Vokietijos - Lenkijos karas

VOKIETIJA UŽPUOLA LENKIJĄ

1939m. rugsėjo 1d. prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas - tą dieną, auštant, Vokietijos kariuomenė peržengė Lenkijos sieną.

Lenkijos užpuolimas, hitlerinės Vokietijos planuose, buvo laikomas kaip vienas iš etapų kuriant ir plečiant “gyvybinę erdvę”. Lenkijos teritoriją buvo ruošiamasi panaudoti kaip placdarmą karui su SSRS, kurios užkariavimas buvo laikomas tikslu Nr.1. Vokietija taip pat tikėjosi gauti papildomų resursų kovai su anglų - prancūzų koalicija. Žodžiu, Lenkiją reikėjo kuo greičiau užimti.

Bet prieš kalbant apie karinius veiksmus, verta apžvelgti abiejų kariuomenių karinius - strateginius planus, pajėgų išdėstymą bei palyginti Lenkijos ir Vokietijos karinį potencialą.

Vokietijos operatyvinis planas “Weiß” (“Baltas”) numatė žaibišką įsiveržimą į Lenkiją ir staigų jos sunaikinimą. Vermachto vadovybė manė, kad Prancūzija jau rugsėjo 11d. gali pradėti karinius veiksmus prieš Vokietiją. Be to Vakarų fronte (Vokietijos atžvilgiu) prancūzai turėjo kur kas didesnes pajėgas, todėl ilgai užtrukti Rytuose nebuvo galima.

Siekdami kuo greičiau įgyvendinti savo planą, vokiečių generolai turėjo įvykdyti šias OKW² direktyvas: 1. sutriuškinti visą Lenkijos armiją arba bent didesnę jos dalį, bei sunaikinti armijos materialinę bazę. 2. stipriais Luftwaffe smūgiais išvesti iš rikiuotės lenkų aviaciją, tuo užtikrinant viešpatavimą ore. 3. dezorganizuoti ūkinę ir administracinę lenkų užnugario veiklą, o taip pat perkirsti kariuomenės aprūpinimo linijas.

Sausumos pajėgos turėjo pulti iš Pomeranijos, V.Prūsijos ir Silezijos, pagrindinį smūgį nukreipiant į Varšuvą. Apsupti ir sunaikinti lenkų kariuomenę į rytus nuo Vyslos. Tuo pat metu buvo planuojama užgrobti pramoninius Lenkijos rajonus, ypač Radomą, Sandomirą ir Kelcą - taip vadinamąjį “saugujį trikampį”. Tokia puolimo kryptis, per Sileziją, buvo parinkta neatsitiktinai. Puolant per Čenstochovą, Radomą, ir vakarinius Varšuvos rajonus buvo galima greičiau pasiekti Lenkijos pramonės rajonus.

Laivynas turėjo remti sausumos kariuomenę, užtikrinti jos saugų pervežimą, paraližuoti bei neutralizuoti lenkų laivyną ir pajūrio bazes.

Lenkijos operatyvinis planas “Zachód” (“Vakarai”) numatė, Vokietijos agresijos atveju, savo armijos gynybinėmis linijomis ir rezervo kontrsmūgiais sustabdyti puolimą ir tokiu atveju išvengti bent jau greito pralaimėjimo. Lenkijos generolai manė, kad pagrindinė kovos arena bus šalies vakarai ir kaip tik ten bus sutelktos pagrindinės vermachto pajėgos. Be to lenkų kariuomenės vadai apsiriko manydami, kad vokiečiai puls 20-25-iomis divizijomis. Dėl to lenkų planas neapsiribojo vien tik gynybiniais veiksmais, bet ir numatė puolimo galimybę. Dalis Lenkijos armijos turėjo įsiveržti į rytų Prūsiją, sumušti čia dislokuotą vermachto kariuomenę ir užimti visą provinciją. Poznanės rajone sutelktos lenkų pajėgos, hitlerininkų puolimo iš Pomeranijos atveju, turėjo pulti į šiaurę ir smogti į vokiečių kariuomenės užnugarį. Jeigu gi vermachtas pultų link Silezijos, tai lenkai iš Poznanės pusės turėtų pulti į pietus ir tuo apsaugotų savo šalies pramoninį rajoną.

Žinant Vokietijos - Lenkijos karo baigtį, keistai atrodo paskutinis lenkų plano punktas. Jame sakoma, kad vermachto pralaimėjimo atveju, prie Poznanės dislokuoti Lenkijos armijos daliniai turi pulti Berlyno kryptimi. Jau tada darėsi aišku, kad ši direktyva yra neįgyvendinama ir pasmerkta žlugti.

Apibendrinant, galima teigti, kad vokiečių planas buvo daug geriau parengtas, nekalbant jau apie jo efektyvumą. “Baltajame plane” aiškiai nurodytos puolimo kryptys ir pagrindinis tikslas, ko negalima pasakyti apie lenkų planą. Ruošiant Lenkijos užgrobimo planą buvo numatyti visi netikėtumai, net gi lenkų kontrpuolimo atvejis. Žodžiu, neliko jokių “jeigu”.

“Vakarų” planas liudija apie jo autorių neįžvalgumą ir, sakyčiau, negabumą. Kaip strateginis planas jis yra pusėtino lygio. Siekiama išlaikyti visas pozicijas, visur numatoma puolimo galimybė, nepastebimos savos kariuomenės silpnosios vietos. Negalima teigti, jog šis planas yra labai jau blogas, bet aklas jo direktyvų vykdymas, privedė prie Lenkijos pajėgų išsisklaidymo, o vėliau ir pralaimėjimo. Tiesa, lenkų generolai, sėkmingai įgyvendinti planą tikėjosi aktyviai padedami Anglijos ir Prancūzijos. Buvo manoma, kad Vokietijos kariuomenės jėgas Lenkijoje, smarkiai susilpnins, veikiantys vakarų fronte, sąjungininkų kariuomenės daliniai.

Kaip jau minėjau, Lenkijos armijos vadovybė apsiriko manydama, kad Vokietija puls 20-25-iomis divizijomis. Tuo tarpu vermachto pajėgos buvo kur kas didesnės.

[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]