3-asis karo etapas : 1939.09.12 - 10.01

Rugsėjo 13d., 3-osios Vokietijos armijos, kairiojo flango daliniai užėmė Osoveco tvirtovę. Rugsėjo 15-18d. mūšiuose vokiečiai, Bialystoko rajone ir į rytus nuo jo, sumušė lenkų “Grodno” grupuotę. Po šio pralaimėjimo, maždaug 3 lenkų pėstininkų divizijos perėjo Lietuvos Respublikos sieną ir buvo internuotos.

Rugsėjo 15d. pasidavė Brest-Litovskas, kurio įgulą sudarė tik 600 kareivių, o sekančią dieną, priekinės 3-osios Vokietijos armijos dalys, kurios judėjo iš šiaurės, Vlodavo rajone susijungė su 10-osios armijos dalimis, atėjusiomis iš vakarų.

Tą pačią rugsėjo 15d. generolo Gotto vadovaujami daliniai užėmė Dembliną (Ivanogrodą), kur paėmė 110 veikiančių lėktuvų, o rugsėjo 18d., vokiečiai jau buvo Liubline.

Dar rugsėjo 11d., maždaug 3 lenkų divizijos, Vengrovo–Sedleco rajone organizavo žiedinę gynybą. Šios pajėgos atkakliai priešinosi 10 dienų. Vis gi, rugsėjo 21d., 10-osios armijos daliniai panaudoję sunkiąją artileriją, lenkų grupuotę sunaikino. Vokiečiai paėmė 80 pabūklų, 6 tankus, 11 lėktuvų, į nelaisvę pateko apie 21.000 lenkų kareivių ir karininkų.

Iki rugsėjo 16d. vokiečiai baigė įtvirtintų Modlino ir Varšuvos rajonų apsupimą. 3-oji ir 4-oji armijos minėtus rajonus apsupo iš rytų, šiaurės ir šiaurės vakarų, 10-oji armija iš vakarų ir pietų

Kariniai veiksmai į vakarus nuo Vyslos. Rugsėjo 12d. vakare, šiame rajone, susidarė 2 kovos židiniai: Kutno rajone – 19 pėstininkų divizijų ir keletas atskirų kavalerijos brigadų, bei Radomo rajone – 5 pėstininkų divizijos. Šios grupės susidarė iš dalinių, kurie traukėsi persekiojami vokiečių, bei iš keleto naujai atvykusių divizijų.

Mūšiai šiuose rajonuose buvo itin atkaklūs. Lenkai turėdami labai menką priešlėktuvinę gynybą patyrė didžiulius nuostuolius, ypač Radomo rajone. Kutno rajone kovojo ir lenkų aviacija, kuri netgi sunaikino stambų vokiečių tankų dalinį. To pasekoje vokiečiai taip pat organizavo priešlėktuvinę gynybą.

Rugsėjo 14d. lenkų daliniai Radomo rajone pasidavė. Spaudžiami gausesnių hitlerininkų pajėgų jie bandė trauktis, kol galiausiai buvo apsupti ir priversti kapituliuoti. Į nelaisvę pakliuvo 60.000 lenkų kareivių. Kutno grupuotė kovėsi iki rugsėjo 21 d. Lenkai atkakliai mėgino prasiveržti į rytus, į Modlino–Varšuvos rajoną. Didžiajai daliai pajėgų tai pasisekė, bet likę daliniai buvo apsupti ir jau nebegalėjo priešintis. Rugsėjo 21d. jie sudėjo ginklus. Rugsėjo 7 - 21 dienos mūšiuose, šiame rajone, vokiečiai paėmė 300 pabūklų, 40 tankų, kitos karinės technikos bei 170.000 belaisvių.

Po rugsėjo 20d., į vakarus nuo Vyslos, lenkai tęsė priešinimąsi Modlino–Varšuvos rajone ir Helo pusiasalyje. Dancigas kapituliavo dar rugsėjo 7d.

Gdynės (Gdansko, Dancigo) miestas ir uostas, kuris turėjo gan didelę įgulą (1 pėstininkų diviziją) gynėsi bene atkakliausiai ir kapituliavo tik rugsėjo 19d., po aršių gatvių mūšių.

Ilgiausiai kovojo Lenkijos armija įsitvirtinusi Helo pusiasalyje. Nepaisydami stiprios Vokietijos laivyno ugnies, lenkai gynėsi iki pat spalio 1d. (tuo metu kitos Lenkijos armijos jau buvo sutriuškintos).

Kariniai veiksmai Galicijoje ir Volynėje. Galicijoje lenkams santykinai pavyko atsitraukti iki Sano upės. Tačiau judriosios 14-osios Vokietijos armijos dalys, neįsitraukdamos į kautynes su besitraukiančiais lenkais, sparčiai žygiavo ir rugsėjo 13d. priėjo Bugo upę. Šis skubėjimas, buvo reikalingas tam, kad sulaikyti tolesnį lenkų atsitraukimą bei sudaryti galimybę suduoti smūgį iš užnugario. Šio manevro pasekoje, bei panaudojant dažnus Luftwaffe anskrydžius, vokiečiai privertė besitraukiančias lenkų kolonas stoti į kautynes Tomaševo–Zamostės–Jaroslavo–Javorovo ruože.

Kautynės vyko labai atkakliai: pvz. Javorovo rajone rugsėjo 13-20d. lenkai sunaikino virš 100 vokiečių tankų, 30 pabūklų, daug kitos karinės technikos. Tačiau tai jau nebegalėjo pakeisti karo eigos. Rugsėjo 21d. vokiečiai galutinai palaužė pasipriešinimą minėtame ruože. Javorovo rajone pasidavė virš 21.000 lenkų karių, Tomaševo rajone - iki 60.000, vokiečiai paėmė 30 patrankų. Lvovo miestas tuo metu buvo apsuptas vokiečių iš šiaurės, pietų ir vakarų, o vėliau užimtas Raudonosios armijos dalinių.

Kariniai veiksmai Varšuvos ir Modlino rajone. Aplink Varšuvą ir pačioje sostinėje išdėstyti Lenkijos armijos daliniai, rugsėjo 16d. buvo apsupti ir Vokietijos armijos vadovybė pasiūlė Varšuvos komendantui atiduoti miestą be mūšio. Lenkai atsisakė. Tada vokiečių kariuomenė pradėjo intensyvų artilerijos apšaudymą bei miesto bombardavimą iš sunkiųjų bombonešių. Buvo pradėtas Varšuvos įtvirtinimų šturmas panaudojant sunkiąją karo techniką ir gausias pėstininkų pajėgas. Apsupimo žiedas vis labiau siaurėjo. Link Varšuvos traukė vermachto daliniai, kurie jau buvo nereikalingi kai kuriuose okupuotuose rajonuose. Rugsėjo 21d. vokiečiai perkirto ryšio liniją tarp Modlino ir Lenkijos sostinės. Abu šie punktai tęsė pasipriešinimą, nors ir buvo izoliuoti vienas nuo kito. Rugsėjo 28d., kai vokiečiai jau buvo paėmę daugumą įtvirtinimų, o pats miestas virto griuvėsių krūva, Varšuva pasidavė. Į vokiečių nelaisvę pateko apie 100.000 lenkų karių. Hitlerininkai įžengė į beveik su žeme sulygintą miestą. Tą pačią dieną pasidavė ir 20.000–inė Modlino įgula.

Varšuvos ir Modlino paėmimu faktiškai baigėsi karas tarp Vokietijos ir Lenkijos, nors kai kurie daliniai, o būtent Helo pusiasalyje, kovojo ir pasidavė tik spalio 1d.

Trečiąjame karo etape Lenkijos armija buvo galutinai sumušta. Hitlerininkai likvidavo paskutinius pasipriešinimo židinius. Rugsėjo 14d. lenkai buvo apsupti prie Sedleco, sekančią dieną kapituliavo prie Peremyšlevo, rugsėjo 17d.–prie Kutno, 20d. lenkai pasidavė netoli Rava Ruska miesto ir galiausiai rugsėjo 27 ir 28d. ginklus sudėjo Varšuvos ir Modlino gynėjai.

[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]

© 2000 Created by Rokas Pukinskas