ISMANYTI
IR TIKĖTI
Yra tai du dalyku, kuriuodu, kaip dažnai sakoma,
viens antram priešinasi. Bet išmanymas laikomas svarbiu, tikėjimas - menku.
Su pasididžiavimu tūli net sako, būk tikėjimo laikas esas praėjęs.
Išaušęs dabar proto metas. Ir taip žmonės stengiasi visa išmanyti,
visa suprasti.
Bet, pradedant mėginti, kas yra išmanymas, supratimas, o kas - tikėjimas,
pasirodo, kad labai nelengva tai pasakyti. O taipo jau sunku ir tikrą žodį
apie tai suprasti.
Aiškindami išmanymą, gal trumpai pasakytume: mes
esame dalyką išmanę, jį prisunkę savo sąmone, tai esti
dalykas yra pasidaręs žinomu mūsų sąmonės turiniu.
Bet,
žiūrint į kraštutinius skirtumus, galima dvejopą būtį
pastebėti: turinys yra pajungęs sąmonę arba antraip:
Šis dvejopumas tūliems visai nėra žinomas. Dargi nė tai
nemato tūli, kad pasaulis su savo gyvenimu yra tiek mūsų sąmonės,
mūsų dvasios turinys, kiek mes apskritai sąmoningi. Paprastai
tikima, pasaulis sau atskiras gyvena, o kiekvienas žmogus — vėl sau.
Kad visas mūsų pasauSis nėra kita kas, kaip tik sąmonių
susipynimas, tai vos šviesiausios sielos temato.
Taip jau pagrindiniame savo padėties ir pasaulio
supratime yra daug tikėjimo. Ir kas tasai yra, iš to aiškėja. Būtent
žmogus nemąsto, nesvarsto, jo samonė nešviečia, nėra
veikli, vien užleidžia, kad kas jai tektų, nesiima pati
Tokį tai dvasinį pasielgimą vadiname tikėti,
tai esti dalyką teisybe laikyti pagal tai, kaip jis veikia mūsų
numanymą be jokio pačių aktingumo, be jokio atsargumo, jokios
atodairos.
Yra tai ypatinga tikėjimo rūšis. Tą reikia
jau dabar pasakyti. Ji labai plačiai paplitusi. Ji ypačiai čia
apsireiškia, kur mes kalbame apie supratimą.
Jau mažas vaikas nori visa ką suprasti. Ir jauniejie
eina mokslus su tuo pačiu tikslu. Mokslai jiems teikiami tūlose šalyse
jau bcveik be saiko. Sakoma, žmonės šviečiami. Kala į atmintį,
kiek tik laikas ir jėgos išneša.
Bet ką tai reiškia, tik vienam antram tėra aišku.
Sako tūli dalyką supratę, o iš tikrųjų vien tiki jįjį
supratę. Imkime paveiksla! Mes susipažįstame su augmenija. Atskiriame įvairias augmenų rūšis. Ir išmokstame pavardyti
kiekvieną augmenį, kurį tik atrandame. Toliau tad ir sužinome, kaip
atsitinka augimas, kad iš sėklos auga diegas, lukštas, stiebas, lapai,
žiedai, ir kaip čia randasi nauja sėkla ir t. t. Pagal tai tad ir
gyvulių bei žmogaus atsiradimą pasiaiškiname.
Ir tad sakome supratę esą ne vien, kaip
atsitinka augimas, bet ir tai, kas jis yra. O tikrai imant, to mes nežinome
ir neišmanome. Tenkinamės tuo, ką matome. Ir tikime, tai esą
visa. Nenumanyta lieka, kas augimas savo reikšmėje yra. Paprastuoju mokslu
dargi esame aklinami tam. Susikaupdami visokių žinių, randame, kad
visa paprasta. Mat matome kartotinai, kaip toks augimas atsitinka—iš tikrųjų
to nė nematome,—ir, rodos, čia nieko nuostabaus.— Mes tikime.
Berods mokslininkai pagaliau pastebėjo, kad minėtu
mokslu dalykas dar nepabaigtas. Todėl geriau įsižiūrėjo
į augmenį. Ištyrė, kaip sultys kyla stiebeliuose, kaip lapuose
saulės šviesa ir oro elementai veikia, kaip tokiu būdu materialas
sukraujamas ir taisomas augmeniui augti ir
Bet vieni antri tuo tačiau nesitenkina. Numanė
jie, kad visa, kas lig šiol sužinota, dar neaiškina paties augimo jėgų
ir jų veikimų. Ir vėl jie tyrinėjo ir surado santykius tarp
sėklos, tarp diego ir žemės bei saulės šilumos ir šviesos. Ir
dabar, rodės, visa aišku. Dabar jau tikrai nebeliko, kuo stebėties.
Taip vėl tikima.
Bet vėl kiti ir tuo nesitenkino. Jiems žymu buvo,
kodėl ne bet koks krislelis lygiu būdu didėja po tomis pačiomis
sąlygomis, kad tiktai sėkla taip apsireiškia, o kad tą sėkla
niekas negali pasidirbti, nors visa sužinota, iš ko ji susideda, o toliau
tad, kodėl viena sėkla, nors įdėta į tą pačią
žemę, išleidžia tokį diegą, stiebelį ir t. t, kita kitokį.
Stebėjosi tokie mokslininkai ir ieškojo tos jėgos, kuri visa tai
vykina. Tūli sakė suradę. Bet netrukus pasirodė, kad
vien tikėję suradę. Nebuvo prieita augimo priežastis. Ir
beliko jiems tuo stebėties. Nebuvo visa paprasta ir todėl
nesuprantama, neišmanoma.
Jiems supratimas ypatingą dalyką reiškia, ko
kiti nenumano. Žmonės paprastai tiki ką supratę, kuomet naują
dalyką gali su pažįstamu sulyginti ir panašumo atrasti. Filosofas
Kantas kalba apie patyrimo analogą. Senas, visiems žinomas dalykas,
rodos, yra ir suprastas. Ir naują su juo
sustačius, tasai taipgi rodosi suprantamas. O to nėra nei atsižvelgiant
į seną, nei į naują dalyką. Mat vis ir vis tik tikima. Nieko nėra
kito, kaip pripratimo. Gamtos, gyvybės dalykus negalima protu paaiškinti,
tik vien patirti.
Bet mūsų laiku žmonės tiki. O geriau į juos įsižiūrint,
pasirodo, kad lengviau tiki negu kitais laikais. Žymu tai ypačiai tuomet,
kad skelbiama, esąs surastas naujas vaistas ligonims gydyti. Tuomet žmonės
geidžia tų vaistų, tarsi juose būtų išganymas. Tik
atsiminkime visų tų vaistų, kurie žmonėms įtreiškiami
ir įskiepijami. Visi jie tik apteršia žmogaus kraują. Bet žmonės
tiki ir kaipsta, nyksta ir miršta tikėdami.
O
ne vien vargšai nežinėliai, bet ir ,,aukštus" mokslus išėjusiejie.
Kiek juose yra ginčų dėl tokių dalykų! Ir kaip greit
tokie, kaip ir aš, apšaukiami nežinėliais, kadangi netiki tais niekais. Bet po laiko tik apsireiškia, kad per daug tikėta.
Tie vaistai buvo niekai. Tik sunku tam tai suprasti, kurs nemato gyvenimo
pagrindo.
Vėlgi suradimai, kas tai gyvybė! Tūli
mokslininkai su tikru pasididžiavimu skelbė, būk gali gyvajį
baltymą, reiškia, gyvą dalyka, chemės vamzdelyje padaryti. O
pasirodė, kad tas jų pasididžiavimas buvęs visai naivus tikėjimas.
Pavidalo panašumo jiems jau užteko, kad tikėjo dalyko esmę priėję.
Gyvybės apsireiškimams reikalingas kitas pagrindas kaip chemei, kuri dirba
su elementais, o fizikai, kuri galutinai darbą turi su atomais ir
elektronais.
Toliau vėl ilgai buvo tikima, būk žmogaus
dvasios ir sielos gyvybė, jo minčių ir jausmų-geismų
gyvenimas esąs niekas kitas, kaip ypatinga materės būtis arba net
vien ypatingas smegenų judėjimas. Dargi šiandien yra žmonių su
neva mokslu, kurie tai tiki. O garsiejie mokslininkai jau pirm keturių dešimčių
metų parodė, kad tai niekis, kad ūpų-geismų gyvenimas
ir kitos dvasinės žmogaus gyvybės sritys negali pasidaryti iš kūno
arba kūno judėjimo.
Ir aišku gana, kad kiekvienas protingas žmogus tai
numanyti galėtų. Mat visa, ką mes patiriame, atsitinka sąmonėje.
Ji yra saulės šviesa, kurioje visi daiktai matomi. Kas drįstų
sakyti, kad jie gimsta iš šviesos? O kas, kad šviesa pasidaro iš daiktų?
Sąmonė yra dvasios-sielos apsireiškimas. Bet žmonės nesinaudoja
protu. Lengviau yra tikėti. Sakoma, kad kartą kur nors mokslininkai
bandę pasiaiškinti, kaip tai atsitinka, kad saulė dienoj šviečia.
Po ilgo mastymo vienas jųjų spėjęs, bau tik nebus taip, kad
diena prasideda saulei užtekant... Kiti, tuo tuojau tikėti nenorėję,
iš lengvo pripratę prie naujos pažiūros.
Taip ir sęmonė, ir dvasia-siela nesiranda,
kadangi mes kūną turime, bet antraip. Todėl aišku, kame daugiau tikėjimo,
ar kad kas sako sielą pasidarančią iš kūno arba kad sakoma,
jinai pareinanti iš Dievo? Bet tyčia prisižinome, kad mums aišku, jog
labai sunku pasakyti, kas Dievas yra. Vis dėlto daugiau teisybės tame,
kad matoma dvasią-sielą paeinant ir iš nežinomojo Dievo kaip iš kūno.
Kad mūsų proto laiku galėjo įsigyventi
toks aklas tikėjimas, nesunku suprasti. Per daug viso ko sužinota. Mūsų
laikų žmonės to viso aprėpti negali. Samonės turinys per
sunkus sąmonei. Bet ant greitųjų, rodos, visa aišku ir įleidžiama
į sąmonę. Ir išeina, kad tai daroma su aklu tikėjimu.
O
atsitinka tai ne tik prastiems žmonėms, bet patiems mokslininkams,
net visai atsargiems. Todėl nėra nuostabu, kad dar po 50 metų
prasti žmonės kartoja, kas tuokart buvo, neapsižiūrėjus mokslu
skelbta. Yra tai dalykai, kurie šiandien dažnai vadinami materializmo
prietarais.
Bet, be šito tikėjimo, yra ir dar kitas. Jis nėra
plačiai žinomas. Ir todėl dažnai sukeičiamas su akluoju.
Prasideda jis po pilno dalyko supratimo. Ir reiškia visai kita ką kaip
sutikimą su bet kokia žinia. Šitas kitas, naujas tikėjimas yra aukštesnė,
šviesesnė žmogaus sielos būtis. Visa žmogaus asmenybė su juo
įgyja tarsi kita pagrindą. Šis tikėjimas yra dvasinės sielos
gyvybės, yra jos šviesos sukilimas. Į žmogaus gyvybę atplūsta
iš esaties gelmių naujos galios. Sukyla jam tarsi kita išmintis, kita
valia, kita meilė ir naujas teisingumas.
Ir tokiu tikėjimu gyvas žmogus stovi prieš visą
pasaulį ir visą visumą kitaip negu kiti žmonės. Jam visa
atrodo didžiai nuostabu. Jis mato, kaip ir menkuose dalykuose, paprastuose
atsitikimuose apsireiškia galios, kurių versmė ir reikšmė nėra
prieinama protui.
Kaip diegai dygsta, lapai ir žiedai sprogsta, kaip gyviai iš gyvių gaminasi, žmonės iš žmonių, yra jam be galo
turiningi reiškiniai. O žmogaus dvasios ir sielos prasitarimai yra jam
apsakymai neaprėpiamos pilnybės.
Kiek jis apie visa tai žino, nedaug tereiškia, nors jis
visą mūsų dienų mokslą būtų įsitiekęs.
Daug daugiau jau atsiveria jam, kuomet jis pradeda gyvenimo nuostabumą
patirti. Tuomet jau ir aušta jo asmenybėje ta sielos būtis, kuri yra
tikėjimas. Ir tam įsigalėjus, atsiveria žmogaus sielai visos
esties gelmės, prasiskleidžia jam visumos turtai. Ir džiaugsmo, ir
nusistebėjimo nėra galo nei krašto.
Su tikėjimu žmogus žengia į visumos gilybes! Jų
gausumą jis patiria. Nedaug tad jam reiškia paprastiejie patyrimai. Ir
nedaug, kaip juos mokslas supranta ar nesupranta ir skelbia. Su savo tikėjimu
žmogus pasiekia daiktų ir viso pasaulio esmę. Šis jo tikėjimas
yra jo esmės brendimas ir jos susitikimas su visumos esme.
Taip tai išmanymas ir tikėjimas nėra viens antram priešingi. Abu pakaitomis tarnauja žmogaus pakilimui. Abu tarsi laiptais veda žmogų aukštyn, kol pagaliau abu nesusilieja į vieną regėjimą. Ir žmogus yra pasiekęs tobulybę.