1419 m. gegužės mėn. Gnievkovo pasitarime Lietuvos atstovai reikalauja, kad Klaipėda priklausytų Lietuvai, nes ji yra Žemaitijoje Iš Lletuvos ir Lenkijos taikos sąlygų su kryžiuočių ordinu projekto... Taip pat, kad Lietuvos bei Žemaitijos krašte sienos prasidėtų nuo Sūriosios jūros ligi Nemuno upės, taip, kad Klaipėdos pilis pasiliktų, nes ji yra Žemaitijos žemėje, ir toji Žemaitijos žemė su ta pilimi amžiniems Iaikams turi pasilikti užtikrinta viešpačiui karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir jų turi būti užimta. Ta upe (Nemunu) einant aukštyn Iigi Šešupės upės žiočių ir einant ta Šešupės upe aukštyn ligi Širvintos upės žiočių, ir einant Širvintos upe aukštyn - ligi Liepūnos žiočių,o einant upe aukštyn - ligi ežero, vadinamo Giesryčiu (gal Vištyčiu (>>>)), esančio tiesiai prieš (tą upę). Tas ežeras turi palikti Ordinui, o nuo to ežero einant tiesiai per dykumas miškingų ir negyvenamų vietų kryptimi Iigi ežero, vadinamo Kameniu, ir nuo tos vietos Iigi Mozūrijos kunigaikščių ribų. Tai iš vienos pusės. Taip pat iš antros pusės tarp Žemaitijos ir Livonijos žemių: einant Sūriosios jūros pakraščiu Iigi žiočių upės, kuri yra vadinama Šventąja, ir einant ta upe aukštyn ligi senųjų minėtųjų žemių sienų, tas sienas paliekant tarpe Žemaitijos bei Rusios žemių, kurios yra didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdomos, ir Livonijos žemių - aukščiau minėtos ribos yra nužymimos. (Lot. - RCDL p. 237).