SS DIVERSANTAI
1943 m. pavasarį tapo aišku, kad strateginę iniciatyvą galutinai perėmė sąjungininkai. Ieškodamas kelių kaip vėl perimti iniciatyvą į savo rankas Hitleris paskelbė totalinį karą.
Naujoms idėjoms įgyvendinti reikėjo naujų žmonių. Taip Vyriausiosios Reicho Saugumo tarnybos (Reichssiherheitshauptamt - RSHA) vadovu tapo SS Obergrupenfiureris (SS Generolas-leitenantas) Ernstas Kaltenbruneris (Ernst Kaltenbrunner). Šį aukštą postą jis užėmė po Reinhardo Heydricho (Reinhard Heydrich) nužudymo. Tapęs RSHA vadovu Kaltenbruneris valdyboje atliko keletą pakeitimų. RSHA IV-osios valdybos S skyriaus vadu buvo paskirtas SS Hauptšturmfiureris (SS kapitonas) Otas Skorcenis. Jis dalyvavo Austrijos anšliuse, jo vadovaujami diversiniai daliniai veikė Olandijoje, Jugoslavijoje, SSRS.
S skyriui buvo duotas nurodymas organizuoti diversinius aktus priešo įtakos zonose. Skorcenis turėjo apginkluoti ir nukreipti kalniečių gentis Irane, Indijoje ir Irake kovai prieš anglus. Paralyžuoti judėjimą Sueco kanalu, infiltruoti provokatorius į Jugoslavijos ir Prancūzijos partizanų būrius, sudeginti ar susprogdinti pagrindines Anglijos ar JAV karinės pramonės gamyklas, o taip pat sudaryti ir paruošti kovai penktąją koloną Argentinoje ir Brazilijoje. Organizuoti Raudonosios armijos štabų sprogdinimus, nužudyti pagrindinius partizanų vadus. SS diversantams buvo nurodyta skirti ypatingą dėmesį diversijoms prieš Uralo, Šiaurės Kazachstano, Vakarų Sibiro karinės pramonės rajonus, kurie buvo nepasiekiami vokiečių aviacijai. Reikėtų pridurti ir tai, kad planus nužudyti antifašisitinės koalicijos lyderius Staliną, Ruzveltą ir Čerčilį, ruošė taip pat O. Skorcenis ir jo vadovaujamas skyrius S. Lyderius buvo planuota nužudyti Teherane ir Kasablankoje.
Diversantams ruošti buvo sudaryti specialios paskirties kursai Oranienburg. Kursai vyko Friedentalio pilyje, netoli nuo Zaksenhauzeno miestelio. Kursų klausytojai atvykdavo į pilį tik tamsiu paros metu ir buvo apsirengę tik civiliai. Visi jie turėjo naujus vardus ir pavardes. Daugumą jų sudarė vokiečiai, tačiau buvo ir kitų šalių piliečių. Ir čia nebuvo jokio skirstymo į naujokus ar ne - visi diversantai būdavo patyrę savo srities specialistai - sulaužyti stuburą, nusmeigti peiliu taip, kad auka nė nerikteltų, jiems buvo juokų darbas.
Fridentalio pilyje jie kėlė savo kvalifikaciją pagal individualias programas, kurios buvo sudaromos konkrečiai operacijai. Tarp SS diversantų naudojamų techninių naujovių buvo plastikiniai sprogmenys, užnuodytos kulkos, nuo kurių pataikymo į bet kurią kūno vietą auka tuoj pat mirdavo, portatyviniai padegimo prietaisai: termosai, knygos ir t.t. Taip pat buvo naudojamas įrenginys, kuris padėdavo evakuoti žmogų nuo žemės lėktuvo pagalba. Šį įrenginį sudarė trapecijos formos karkasas sudarytas iš metalinių virpstų, tarp kurių dar buvo 4 metrų ilgio virvė. Pažeme skrendantis lėktuvas specialiu kabliu užkabindavo konstrukciją, kurios viduje tūnodavo pasislėpęs diversantas. (Vėliau šį įrenginį nusižiūrėjo amerikiečiai).
Prieš vykdydami užduotis visi diversantai būdavo supažindinami su SS reichsfiurerio H. Himlerio (Heinrich Himmler) direktyva: nė vienas žmogus iš RSHA S negali patekti į priešo rankas gyvas. Kiekvienas diversantas gaudavo ir po kelias kapsules greitai veikiančių nuodų, paprastai tai būdavo kalio cianidas, kad kritiškoje situacijoje galėtų išsigelbėti. Ir tikrai labai nedaug vokiečių agentų iš S skyriaus buvo paimti gyvi.
Be nuodų diversantai būdavo aprūpinami netikrai dokumentais ir pinigais. Karo metu RSHA VII-osios valdybos spaustuvėse buvo išspausdinta daugiau nei 350 milijonų angliškų svarų. Jie buvo pagaminti taip gerai, kad tik praėjus 10 metų po karo anglai sugebėjo išimti juos iš apyvartos. Beje, vokiečiai įdomiai tikrindavo klastotų dokumentų ir pinigų patikimumą: žmogui būdavo įduodamas padirbtas pasas ir nemaža suma pinigų. Jam būdavo liepiama įvažiuoti į Šveicariją. Tuo tarpu patys tikrintojai praneša Šveicarijos policijai, kad šis žmogus naudojasi netikru pasu ir pinigais. Policija areštuoja įtariamąjį ir patikrina pinigus bei pasą. Klastotė neaptinkama - bandymas pavyko.
Taigi pilnai aprūpinti SS diversantai ir teroristai tolimosios aviacijos ir povandeninių laivų pagalba pristatomi į bet kurią pasaulio vietą, kur jie pradeda veikti. Pavyzdžiui Tanganikoje (dab. Tanzanija) veikė grupė, kurią tesudarė 6 žmonės, vadovaujami Vimer-Lokreto (Wiemer-Lokrett). Jie užverbavo keletą dešimčių vietinių galvažudžių, gaudavo ginklus ir sprogmenis, kuriuos jiems parašiutais numesdavo vokiečių aviacija ir sėkmingai tęsė veiklą pusę metų.
Turbūt pati garsiausia S skyriaus operacija buvo suplanuota ir įvykdyta 1943 m. rugsėjo 12 d. - tai Italijos fašistų lyderio dučės Benito Musolinio pagrobimas. Po antifašistinio perversmo Italijoje Musolinis buvo suimtas ir patalpintas sunkiai prieinamame Gran Saso kalnų viešbutyje. Dučę saugojo 200 rinktinių karabinierių. Kadangi į viešbutį vedė tik vienas kalnų kelias, Skorcenis nutarė iššokti su parašiutais tiesiai prie viešbučio. Tiesa, pradžioje S skyriaus vadas galvojo apie galimybę paimti viešbutį šturmu, tačiau tam reikėjo užimti tą vienintelį ir gerai saugomą kelią, o to padaryti staigiai ir be triukšmo nebuvo įmanoma. Taigi buvo nutarta šokti iš lėktuvų. Tam tikslui Skorcenis panaudojo 12 krovininių sklandytuvų DFS 230. Kiekvienas toks sklandytuvas be piloto dar galėjo skraidinti 9 diversantus su pilna amunicija. Diversinę grupę sudarė 12 pilotų, 90 desantininkų-diversantų, 16 geriausių Fridentalio abiturientų, Skorcenis ir italų generolas Soletis - viso 120 žmonių.
Ir čia prasidėjo nesėkmės - kylant iš aerodromo du perkrauti sklandytuvai apsivertė, kelyje sudužo dar du skraidymo aparatai. Ir nors kaip skelbė vokiečių propaganda, operacija buvo įvykdyta be nuostolių, minėtų avarijų metu žuvo 31 diversantas ir 16 buvo sunkiai sužeisti. Visgi diversantams pavyko nepastebėtiems nusileisti - karabinieriai buvo užpulti iš pasalų, o dučė sėkmingai nuskraidintas į Vokietiją ir po to keletą mėnesių vadovavo taip vadinamai Italijos fašistų respublikai.
1944 m. Skorcenis, jau gavęs SS šturmbanfiurerio (SS majoras) laipsnį suformavo šešis naikintojų batalionus. Jie buvo sukurti siekiant vieno tikslo - vykdyti diversines ir provokacines operacijas prieš sąjungininkų šalių partizanus. Bet kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, Skorcenis gavo įsakymą užimti keletą tiltų per Maso upę, Lježo ir Namiuro srityse. Šios operacijos metu Skorcenio ardomosios komandos buvo perrengtos anglų ir amerikiečių uniformomis ir pasiųstos į sąjungininkų priekines linijas - žodžiu Skorcenio žmonės dirbo tą patį ka prieš keletą metų darė Brandenburg-800 diversantai.
Šiai operacijai buvo atrinkti tik tie diversantai, kurie nepriekaištingai kalbėjo angliškai. Iš belaisvių stovyklų atvežti amerikiečiai turėjo mokyti agentus anglų kalbos slengo ir net keiksmažodžių. Buvo paruošta ir trofėjinė anglų ir amerikiečių technika, nuo pistoletų ir kulkosvaidžių iki lengvųjų tankų, uniformos ir žinoma, dokumentai.
1944 m. gruodžio 14 d. Skorcenis pranešė trijų grupių vadams, kad pradedama operacija Der Blitz (Žaibas). Gruodžio 16 d., auštant, prasidėjo vokiečių kontrpuolimas, blogos oro sąlygos trukdė sąjungininkams panaudoti aviaciją. Vermachto tankai ir motorizuotosios SS dalys lengvai pralaužė anglų ir amerikiečių priešakines linijas, o užnugaryje jau ėmė veikti RSHA S skyriaus diversinės komandos. Sąjungininkų vadai buvo klaidinami fiktyviais įsakymais, diversantai ardė ryšio linijas, naikino ir perstatinėjo kelio ženklus, gadino ir minavo kelius, sprogdino ginklų sandėlius. Atsitiko taip, kad greitai anglai ir amerikiečiai jau nebegalėjo atskirti kur jų frontas, o kur užnugaris. Vokiečių diversantai per pirmąsias tris dienas sugebėjo sunaikinti apie 700 tankų, keletą tūkstančių automobilių. Gyvosios jėgos nuostoliai taip pat buvo milžiniški: paslaptingai nužudyta apie 10.000 sąjungininkų karių. Fronto linija pasislinko 30 kilometrų atgal.
Tačiau hitlerininkų puolimas Ardėnuose pamažu silpnėjo. Skorceniui pavaldi diversinė dalis neteko daugiau kaip dviejų trečdalių savo asmeninės sudėties. Operaciją Ardėnuose pradėjo apie tris tūkstančius Skorcenio diversantų, o atgal pargrįžo tik menkutė saujelė.
Tomis dienomis Friedentalio pilyje viešpatavo karštligiškas sujudimas. Vos spėjo atvykti iš Ardėnų sutriuškintų diversantų grupių likučiai, o visomis kryptimis jau važiavo nauji diversiniai daliniai. Pilnu pajėgumu dirbo techniniai skyriai, darę naujus suklastotus pažymėjimus, slaptų dokumentų ir agentų kartotekų mikrofilmus.
Tačiau žinios iš fronto nedžiugino: Skorceniui pavaldžios dalys prane?davo tik apie nuostolius.
1945-ųjų sausio mėn. paskutinę dieną Skorcenis gavo įsakyma Nr. 831: Naikintojų batalionams su visais turimais daliniais šiandien pat žygiuoti į Švetą prie Oderio ir sudaryti placdarmą į rytus nuo Oderio, pakankamai didelį, kad vėliau iš ten būtų galima pradėti naują puolimą. Reichsfiureris H. Himmleris, armijų grupės Wisla vadas.
Skorcenis sunerimo - vadinasi fronto linija eina jau 60 kilometrų nuo Berlyno. Skorcenis sukėlė ant kojų visus ką tik buvo įmanoma pakelti. Iš Friedentalio pilies jis pasiemė su savim naikintojų batalioną Centras. Noišterlice mūšiui ruošėsi 600 - asis parašiutininkų batalionas, taip pat buvęs Skorcenio žinioje. Buvo pasiruošta užtvindyti žemumas, susprogdinti visus tiltus. Tačiau ..... Jau kovo mėnesį Himmleris gauna žinutę iš Skorcenio, tokias žinutes gaudavo ir pats Skorcenis iš jam pavaldžių dalinių, - pozicijų išlaikyti neįmanoma...
© 2000 Created by Rokas Pukinskas