LENKIJOS VALSTYBĖS ŽLUGIMAS. SSRS AGRESIJA.

Antrojo Pasaulinio karo metu Lenkijos žemės 2 kartus buvo karinių veiksmų arena. Pačios vokiečių okupacijos nuostuoliai kelis kartus viršijo kautynių nuostuolius, ir tai įvyko ne todėl, kad Lenkija buvo okupuota ilgiau negu kitos šalys (daugiau kaip 5 metus), o dėl to, kad Vokietijos okupacija Lenkijoje pasižymėjo ypatingu charakteriu. Vokiečiai numatė pradžioje išnaikinti didžiąją dalį gyventojų, o po to ir biologiškai sunaikinti visą lenkų tautą.

1939-ųjų kampanija truko neilgai – nepilną mėnesį, tik kai kuriuose šalies rajonuose ji užsitęsė savaite ilgiau. Kampanija pasižymėjo manevriniais mūšiais, kautynės vyko beveik visoje Lenkijos teritorijoje

Lenkijos teritorija, 1939-ųjų sienomis, išskyrus kai kurias teritorijas, nebuvo traktuojama vienodai: Aukštutinė Silezija, Didžioji Lenkija, Pajūris bei keli kaimyniniai rajonai buvo prijungti prie reicho kaip naujos provincijos. Iš likusios Lenkijos dalies buvo sudaryta generalgubernija. Tai buvo tipiškas kolonialinės politikos padarinys, visiškai pavaldus vokiečių generalgubernatoriui.

Lenkijos vyriausybė ir vyriausioji kariuomenės vadovybė konflikto metu nesugebėjo suorganizuoti reikiamo pasipriešinimo, nežinojo kaip elgtis sudėtingose situacijose. Dar rugsėjo 6d. jie pabėgo iš Varšuvos į Liubliną, po to į Brest-Litovską, rugsėjo 17d. jau buvo prie Rumunijos sienos, o kitą dieną ją perėjo. Tokie persikėlimai privedė iki to, kad jau nuo rugsėjo 6d. nei vyriausybė, nei armijos vadovybė visiškai nekontroliavo padėties. Šalis buvo palikta likimo valiai. Prasidėjęs chaosas, žinoma, pagreitino katastrofą.

“Susidariusi Lenkijoje sudėtinga situacija, verčia tarybinę vyriausybę sutelkti skubią ir neatidėliotiną pagalbą. Lenkija tapo visokių atsitiktinumų ir netikėtumų arena, keliančia tiesioginį pavojų SSRS saugumui...”, “...tarybinė vyriausybė privalo padėti, Lenkijoje gyvenantiems, ukrainiečiams ir baltarusiams. Šios tautos buvo laikomos beteisėmis nacijomis, o dabar išvis yra paliktos likimo valiai...”(iš V.Molotovo kalbos per radiją 1939.09.17).

Šie žodžiai anksčiau buvo suprantami vienareikšmiškai, niekas dorai nesuvokė ką reiškia “privalo padėti”. Tada niekas nežinojo, kad Vokietija ir SSRS dar 1939m rugpjūčio 23d. pasirašė sutartį, kuri ir nulėmė šalies likimą – Lenkija buvo pasidalyta.

SSRS, naudodamasi palankiomis aplinkybėmis, stengėsi išplėsti savo įtakos sferas bei atkurti buvusias Rusijos imperijos sienas. Vokietija siūlė Sovietų Sąjungai užimti savo interesų zoną, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, dar rugsėjo pradžioje. Tačiau Stalinas delsė. Jis žinojo, kad sutartyje numatyta Lenkijos dalis tikrai atiteks SSRS. Rusai laukė Lenkijos kariuomenės pralaimėjimo.

Ir tik kai rugsėjo 16d. vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sekančią dieną pajudėjo Raudonosios armijos daliniai. Įsibrovimui buvo sugalvotas mano jau minėtas pretekstas. Peržengę SSRS ir Lenkijos sieną Raudonosios armijos daliniai pradėjo žygį į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Rugsėjo 19d. rusai įžengė į Vilnių ir apsupo čia buvusius lenkų dalinius. Po Raudonosios armijos įsiveržimo, Lenkija dar priešinosi dvi savaites ir vėliau buvo visiškai okupuota.

1939m rugsėjo 28d. buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartis. Slapti protokolai patvirtino abiejų valstybių siekimą neleisti atkurti Lenkijos nepriklausomybės bei patikslino jų interesų sferų ribas (pakoreguota Kerzono linija). Lenkijoje riba buvo perkelta į rytus Vokietijos naudai, o Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą.

SSRS okupuojant Lenkiją stambesnių susirėmimų nebuvo. Smulkiose kautynėse Raudonoji armija neteko 737 karių, 1.862 raudonarmiečiai buvo sužeisti.

[ BACK TO THE ARCHIVE ] [ NEXT CHAPTER ]

© 2000 Created by Rokas Pukinskas