"Vištyčio dvasios neįmanoma sunaikinti...", - iš vieno svetainės lankytojo laiško

Vištytis, miestelis kurį atstatyti padėjo Vokietijos kaizeris Wilhelmas II

Parengta pagal Dr. Mendelio Sudarskio (gydytojo ir visuomenes veikėjo)  to paties pavadinimo apybraižą (>>) (>>) Iš Vištyčio metraščio (>>). 1901m. Vištytyje kilo didelis gaisras, per kurį sudegė 180 namų - daugiau nei pusė Vištyčio miestelio. Uždraudžiamas statyti šiaudinius ir skiedrinius namų stogus. Tai galutinai nusmukdė Vištyčio miestelį, nes daugelis prekybininkų ir amatininkų neatstatė savo namų ir sodybų, o atsiėmę draudimą, išvyko į kitus miestus bei miestelius ar emigravo. 1901m. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (>>), medžiojęs Rominten girioje (>>) netoli dabartinės Lietuvos-Rusijos sienos su savo palydovais atvyksta į gaisro nuniokotą Vištytį, apsilanko pas kleboną ir suteikia 10 000 markių (4 000 rublių) paramą miestelio atstatymui. Veliau jis įtikina savo bičiulį Rusijos carą Nikolajų II paskirti sudegusio Vištyčio atstatymui panašią 5 000 rublių sumą. Papildomai Vilhelmas II pažadėjo tarpininkauti, kad būtų sumažinti muitai ir  mokesčiai  būtiniausioms statybinėms medžiagoms Vištyčio atstatymui  įvežamoms iš Vokietijos. Prieš I pasaulinį karą Vištytis buvo atstatytas, tačiau savo ankstesnio didingumo taip ir nepasiekė.

Kelios dešimtys  puikiai  išplanuotų ir gražių miestelių buvo išsidėstę išilgai Vokietijos - Lietuvos ir Vokietijos-Rusijos sienos. Draugiškai ir su jumoro jausmu stebėjo šių miestelių gyventojai savo kaimynus kitoje sienos pusėje Vokietijoje. Niekada nesibaigiančios varžybos vyko tarp šių miestelių. Žydai, vokiečiai, lietuviai, lenkai ir rusai plėtojo savo verslą tarpusavyje - vienas su kitu ir net bendruomenėmis. Vištytis buvo mažas ir nepaprastai savitas, mielas ir idiliškas miestelis. Jo apylinkės ir ežeras  pasižymėjo išskirtiniu grožiu. Vienas miestelio kraštas ribojosi su didžiuliu Vištyčio ežeru, kuris ištisus kilometrus driekėsi iš Lietuvos įsiterpdamas giliai į Vokietiją.

Iš kitos, šiaurės vakarų pusės Vištytis ribojosi su nedidelėmis kalvomis, apaugusiomis tankiomis, beveik neįžengiamomis giriomis ir miškais.  Šios kalvos atrodė lyg aukšti kalnai. Kelios dešimtys  puikiai  išplanuotų ir gražių miestelių buvo išsidėstę išilgai Vokietijos - Lietuvos ir Vokietijos-Rusijos sienos. Draugiškai ir su jumoro jausmu stebėjo šių miestelių gyventojai savo kaimynus kitoje sienos pusėje Vokietijoje. Niekada nesibaigiančios varžybos vyko tarp šių miestelių. Žydai, vokiečiai, lietuviai, lenkai ir rusai plėtojo savo verslą tarpusavyje - vienas su kitu ir net bendruomenėmis. Vištytis buvo mažas ir nepaprastai savitas, mielas ir idiliškas miestelis. Jo apylinkės ir ežeras  pasižymėjo išskirtiniu grožiu. Vienas miestelio kraštas ribojosi su didžiuliu Vištyčio ežeru, kuris ištisus kilometrus driekėsi iš Lietuvos įsiterpdamas giliai į Vokietiją. Iš kitos, šiaurės vakarų pusės Vištytis ribojosi su nedidelėmis kalvomis, apaugusiomis tankiomis, beveik neįžengiamomis giriomis ir miškais.  Šios kalvos atrodė lyg aukšti kalnai. Ežeras buvo gera susitikimo vieta Vokietijos ir Lietuvos žvejams, tarp kurių buvo nemažai žydų. Tai ežero buvimas sudare  puikias galimybes carizmo valdymo laikais, gabenti nelegalius emigrantus is Rusijos į Vokietiją, o iš Vokietijos į Rusiją atgabenti draudžiamas knygas bei kontrabandines prekes. Vištytis kadaise buvo dideliu miesteliu, turėjusiu skaitlingą smulkių perdirbimo įmonių ir žemės savininkų bendruomenę.

Vištytis viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Buvo normalu, kad dėl jo artumo prie Vokietijos sienos Vištytis tapo smulkios industrijos centru. Čia buvo net keliolika kiaulių šerių apdirbimo, šepečių gamyklėlių, kailių ir odų apdirbimo fabrikėlių bei daugybė  kitų smulkių įmonių - dirbtuvių, atelje, parduotuvių ir siuvyklų. Jų Vištytyje buvo net 40.  Vištytis garsėjo savo puikiais laikrodininkais, staliais, račiais, siuvėjais, duonos kepėjais ir, be abejo, žvejais. Vištytyje gyveno ir dirbo šimtai amatininkų ir darbininkų. Dauguma iš jų buvo žydai, nes beveik du trečdaliai Vištyčio gyventojų buvo žydai. Aišku, kad darbininkai gyveno sunkiai tais laikais. Jie dirbdavop po 16 valandu per diena, valgydami ir miegodami fabrikėliuose ant savo atsineštų maišų, prikimštu kiaulių šerių.

Ketvirtadieniais dar vadinamais "žaliaisiais  ketvirtadieniais" darbininkai, dirbdavo per visą naktį iki pat ryto, kad galėtų kompensuoti penktadienį, kuris dėl artėjančio Šabo (žydų šventadienio) buvo laisvas. Žinomas gaonas  (žydų išminčius) Rabbi Khayeml Filipover Brash buvo Vištyčio miestelio gyventojas ir buvo plačiai žinomas dėl jo labdaringumo ir dėl jo, kaip Talmudo žinovo, mokytojo ir žmogaus, tikrąja šio žodžio prasme, savybių. Penktadienį darbininkai baigdavo darbą anksti  ryte.  Kita nauja darbo savaitė vėl prasidėdavo šestadienį vakare iškart po iškilmių, vadinamų havdala, kurios užbaigdavo Šabą. Nežiūrint sunkaus darbo, darbininkai buvo pirmieji, kurie įnešdavo pasaulietiškumo į Vištyčio bendruomenės gyvenimą.

Nepaisant to, kaip keistai tai gali atrodyti dabar, pirma knyga, kuri pažadino darbininkų sąmonę buvo Mendelio (Moikher Sforim) apysaka "Pelkė". Caro laikais ji buvo uždrausta. Kiekvienas sugautas turint šią literatūrą būtų suimtas. Nepaisant to, nunešiota ir nudėvėta "Pelkės" kopija  paslapčiomis ėjo iš rankų į rankas. Už šią klaidą  buvo suimtas ir išvesdintas į Vilkaviškį darbininkas Tanakhke Bunes, puikus, žiniu trokštantis darbininkas. Tai buvo pirmas sukrečiantis ramų Vištyčio bendruomenę įvykis.

Pasiekti Vištyti nuo Rusijos pusės buvo labai sudėtinga. Nors nuo Virbalio iki Vištyčio tik 21 verstas (15 mylių, 24 km.), įveikti ši atstumą dažnai prireikdavo dienos, o kartais net ir nakties. Kelias buvo akmenuotas vieškelis kai kur sunkiai pravažiuojamas dėl duobių bei purvyno. Dėl blogų kelių Vištytis dažnai būdavo atkirstas nuo likusio pasaulio. Iš miestelio niekas neišvykdavo ir į jį niekas neatvykdavo. Nebent  darant didelę apylanką, Virbalio geležinkelio stotį buvo galima pasiekti,  vykstant per Vokietiją. Tokiu atveju vienintele ryšio ir susisiekimo priemone buvo Moišė, žmonių vadinamas Telegrafu.

Tai buvo stiprus, jaunas ir optimizmu trykstantis zmogus, kariuomenes veteranas.  Visada laimingas, visada trykštantis jumoru, kiekvieną sunkią ir sudėtingą situaciją sutikdamas su šypsena veide. Telegrafas į Virbalio geležinkelio stotį vykdavo kiekvieną dieną,  koks bebūtų oras, gabendavo paštą ir prekes, pirmyn ir atgal veždavo ir lydėdavo keleivius. Vištyčiokai jį vadindavo Telegrafu todėl, nes nei šaltis, nei lietus, nei karštis jo negalėjo sustabdyti. Bėgant laikui, Vištytis, kaip ir daugelis kitų miestelių, pradėjo smukti ir nykti. Pradėjus pūsti nuo Vokietijos piktavališkam vėjui, ieškodami geresnio gyvenimo, dalis jaunų žmoniu išvyko į užsienį. Jiems puikiai pavyko įsikurti Pietų Afrikoje, Amerikoje, Europoje ir kitose šalyse. Netgi Moišė Telegrafas išvyko i Kanadą, kur vėliau ir mirė.

Daugelis šerių perdirbimo gamyklėlių, kaip Itzelio Sikorskio ar Khaimo Bertz'o persikėlė iš Vištyčio į Virbalį ir Vilkaviškį. Šepečių, odų ir kailių apdirbimo fabrikėliai užsidarė. Didžiule ir puiki Vištyčio sinagoga ir gretimai jos stovintys maldų namai ištuštėjo, apsigaubdami ankstesnių laikų ir uoliai besimeldžiančių žmonių nostalgijos skraiste. Po 1901 m.gaisro  ištuštėjus gatvėms, nutilo ir jų smagus šurmulys, jos apaugo piktžolėmis. Nebesigirdėjo daugiau nei nuoširdaus ir linksmo gatvėse žaidžiusių vaikų klegesio, nei kasdieninio miestelio gyvenimo šurmulio. Situacija dar labiau (tiesą sakant,  katastrofiškai) pablogėjo, kai Vištytį 1901 m. nusiaubė smarkus gaisras, sunaikinęs didesnę Vištyčio miestelio dalį. Daugelis prekybininkų ir amatininkų neatstatė savo namų ir sodybų, o atsiėmę draudimą, išvyko į kitus miestus bei miestelius ar emigravo į užsienį.

Nepaisant šio baisaus, nutrynusio Vištytį nuo žemės paviršiaus gaisro, netikėta ir keista garbė, įamžinusi istorijoje Vištytį visiems laikams, teko miestui. Kitoje ežero pusėje, kuris buvo įsiskverbęs giliai į Vokietijos teritoriją, pasislėpęs giliai tankioje girios glūdumoje, apsuptas ypatingo kraštovaizdžio stovėjo dvaras. Tanki giria  ir įspūdingas ežeras buvo ideali vieta Kaizerio dvarui ir prabangiai jachtai. Kiekvieną rudenį Kaizeris su savo palyda atvykdavo medžioti į Rominter Heide (Romintos girią).  Čia Vilhelmas II galėdavo pademonstruoti savo meistriškumą ir nepriekaištingą rankos taiklumą, kuris nepriklausomai nuo to į kokį taikinį šaudavo, niekada jo neapvildavo.

Kai kada ilgiau nei keletą savaičių Romintos girioje kaizeris gyvendavo, linksmindavosi ir nerūpestingai leisdavo laiką nekaltų žvėrelių sąskaita. Per tą laiką girioje būdavo sumedžiojama keletas meškų, daug alkanų vilkų ir rudakailių lapių. Bet svarbiausia - Vilhelmas II buvo puikus elnių  medžioklės specialistas. Įspūdingi medžioklės trofėjai po to buvo pristatomi į Berlyną ir iškilmingai demonstruojami pačiame Berlyno centre. Berlyno gyventojai skubėdavo pažiūrėti į Vilhelmo II sumedžiotus žvėris. Visa tai būdavo lyg stebuklas ir jie negalėdavo atsistebėti savo Kaizerio taiklumu.

Kaizeris atvyko medžioti į Romintą kaip ir visada, rudenį, tu pačiu metu, kai įvyko gaisras. Sužinojęs, kad gražus miestelis kitame, priešingame nei jo jachta,  ežero krante  buvo sunaikintas gaisro, kaizeris nuliūdo ir nusprendė pats pamatyti visa tai savo akimis.  Vieną rudens dieną jis atvyko į Vištytį su  visa savo palyda iš anksto apie tai nepranešęs. Tai buvo Yom Kipur žydų religinės šventės diena. Vilhelmui patikdavo tokie netikėti vizitai ir jis garsėjo pomėgiu netikėtai pasirodyti liaudyje. Pastebėjęs mirtiną tylą ir tuščias miestelio gatves, jis pasimetė ir nuliūdo. Ką dabar daryti ir kaip jam dabar elgtis.

Net gi tada, kai miestelio seniūnas pranešė kaizeriui,  kad sinagogoje vyksta labai iškilmingos, šventos ir svarbios žydams apeigos, jis dar labiau pasimetė nežinodamas, kaip jam elgtis. Nes juk kaizeris tai ne šiaip sau paprastas ir eilinis žmogus. Tai žmogus paskirtas Dievo kitiems žmonems valdyti. Vilhelmas II pasiuntė pasiuntinį į žydų sinagogą (>>), maloniai pakvietė ir visus  kitus vistytiečius susirinkti centrinėje miestelio aikštėje. Jis norėjo pranešti Vištyčio gyventojams kažką labai svarbaus.

Išgirdę šią žinią, visi miestelio gyventojai patraukė į centrinę turgaus aikštę. Kaizeris su su didinga kantrybe laukė, kol į aikštę atvyko paskutinis senyvo amžiaus žmogus. Wilhelmas II nulipo nuo arklio ir draugiškai pasveikino  su miestelio gyventojais ir atsiprašė už tokį netikėtą vizitą, sudrumstusį jų šventišką ramybę. Kaizeris pareiškė gilią užuojautą dėl nutikusios Vistyčiui nelaimės ir  pažadėjo savo pagalba pasimetusiems jo gyventojams. Jis tuoj pat  paaukojo Vištyčiui ir jo gyventojams 10 000 markių (4 000 caro rublių). Tai buvo nemaži pinigai tais laikais. Vėliau jis sugebėjo įtikinti savo bičiulį Rusijos carą Nikolaju II, kad šis paskirtų Vištyčio atstatymo darbams panašią pinigų sumą - 5 000 rublių. Papildomai jis pažadėjo, kad tarpininkaus, kad caras sumažintų muito mokestį įvežamoms į šalį iš Vokietijos statybinėms medžiagoms. Puikia vokiečių kalba miestelio seniūnas padėkojo Vilhelmui II už rūpestį ir neįkainuojamą pagalbą Vistyčio gyventojams.

Kaizeris  Vilhelmas II

Rusijos caras Nikolajus II

Kaizeris užlipo ant arklio, dar kartą palinkėjo ištvermės atstatant savo miestą ir palikęs nustebusius bei priblokštus gyventojus, vis dar tebestovinčiusi aikštėje, su savo palyda išvyko iš miesto. Šis įvykis - netikėtas kaizerio vizitas į nukentėjusį nuo baisaus gaisro Vištytį ir Vilhelmo II suteikta finansinę paramą miestelio atstatymui - buvo plačiai aprašytas didžiausiuose Vokietijos ir Rusijos laikraščiuose. Tačiau netgi ir karališkasis Vilhelmo II, nors jis ir išpildė visus savo pažadus, vizitas į Vištytį bei panašus  ir dosnus Rusijos caro Nikolajaus II poelgis nepadėjo. Vištyčio gyventojams, patyrusiems daug skaudžių likimo smūgių nebuvo lemta greitai atsitiesti. Jiems pritrūko tos jaunatviškos energijos ir entuziazmo, su kuriuo jie šimtmečių eigoje statė ir puoselėjo savo gimtąjį Vištytį. Prasidėjo beveik du dešimtmečius trukęs Vištyčio smukimas, prasidėjo visuotinis skurdas ir nusivylimas. Netrukus beveik du trečdaliai Vištyčio gyventojų emigravo. Geresnio gyvenimo ieškoti jie išvyko į Ameriką, Kanadą, Rytinę Prūsija ir netgi Pietų Afriką bei Australiją. Tik po 17 metų 1918 m. Lietuvai tapus Nepriklausoma valstybe, prasidėjo tikrasis Vištyčio atgimimas. Vėl kūrėsi įvairios smulkios įmonės, kooperatyvai, parduotuvės, kepyklos, švietimo ir mokymo įstaigos, banko skyrius ir, kas yra svarbiausia, padaugėjo miestelio gyventojų skaičius, kuris 1923 m. pasiekė 1 295. Iš Vištyčio metraščio..>> >> 1901m. Vištytyje buvo didelis gaisras, per kurį sudegė 180 namų - daugiau nei pusė Vištyčio miestelio. Uždraudžiama dengti šiaudinius ir skiedrinius namų stogus. Tai galutinai nusmukdė Vištyčio miestelį, nes daugelis prekybininkų ir amatininkų neatstatė savo namų ir sodybų, o atsiėmę draudimus, išvyko į kitus miestus bei miestelius ar emigravo į užsienį. >> 1901m.  Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (>>), medžiojęs giriose netoli sienos su savo palydovais atvyksta į gaisro nuniokotą Vištytį, atsilanko pas kleboną ir suteikia 3000 rublių paramą miestelio atstatymui.