Pokalbis su Picasso.
Su savo tapyba elgiuosi taip, kaip elgiuosi su daiktais. Tapau langą taip, kaip pro jį žiūriu. Jei atviras langas mano paveiksle atrodo nekaip, uždarau jį ir užtraukiu užuolaidą, kaip padaryčiau būdamas kambaryje.
Reikia bendrauti su tapyba taip, kaip bendrauji gyvenime, tiesiogiai.
Menininkas yra iš visur suplaukiančių emocijų rezervuaras: iš dangaus, iš žemės, iš popieriaus skiautės, iš praeinančios pro šalį figūros, iš voratinklio. Todėl nereikia skirti vienų daiktų nuo kitų.
Vaikštinėju Fontenblo miške. Susergu ten žalios spalvos nevirškinimu. Man reikia atsikratyti šio pojūčio, išlieti jį drobėjė. Joje dominuoja žalia spalva. Tapytojas tapo paveikslus spiriamas neatidėliotino poreikio atsikratyti savo pujūčių ir vizijų. O žmonės juos pričiumpa, kad bent kiek prisidengtų savo nuogumą.
Visi nori suprasti tapybą. Kodėl niekas nesistengia suprasti paukščių giesmės? [...] Svarbiausia suprasti tai, kad menininkas kuria iš būtinybės, kad jie irgi menka pasaulio dalelė, kuriai nereiskie teikti daugiau reikšmės nei daugeliui gamtos reiškinių, kurie mus žavi, bet kurių mes neaiškiname.
Tie, kas stengiasi paaiškinti paveikslą, dažniausiai nueina klaidingu keliu. Gertrude Stein prieš kurį laiką man pareiškė esanti labai patenkinta, kad pagaliau suprato, ką vaizduoja mano paveikslas: tris muzikantus. O tia buvo natiurmortas!
[Picasso. Išminčius ir beprotis - by marie-laure bernadac & paule du bouchet]
klaidžiojimui: matisse feat. picasso
------------------------------------
futurizmas [Tommaso Marinetti]
minia mieste [Elias Canetti]