Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

Girdėdami ir tardami Vydūno vardą dažniausiai galvojame apie filosofiją, lietuvybės gynimą vokiečių kolonizuotame krašte, savitus dramos kūrinius. Suvokiame, kad Vydūnas buvo reto šviesumo ir energijos žmogus, tačiau vargu ar pagalvojame, kad jo mokslas gali būti naudingas ir praktiniame, kasdieniniame gyvenime. Juk Vydūnas giliai žinojo ir žmogaus psichologiją, ir tai, kad siekiant dvasingumo, net, atrodytų, labai buitiški dalykai gali būti reikšmingi.

Panagrinėkime iš pradžių mąstytojo naudotą asmenybės modelį. Pagal jį žmoguje išsiskiria keturi lygiai, keturios gyvybės sritys arba gyvatos  - čia Vydūnas naudojo seną lietuvišką žoodį, reiškusį visokios gyvybės visumą sodyboje. Tai kūnas, jausmai-geismai, mintys ir dvasia-siela. Skirtingas savo asmens gyvatas žmogus pažįsta nevienodai: pavyzdžiui geriausiai žinomas yra minčių pasaulis, o kūno gyvenimas lieka neaiškus, paslaptingas. Turimos omenyje ne fiziologijos, biochemijos ar kitų mokslų žinios, o tai, kad mes patys nežinome kas konkrečiai vyksta kūne tuo ar kitu momentu: pavyzdžiui, kokie fermentai išskiriami skrandyje suvalgius obuolį, kokie hormonai yra mūsų kraujyje iš ryto, kokie vakare, kaip suvalgytas maistas galų gale perdirbamas į odą, nagus, plaukus, raumenis ir t.t. Mes nesuvokiame kaip tai vyksta, o tik galime sužinoti iš mokslo knygų.

Didžiąją dienos dalį mes galvojame apie įvairiausius gyvenimo reikalus, taigi sąmonės rate "gyvena" mintys. Dažnai jos būna susijusios su kokia nors nuotaika, kurią taip pat neretai įsisąmoniname ir sakome: šiandien mano nuotaika gera, šviesi arba bloga, apniukusi. Kartais sąmonės spinduliai apšviečia kūno reikalus - tada suvokiame alkį, troškulį, nuovargį ar norą pajudėti. Vydūnas, beje, pastebi, kad moterys dažniau ir tiksliau pajaučia kūno gyvenimą negu vyrai (gal todėl ir ilgiau gyvena?).

Dvasios-Sielos, kurią galima suprasti kaip asmenybės branduolį ar psichikos centrą, šviesa į sąmonę prasiskverbia gilesnio susimąstymo, aukštų jausmų patyrimo akimirkomis. Bet apie šią asmenybės sritį, jos reikšmę psichologijai kalbėsime kiek vėliau.

Vydūnas teigia, kad mūsų epochos žmogaus psichologija pasižymi vienu svarbiu ypatumu: sąmonės rate taip įsigali mintys ir jausmai, kad iš kūno kylantys impulsai, taip pat ir Dvasios-Sielos šviesa į sąmonę beveik nebeprasiveržia. Naudojant palyginimą, galima būtų pavaizduoti, kad minėti impulsai lyg atsimuša į tirštą jausmų-geismų-minčių kamuolį. Tačiau yra įprasta manyti, kad būtent kūnui mes skiriame labai daug dėmesio. Tad kaip čia yra iš tikrųjų? 

Norintiems paeksperimentuoti skaitytojams pasiūlysime truputį atsitraukti nuo teksto ir pamėginti suvokti kokius pojūčius savo kūne galima pajausti šiuo metu. Pabandėte? Tada imkitės antrosios eksperimento dalies: peržvelkite savo kūną nuosekliai. Patogiau įsitaisykite kėdėje, užsimerkite ir suvokite iš pradžių pojūčius savo pėdose, po to visose kojose, dubenyje ir pilve, ypatingai atidžiai pasiklausykite savo širdies, pasekite kvėpavimą, pajauskite nugaros, pečių ir sprando būseną, pojūčius galvoje, po to veide ir užmerktose akyse. Tai galima atlikti per 1 - 2 minutes.

Dabar palyginkite pirmojo ir antrojo bandymo rezultatus. Pirmuoju atveju buvo galima suprasti, kiek mes įsiklausome ir pagalvojame apie savo kūną "normaliai", įprastiniame dienos bėgyje - ir tai su sąlyga, kad kūno būsena mes pasidomime. O antrojo eksperimento rezultatai gali atskleisti visai iki šiol nepastebėtų arba tik neaiškiai jaustų pojūčių. Tai gali būti ir nežymūs skausmai, ir įtampa kuriose nors kūno dalyse, nuovargio jausmas, alkis ir pan. Kaipgi būtų galima vertinti šituos pojūčius? Matyt tai yra kūno kalba, žodžiai, kuriais jis kreipiasi į mūsų protą ko nors prašydamas: poilsio, gryno oro ar tinkamo valgio, sveikesnės kūno pozos. Tie žodžiai yra švelnūs, negarsiai tariami, ir jeigu mes į juos įsiklausytume, tai, tikriausiai, kūnui nereikėtų šaukti, įjungti pavojaus sireną - o tai stiprus skausmas, sumažėjęs darbingumas ar rimta liga dėl kurios jau einame pas gydytojus. Tad ar galima sakyti kad šiuolaikinis žmogus kūnui skiria daug dėmesio?

Pasak Vydūno, kūnas turi savo protą, kurį jis vadina ome arba instinktu. Būtent jo mes ir negirdime, kada sąmonė apsiriboja minčių-jausmų sritimi. Kūnas, būdamas labai tobulas biologinis aparatas, gerai žino ko jam reikia vienu ar kitu momentu. Pabandykime išvardinti bent dalį to, apie ką mūsų kūnas kalba: 

1. Apie tai, ar mums reikia dabar valgyti ar gerti, kokio maisto reikia ir kiek jo sunaudoti.

2. Ar tinkama kūnui padėtis, kurioje dabar esame, ar vertėtų ją pakeisti.

3. Ar dabar mums yra geriau dirbti, ar trumpai pailsėti, ir kokia poilsio forma yra geriausia.: minutę atsipalaiduoti, ar pavaikščioti po kambarį ar atlikti keletą mankštos judesių.

4. Ar grynas oras yra kambaryje ar reikėtų jį išvėdinti.

Matyt, gerai įsiklausius į kūno balsą, galima būtų išgirsti ir daugiau patarimų.

Galbūt kam nors kils abejonių ar praktiška yra tiek daug gilintis į kūno poreikius ir kokia iš to nauda psichologinei būsenai. Kad abejonių sumažėtų, pamėginkime įsivaizduoti kaip koks intensyviai net azartiškai besiruošiantis egzaminui studentas nutaria paklausyti ir įvykdyti kūno norus.

Jis galėtų, pavyzdžiui suvokti, kad sėdi labai susikūprinęs; išsitiesęs jis atpalaiduotų nereikalingą raumenų įtampą, sumažintų spaudimą saulės rezginiui ir galėtų pajausti didesnį proto blaivumą, tarsi toji užspausta energija iš kūno būtų nutekėjusi į smegenis. Kūno poza anaiptol nėra bereikšmė mūsų mąstymui ir jausmams, tik jos poveikis yra labai subtilus, tad reikia atidžiau tai pastebėti. Paprasčiausias testas: pabandykite suglebti, susikūprinti ir pagalvoti ką nors linksmo ir gero - vargu ar išeis. Kasdieniame gyvenime labai naudinga atkreipti dėmesį į tai, kaip mes sėdime. Dažnai iš to galima padaryti išvadą apie mūsų vidinę būseną: dėl ko nors susinervinę ar skubėdami sėdime ne visai atsirėmę, įsitempę, persikreipę, o prislėgtumą atspindi suglebimas, tįsojimas ant kėdės. Prisiminus ar pabandžius atsisėsti abiem būdais, galima suvokti, kad nė vienu, nė kitu atveju nėra jaučiama, tai, kas atsiranda atsisėdus patogiai, bet kartu tiesiai: tam tikras stabilumas, pusiausvyra. Vydūnas rašo, kad svarbiausia yra stabilumą pajausti visų pirma kūno rymojimo vietoje, savotiškame kūno centre, kuris yra simpatinių nervų rezginio srityje, maždaug ties bamba. Šioje vietoje "vykstant kūno laikysenai" - čia paties Vydūno išsireiškimas - atsiranda ir didesnis psichologinės pusiausvyros jausmas. Siūlome pabandyti.

Bet grįžkime prie mūsų studento. Ką dar jis galėtų pastebėti? Svarbi darbingumui yra kambaryje esančio oro kokybė. Ir ne tik darbingumui: teigiama kad kvapas išvis yra glaudžiai susijęs su energetine kiekvienos vietos oro verte, tad gali stipriai veikti mūsų vidinę būseną. Prisiminkime, kaip sunku išlaikyti žvalumą ir gerą nuotaiką tvankiame, nemalonių kvapų pridvisusiame kambaryje. Pasistengus būti atidesniam, galima pastebėti ir subtilesnių su oru kambaryje susijusių dalykų: pvz. kokį poveikį vidinei būsenai turi ruošiamo maisto kvapas, dujinės plytelės liepsna kambaryje, gėlių ar kvepalų aromatas ar pan. Mūsų studentui, kuriam nuo mokslo pavargo galva, Vydūnas patartų atsidaryti langą ir keletą kartų giliai įkvėpti gryno oro, išpučiant jį su atodūsiu ir akimirką kitą pabūnant iškvėpus. Galva "pašviežėja". Kaip ir gerai išvėdinus kambarį - Vydūnas rekomenduoja 2-3 kartus per dieną visiškai pakeisti kambarių orą. 

Studentas galėtų paklausti: ar ne geriau būtų išgerti kavos arba parūkyti? Vargu: išsitiesimas ir pasirąžymas, keletas mankštos judesių ir pakvėpavimas užtruktų tik 1-2 minutes, ir ne tik laikas svarbu. Atsakykime į klausimą: ar naudinga yra save... apvogti? O būtent tai daro ir kava: energija, kurios antplūdį jaučiame, išgėrę puodelį šio gėrimo, yra paimama iš paties organizmo atsargų. Ji sužėri tarsi šaltoji liepsnelė ir užgęsta, o tada vėl apima suglebimas, apsnūdimas. Jis praeina išgėrus dar puodelį, tačiau netrukus gali reikėti dar vieno. Natūralu, kad tokie blykstelėjimai sekina organizmą, o darbingumą gerokai sumažina. Beje, patys kavos augintojai, kai kurių Pietų Amerikos genčių žmonės, kavą geria tik vieną kart per dieną ir tik tam tikru laiku: tekant saulei.

O ką veikia mūsų studentas tekant saulei? Žinoma, jis miega. Tačiau pabudęs greičiausiai užsinori valgyti. Tada pažiūrėkime dabar į valgio įtaką mūsų gyvenimui - Vydūnas tam skiria nemaža dėmesio. Kad valgis turi įtakos sveikatai - visi žinome. Kad svarbu ne tik ką, bet ir kaip valgyti - tą žinome, bet retai kada imame domėn. O kad abu šie dalykai - produktų kokybė ir valgymo technika veikia mūsų psichologinę būseną - tai jau skamba neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime mūsų studentą: tarkime kad jis išalko ir pabandykime pavaizduoti, ką jis darytų, jeigu turėtų drąsos pasekti Vydūno rekomendacijomis ir elgtis ne taip, kaip visiems įprasta. Taigi jis jau virtuvėje, kur ant stalo padėta keletas valgių. Visų pirma, Vydūnas pataria stabtelėti akimirką ir pajausti kokio maisto šiuo metu labiausiai norisi. Galima pažiūrėti, net ir pauostyti - būtent taip "įsiklausydamas", jis galėtų išgirsti ką jam sako kūno instinktas, kuris labai gerai žino kokių medžiagų šiuo metu organizmui reikia labiausiai. Dažnai net geriau negu mokslininkas, siūlantis kuo tiksliausiai skaičiuoti kalorijas. Taip gali būti sprendžiama ir vaikų "nevalgymo" problema: duodama pasiimti ką nors iš keleto produktų (žinoma, atmetus saldumynus).

Šiame pasirinkime glūdi vienas svarbus dalykas. Reikia atskirti kūno norus nuo norų, kylančių iš jausmų-geismų srities. Pastarieji gali norėti būti patenkinti "dėl savęs pačių", tiesiog tam, kad patirtų malonumą. Žinoma, tikrųjų kūno poreikių patenkinimas irgi suteikia jausminį pasitenkinimą, tačiau geismingoji asmenybės dalis gali lyg užgrobti vadovavimą valgymui ir iškelti savo tikslus. Tai lengva suprasti prisimenant, kaipgi geismai būna patenkinami: persivalgant arba naudojant sveikatos nekuriančius produktus. Vaikams, be saiko norintiems saldumynų, apie tai sakoma alegoriškai: čia tik tavo akytės nori, o ne pilvelis. O mes patys, rimti suaugusieji, šią tiesą dažnai užmirštame...

Tad pasekime mūsų studentą toliau - jis pradeda valgyti. Kokios mintys galėtų būti jo galvoje? Apie neperskaitytus "bilietus" ir grėsmingą dėstytoją? Matyt, kad panašios. Vydūnas, o ir anksčiau gyvos lietuviškos tradicijos teigia, kad galvoti ne apie maistą valgant yra nuodėmė.  Ir ne tik todėl, kad galvojant apie kitką maistas nesukramtomas.

Svarbu yra tai, kad minčių energija padeda kūnui maistą geriau pasisavinti. Vydūnas rašo: jauskite kaip maistas jus maitina. Viena šiuolaikinės psichologijos krypčių siūlo valgant dėmesį nukreipti į pojūčius burnoje: jausti maisto formą, šilumą, kietumą, o svarbiausia - tiesiog įsigiliti į kramtomo maisto skonį. Fiziologija teigia, kad tokiu atveju išsiskiria skrandžio, kasos ir kepenų fermentų. Be to, yra laikoma, kad gerai pajaučiant skonį , per burną kaip reikiant priimama subtilesnė maisto energija, dar vadinama psichine energija, nors tai gal ir ne visai tikslus terminas. Pabandžius taip valgyti galima pastebėti, kad sotumo jausmas atsiranda gerokai greičiau negu neatidžiai valgant. Beje, toks valgymas yra patikimas vaistas nuo nutukimo.

Skaitytojai tegul atleidžia už tokį gilinimąsį į fiziologiją, tačiau aptariamas dalykas yra toks įprastas ir kartu toks reikšmingas mūsų kasdienio gyvenimo kokybei, kad norintiems pasiūlysime tuo įsitikinti praktiškai. Reikėtų paimti pusę obuolio ir toliau skaitant suvalgyti. Tada pagalvoti: kokia savijauta? Dažniausiai klausimas atrodo beprasmis: gal kiek pilnesnis pilvas ir tiek. Antrą obuolio pusę reikėtų pabandyti suvalgyti sąmoningai. Pabandykime maždaug pusę minutės pažiūrėti į šį vaisių: suvokite jo spalvą, formą, žievės blizgesį. Jei tai nesuvytęs obuolys, galbūt jūs pastebėsite, kad jame yra kažkokio gaivumo, šviežumo. Padėkite šalia kokį nors negyvą daiktą, tarkime, degtukų dėžutę ar žadintuvą, ir pajauskite kuo skiriasi to daikto ir obuolio įspūdis. Tai įvertinę neskubėdami atsikąskite, įsiklausydami į gyvybingo vaisiaus minkštimo traškesį, pajauskite jo temperatūrą, kietumą ar minkštumą, o svarbiausia - skonį. Pasigilinkite kaip tas skonis jus veikia - juk nėra tušti tokie lietuviški pasakymai kaip "nuo rūgšties atsigavo širdis" arba "apsalo širdis" ir pan... Ar tik pilnesnis pilvas galėtų būti šitaip suvalgyto obuolio pusės "efektas"?

Vargu. Nesunku pajausti, kad vaisiaus šviežumas ir gaivumas bent iš dalies pereina į kūno ir svarbiausia psichologinę būseną: daugiau gaivumo ir energijos!

Visa tai skaitant, be abejo, kyla klausimas, ar verta eikvoti tiek laiko tokiam elementariam dalykui, o kita vertus, ar kiekvienas valgis darys tokį pat poveikį kaip vaisiai. Atsakymą į pastarąją klausimo dalį galima rasti Vydūno knygos "Sveikata, Jaunumas, Grožė" skyriuje apie mitybą: daugiausia naudos organizmui teikia "gyvi" produktai: vaisiai, daržovės, grūdai, riešutai ir pan. Mėsa, pasak Vydūno, gyvybės neturinti ir todėl organizmui nereikalinga. Tačiau jis nesiūlo staiga liautis ją valgius: prie sveikesnio maisto reikia pereiti palaipsniui. O laiko tokiam atidžiam pavalgymui, be abejo, reikia daug. Bet nelabai žymiai. Jis neabejotinai susigrąžinamas, kadangi taip pavalgęs žmogus jaučiasi ne apsnūdęs ir ištižęs, o sustiprėjęs. Reikėtų tik dar pridurti, kad "vydūniškai" valgyti irgi galima išmokti tik palaipsniui - dėmesį valdyti nėra lengva. Kodėl? Matyt todėl, kad neramių minčių-jausmų audra žmoguje verčia nuolat suktis tame rate, lyg darkart ir darkart žiūrėti tą patį kino filmą, kuriame rodomi arba praėję nemalonūs įvykiai, arba tokie patys būsimi. Medicina pripažįsta, kad viena iš nutukimo priežasčių yra pastovus lėtinis stresas: žmogus, norėdamas pabėgti nuo nemalonių nuotaikų, pasineria į valgymą. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Taigi, neramūs jausmai tokioje situacijoje verčia žmogų nepaisyti kūno reikalavimų, konkrečiu atveju - pailsėti nuo valgymo.

Reikia pasakyti, kad Vydūno siūlomas kūno ir jausmų-geismų gyvatų atskyrimas į dvi sąveikaujančias, tačiau ir turinčias tam tikrą "suverenitetą" asmenybės dalis, yra iš pirmo žvilgsnio paprastas, tačiau labai subtilus dalykas. Taip aprašydamas žmogų, mąstytojas rėmėsi vienais iš giliausių žmonijos išminties šaltinių - senąja indų filosofija. Tuo tarpu kai kurios psichologijos teorijos - ir ypač Froido psichoanalizė - neskiria to "ko nori akys", nuo to, "ko reikia pilvui". Tokiu atveju bet kuris žmogaus įsigeidimas laikomas vos ne šventu kūno poreikiu, taigi nepatenkinti jį esą tiesiog pavojinga: vargšas kūnas gali net susirgti! Šis rūpestingas perspėjimas ypač buvo pabrėžiamas seksualinėje srityje. Vydūnas sutinka, kad žmogaus kūnas, tarpe kitų, turi ir seksualinių poreikių. Tačiau kūno poreikiai nėra įkyrūs, jie paklūsta, nusileidžia žmogaus valiai.  Žmogaus valiai priešinasi tiktai geiduliai-aistros. Taip rašo Vydūnas. Ir toliau: "Geiduliai-aistros nėra iš prigimties galingos (...) Jos stiprėja kada žmogus jas maitina savo dėmesiu".

Tai įdomu: dėmesys yra energija, lyg oras, kuris pripučia vieną ar kitą dalyką mūsų sąmonėje. Susidomėjau detektyvo vyksmu televizoriaus ekrane - ir šis dalykas lyg guminis žaisliukas išsipūtė, užėmė mano mintis, jausmus, išstūmė visa kita. Bet jei turėjau kitų reikalų ir prie ekrano neprisėdau, tas filmas manęs labai ir nejaudina, yra tik nedidelis "žaislelis" mano sąmonėje: aš tik girdžiu, kad kažkas žiūri detektyvą.

Lygiai taip pat yra ir su aptariamuoju seksualiniu, arba, kaip Vydūnas rašo  - gimties poreikiu. Mintys, įsivaizdavimmai, knygų ir specialių filmų žiūrėlimas "pripučia" geidulį ir tada jis gali atkakliai reikalauti patenkinimo. O juk paties kūno poreikis niekada nebūna toks atkaklus, ir jeigu dėl gyvenimo aplinkybių ar kitokių priežasčių negali būti patenkintas, jis nesunkiai nusileidžia žmogaus valiai. Ligos nekyla, o kūno energija tada sunaudojama kitiems dalykams, fizinei bei protinei veiklai, kūrybai. Vienas įžymus mūsų tautos žmogus rašė, kad ir jis buvęs jaunas, tačiau nebuvę laiko apie dailiąją lytį galvoti. Tada ir kovoti nereikia. Vydūnas atkreipia į tai dėmesį: "Ir visai netinka su jais kovoti, jiems neleist vyrauti. Kovodami mes į juos žiūrime ir tuo savo žvilgsniu juos penime. Geiduliai pranyksta savaime, kai jais nesidomima."

Pagrindinis puslapis

Vydūno filosofiniai apmąstymai