XIX-XX a. Troškūnai - valsčiaus centras, miestelis su visomis reikalingomis įstaigomis. 1831 metų gegužės 31 dieną atvykę į Troškūnus, visą savaitę čia išbuvo V.Bortkevičiaus ir V.Brochockio vadovaujami sukilėliai. 1863-1864 metų sukilimo metu valsčiuje vyko didelės kovos su rusų kariuomene. Bajoras Benediktas Olšauskas (Piorun) balandžio mėnesį suorganizavo sukilėlių būrį. Šis apie 30 žmonių būrys Raguvos miške prisijungė prie Z.Sierakausko (Dolengos). B.Olšauskas, gimęs apie 1840 m., buvo dvarininkės M.Kupstienės Pajuostės palivarko (Troškūnų valsč.) administratoriumi. K.Maleckio (Kasperovičiaus) būriui gegužės 31 (birželio 12) dieną prie Vašuokėnų teko kautis su pulkininko Tenerio daliniu (S.Zielinskis mini pulk. Michailovskio dalinį). Šis persekiojo sukilėlius iki Šventosios upės. Žuvo 6 sukilėliai. Dominyko Maleckio (Vilkovičiaus) būrys, 1863 m. gegužės mėn. stovėdamas Troškūnų apylinkėse, sunaikino valsčiaus dokumentus. Prie Troškūnų šiam būriui 1863 metų spalio 26 ( lapkričio 7 ) dieną teko kautis su kapitono Levašovo vadovaujamu daliniu, kurį sudarė kuopa pėstininkų ir ½ eskadrono ulonų. Buvo užmušti keli sukilėliai ir vienas pateko į nelaisvę. 1863 metų rugsėjo 1 ( 13 ) dieną Edvino Vžesnievskio (Sapero) raitelių būrys (buvo gerai ginkluotas) kovėsi prie Troškūnų su rotmistro Iznoskovo vadovaujamu daliniu - būriu ulonų ir 10 šaulių. Kariniais duomenimis tose kautynėse kariuomenė nuostolių neturėjusi, o buvo paimti į nelaisvę trys sukilėliai, daug jų žuvusių gulėjo laukuose. E.Vžesnievskio būrį sudarė 30 dvarininkų, 30 šlėktų ir 40 valstiečių. Šie gerai aprengti ir apginkluoti sukilėliai turėjo nukauti nemažai priešų. Todėl kariuomenės pateikta ataskaita ko gero labai perdėta. Rudenį prie šio būrio prisijungė kitų caro kariuomenės išblaškytų sukilėlių likučiai. Tokiu būdu vienoje vietoje susitelkė žmonės, dalyvavę sukilime nuo pat jo pradžios – M.Končia (pasitraukęs iš sukilimo, slapstėsi Rygoje, mirė Paryžiuje), K.Lukošiūnas (Dusetų kaimo valstietis, vadovavo daugiau kaip 200 žmonių būriui), B.Olšauskas (ėmė vadovauti būriui, 1863 m. pabaigoje Vžesnievskiui pasitraukus į užsienį), A.Pomarnackis. Rugpjūčio pabaigoje į Vžesnievskio būrį įstojo Povilas Červinskis (Sova), pradžioje eiliniu, vėliau – puskarininkiu. Rugsėjo pabaigoje Vžesnievskis paskyrė jį atskiro būrio vadu ir pavedė organizuoti sukilėlius Zarasų apskrityje. 1864 m. jis buvo pakartas Užpaliuose (Ukmergės apskr.), kun. Pranciškaus Staškovskio, Užpalių klebono, slapta palaidotas kapinėse.

K.Puslovskio vadovaujamas 24 žmonių būrys 1864 m. gegužės 30 ( birželio 11 ) dieną buvo užėjęs į Boufalo valdomą Pajuostės dvarą pasiimti maisto ir grįžo į mišką. Gavęs apie tai žinių, Raguvėlėje buvęs esaulas Grekovas su kazokais vijosi sukilėlius.

1875 m. įsteigtas kredito kooperatyvas.

1903 m. Troškūnuose gyveno 1040 gyventojų.

Apie 1906 m. dvarininkas Stasys Montvila (g.1882 06 09, mirė apie 1923 m.) Troškūnų dvare įkūrė vargšų vaikų lietuvišką-lenkišką mokyklą. Joje buvo trys skyriai, mokėsi apie 200 vaikų. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo apgriauti Troškūnų dvaro rūmai. St.Montvilos sūnėnas, vedęs Komaraitę, dvarą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos.

1918 m. vasario 16 d. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikėjo apginti nuo išorės priešų. Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Vokiečių kariuomenė traukėsi iš Lietuvos, o paskui ją iš Rytų slinko Raudonoji armija. Lietuvai labai reikėjo savos kariuomenės. Todėl jaunuoliai buvo pašaukti stoti į ją savanoriais. Savanoriai K.Ladauskas, Astrauskas, Jurgis Binkys, Kazimieras Imbrasas, Vitkauskas, Petras Tunkevičius, Tamašauskas, Mulevičius, J.Skaržauskas, Jurgis Kirtiklis ir kiti vėliau gavo žemės iš aplinkinių dvarų.

1920 m. lapkričio 21 dieną susidūrime su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius, Petras Liktoras, Antanas Miškeliūnas, Petras Tunkevičius ir Antanas Žarskus. P.Tunkevičius ir P.Liktoras buvo palaidoti miesto centre, Nepriklausomybės sodelyje. Ten ir paminklas buvo pastatytas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines.

Troškūnai, kaip valsčiaus centras, buvo Panevėžio apskrities sudėtyje. Viršaičiu iki 1922 metų dirbo Zlatkus, vėliau Pabarška, Antanas Baranauskas (apie 1935 m.), Valiauga, J.Kirtiklis. Pagrindinės įstaigos – valsčiaus raštinė, daboklė ir policijos nuovada, paštas, Troškūnų miškų urėdija ir Šimonių girininkija, vaistinė, apie 1931 metus atidarytas akušerijos punktas, nuo 1939 metų pradėjo dirbti ir gydytojas.

1940 m. vasarą, į Lietuvą įžengus okupacinei Raudonajai armijai, sudaryta valsčiaus taryba, apribota bažnyčios veikla, uždraustos katalikiškos bei visuomeninės organizacijos. Mokykloje bandoma įkurti komjaunimo bei pionierių organizacijas. Pradėtas didesnių ūkių žemių dalinimas bežemiams, samdiniams. Troškūnų apylinkėje šiam darbui vadovavo P.Binkis. Per 1940 m. birželio 14 d. deportaciją Troškūnuose buvo suimta ir išvežta buvusio miestelio šaulių būrio vado, mokytojo A.Bieliausko šeima.

Lietuvą okupavus vokiečiams, viršaičiu tapo J.Kirtiklis. Vokiečiai suvarė visus miestelio žydus į mokyklos patalpas. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau visi žydai geležinkeliu buvo išvežti. Nė vienas į Troškūnus negrįžo. Keletas sušaudytų žydų palaidota Troškūnų žydų kapinėse Smėlynės kaime.

Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai (“Gražinos” junginys). Juos suorganizavo per frontą iš Tarybų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras (g.1908 m. Filadelfijoje). Jis buvo junginio ir I būrio komisaru. 1944 m. birželio 11 d. K.Štaras ir kulkosvaidininkas J.Kepalinskas buvo nušauti, o V.Tamašauskas sužeistas. Abu žuvusiuosius palaidojo miestelio aikštėje, jiems pastatė paminklinį akmenį. K.Štaro vardu buvo pavadintas vienas kolūkis. Atgimimo laikais, palaikus iš aikštės perkėlė į Anykščius, paminklinį akmenį pašalino.

Troškūniečiai buvo ir generolo P.Plechavičiaus 1944 m. pradžioje organizuotų lietuvių būrių kovai su okupantais nariais. Jiems vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Švilpa, kilęs iš Umėnų kaimo.

Raudonoji armija Troškūnus užėmė 1944 m. liepos 22 d. Tarybų valdžios vietinių organų funkcijas iki 1948 m. rinkimų vykdė LTSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės. Atsiranda Troškūnuose ir Valstybės saugumo komisariatas, LKP (b) Troškūnų valsčiaus komitetas, milicija. Pirmuoju valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku buvo Jonas Gailiušis, komunistų partijos sekretoriumi – Bronius Kirtiklis, komsorgu - Genys. 1944 m. sukurtas naikintojų bataliono būrys. 1946 metais Troškūnuose įsikuria MVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos 25-ojo šaulių pulko būrio įgula, kuri kovojo su partizanais.1950-1959 m. Troškūnai buvo rajono centru.

Dar 1944 m. Antanas Slučka suorganizavo 20-25 ginkluotų vyrų būrį ir ėmė budėti naktimis. Rudenį jie jau buvo miškuose. Partizanais tapo penki broliai Slučkos iš Troškūnų miestelio, keturi broliai Stanevičiai iš Nevėžnikų kaimo, keli broliai Slučkos iš Petkūnų, Dailidėnai iš Girelės, Labakojai iš Umėnų kaimo, Jėčiai iš Mileikiškių, Kubiliai iš Pajuostinio kaimo ir daugelis kitų. Vėliau buvo įkurta Algimanto apygarda. Apygardos vadas Antanas Slučka Šarūnas ( g.1916 m. ) priešų apsuptame bunkeryje 1949 m. spalio 27 d. susisprogdino kartu su žmona Joana Railaite Slučkiene Neringa ir Stasiu Jovaiša.

Daugelis troškūniečių partizanų žuvo 1947-1949 metų laikotarpiu, kai kurie buvo suimti. Nelygioje kovoje krito ne tik apygardos vadai, bet ir visi Algimanto apygardos štabo pareigūnai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik vienas apygardos štabo narys troškūnietis Albinas Kubilius, kalėjęs Vorkutos lageriuose. Jis mirė Troškūnuose 1993 m.

Dar iki galo nesuskaičiuotos visos aukos, bet galima manyti, kad 1945-1952 metais žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keletas šimtų buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių.

Pokaryje prasidėjus kolektyvizacijai, daugelis neteko prie miestelio turėtų žemės sklypų, gyvulių. Pirmieji į kolūkius suvaryti Vaidlonių, Mileikiškių ( K.Štaro kolūkis), Latavėnų ir kitų kaimų valstiečiai ( Aukštakalnio kolūkis ). Troškūnų dvare kūrėsi tarybinis ūkis.

Troškūnams tapus rajono centru, Vytauto gatvėje pastatyti vykdomojo komiteto rūmai (dabar slaugos ligoninė) bei bendrabutis proftechninės mokyklos moksleiviams, rytinėje miestelio pusėje – trijų aukštų vidurinė mokykla. Septintajame dešimtmetyje pastatyti kultūros namai (rekonstravus buvusią sinagogą), paštas, rūbų parduotuvė ir restoranas. Panaikinus Troškūnų rajoną, miestas ( teises gavo 1956 m. ) ėmė nykti ir tebenyksta iki šiol. 1959 m. Troškūnuose gyveno 1495 žmonės, o 2000 metų kovo 9 dieną – 528.

Muziejininkė TERESĖ MIKELIŪNAITĖ 1947 m. įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi mokytojavo Troškūnų vidurinėje mokykloje. 1954–1957 m. dirbo Troškūnų rajono švietimo skyriuje inspektore, vedėja. 1958–1959 m. dirbo Troškūnų rajono DZDT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai.

Troškūnų apylinkės viršaičiu dirbo Antanas Jankauskas (1990-1995), vėliau - Antanas Vaitkūnas (iki 2000 metų). Dabartinė seniūnijos teritorija užima 29152,9 ha, gyvena 3626 žmonės. Čia yra trijų katalikiškų bendruomenių, besidriekiančių už seniūnijos ribų, centrai – Troškūnai, Raguvėlė ir Surdegis. Visuomenė istoriškai susiskirsčiusi į didesnes bendruomenes: Surdegio, Umėnų, Vašuokėnų, Rukiškio, Juostininkų, Kirmėlių, Raguvėlės, Mileikiškių, Vaidlonių, Smėlynės, Troškūnų senamiesčio, Latavėnų bei Kalnelių. Gražiai gyvena ir mažesnės kaimų bendruomenės, kuriose susibūrę vos po kelias šeimas, kurias vienija ne tiek kultūriniai siekiai, bet bendri darbai, bėdos, rūpesčiai, džiaugsmas, kasdienis gyvenimas.

Troškūnų bažnyčioje, ypač Kolpingo organizacijos centre dažnai vyksta susibūrimai, vasarą - klasikiniai muzikos ir kitokie, atviri visos plačios apylinkės žmonėms.

Kiti Troškūnų žmonių susibūrimų centrai – folklorinis ansamblis “Malmaža”, Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos klubas "Europietis", klubas "Ąžuolas", Troškūnų, Smėlynės, Vašuokėnų bendruomenės, politinių partijų grupelės.

Troškūnų kraštiečių bendrija, įkurta 1996 m. švenčiant bažnyčios 300 metų jubiliejų, didesnių darbų neatliko.

Jaunimo folklorinis ansamblis, susikūręs 1997 m. pavasarį, beveik tris metus vadinosi Troškūnų nepriklausomu ansambliu. Tai daugiausia iš mokytojų sudarytas kolektyvas. Dabar vadinamas “Malmaža”, ansamblis dalyvauja svarbiausiuose Anykščių rajono folklorinėse šventėse “Padainuokime, suėję”, “Bėk, bėk žirgeli”. 1999 m. rugsėjo 18 d. atstovavo Lietuvą susigiminiavusių miestų antrajame kultūros festivalyje Hukvalde Čekijoje, o 2000 metų rugpjūčio mėnesį koncertavo Imoloje (Italija), 2003 m. ir 2007 m. - Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje.

Troškūnų visuomenės klubas pradėjo veikti 1999 m. lapkrityje. Miestelio bibliotekos skaitykloje rengiami susitikimai su įdomiais žmonėmis, pokalbiai, parodos. 2001 metais buvo paminėtas vyskupo M.Valančiaus gimimo 200 metų jubiliejus. Ta proga skaityti pranešimai apie vyskupo gyvenimą ir veiklą, apie blaivybės sąjūdį. Miestelio bibliotekoje susirenka Troškūnų žmonės, veikia Interneto prieigos taškas.

Nuo 1996 m. kasmet Vašuokėnuose vyksta Maironio skaitymai, kuriuose dalyvauja Troškūnų, Raguvėlės, Surdegio, Vašuokėnų mokyklų mokinukai bei suaugusieji. Troškūnų vidurinės mokyklos mokiniai yra pasiekę didelių laimėjimų skaitovų konkursuose, teatrų festivaliuose.

© 2002-2008 Arūnas Giraitis