Istorijos lapus atvertus                 Jurkšaitytė Birutė                     "Pergalė", 1974 m. vasario 21,23 d. Lietuvos žemė paženklinta kapų kauburėliais ir pilkšvo granito paminklais, primenančiais narsius tarybinių karių ir partizanų žygdarbius Didžiojo Tėvynės karo metais. Tuo rūsčiu laikmečiu hitlerininkai vien Vilkaviškio rajono teritorijoje  išžudė 16 000 žmonių, daug ištrėmė darbams į Vokietiją. Už tai, kad mes šiandien laimingai gyvename, karo frontuose, partizanų būriuose ir junginiuose petys į petį pergalę kalė rusai ir ukrainiečiai, lietuviai ir baltarusiai, latviai ir gruzinai, estai ir armėnai, visos Tarybų Sąjungos tautos. Negalime pamiršti tų, kurie pirmieji pasitiko klastingą fašistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimą ir jau pirmosiomis karo dienomis žuvo narsiųjų mirtimi. Tai tarybiniai pasieniečiai, gynusieji mūsų brangiosios Tėvynės sienas. Šitokiais žodžiais Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkai pradeda pasakojimą apie tarybinių pasieniečių žygdarbius 1941m. karo pradžioje. Kraštotyrininkams pavyko surasti gyvų tų dienų liudininkų miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose, pavyko sužinoti kai kurių pasieniečių ir jų šeimų likimus. Į  jaunųjų pėdsekių rankas pateko daug įdomių nuotraukų ir žuvusiųjų pasieniečių artimųjų adresai. Remdamiesi Vištyčio kraštotyrininkų medžiaga, papasakosime apie bebaimius kovotojus ir jų šeimas. Varvarai ir Nikolajui patiko šis ramus miestelis, vadinamas tokiu skambiu vardu. Mėgdavo juodu pasivaikščioti ramaus ežero pakrantėmis, atsisveikinti lig ryto juos palydinčia saule. Bet tą vakarą 19-metė Varia dar nežinojo, kad ne tik rytoj, bet nei poryt, nei užporyt, niekada nesvajos apie ateitį. O šaunusis Vania niekada nepamatys savo sūnaus ir šis niekada nebus pakylėtas ant tvirtų savo tėvo rankų. O jei būtų kas ir sakęs Variai, kad Ivanas išeina ne tik iš namų vienai nakčiai, bet ir iš gyvenimo, ji vis tiek nebūtų patikėjusi. Juodu per daug buvo jauni ir perdaug tikėjo savąja laime. Ivanas Dergunovas, padalinio politvadovas, skubėdamas tarnybon net neatsisveikino žmonos - tokia trumpa birželio naktis, o rytoj vėl sekmadienis, visą dieną galės žavėtis šiuo Lietuvos kampeliu. Paryčiais Varią pažadino perkūno griausmas, bet geriau įsiklausiusi perprato, kad garsas duslesnis ir trumpesnis. Snaudulį išvaikė triukšmas. Į buto, kuriame gyveno padalinio viršininkas Nikolajus Braiko, duris kažkas pasibeldė. Varvara teišgirdo vieną žodį: "Karas". Matė, kai Braiko sėdęs ant arklio nušuoliavo keliu. Varia vienmarškinė atbėgo pas vyro draugo žmoną Eugeniją Braiko, kuri jau ramino nubudusi vienmetį savo sūnų Vladiką. Moterys krūpčiojo nuo garsų ir baimės akimis sekė tą horizonto pusę, kurion nuėjo jų vyrai. Moterys kalbėjosi žvilgsniais, turėdamos slaptą viltį, sulaukti artimųjų žmonių. O vyrams tuo metu nebuvo kada galvoti apie namų šilumą. Aplinkui viskas nyko ugnies ir garsų šurmulyje. Fašistai klastingai įsiveržė į tarybinę žemę, žiauriausiais būdais yrėsi pirmyn. Netrukus jie apsupo sienos gynėjus. Nelygi kova tęsėsi iki ryto aštuntos valandos. Leitenanto Braiko vyrai pabaigė šovinius, kovėsi durtuvais. Žuvo aštuoniolika drąsių sienos gynėjų, daug pasieniečių sužeidė. Padalinio viršininkas leitenantas Braiko buvo sužeistas į koją. Fašistams jis atrodė negyvas, todėl paliko. Naktį Braiko nušliaužė į mišką. Šūviai nutilo, bet veltui Varvara ir Eugenija rymojo prie lango. Apie devintą valandą vietoj laukiamų Ivano ir Nikolajaus į trobą įsiveržė fašistai. Jie viska sujaukė, pasigrobė geriausius daiktus ir įsakė moterims išeiti į kiemą. Tačiau baimės jausmą dėl savęs nugalėjo nerimas dėl vyrų likimo. Varia dar negalėjo atsipeikėti nuo vokiečių žodžių: " Visus ten nupylėme". Juodvi pasiliko vienai nakčiai senoje vietoje ir nesumerkdamos akių laukė. Vidurnaktį kažkas pasibeldė. Varia pripuolusi prie šoninio lango atpažino pasieniečius. Vienam buvo smarkiai sužeista ranka. Moteris suteikė pirmąją pagalbą. Naktį moteris ėjo ton vieton, kur turėjo žūti jos Vania. Pamačiusi duobę pilna subiaurotų kūnų, moteris neatpažino savojo Vaniušos ir neteko sąmonės. Napoleonas Kazlauskas antrą karo dieną ėjo per mišką ir išgirdo jį šaukiantį kažkieno balsą. Atsigrįžęs pamatė karį, kuris pasakė, kad miške slepiasi sužeistas padalinio viršininkas ir paprašė atnešti vaistų ir maisto. Po trijų dienų visiškai nusilpęs, sunkiai vilkdamas koją su pūliuojančia žaizda, Nikolajus Braiko atėjo pas Joną Burbą. Eugenija ir Varvara pėsčios išėjo parnešti vaistų. Kolia karščiavo ir kliedėjo, bet netrukus pradėjo taisytis. Tačiau kažkas perdavė okupantams, kad kaime slaugomas pasienietis. Gestapininkai nuvežė Nikolajų Braiko į  miestelį. Iš ten jis niekada negrįžo. Karo keliai išskyrė Eugenijos su Varvara kelius. Jas kaip ir daugelį pasieniečių žmonų  priglaudė Lietuvos kaimo valstiečiai. Varvara kurį laiką gyveno pas akušerę Vera Nazarova, o Eugenija priglaudė Ivaščenkų šeima.  Vėliau jų likimai vingiavo panašiais keliais - abi atsidūrė netoli Šiaulių, kur dirbo įvairiuose kaimuose. Lietuvos valstiečiai padėjo išsigelbėti nuo Vokietijos, į kur moteris ir vaikus išveždavo dirbti. Varvarai Dergunovai šiandien virš 50 metų. Vienintelis brangiausias jos turtas - sūnus, išnešiotas žiauriais karo menėsiais. Didžiuojasi juo, pasękusiu tėvo pėdomis ir pasirinkusiu kariškio gyvenimą. Bet Dergunovos širdyje niekada neužgis žaizda, atsivėrusi pirmosiomis karo dienomis. Vištyčio moksleiviams ji rašo: " Pasienyje žuvo jaunesnysis leitenantas Piroženko, ten sušaudė mano vyrą. Mūsų moterų akyse sušaudė politvadovą Kazariną. Tai matė ir jo trijų metų sūnelis. Daug pažinojau karių, bet visų pavardžių neatsimenu. Tik gerai žinau, kad visi jie žuvo besikaudami iki paskutinio kraujo lašo. Jie beveik beginkliai didvyriškai laikėsi 52 valandas prieš tokią masę, ginkluotą techniką. Pirmuosiuose mūšiuose žuvo mano vyras politvadovas Kazarinas, politvadovo pavaduotojas Vasilijus Piroženko, vyresnysls leitenantas Zotovas, ryšininkas Pčiolkinas, leitenantas Dergunovas, Vasilljus Žuk,  Jermok, Maliko, Briuchonenko ir kiti. Neatsimenu visų vardų. Vietos valstiečiai surinko buvusiųjų kūnus ir palaldojo kaip bevardžius mūsų Tėvynės sienų gynėjus. Visam gyvenimui mūsų širdyse išliko šviesus atminimas mums brangių ir artimų žmonių". " Fašistinės okupacijos metais išliko, atmintyje kaip pats juodžiauslas mūsų gyvenimo tarpas. Miestelyje mus izoliavo nuo kitų žmonių, apgyvendino Ežero gatvėje. Vietos gyventojams buvo uždrausta bendradarbiauti su mumis, kuo nors padėti. Mūsų vaikai mirė iš bado. Masinėms žudynėms ir persekiojimams nebuvo galo. Širdis degė neapykanta hitlerininkams" - rašo moksleiviams Leškovič-Kovaliova. Daug teko iškentėti niekuo nekaltlems pasieniečių šeimų nariams, žmonoms, vaikams. Okupantai išvarė juos iš namų ir laikė kurį laiką be maisto viename name Ežero gatvėje. Vėliau daugelį rusų moterų su vaikais priglaudė vietos gyventojai, rengė maitino, slėpė. Nevienodas buvo tolimesnis pasienio karių šeimų likimas. Hitlerininkai vienas moteris išvežė darbams prie Latvijos sienos, kitos pateko į Vokietiją, o Nina Kovaliova atkakliai ieškojo ryšių su antifašistiniu pogrindžiu. Jau pirmaisiais karo metais jai pavyko užmegzti ryšius su pogrindininkais, kurių prieglobsčiu tapo Pavištyčio giria. Partizanų būryje, buvo įvairių tautybių žmonės: buvęs pasienietis Michailas Kurmanovas, tarybinis aktyvistas Juozas Čiuprinskas, sena komunistė Ona Eidukaitytė ir kt. Prie jų prisijungė ir žuvusio sienos gynėjo žmona Nina Kokorina. Michalas Kurmanovas dar nuėjo garbingą kovų kelią. Vėliau jis kovojo keliuose partizanų būriuose. M. Kurmanovas žuvo 1944-aisiais, atlikdamas kovinę užduotį. Vištyčio miestelyje yra nedidele gatvė, vadinama Zotovo vardu. Tiek senesniosios, tiek jaunosios kartos atstovai ne visi žino, kas buvo tasai Zotovas. Vištyčio kraštotyrininkai kai ką išsiaiškino. Pirmieji priešo paleisti šūviai kliudė pasleniečių buveinę. Kariai stojo toli gražu nelygion kovon. Nepajėgdami sulaikyti gausesnės priešo jėgos, tarybiniai kariai buvo priversti trauktis. Ne, neatiduosim nei pėdos savo tėviškės žemės atėjūnams - galvojo keturi pasieniečiai, kurių kovoms vadovavo politvadovas Zotovas. Priešai karius apsupo vietinio vokiečio Gintnerio sode, kuris stovėjo miestelio centre. " Pasiduokit, vis vien visus išpyškinsim" - šaukė vokiečiai. Keturių karių tylų atsakymą lydėjo ugnis. Kurį laiką sodyboje buvo ramu. Vokiečiai tebereikalavo pasiduoti, bet atsakymu skrido granata, nuo kurios oran išlėkė fašistų mašina su kariais. Visa grupė drąsių sienos gynėjų žuvo iškart. Juos palaidojo tame pat sode, o vėliau perkėlė į broliškas karių kapines. Vietos gyventojai pagerbė bebaimių karių drąsą, ir vieną Vištyčio gatvę pavadino Zotovo vardu. Pirmąją karo dieną visam gyvenimui iširo leitenanto Semiono Kazarino šeima. Sumišimo valandomis išsiskyrę žmona Lida ir Semionas su vaikais keturmečiu Pavlu ir septynmečiu Vitalijum. Netoli kalno sprogusi bomba užmušė mažąjį Pavliką. Jo kūnelį surado tik po trijų dienų, vietos gyventojai palaidojo. Motina Lida Kazarina, Vištyčio kraštotyrninkams rašo: "Apie vyresnįjį sūnų ir vyrą nieko nežinojau iki pat karo pabaigos. 1945- aisiais patyriau didelį džiaugsmą - atsišaukė vyresnysis sūnus Vitia. Jis papasakojo: kada jie kartu su pasieniečiais traukėsi miško link, pakely susitiko sužeistų karių mašinas. Tėvas įsodino Vitalijų. Šitaip vaikas atsidūrė saugioje vietoje. Visus karo metus praleido vaikų namuose. Vyras, išsiuntęs sūnų ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog sužeistas, toliau kovėsi su priešu. Lig šiol nepavyko sutikti žmonių, kurie galėtų papasakoti apie tolesnį vyro likimą. Lidą Kazariną priglaudė Zamulevičių šeima, padėjo ir kiti žmonės. Lida  niekada negalės pamiršti jų gerų širdžių ir rūpesčių. Tyliai šlama medžiai prie Vištyčio kapų, ramiai į krantą plakasi ežero bangos. Nauja karta gyvena šioje žemėje. Kiekviena juodos dirvos pėda primena kovų ir neramumų kupiną praeitį. Tur būt, pati tvirčiausia - tai karo pavojų ir sūkurių užgrūdinta tautų draugystė - baigia, savo pasakojimą Vištyčio kraštotyrininkai apie 1941-ųjų metų pasieniečius.  Šios draugystės žiedai ryškiai išbujojo ir Vištyčio padangėje. Įvairiuose šalies kampeliuose šiandien gyvena tie, kuriems karo metu buvo taip reikalinga ne tik duona, bet ir širdies šiluma. Ir plaukia laiškai, kupini padėkos žodžių už suteiktą pagarbą. Užsukime pas daugelį šeimų Vištytyje.  Šiandien vištytiečiai mielai papasakos prisiminimus, parodys karo laikų nuotraukas ir pluoštą draugų laiškų. Zamulevičių šeima ir dabar prižiūri žuvusio leitenanto Kazarino sūnaus kapą. Mes Jūsų nepamiršime visą gyvenimą - rašo Lida Kazarina iš Odesos. Nina Kavaliova-Leškovič gyvena Vilniuje, Varvara Dergunova - Saranske. Tačiau istorija šiomis eilutėmis nesibaigia. Ją kuria jaunoji karta, tęsdama tėvų žygdarbius, darbo, laimės, džiaugsmo ašaromis nuplaudama praeities skausmą ir širdies gėlą. Pagal Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkų surinktą medžiagą spaudai paruošė B. Jurkšaitytė Skaitykite Vilkovist straipsnio komentarą ...>>>