivių ir karininkų, 66.300 buvo nukauta bei 133.700 karių sužeista. Kitų ginkluotųjų pajėgų likučiai išsibarstė po visą šalį arba buvo internuoti kaimyninėse valstybėse. Vokiečiai neteko 10.572 karių užmuštais, 30.322 buvo sužeisti ir 3.409 dingo be žinios.
Taigi vokiečiai pasiekė greitą ir nedaug jėgų pareikalavusią pergalę. Kokios gi priežastys privertė Lenkiją taip greit sudėti ginklus?
Politinės priežastys. 1. Neįžvalgi užsienio politika. Lenkijos politikų trumparegiškumas. Jausdami vokiečių įsiveržimo galimybę lenkai nesiėmė jokių priemonių bei nesugebėjo duoti tinkamo atkirčio.
2. Lenkijos valdantieji sluoksniai neturėjo savo galutinės nuomonės (prisiminkime atvejį su visuotine mobilizacija tada lenkai veikė aktyviai konsultuojami Anglijos ir Prancūzijos vadovų).
3. Anglijos ir Prancūzijos pagalbos pervertinimas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Lenkijos valdžia tikėjosi, kad užpuolimo atveju, sąjungininkai ims aktyviai veikti Vakarų Europoje ir tuo privers Vokietiją kapituliuoti arba bent atitraukti didžiąją dalį pajėgų iš Lenkijos.
Pagal 1939m. Prancūzijos ir Lenkijos karinį susitarimą Prancūzija buvo įsipareigojusi trečią dieną po visuotinės mobilizacijos paskelbimo pradėti karo veiksmus prieš Vokietiją, o penkioliktą dieną pradėti puolimą pagrindinėmis pajėgomis. Prancūzija pranešė Lenkijos užsienio reikalų ministrui Bekui, kad prieš Vokietiją pasiųs nuo 35 iki 40 divizijų.
Tačiau trečiąją karo dieną Prancūzija ryžosi tik paskelbti karą Vokietijai, o penkioliktą dieną prancūzai ne tik kad nepradėjo generalinio puolimo, bet apskritai ėmėsi ruoštis ilgalaikiam poziciniam karui, prisidengiant Mažino linija.
Anglai išvis jokių veiksmų nesiėmė. Tik spalio 15d., kai kovos Lenkijoje jau buvo seniai pasibaigusios, jie pasiuntė į kontinentą viso labo 4 divizijas maždaug 158.000 karių.
4. Bendras Lenkijos atsilikimas palyginus su kitomis Europos valstybėmis.
Karinės bei operatyvinės taktinės priežastys. Šiuo atžvilgiu Lenkija buvo ypač silpna. Kariuomenės vadai neturėjo patirties, daugelis išvis nebuvo tinkami užimti tokius postus. Armija buvo blogai aprūpinta būtiniausia karine technika tankais, motorizuotomis priemonėmis, visų rūšių artilerija, ypatingai sunkiąja, ryšio priemonėmis, aviacija. Pavyzdžiui iš 800 lenkų lėktuvų tik apie 150 buvo naujausios konstrukcijos ir pilnai ginkluoti. Tuo tarpu vokiečių aviacija buvo parengta puikiai, o be to ir žymiai gausesnė (apie 2.800 lėktuvų). Apskritai paėmus jėgų santykis akivaizdžiai liudijo lenkų nenaudai: pėstininkų vokiečiai turėjo pusantro karto daugiau, artilerijos - 2,8 , prieštankinių pabūklų - 5,2 , tankų - 5,3 karto daugiau nei lenkai.5
Verta pažymėti ir tai, kad Lenkijos civiliai gyventojai nebuvo parengti ir nežinojo kaip elgtis oro pavojaus atveju, todėl nemažą dalį žuvusių sudaro oro antskrydžių aukos. Yra žinomi faktai, kad Luftwaffe pilotai tiesiog medžiodavo pavienius besislapstančius civilius.
Nebuvo pasirūpinta pakankama Lenkijos - Vokietijos sienos apsauga tai sudarė sąlygas greitam ir netikėtam užpuolimui, bei leido sparčiai judėti motorizuotiems hitlerininkų daliniams. Vermachto kariuomenė buvo nepalyginamai geriau apginkluota ir taktiškai pasirengusi.
Vermachto kariuomenė savo sudėtyje turėjo judrias ir toliašaudes kovos priemones, kaip antai naujausios konstrukcijos tankai ir lėktuvai. Tai leido greitai permesti savo pajėgas iš vieno fronto baro į kitą ir smogti sutelktinius kombinuotus smūgius į bet kurią lenkų kariuomenės grupuotę.
Svarbi buvo ir judriųjų vokiečių grupuočių sąveika su aviacija. Išnaudodami šią galimybę, vokiečiai pasiekė tai, kad lenkų daliniai, prie sienos, negalėjo organizuoti vientisos gynybinės linijos.
Veiksmingiausia priemonė prieš tokius veiksmus yra tanki priešlėktuvinė ir prieštankinė gynyba. Deja lenkai neturėjo nei to, nei to. Kovoje su priešo tankais ypatingą reikšmę turi ešeloninė gynyba, su specialiai įrengtais ugnies taškais. Svarbu, kad tokia gynyba būtų kuo gilesnė. Tada yra įmanoma likviduoti giliau įsiveržusias tankų grupes, bei atkirsti priešo pėstininkus nuo tankų. Bet Lenkijos kariuomenė pasirodė nesugebanti ir nepritaikyta organizuoti tokios gynybinės sistemos. Yra žinomi gan kurioziniai atvejai, kai lenkai prieš vokiečių tankus mesdavo kavalerijos dalinius.
Lenkai nepajėgė sustabdyti hitlerininkų motorizuotų mobiliųjų dalinių judėjimo. Ir šios grupės pridarė nemažai nuostolių. Sugebėdamos sparčiai judėti mobiliosios grupės pasirodydavo ten, kur jų būdavo mažiausiai tikimasi. Ilgainiui jos tapo išvis nesugaunamomis, juo labiau, kad lenkų motorizuotosios pajėgos buvo labai menkos.
Ypatingai kentėjo Lenkijos kariuomenė nuo aviacijos atakų. Aukų nebūtų tiek daug, jei lenkai būtų turėję tankesnę ir galingesnę priešlėktuvinę gynybą. Bet, kaip jau minėjau, vokiečių karinės oro pajėgos jau trečiąją karo dieną beveik visiškai neutralizavo lenkų aviaciją. Lenkijos kariuomenės daliniai, nebeturėdami ryšio su kitomis formuotėmis negalėdavo įspėti apie artėjantį oro pavojų ir patys tapdavo lengvu aviacijos taikiniu.
Vokietijos operatyviniame plane buvo numatytos konkrečios judėjimo kryptys ir tikslai. Tuo tarpu lenkai akivaizdžiai neįvertino puolimo pavojingumo ir priešo pajėgų skaičiaus ( žr. Lenkijos operatyvinis planas Zachód).
Taigi kaip matome priežasčių nemažai. Negalima sakyti, kad kuri nors iš jų buvo lemtinga. Klaidų padarė tiek Lenkijos vyriausybė, tiek ir kariuomenės vadovybė. Padarytų klaidų visuma ir lėmė tai, kad Lenkija pateko į nepavydėtiną padėtį ir pralaimėjo karą.
© 2000 Created by Rokas Pukinskas