PAKELIUI Į KONFLIKTĄ
Teritorinės ekspansijos idėja Vokietijos istorijoje gyvavo daugelį amžių. XIXa. įvykęs staigus ekonominis pakilimas, žymiai praplėtė būsimojo XXa. agresoriaus akiratį. Vėl imta vadovautis sena vokiečių feodalų idėja Drang nach Osten (veržimasis į Rytus). Beveik nuo pat pirmųjų A.Hitlerio valdymo dienų, Trečiojo Reicho valdantieji sluoksniai ir nacionalsocialistai parengė Europos užgrobimo ir tūkstantmečio reicho sukūrimo planus.
Pagrindinis šių planų tikslas - Rytai. Visi numatomų opracijų apmatai buvo stropiai peržiūrėti ir pasverti. Juos susisteminus, buvo sutraukti į vieną dokumentą ir pavadinti Generalplan Ost. Šio plano kūrimui vadovavo RSHA. Jau vien tai, kad atsakomybė gulė ant RSHA pečių, nereikalauja jokių komentarų.
Plano Ost parengimui vadovavęs SS štandartenfiureris Hansas Erlichas (Hans Erlich), Niurnbergo proceso metu pareiškė, kad planas galutinai buvo baigtas ruošti 1940m. pradžioje (taigi jau po Lenkijos okupacijos).
Tačiau grįžkime truputį atgal ir panagrinėkime ištakas konflikto, kuris Lenkijos valstybei reiškė katastrofą. Taigi norint įvykdyti vieną iš generalinio plano Ost dalių, reikėjo priversti Lenkiją kapituliuoti. Panaudojant karinę jėgą tai padaryti būtų labai paprasta. Vokietijos armijos buvo gerai parengtos, drausmingos, puikiai ginkluotos. Bet 1939m. vasaros pabaigoje Hitleris nesiryžo užpulti Lenkijos, nes bijojo galimo Anglijos įsikišimo ir karinio konflikto su ja.
Vykstant Anglijos - Vokietijos tarpusavio deryboms, N. Čemberlenas (Neville Chamberlain) iš esmės sutiko sudaryti sąjungą su Vokietija, tačiau iškėlė vieną sąlygą: konfliktą su Lenkija dėl Dancigo, Vokietija turi sureguliuoti tiesioginėmis dvišalėmis abiejų šalių vyriausybių derybomis. Be to Londonas pareikalavo, kad naujas Lenkijos sienas garantuotų ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.
Per šias derybas Vokietijai atstovavęs Švedijos (!) pilietis, H.Gėringo draugas, Birgris Dalerusas, 1939m. rugpjūčio 27d. apie tai informavo savo galingąjį pažįstamą. Na, o H.Gėringas (Hermann Göring) tuojau pat viską perdavė Hitleriui. Taigi viskas atsirėmė į tiesiogines Vokietijos - Lenkijos derybas. Bet Hitleris davęs formalų sutikimą deryboms, siekė visai ko kito, t.y. visiškos Lenkijos okupacijos. Jis pareikalavo, kad rugpjūčio 30 dieną į Berlyną atvyktų Lenkijos vyriausybės atstovas ir pasirašytų protokolą dėl Dancigo ir dalies lenkų koridoriaus prijungimo prie Vokietijos. Iš esmės tai buvo ultimatumas.
Lenkijos Prezidentas Moscickis sušaukė vyriausybės posėdį, Vokietijos pareiškimui apsvarstyti. Buvo nuspręsta pasiūlyti Vokietijai bendrai kontroliuoti Dancigą. Lenkijos gynybos ministras Kaspryckis ir kariuomenės vadas generolas Rydz-Smiglys, siūlė ginklu priešintis vokiečių invazijai.
Derybos atsidūrė aklavietėje ir rugpjūčio 30d. B.Dalerusas eilinį kartą išskrido į Londoną, turėdamas pavedimą sušvelninti konfliktą prieš Anglijos valdančiuosius sluoksnius.
Tačiau Lenkijos likimas jau buvo nuspręstas, o Daleruso derybos Londone, Hitleriui aiškiai parodė, kad anglai nuolaidžiauja ir trokšta su juo susitarti. Tada fiureris jau nebebijojo galimo Anglijos karinio įsikišimo. Jis suvokė, kad šis žygis gali praeiti taip pat nebaudžiamai, kaip ir kiti jo agresijų aktai. Ir tikrai, kai fiureriui pirmosiomis Lenkijos užpuolimo dienomis pranešė, kad Anglija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, Hitleris niekinamai numojo ranka ir tarė tai dar nereiškia, kad jos kariaus, - ir jis neapsiriko.
Taigi prie Lenkijos sienos stovėjo gausi Vokietijos kariuomenė, kuri tik ir laukė signalo pulti. Ir jo ilgai laukti neteko.
Vokiečių provokacija. Bandydama sukurti dingstį karui su Lenkija, J.Gėbelso (Josef Paul Goebbels) propaganda išvystė plačią kompaniją apie lenkų žvėriškumus. Ši, antilenkiška propaganda buvo aktyviai skleidžiama spaudoje ir per radiją.
Tačiau tiesioginis karo pretekstas turėjo būti inscenizuotas civilinių objektų užpuolimas Vokietijos teritorijoje. Pati toji idėja buvo Hitlerio, o operacijos planą parengė ir įvykdė SS reichsfiureris H.Himleris (Heinrich Himmler) ir abvero vadovas, admirolas V.Kanaris (Wilhelm Canaris).
Operaciją sudarė dvi dalys: lenkiškais mundurais aprengti esesininkai, turėjo užimti vokiečių radijo stotį Gleivice, netoli Lenkijos ir Vokietijos sienos, o abvero kareiviai, taip pat aprengti lenkiškomis uniformomis, turėjo inscenizuoti vokiečių pasienio postų užpuolimą. Tuo pačiu metu kita abvero grupė turėjo įsiskverbti į Lenkijos teritoriją, bei pradėti vykdyti sabotažo aktus. Operacijos pradžia buvo numatyta rugpjūčio 31d., aštuntą valandą vakaro.
Viskas puikiai pavyko: po įvykusio susišaudymo, kurio metu žuvo keli užpuolikai (iš tikrųjų tai buvo lenkų uniforma aprengti kaliniai), tariamieji lenkai užėmė radijo stotį ir į eterį perdavė trumpą kalbą. Apskritai operacijos metu buvo tik keletą kartų iš pistoleto iššauta į orą.
Tuo pat metu pradėjo veikti Kanario ardomosios komandos. Jos taip pat savo darbą atliko nepriekaštingai. Vokiečiai užėmė kai kuriuos svarbius pasienio punktus ir išlaikė juos iki Vokietijos kariuomenės atėjimo.
Toks, jeigu galima pavadinti, maskaradas nusisekė ir V.Kanaris sugalvojo dar vieną provokaciją: vienas būrys, vadovaujamas SS oberšturmbanfiurerio Helvigo, buvo permestas per sieną su užduotim iš Lenkijos teritorijos užpulti Vokietijos pasienio miestelį Hochlindeną, kitas SS oberfiurerio Rašės vadovaujamas, būrys, taip pat iš Lenkijos pusės torėjo užimti eigulio namą vokiečių Pitčeno rajone. Trečiąjam - SS štandartenfiurerio Trumlerio, būriui teko Hochlindeno gynėjų vaidmuo. Esesininkai jiems iškeltus uždavinius įvykdė. J.Gėbelsas tikėjosi šį inicidentą panaudoti antilenkiškoms nuotaikoms kurstyti pačioje Lenkijoje.
Taip buvo sufabrikuota provokacija, davusi pretekstą užpulti Lenkiją, o toliau atvedusi į patį baisiausią karą.
[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]
© 2000 Created by Rokas Pukinskas