Rinkimai

 

Tiesa viena,

O kiek dėl jos kovota...

Ji atrasta - nedovanota,

Ji suprasta ir sunokinta,

Daug daug takų dėl jos numinta.

Prie jos net kartais prisikasta,

Dėl jos kardų daug prigaląsta...

O kai žmonėms sujaukia protą,

Visi už tiesą -

Išgalvotą...

 


Žmogus

 

Ramus

Lyg bičių kamuolys,

Taikus

Kaip miegantis karys,

Saldus

Kaip sapnas apie Ją,

Gražus 

Kaip melduos lelija,

Stiprus

Kaip Stakliškių midus,

Gabus

Kaip tinginys klaikus,

Garsus

Kaip trenksmas iš dangaus,

Tylus,

Kol paslapties kas klaus.

Puikus 

Kaip povas rytmety,

Kuklus 

Kaip krūmas pagiry.

Žmogus...

Ir koks jis įdomus,

Net jeigu viso to

Perpus!

 

Į pradžią


Pabandžius padėti

 

Nėra drąsos prisipažint, kad klysti:

Kalti draugai arba sunki vaikystė,

Dar kaltas tas gyvenimas sumaltas!

Tik pats nekaltas. Ne, nekaltas!

 

Esi dabar čia, tam dumblyne,

Kur kojos taką kruopščiai mynė.

Ir jei kas nors bandys padėt išbristi,

Esi teisus.

Nėra čia ko jiems lįsti!

 


Ėjau,

Gal bėgau?

Pavargau...

Širdis jau šaukia:

- Stok, žmogau!

Ramiau, 

Tyliau, 

Ne taip aukštai.

Neteiski jau 

Labai griežtai,

Neteisink,

Nieko neužstok,

Kur kišti nosį pagalvok.

Subalansuoki, ką  kramtai.

Ne tau jau svetimi kraštai!..

 

Niekam tavęs nebereikės,

Bet ir širdis nebeskaudės.

 


Esi šalia. Matau tave, girdžiu,

Bet tu nesukeli jokių minčių.

Nesusipynęs mūsų biolaukas

Ir sieja mus ne magistralė - plaukas.

 

Taip būna, nes kažkas dar miega,

Nes laukiam dar žiemos - jos sniego,

Pavasario, kaip viesulas veržlaus,

Kuris pagaus ir neš. Neklaus! 

 


Kas geriau,

Ruduo, žiema,

O gal vasara marga?

Gal pavasaris, parodęs

Koks tas atbudimo grožis,

O gal vasaros maudynės

Ir rugių lauke gaudynės?

Gal ruduo, jo derliaus šventė,

Leidžianti metus gyventi?

Laiko ratas žeme riedąs

Atnešė šventes - Kalėdas.

Kas geriau begali būti! 

- Rate, stabtelk nors truputi!

 Į puslapio pradžią


Kalėdos. Naujieji. Metas iš naujo pasverti ir surikiuoti dvasines vertybes, nors jos gal dešimtmetį stovėjo savo stabiliose padėtyse ir atrodė nepajudinamos.

Pagavau save bandantį prisijungti prie nepatenkintųjų minios ir bandysiu iš tos srovės išplaukti. Kam įrodinėti, kaip man blogai, jei taip nėra, kam vaidinti nemylimą, jei kartais nuo per didelės meilės pavargsti?

Į pačią aukščiausią vietą dedu šeimą. Žmona, dukros, tėvai, broliai, sesė. Darysiu viską, kad jų gyvenimas būtų šviesesnis.

Kiek žemiau aš pats, su savo poreikiais, norais.

Čia vieta kasdieniam ir reikalingam darbui - sielos ir kūno maitintojui.

Atleiskit man, draugai, bet jūsų tik kūno svoris didėja. Ant dvasinių vertybių svarstyklių to nesimato. Aš pasilieku teisę jūsų svarius argumentus atsverti jau minėtomis didesnį svorį įgavusiomis vertybėmis, nereaguoti į jūsų reikalavimus ar norus.

Čia vieta mano svajonėms. Jos besvorės. Jos geros, kol netampa realybe.

Kalėdos. Naujieji.

 

Į puslapio pradžią

 

Vienas žingsnis

Ir daug abejonių,

Kiek pabudus iš savo klajonių...

Vienas žodis

Ir ilgas laukimas,

Nes toliau gali spręstis likimas!

Vienas žvilgsnis

Ir jausmas toks keistas -

Nei pririštas esi, nei paleistas.

Vienas pirštas

Ir draudžia, ir kviečia.

Vieną dieną

Ir pirštai paliečia.

Vienas metras,

Centimetras vienas...

 

Tu čia pat - už stiklinės tik sienos!

 


Kur aiškus rytojus - ROJUS.

Kur žmonės nusideda - PASAULIS prasideda.

 


Nėra blogai.

Gerai nėra.

Ir būtų nuotaika giedra,

Bet laikrodis greičiau vis tiksi,

Kad aš skubu gal tu supyksi,

Bet laukti jau nebegaliu

Ir plaukt jėgų nebeturiu

Jau skęstu prie gilių krantų

Ranka pasiekt galėtum tu

Bet aš į dugną jau grimztu!

Ranka...


 

Netikra!

Pakeliui į tikslą

Vėl kelkrašty kažkas aplenks

Ir garsiai garsiai nusižvengs...

O tam, kur garsiai ką tik plojo,

Nei ratų nebėra nei kojų.

...o noris bėgti nuo rudens.

Netikrą

Stato obeliską,

Nors gėlės grindinį gal puoš,

Bet tai manęs jau nebeguos.

Mylės vėl žmonės ir kovos

Be mano kauburio - kalvos.

 


 

Lieku vėl vienas

Su savim

Bandau ramiai kalbėt -

Nepykti,

Nedeginti aistros ugnim,

Numest į šalį painią lygtį,

Ir tai, kad su savim kalbu

Priimt kaip dovaną, kaip viltį,

Kad dar turiu savy jėgų

Ir bėgt, ir atsispirt, pakilti

Iš kasdienybės ir vargų,

Iš monotoniško slinkimo,

Darbų ir aibės pareigų,

Lyg laukčiau savo sunykimo.

Lieku vėl vienas su savim...

Atsikvepiu, trumpam sustoju...

Save pagaunu, kad mintim

Aš suplanavęs jau rytojų.

 


Sumaišė protą joms

Ar tai alus ar tortas -

Jos vakarą praleido

Mėtant kortas.

Ir kortos joms

Teisingos krito!

Ką aš žinau -

Gal burs lyg ryto?

Todėl visažines palieku

Be nuotaikų ir be svajonių.

Nebetikiu dabar jau niekuo

Net kuo tikėjau abejoju.

Ir kas, kad kortų

Visas šimtas?

Alaus nebėr

Ir aš vėl rimtas.

 

Į puslapio pradžią


 

Pasibaigė...

Prabėgo metai.

Paliko aname krante,

Kur nebegrįši pėstute,

Kur gal jau niekad nenuplauksi,

Ir kur manęs jau nebelauksi,

Atia!

O kas toliau?

Žemyn nuo šlaito?

Bandyti likti viršuje

Ir suktis voverės rate?

Ar leistis į pasaulio kraštą

Ir nebetikrint savo pašto?

Atia!

O gal

Paimt alaus ar gero vyno

(Esi, gi, ne už vandenyno!)

Už irklų čiupti paslapčia?

Ar pilnatis bus ar delčia

Ištarti tyliai:

- Aš čia!

 


Daina,

Lopšinė ar rauda

Ar bliuzas, ar Virgelio kantri?

Ir negalvok "Kokia nauda?"

Jei visą išklausysi kantriai.

Te auga ūsai ir barzda

Kai vyrai kartų alų geria

O ta ateinanti karta

Iš jų belaukia tik

Senelio!

Kol pats vis augi - 

Vis platyn!

Nedžiūsti,

Nereikalinga dar lazda,

Yra už ką dar žmonai skųsti.

Nėra blogai,

Gerai nėra. 

O jei dar šnekint moki,

Tai dar ne svieto pabaiga

Tik barsčiai kiek šaltoki.

 

Į puslapio pradžią


Kaip gerai, 

Kai draugai

Dar tavęs neaplenkia!

Ir kai "sunkūs laikai"

Dar į kuprą nelenkia.

Kai džiaugies, kad vaikai

Kiek paaugo, užaugo,

Kai jauti - gyveni

Ir Kažkas tave saugo.

Kaip gerai,

Kad nelaimės

Artimųjų neliečia!

Kai esi reikalingas, 

Kai užsukti dar kviečia

Ir kai noksta sode

Rajaus dar obuoliai,

Ir kai kvepia medum

Prie trobos aviliai.

Taip gerai,

Kad bijai

Pagalvoti kaip būna

Kada protas atšaldo

Ir sielą ir kūną!

 

Į puslapio pradžią


Aš vėl ramus

Ir kiek pritingęs.

Esu ugnikalnis sustingęs,

Nors tiek jėgų manyje būtą,

Kad net suskaldęs Žemės plutą

Vis augau ir karščiu grūmojau,

Didžiausiu būti net galvojau...

 

Dabar pavasario bijau

Kaip blogo gando.

Mane jis tyliai griauna,

Ardo.

Į puslapio pradžią 

Į pradinį puslapį