Aš Virgis. Turiu šeimą: žmoną ir tris dukreles. Turiu bičių pulkus, turiu viską, ko man šiuo metu reikia, bet turiu ir silpnybę eiliuoti. Mano lyrinis herojus leidžia sau žymiai daugiau nei aš pats sau leidžiu, todėl prašau nesmerkti manęs, neguosti žmonos dėl mano lyrinio herojaus paklydimų.
Apsimetam, o gal ir nesuprantam,
Kad vis giliau bedugnėn krentam,
Tik vis dar pučiamės, vaizduojam - kylam...
O iš tiesų, kaip batų padai dylam, dylam.
Keistas jausmas. Nepatenkintas gyvenimu, ir tiek. Ir sveikas, ir visko lyg ir užtenka, o laimės pojūčio nėra.
Vis žvelgiu į priekį, planuoju, dirbu, kartais nebematau ir to darbo prasmės, nes šią dieną lyg ir pražiopsau.
Jausmai. Ir tie, susipynę su proto pančiais, nebėra tikri jausmai. Už viską atsakingas, rimtas žmogus, kuriuo galima pasitikėti.
O velniop nemoku pasakyti. Dešimtys taisyklių prigalvota, kad gyventum kaip robotas ir nė vienos, kad pasijustum žmogum.
Pavydžiu žvejui, pramurksojusiam visą dieną dėl mažytės žuvelės vien savo malonumui, alpinistui, svaigstančiam nuo aukščio, mokytojui, išeinančiam į atostogas.
Pavydo jausmas - tai tikrai tikras. Pagaliau nors kažką tikro radau savyje.
/././././././././././
Šiame puslapyje:
Tos dienos liejas kaip šampanas...
Užauga dukros: greit bus panos,
O dar po metų, po kelių,
Tave pavers jos seneliu.
Tos dienos kaip saldainiai tirpsta...
Čia sveikas, čia nudiegia inkstą,
O po dešimtmečių; kelių,
Galbūt vežios vežimėliu.
Tos dienos kaip prisuktos lekia...
Kas žino, gal uždegs greit žvakę.
O dėl akimirkų kelių
Aš čia su savo juokeliu.
././././././././././././././././././././././././././././././././././././
Kas mokinių sukelto vėjo
Nebeištvėrė; tas išėjo.
Kas liko tas mokykloje paliko:
Vieni pražilo, o kiti prapliko.
Kas kirviais tapo rado ir kaladę,
Kas džiaugias savo vietą radę.
Reikėjo to ar nereikėjo
Kai kas už darbo ištekėjo.
Kitų vaikus į šviesą vedę,
Pamatė, kad savus praradę.
Kas liko...
\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/
Jauna - tik ką iš instituto,
>Ir lyg egzaminų nebūta.
Viena pati prieš klasę stoja
Ir niekas jai neasistuoja.
Gal tik kolegos spaudžia ranką,
O to tikrai pilnai užtenka,
Kad rankos kojos nevirpėtų,
Kad žodžiais mokiniai tikėtų...
Tai ne bausmė ir ne likimas,
Tai šitoks jos pasirinkimas:
Kalbėti iš širdies į širdį!
Kalbėti sienoms, kai tavęs negirdi.
_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_
Į mokyklą kelias veda
Tinginuką Špoką Tadą
Per išretintą pušyną,
(Kiek pušaičių jis nežino!)
Per lieptelį upeliuko
(Pavadinimo pritrūko).
Gal į dešinę ar kairę,
Turi ten įsmeigęs gairę,
Kaip nueit link autobuso...
Tik staiga jisai sukluso-
Tadas netgi išsižioja
Autobusas nuvažiuoja!
(Laikrodžio mat nepažįsta!)
Dėkui Tadui bent už ryžtą.
<><><><><><><><>
Kiek nuostabių žiedų
Miškuos, laukuos,
Ir kaip puiku - tarp jų
Aš su Tavim kalbuos.
Tarp žodžių įmantrių
Mintis kažkur yra.
Tik bijom paklausyt,
Ką pasakys tyla.
Nėra audros jausmų,
Nors dvelksmą jos jaučiu,
Bet kad atūš, nusiaubs,
Nebeturiu vilčių.
================
Pletkai
Ramiai gyveno jis,
Dulėjo, puvo
Nematė niekas,
Jo nebuvo.
Bet vos pakilo,
Būtų ėjęs
Nebūtą išnešiojo
Vėjas.
Pakėlė
Tartum burbulą
Išpūtęs
O kas tas burbulas? -
Tai muilo putos.
Kas jį matys
Ar šiaip arti dairysis,
Jam sprogus dar ilgai
Akis krapštysis.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Manęs jau per mažai
Dar atgaivint nors vieną žmogų:
Beliko tik keli lašai,
Išsidalinti nebemoku.
Manęs jau per mažai
Žibėt vaiskia žvaigžde lig ryto...
Kai laiškus šitokius rašai -
Supranta, kad žvaigždė nukrito.
Manęs jau per mažai
Pabaigti darbus iki galo.
Tad išeinu aš pats gražiai,
Kol neišvaro.