Pasirinkite fono spalvą:
[Pilka] [Alyvų] [Purpurinė] [Tamsiai mėlyna] [Žydra]
[Geltona] [Rusva] [Balta] [Juoda] [Oranžinė]
Sapne buvau arčiau
Nei realybėj.
Sapne tave liečiau,
Ir tu nežnybei.
Sapne net bučiavau
Aš tavo ausį
Ir netikėjau niekaip,
Kad apgausi.
Kaip orą reikia mums
Įkvėpt - išpūsti,
Taip ir užsnūst,
Ir iš sapnų pabusti.
Derlingai žemei, vai, nelengva būti:
Ją raižo, drasko... Kiek ji išaugina!
O juk visa ji atkovota
Iš miško, jūros ar smiltyno.
O, dykuma, graži esi iš tolo
Ir iš arti keri tuščiu savuoju plotu.
O, dykuma, užburk, priversk mylėti
Tą, kas tave šiai žemei atkovotų!
Bepig priprasti prie kavos,
Sunkiau prie vyro, prie šeimos.
Gali priprasti prie vienatvės,
Prie kavinukės, miesto gatvės...
Sunkiau prie vaiko vystyklų,
Prie triukšmo, nemigo naktų.
Lengviau prie valdiškos virtuvės,
Sunkiau prie nuosavos keptuvės.
Lengviau prie knyginių minčių,
Sunkiau - kalbų tiesių, karčių.
Ir vis tik nuoširdžiai linkiu
Priprast prie to, prie ko sunku.
Jaučiuos kaip sodininkas vienuolyne.
Gal tai gerai, gal negerai?
Vienuolės vaikšto nusiminę,
Kad man terūpi rožių tik kerai.
Ką padarysi, aš toks lėtas,
Bet ten, už rožių, tiek daug vietos...
Palydėt aš norėjau pavasarį,
Nors nėra pakelėse gėlių.
Palydėt aš norėjau ir pasakot,
Ir ulbėt, ir kuždėt upeliu,
Nes manoji širdis pabudusi,
Nebežino, ar vest, ar nešt,
Nes manoji širdis pablūdusi,
Nebeturi jėgų bekęst.
Palydėt aš norėjau pavasarį
Nors nėra pakelėse gėlių.
Ir kol kas nespalvotoj pasakoj
Širdį budint švelniu varpeliu.
Svečiuos turėjau Karlsoną.
O gal net du?
Dėl tos uogienės bars mama
Balsu rimtu.
Todėl visiems pasižadu -
Šiandien taip nedaryt.
- Prašau, atskriski, Karlsonai,
Ne šiandien - ryt.
Džiaugiuos, kad pailsėjai.
Spėjai.
Džiaugiuos, kad tu žvali,
Kad gyveni,
Kad ašarų neliejai
Ir kad vėjai
Nuo tavo pusės
Visada šilti.
Žinau. Ta vasarėlė bėga...
Sniegą
Atneš tie vėjai nelauktai,
Bet ačiū ir už tai.
Ir net jei šaltis nugramzdins į miegą,
Jėgą
Parodys greit upeliai ir žiedai.
Kodėl sustojo mašina?
Ar taip reikėjo,
Kai žmonės du linksmi greta
Iš darbo ėjo?
Kai jau kvepėjo medumi
Vienoj iš gryčių,
Kai svaigo nuo jausmų galva...
Ir iš netyčių
Norėjos apkabint tave...
Ir linksmo tavo veido...
Lyg iš dangaus ta mašina
Šventieji nusileido.
Kodėl? Kodėl tokia lemtis,
Kad stabdžiai veikia,
O ta saugi, rami būtis
Prastai nuteikia?
Ko trokštu tu žinai,
O ką galiu tau duoti?
Abiem kankintis amžinai
Jei perskelsim ąsotį.
Ąsotis bus tad be naudos,
Nes niekas juo nesinaudos,
Tik šunys laks ar katinai,
o tu šunis gerai žinai:
Palakę los...
Nėra naudos.
Nors nieks tavęs man neatstos,
O ką galiu tau duoti?
Žingsniu arčiau link tų pilių
Kur tu - už marių devynių ...
Tiktai žingsniu...
Aš toks negreitas,
Net jei ant žirgo jočiau raitas,
Net jei siūbuočiau laiveliu,
Tu dar už jūrų
aštuonių.
Bijau ir laukiu
Posūkio staigaus.
Bijau ir laukiu
Bučinio svaigaus.
Bijau ir laukiu
Pragaro kančių.
Bijau ir laukiu
Žodžių daug karčių.
Bijau ir laukiu,
Laukiu ir bijau.
Toli keliu link šito
Atėjau.
Aš bėgu nuo savęs
Ir vėl sustoju.
- Beprasmiška, beprasmiška! -
Kartoju.
Bandau pakeist save:
Stovėt ant kojų...
Kaip ant galvos, taip ant galvos
Vis atsistoju.
Vartau įstatymus
Ir, žinot, man net keista,
Kad ant galvos stovėt nedrausta -
Reiškia leista!
Aš vėl tave atrast bandau,
Beieškant pats jau paklydau.
Nebežinau, ko tikro būta.
Alaus nėra. Geriu vien putą,
Bet ir nuo jos galva ne ta.
Ne, jau puta vis man skirta?
Ne, jau ir gėlės, kai sužysta
Man kvapas, o kitur - nuvysta?
Aš vėl tave atrast bandau,
Beieškant pats jau paklydau.
Nupirkęs duonos, pjausiu plutą,
Kad įsitikint - duonos būta.
Savim nebetikiu,
Keliais draugais tikiu.
Pribarstęs pakeles
Aš akmenų sunkių.
Save aš pakeliu
Viršum žmonių kančių
Būnu aš neregiu,
Būnu kurčiu.
Ir jei kas pasakos,
Kad aš kitoks -
To žodžiai pasukos.
Prigers, nusprogs.
Kas mums riša rankas?
Kas mums laužo šakas?
Kas neleidžia aukščiau mums pakilti?
Kas mus slegia žemyn
Ir giliai vandeny
Paskandinti jau baigia ir viltį?
Kas neleidžia mylėt?
Kas neleidžia žydėt
Ir nuskabo tuos žiedus lig vieno?
Pievos pilnos žiedų.
Žiedas aš - žiedas tu!
O kažkam gi tereikia tik šieno...
Ačiū Tau, kad esi,
Kad esi ir kad būsi,
Nors manam kambary
Žvakės tu neužpūsi,
Kad ne taką renkiesi,
O didelį plentą.
Nevažiuoki tik greit -
Bus trumpai tegyventa.
Gal tau sunku,
Gal man ne lengva.
Kai žmonės dyla,
Metai slenka,
Kai nepaimta,
Tik paliesta,
Kai neateita,
Nors taip kviesta,
Kai Saulė neaukštai pakyla,
Ir šonas šąla, šonas šyla,
Kai prieš akis dangus žvaigždėtas -
Neišprašytas, išlydėtas.
Gyvent sunku
Ir mirt nelengva.
Paryžius ten -
Čia metai slenka.
Žvakė trumpėja,
Eilės trumpėja...
Kaltinu vėją,
Vien tik tai vėją.
Amžius ilgėja
Laikas greitėja!
Taip ir išeisim
Nieko nespėję.
Atleiski tam,
Kuris prie namo durų prasibrovė,
Rankas nuleido -
Namas tas -
Tvirtovė.
Šturmu neims -
Tik pasėdės lyg ryto.
Name, gi, beldžiant
Bus atidaryta.
Aš ieškau to - ko neturiu
Ir valtį miglose iriu
Vis ieškau uosto,
Kuriam suprastų ir paguostų.
Aš ieškau to - ko neturiu:
Pavasario ir vyturių.
Čyru-vyru man širdį glosto.
Iriu iriu ir ieškau uosto.
Ruduo. Murzinas ruduo.
Drumsčias mintys, gūsiais vėjai galvoj.
Saulės nė nesimato - išeities nesimato...
Purvo kiek čia aplink! Oi, oi, oi!
Dar kad būtų jis vien tik ant batų.
Į akis krinta jis tarp dantų
Jau ir ausys girdėti atprato.
Ar tik žiopčioju, ar ir šaukiu.
Laukiu gelbėtis numesto rato.
Ak, kad purvas vien tik ant batų...
Daug visko išsakyta,
Man jau aišku -
Lankau tave
Paskutiniuoju laišku.
Man riekia mūzos.
Taip išėjo,
Manoji mūza ištekėjo.
Savęs pradės ji greit nekęsti -
Nereikia niekad mūzoms vesti!