1-asis karo etapas : 1939.09.01 - 09.07

1939m. rugsėjo 1d., auštant, Vokietijos Karinio oro laivyno (Luftwaffe) pajėgos smogė sutelktinį smūgį Lenkijos aviacijai, kuri bazavosi savo pastoviuose aerouostuose. Rugsėjo 2d. ši ataka buvo pakartota. Buvo puolami beveik visi kariniai aerodromai. Dėka to, kad aerouostų priešlėktuvinė gynyba pasirodė labai jau menka, nebuvo pasirūpinta laiku permesti lėktuvus į laikinas bazes, antpuolio rezultatai buvo liūdni. Per rugsėjo 1-osios ir 2-osios dienos atakas vokiečiai sunaikino trečdalį visų lenkų lėktuvų. Tuo pat metu buvo sunaikintos visos aerouostų aprūpinimo ir eksploatavimo tarnybos bei aviacijos gamyklos.

Netekę savo bazių, likę lenkų lėktuvai visiškai nekėlė jokio pavojaus. Jau nuo rugsėjo 3d. Luftwaffe pilnai įsiviešpatavo ore. Nuo to laiko Vokietijos lėktuvai ima aktyviai pulti Lenkijos sausumos kariuomenę, griauti pramoninius centrus, svarbiausius kelių mazgus, naikinti lenkų sausumos ir jūrų transportus. Šių veiksmų efektyvumą dar padidino Lenkijos priešlėktuvinės gynybos menkumas, kariuomenės nepasiruošimas kovoti tokiomis sąlygomis, bei daug žalos pridarę vokiečių parašiutininkai - diversantai. Aktyviai veikiant vokiečių lėktuvams, buvo vis labiau paralyžuojamas šalies valdymas, ryšių, tiekimo ir transporto sistemos. Pačioje Lenkijos armijoje prasidėjo chaosas.

Kariniai veiksmai prie Rytų Prūsijos sienos. Mūšiai tarp 3-osios Vokietijos armijos su čia stovėjusia lenkų kariuomenės grupuote pasižymėjo ypatingu aršumu. Chorželės - Mlavos fronte, lenkų gynybinė linija išsidėstė užimdama ilgalaikei gynybai paruoštus įtvirtinimus. O be to jėgų santykis šiame ruože buvo mažiau palankesnis vokiečiams, nei kituose fronto baruose.

Tik po tris dienas trukusių mūšių, rugsėjo 4d., vokiečiams pavyko užimti Chorželę ir Mlavą bei pasiekti Narevo perkėlą. Šioje vietoje taip pat vyko žiaurūs mūšiai, po kurių hitlerininkai rugsėjo 7d. užėmė Rožanus, Cechanovą ir Prasnyšemą. Tai privertė Lenkijos kariuomenę atsitraukti prie Bugo upės, kur pastarieji vėl pabandė organizuoti naują gynybinę liniją. Rugsėjo 4d. lenkai mėgino suduoti kontrsmūgį į kairįjį 3-osios Vokietijos armijos sparną. Tuo tikslu į šiaurę nuo Osoveco lenkų kariuomenės vadovybė sutraukė stiprias kavalerijos pajėgas. Tačiau lenkus aplenkė hitlerininkai. Raitelius tuoj pat aptiko ir sunaikino vokiečių aviacija. Šis netikėtas Luftwaffe antpuolis ir sužlugdė galimybę suduoti kontrsmūgį.

Kariniai veiksmai Dancigo rajone. 4-osios Vokietijos armijos dalys, po įnirtingų rugsėjo 1-osios kautynių Lenkijos pasienyje, rugsėjo 2d. panaudojo stiprias sunkiosios artilerijos pajėgas ir tokiu būdu pralaužė lenkų gynybą. Jau rugsėjo 2-osios vakare, priekiniai vermachto daliniai pasiekė vakarinį Vyslos upės krantą. Rugsėjo 3d. vokiečiai jau buvo upės rytiniame krante ir ėmė judėti Graudenco kryptimi. Kitą dieną hitlerininkai, nesutikdami jokio pasipriešinimo, įžengė į minėtą miestą ir čia, kairysis 4-osios armijos sparnas susijungė su 3-osios armijos dešiniuoju flangu.

Tokiu būdu lenkų daliniai, veikę Dancigo koridoriuje, buvo apsupti ir atkirsti nuo pagrindinių kariuomenės pajėgų. Lenkų bandymai prasiveržti į pietus ir susijungti, laukiamų rezultatų nedavė.

Rugsėjo 3 -5 dienomis, Lenkijos armijos grupė, kurią sudarė 2 divizijos, buvo apsupta Tuchelsko girioje ir beveik visiškai sunaikinta. Į vermachto rankas pateko apie 90 pabūklų ir iki 10.000 belaisvių. Sunaikinusi Lenkijos kariuomenę Dancigo koridoriuje, 4-oji vokiečių armija pradėjo puolimą į pietryčius. Žygiuodami per abu Vyslos upės krantus hitlerininkai persekiojo lenkų divizijas besitraukiančias nuo Graudenco - Torno (Torūnės) linijos. Pagrindinės 4-osios Vokietijos armijos pajėgos judėjo rytiniu Vyslos krantu.

Kariniai veiksmai Poznanės rajone. Šioje vietovėje stovinti lenkų grupuotė nuo rugsėjo 1 iki 5 dienos nejudėjo iš vietos. Tiesa per minėtą laikotarpį ji atliko keletą bandymų prasiveržti į Vokietijos teritoriją. Bet iki rugsėjo 5d. vermachto vadovybė čia permetė kelias divizijas iš šalies gilumos ir lenkų mėginimai tuoj pat liovėsi.

Tuo metu padėtis Dancigo rajone ir Silezijoje tapo tokia sudėtinga ir grėsminga, kad “Poznanės” armijos vadas, generolas Kutrzeba, įsakė trauktis Varšuvos kryptimi. Šiuo manevru generolas tikėjosi išvengti savo dalinių apsupimo. Bet tai tik atitolino katastrofą – rugsėjo 17-18 dienų mūšiuose ši armija bus sunaikinta. Tuo tarpu pirmajame karo etape ji nedalyvavo.

Kališo - Čenstochovo fronte prieš Lenkijos “Lodzės” armiją veikė 8-oji ir 10-oji vokiečių armijos. Čia hitlerininkai turėjo sutraukę didelę grupę judriųjų dalinių (3 motorizuotas, 4 tankų ir 2 lengvąsias divizijos). Tai įgalino vokiečius greitai prasiveržti į gilų Lenkijos kariuomenės užnugarį. Šie daliniai suskaldė lenkų frontą į atskiras grupes, kurios paeiliui buvo aktyviai puolamos.

Kaip greitai judėjo vermachto kariuomenė, liudija tokie faktai, kad rugsėjo 5d, kai vokiečių pėstininkai forsavo Vartos upę, motorizuoti daliniai jau pasiekė Kelcą. Taigi atstumas tarp minėtų dalinių buvo virš 100 kilometrų.

8-osios vokiečių armijos fronte, lenkams pavyko sulaikyti priešą kai kuriuose ruožuose. Ypač įnirtingi mūšiai vyko prie Vartos upės, kurią pereiti hitlerininkų daliniams pavyko tik rugsėjo 4 d. ir tai tik keliose vietose. Galutinai paimti Vartos gynybines linijas pavyko rugsėjo 6d. Lenkai smarkiai priešinosi, visiškai nepaisydami to, kad vermachto motorizuoti junginiai jau ardė jų užnugarį.

Lenkijos kariuomenės nuostoliai prie Vartos buvo milžiniški. Tam įtakos turėjo ir akivaizdus vermachto technikos pranašumas. Netekę šio gynybinio ruožo lenkai atsitraukė link Lodzės.

10-ąjai vermachto armijai lenkai aktyviai pasipriešino Čenstochovo rajone. Turėdamas stiprius motorizuotus junginius, 10-osios armijos vadas, feldmaršalas V. fon Reichenau sudarė 2 mobilias grupuotes: dešiniajame sparne stovintys daliniai, vadovaujami generolo Gotto, gavo užduotį pulti į pietus nuo Čenstochovo, Varšuvos - Radomo kryptimi.

Rugsėjo 3d. Gotto grupė pralaužė lenkų gynybą prie Čenstochovo ir pradėjo aktyvų puolimą Kelco link. Į pietryčius nuo Čenstochovo, ši grupė netikėtai atakavo ir visiškai sunaikino 7-ąją lenkų pėstininkų diviziją, bei paėmė į nelaisvę jos vadą su visu štabu.

Rugsėjo 6d. Gotto grupuotė jau buvo prie Kelco ir čia susikovė su Lenkijos kariuomenės daliniais, kurie bandė organizuoti gynybą į šiaurę nuo miesto.

Taip pat sėkmingai žygiavo ir antroji, generolo Reinhardo vadovaujama, grupė, kuri rugsėjo 5d. užėmė Petrokovo miestą.

10-osios armijos pėstininkai, žygiuodami paskui minėtas grupes, rugsėjo 6d. pasiekė Pilicos upės ruožą.

Mūšiuose prie Čenstochovo ir į rytus nuo jo, Lenkijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, daugelis junginių buvo dezorganizuoti, daliniai susimaišė. Atsitraukimas iš šių rajonų vyko pulkais, daliniai jau beveik neatrodė kaip vientisa kariuomenė, bendro vadovavimo nebuvo.

Aukštutinėje Silezijoje ir prie Slovakijos sienos, pirmajame karo etape, vyko kautynės tarp 14-osios Vokietijos armijos ir Lenkijos armijų “Karpaty” bei “Krakow”. Šiame rajone jėgų santykis ypač ryškiai liudijo lenkų nenaudai. Vokiečiai turėjo 12-13 pėstininkų, 1 motorizuotą, 1 tankų ir 1 lengvąją divizijas. Tuo tarpu lenkai teturėjo tik 8 pėstininkų divizijas ir 1 atskirą kavalerijos brigadą.

Vokietijos armija puolė link Katovicų, Krokuvos ir iš pietų per Jablonskio perėją – Naujojo Torgo kryptimi. Be to nedidelės vokiečių pajėgos puolė Tešiną iš vakarų.

Tokiu būdu, Aukštutinė Silezija buvo apsupta iš trijų pusių, ir tai lėmė jos greitą okupaciją. Vokiečiai skubėjo užimti šį rajoną, nes lenkai čia nesuspėjo sugriauti pramonės.

Naudodamiesi Karpatus dengiančiomis perėjomis, ilgalaikiais gynybiniais įtvirtinimais ir tvirtais pramoninio rajono pastatais, lenkai įnirtingai priešinosi ir traukėsi labai jau lėtai. Atsitraukiamųjų mūšių dėka lenkams pavyko truputį pristabdyti vermachto kariuomenę, bet jėgų persvara buvo hitlerininkų kariuomenės pusėje. Iki rugsėjo 6d. vokiečiai galutinai užėmė Aukštutinę Sileziją ir pasiekė liniją Jordanovas – Krokuva. Hitlerininkams nepavyko pilnai apsupti pietinės Lenkijos kariuomenės grupuotės ir ji planingai atsitraukinėjo į rytus, kur prie Sano upės turėjo galimybę organizuoti naują gynybinę liniją.

14-oji Vokietijos armija pasitraukė nuo Jordanovo - Krokuvos fronto ir pasuko į rytus, persekiodama besitraukiančius lenkus.

Siekdamas neleisti lenkams organizuoti naujos gynybinės linijos, feldmaršalas V. Listas, 14-osios armijos vadas, iš Krokuvos, per rytinį Vyslos krantą išsiuntė stiprią mobiliąją grupuotę. Ši grupuotė turėjo žygiuoti į Sandomirą. Tokiu būdu ji atsidurtų lenkų užnugaryje prie Sano upės. Toks manevras turėjo sutrukdyti besitraukiantiems lenkams įsitvirtinti naujose gynybinėse pozicijose.

Pirmojo karo etapo rezultatai: Iki rugsėjo 6 d. vokiečiams pavyko palaužti Lenkijos kariuomenės pasipriešinimą prie pietinės Rytų Prūsijos sienos, Dancigo koridoriuje, ir Aukštutinėje Silezijoje.

Lenkų Poznanės grupuotė, bijodama apsupimo, turėjo atsitraukti, todėl pirmajame karo etape nedalyvavo. Tuo tarpu vermachtas visuose fronto ruožuose ima aktyviai persekioti besitraukiančius lenkus.

Rugsėjo 2d. apsupta lenkų grupuotė prie Vielunios, rugsėjo 5d. – prie Tymbarko, Pietrkovo, kitą dieną lenkai pasidavė prie Tomašovo-Mazoviecko bei buvo apsupti prie Krokuvos.

[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]

© 2000 Created by Rokas Pukinskas