Tiesa viena,
O kiek dėl jos kovota...
Ji atrasta - nedovanota,
Ji suprasta ir sunokinta,
Daug daug takų dėl jos numinta.
Prie jos net kartais prisikasta,
Dėl jos kardų daug prigaląsta...
O kai žmonėms sujaukia protą,
Visi už tiesą -
Išgalvotą...
Žmogus
Ramus
Lyg bičių kamuolys,
Taikus
Kaip miegantis karys,
Saldus
Kaip sapnas apie Ją,
Gražus
Kaip melduos lelija,
Stiprus
Kaip Stakliškių midus,
Gabus
Kaip tinginys klaikus,
Garsus
Kaip trenksmas iš dangaus,
Tylus,
Kol paslapties kas klaus.
Puikus
Kaip povas rytmety,
Kuklus
Kaip krūmas pagiry.
Žmogus...
Ir koks jis įdomus,
Net jeigu viso to
Perpus!
Pabandžius padėti
Nėra drąsos prisipažint, kad klysti:
Kalti draugai arba sunki vaikystė,
Dar kaltas tas gyvenimas sumaltas!
Tik pats nekaltas. Ne, nekaltas!
Esi dabar čia, tam dumblyne,
Kur kojos taką kruopščiai mynė.
Ir jei kas nors bandys padėt išbristi,
Esi teisus.
Nėra čia ko jiems lįsti!
Ėjau,
Gal bėgau?
Pavargau...
Širdis jau šaukia:
- Stok, žmogau!
Ramiau,
Tyliau,
Ne taip aukštai.
Neteiski jau
Labai griežtai,
Neteisink,
Nieko neužstok,
Kur kišti nosį pagalvok.
Subalansuoki, ką kramtai.
Ne tau jau svetimi kraštai!..
Niekam tavęs nebereikės,
Bet ir širdis nebeskaudės.
Esi šalia. Matau tave, girdžiu,
Bet tu nesukeli jokių minčių.
Nesusipynęs mūsų biolaukas
Ir sieja mus ne magistralė - plaukas.
Taip būna, nes kažkas dar miega,
Nes laukiam dar žiemos - jos sniego,
Pavasario, kaip viesulas veržlaus,
Kuris pagaus ir neš. Neklaus!
Kas geriau,
Ruduo, žiema,
O gal vasara marga?
Gal pavasaris, parodęs
Koks tas atbudimo grožis,
O gal vasaros maudynės
Ir rugių lauke gaudynės?
Gal ruduo, jo derliaus šventė,
Leidžianti metus gyventi?
Laiko ratas žeme riedąs
Atnešė šventes - Kalėdas.
Kas geriau begali būti!
- Rate, stabtelk nors truputi!
Kalėdos. Naujieji. Metas iš naujo pasverti ir surikiuoti dvasines vertybes, nors jos gal dešimtmetį stovėjo savo stabiliose padėtyse ir atrodė nepajudinamos.
Pagavau save bandantį prisijungti prie nepatenkintųjų minios ir bandysiu iš tos srovės išplaukti. Kam įrodinėti, kaip man blogai, jei taip nėra, kam vaidinti nemylimą, jei kartais nuo per didelės meilės pavargsti?
Į pačią aukščiausią vietą dedu šeimą. Žmona, dukros, tėvai, broliai, sesė. Darysiu viską, kad jų gyvenimas būtų šviesesnis.
Kiek žemiau aš pats, su savo poreikiais, norais.
Čia vieta kasdieniam ir reikalingam darbui - sielos ir kūno maitintojui.
Atleiskit man, draugai, bet jūsų tik kūno svoris didėja. Ant dvasinių vertybių svarstyklių to nesimato. Aš pasilieku teisę jūsų svarius argumentus atsverti jau minėtomis didesnį svorį įgavusiomis vertybėmis, nereaguoti į jūsų reikalavimus ar norus.
Čia vieta mano svajonėms. Jos besvorės. Jos geros, kol netampa realybe.
Kalėdos. Naujieji.
Vienas žingsnis
Ir daug abejonių,
Kiek pabudus iš savo klajonių...
Vienas žodis
Ir ilgas laukimas,
Nes toliau gali spręstis likimas!
Vienas žvilgsnis
Ir jausmas toks keistas -
Nei pririštas esi, nei paleistas.
Vienas pirštas
Ir draudžia, ir kviečia.
Vieną dieną
Ir pirštai paliečia.
Vienas metras,
Centimetras vienas...
Tu čia pat - už stiklinės tik sienos!
Kur aiškus rytojus - ROJUS.
Kur žmonės nusideda - PASAULIS prasideda.
Nėra blogai.
Gerai nėra.
Ir būtų nuotaika giedra,
Bet laikrodis greičiau vis tiksi,
Kad aš skubu gal tu supyksi,
Bet laukti jau nebegaliu
Ir plaukt jėgų nebeturiu
Jau skęstu prie gilių krantų
Ranka pasiekt galėtum tu
Bet aš į dugną jau grimztu!
Ranka...
Netikra!
Pakeliui į tikslą
Vėl kelkrašty kažkas aplenks
Ir garsiai garsiai nusižvengs...
O tam, kur garsiai ką tik plojo,
Nei ratų nebėra nei kojų.
...o noris bėgti nuo rudens.
Netikrą
Stato obeliską,
Nors gėlės grindinį gal puoš,
Bet tai manęs jau nebeguos.
Mylės vėl žmonės ir kovos
Be mano kauburio - kalvos.
Lieku vėl vienas
Su savim
Bandau ramiai kalbėt -
Nepykti,
Nedeginti aistros ugnim,
Numest į šalį painią lygtį,
Ir tai, kad su savim kalbu
Priimt kaip dovaną, kaip viltį,
Kad dar turiu savy jėgų
Ir bėgt, ir atsispirt, pakilti
Iš kasdienybės ir vargų,
Iš monotoniško slinkimo,
Darbų ir aibės pareigų,
Lyg laukčiau savo sunykimo.
Lieku vėl vienas su savim...
Atsikvepiu, trumpam sustoju...
Save pagaunu, kad mintim
Aš suplanavęs jau rytojų.
Sumaišė protą joms
Ar tai alus ar tortas -
Jos vakarą praleido
Mėtant kortas.
Ir kortos joms
Teisingos krito!
Ką aš žinau -
Gal burs lyg ryto?
Todėl visažines palieku
Be nuotaikų ir be svajonių.
Nebetikiu dabar jau niekuo
Net kuo tikėjau abejoju.
Ir kas, kad kortų
Visas šimtas?
Alaus nebėr
Ir aš vėl rimtas.
Pasibaigė...
Prabėgo metai.
Paliko aname krante,
Kur nebegrįši pėstute,
Kur gal jau niekad nenuplauksi,
Ir kur manęs jau nebelauksi,
Atia!
O kas toliau?
Žemyn nuo šlaito?
Bandyti likti viršuje
Ir suktis voverės rate?
Ar leistis į pasaulio kraštą
Ir nebetikrint savo pašto?
Atia!
O gal
Paimt alaus ar gero vyno
(Esi, gi, ne už vandenyno!)
Už irklų čiupti paslapčia?
Ar pilnatis bus ar delčia
Ištarti tyliai:
- Aš čia!
Daina,
Lopšinė ar rauda
Ar bliuzas, ar Virgelio kantri?
Ir negalvok "Kokia nauda?"
Jei visą išklausysi kantriai.
Te auga ūsai ir barzda
Kai vyrai kartų alų geria
O ta ateinanti karta
Iš jų belaukia tik
Senelio!
Kol pats vis augi -
Vis platyn!
Nedžiūsti,
Nereikalinga dar lazda,
Yra už ką dar žmonai skųsti.
Nėra blogai,
Gerai nėra.
O jei dar šnekint moki,
Tai dar ne svieto pabaiga
Tik barsčiai kiek šaltoki.
Kaip gerai,
Kai draugai
Dar tavęs neaplenkia!
Ir kai "sunkūs laikai"
Dar į kuprą nelenkia.
Kai džiaugies, kad vaikai
Kiek paaugo, užaugo,
Kai jauti - gyveni
Ir Kažkas tave saugo.
Kaip gerai,
Kad nelaimės
Artimųjų neliečia!
Kai esi reikalingas,
Kai užsukti dar kviečia
Ir kai noksta sode
Rajaus dar obuoliai,
Ir kai kvepia medum
Prie trobos aviliai.
Taip gerai,
Kad bijai
Pagalvoti kaip būna
Kada protas atšaldo
Ir sielą ir kūną!
Aš vėl ramus
Ir kiek pritingęs.
Esu ugnikalnis sustingęs,
Nors tiek jėgų manyje būtą,
Kad net suskaldęs Žemės plutą
Vis augau ir karščiu grūmojau,
Didžiausiu būti net galvojau...
Dabar pavasario bijau
Kaip blogo gando.
Mane jis tyliai griauna,
Ardo.