Tas gyvenimas šitoks trumputis:
Čia pavasaris, čia jau rugpjūtis.
Vos ateina skaičiuot derlių metas,
O, žiūrėk, giltinė žmogų vedas.
Neilgai tesidžiaugiam po saule.
Iš pasaulio - į kitą pasaulį...
Bet nelaukim puošniosios karietos
Pakovokime čia dar dėl vietos!
Kai gimstam,
Scenon mus įleidžia.
Ten augam, mokomės,
Ten žaidžiam, žeidžiam,
Be grimo keičiam savo veidą,
Supykstam baisiai ir atleidžiam.
Vienam dar vaiko vystyklėliai,
Kitam už baigtą rolę gėlės, gėlės.
- Kam Jį pasiėmei trumpiausiai rolei?
Su priekaištais į Režisierių
Sesės, broliai.
***
Atleisk. Įskaudinau, žinau.
Erškėčiais grįstas kelias tau.
Ir aš dar mesteliu tau jų...
Oi, gaila man akių gilių
Tiek išverktų, tiek išraudotų.
Jausmais gyvename - ne protu...
Nors ir skausmingu takučiu
Gyvent tave kviečiu.
Kviečiu.
Ant sienos laikrodis greičiau vis tiksi.
Sustosi toks ir pasiliksi.
Nuneš gražiai į amžinąją vietą,
Matys visi iškaltą ir išlietą...
Ir vėl gyvenimą mylėsi, tik pakeitęs rolę -
Į žolę.
Tegul visas mūsų gyvenimas būna kopimas į aukštą aukštą kalną, kurio viršūnę galėtume pasiekti tik žiloje senatvėje. Juk kopiant į kalną, visada gražiai atrodo tai, kas lieka pakalnėje, visada prieš akis yra tikslas - kalno viršūnė, visada kojomis, rankomis ir galva stengiesi užtikrinti, kad kiekvienas žingsnis būtų teisingas. O užkopę ant šio kalno, būdami senučiukai, ilgiau ar trumpiau pasidžiaugsime tuo, kas praeityje, apsvaigsime kaip jaunystėje nuo bučinio, ir tada jau bus nebaisu kristi...
Į kur išeina žmonės?
Ir kai išeis. Kas bus,
Jei takas šios kelionės
Gal net perdaug puošnus?
Išlydi. Nepavydi.
Tu skęsti tarp gėlių.
Ir dūdos
Negirdėti atodūsių gilių.
Ir žemele užbėrę,
Paliks tave Dievams,
Kurie palaistys gėlę,
Padės gyvent vaikams
Ir kur taip skuba žmonės?
Ir kai išeis. Kas bus?
Pats takas šios kelionės
Be galo nuostabus!
Ant Žemės daug
žmonių šviesių.
Ir eina jie
keliu tiesiu.
Tik jų nemato
ir negirdi,
net jei iškėlę
neštų širdį...
O ten -
aukštai
po kupolu,
be judesių staigių-
pusiausvyrą renkuos.
Savim tikiu!
Visi nuščiuvę:
net neploja,
lyg su manim
jie keltų koją...
Todėl
be apsaugos jokios
aš iš gyvenimo
juokiuos.
O mano kelias-
Tai tik lynas.
Jei kiek prošal,-
ir būsiu blynas.
Štai koks gyvenimas
suknistas.
O aš - tik jo
ekvilibristas.
Užsisvajojau
Tyla
Ir neramus laukimas...
Gal kas kas prieis, ramiai palies?
Mat nusibodo man šaukimas -
Tad laukiu moters - nebylės.
Kuri neverktų, nesiskųstų
Dėl menkniekių, be priežasties...
Kasdien išvirtų man kopūstų
Ir pasitiktų po pirties.
Tyla.
Kažkas jau petį glosto...
Žmona!
Svajoti greit baigiu.
Jos šiltas bučinys ant skruosto,
Ir einame miegot abu.
Klaida
Lietus pradėjo lyti
Prieš ketvirtą ryto.
Lyg perpiltas
Iš miego pabudau.
Migla už lango,
Medžiai nedažyti
Vaiduokliškai linguoja man.
Žiūriu, mąstau...
Į galvą mintys,
Tartum jachtos vėjy,
Atskrieja, šmėsteli -
Akimirka greita...
Ir taip gal valandą stovėjęs,
Jau supratau:
Esu kita -
Nueinanti karta.
Lietus nurimsta,
Tik pavienis lašas
Sudūžta garsiai -
Mat žemiau skarda.
Ir kad lyg šiol
Šliaužiau aš link miražų,
Ne taktika,
Lemtinga tai klaida.