GYVYBĖS
IEŠKOJIMAS
Žmonės trokšta gyvybės. Norėtų
jos pasiimti didžiausiu saiku. Bet kalba dažnai apie tai, kad kiekviena diena
vedanti juos tolyn į mirties glėbį.
Aiškus čia priešingumas.
O geriau žiūrint, ir pasirodo, kad jis pagrinduotas nėra tikrenybės, bet žmonių
dvasios neaiškumo.
Iš tikrųjų žmogus, apskritai sprendžiant, žengia
nuolatai tolyn gyvybėn. Pati kūrybos galia, stačiusi jį
į gyvenimą, neša jį tolyn. Todėl žmogus ir nori būtinai
daugiau gyvybės. Todėl jis ir tiki ją pasieksiąs.
Bet ne visi eina tuo pačiu keliu. Vieni stengiasi atidengti šydrą nuo to slėpinio, kuriuo yra gyvybė. Kiti nori,
kad jiems gyvybė tektų, kad ją nuodugniai ragaut galėtų.
Ir tik keli tenori gyvybę patirti jai tekdami. Bet ką tai reiškia?
Pirmu keliu eina mokslininkai. Jiems rodosi visa
pasiekta, kad jie pasakyt galės, kas gyvybė yra. Ir todėl jie žiūri
į gyvuosius organizmus, mėgina juos ir bando surasti elementus, iš
kurių jie statyti.
Fizikoj sužinota, kad regimoji materė susideda iš
atomų, chemėje kad materė kuriasi iš cheminių elementų.
O norėdami suprasti, kas gyvybė yra, mokslininkai pagaliau istyrė,
kad visuose gyvuose pavidaluose randasi tas pats elementas, ypatingos glemės,
vadinamos protoplazma. Joje suvokė iš cheminių elementų: deguonį,
vandenilį, nitrogenų, anglį, pagaliau kiek ir sulfuro bei
fosforo. Bet vis lieka dar kas noris, ką pasiekti chemė negali.
Ta protoplazma gyvuose organizmuose padalinta
į labai mažus krislelius, kurie aštriau ar lėčiau skirti nuo
Gyvojo žmogaus kūno pradžia yra apvalus vos
penktadalio milimetro krislelis, kurs pasileidžia iš moters kūno ir,
jame vėl priaugęs, jo maitinamas.
Mėginant šį
krislelį tam tinkamomis priemonėmis,
mikroskopu arba dar geriau ultramikroskopu, jis taip atrodo: paviršius yra
plona oda, plėvelė, viduje randasi skysta materė, minėtoji
protoplazma, ir tojoje labai labai mažas branduolas. Jį mėginant,
pasirodo, tarsi jis būtų koks gijų kamuolėlis su vėl
labai labai mažu krisleliu, grūdeliu. Tai ir visa.
Bet žiūrint į suaugusį kūną,
pastebime viso ko. Pirma odos sistemą, kurio jis iš lauko ir iš vidaus
visokiose formose aptrauktas, toliau rasime kraujo takelius, valgių virškinimo
indus, dvilinką dirgsnių sistemą ir raumenų bei kaulų
sąstatą. O kaip pinkliai visa įtaisyta! Ir tik dalelę pasiėmus
kokio kaulelio arba raumens, matyt visokie vamzdeliai, visokie perdoriai, ramsčiai
ir siūlai. Bet įsižiūrėkim į akį ir ausį, ištirkime
tūlus minkštimus ir jų darbą, ir neišeisime iš nusistebėjimo.
O visa tai pasidarė iš minėtojo krislelio. Berods jo augimas yra
gana nuostabus. Prasideda tik tada, kad į jį įsisunkia dar daug daug
mažesnis visai panašiai įtaisytas krislelis iš vyriško kūno, kurs
su pirmuoju krisleliu visiškai susilieja. Ir augimas tada eina šiais
žingsniais.
To krislelio branduolo grūdelis skyla į dvi
dali. Ir kiekviena dalis, taip nauju grūdeliu tapusi, traukia savęspi
branduolio gijas, kurios sutrupa į trumpus galiukus. Tų galiukų
pusė tenka vienam, antroji — antram grūdeliui. Ir pagal tai
netrukus ištįsta visa to krislelio protoplazma ir dalinasi į dvi
dali, viena turėdama savyje vieną, antroji—antrajį krislelį
su branduolu, kurs aplink jįjį susimetęs. Taip tai pasidarė
du krisleliu, bet pasilieka susijungusiu. Ir varo pradėtajį darbę
tolyn.
Nes prisipildžiusiu maistu, kiekvienas jųjų
dalinasi naujai. Ir taip iš lengvo randasi tų narvelių vis daugiau,
kol nėra paaugęs visas žmogaus kūnas, kurs susideda iš trlų
milijonų tokių narvelių.
Kiekvienas jų yra, apskritai imant, toks jau kaip ir
kitas. Tik formos kinta ir pagal tai kiek ir turinys. Tai oda storėja, glemės
menkėja ar kitaip dar. Bet tie krisleliai susideda taip, kad, jiems daugėjant,
stojasi iš lengvo pinklusis žmogaus kūnas, pirma dirgsnių mazgelis,
širdies narvelis ir t. t.
Iš kur tas tų krislelių žinojimas?
Mokslininkai stebisi. Narveliai tvarkosi tarsi aiškiai suprastų, ko
reikia; jie dirba lyg turėdami tam aiškų norą. Pradžios
narvelyj nieko to nepastebime, kas toliau randasi. Visa pareina į regimybę
iš nežinomos esamybės.
Ir mokslininkai, norėję ištirti ir pasakyti,
kas yra gyvybė, vadina gyvybe narvelių darbą, visus augimo
žygius,
reiškia, tų narvelių daugėjimą. Tik pamanykime,
mokslininkai neatskiria įvykio nuo priežasties! Gyvybė tegali būti
priežastis viso to augimo, to narvelių daugėjimo. Niekas šiaip. Ir
kaip tik tos priežasties, rodos, mokslininkai turėtų ieškoti. Bet
žiūri tik į jos veikimus. Mokslininkai gyvybės nepriėjo,
lyg nenumano, kad kelias jospi kitas.
Bet ką jie įspėjo, gana nuostabu. Jie sužinojo,
kad yra ir tokių gyvių, kurių katras tik vienas narvelis. O tasai
tokiu jau būdu įtaisytas, kaip tie narveliai, kurie stato didesnių
gyvių ir paties žmogaus kūną.
Toks gyvelis todėl neturi jokių narių. Nėra
jam dirgsnių nei kaulų, nei raumenų, nei širdies, nei gyslų,
nei skilvio, nei kitų šiaip gyvenimui reikalingų indų. Vienok
jis gyvas ir gyvena.
Sakė seniau tūli mokslininkai, gyvas kūnas
esęs mašina. Bet kur čia mašina, kad toks gyvas krislelis, būdamas
be kojų, o norėdamas kilti tolyn, pasidaro akies mirksnyj koją ir
slenka tolyn; neturėdamas nei burnos, nei skilvio, o norėdamas
valgyti, pasidaro burną ir skilvį ir valgo bei virškina. Vėl
aukštesnio laipsnio gyviai, netekę vieno ar antro nario, jį naujai
augina, kaip, paveikslui, varlė. Kaži, kuri mašina galėtų
nulūžusią
dalį naujai pasidirbti arba sugedusiąją pataisyti?
Tokiu būdu labai yra nuostabu, kaip šitie gyviai
gyvena. Ką jie gali, kaip tik pasakėme. Bet jie šį tą ir
žino. Aiškiai atskiria aukštesnį šilumos laipsnį nuo žemesnio,
atskiria šviesą nuo tamsos, vieną elementą nuo kito. Ir iš tikrųjų
reikia klausti: iš kur tas žinojimas? Kur ta sritis, kur jis turi savo namus?
O kaip tai įvyksta, kad jis kūnu apsireiškia? Mokslininkai apie tai
negali nieko pasakyti.
O šitie gyviai ir veisiasi. Darosi visai tokiu būdu, kaip auga didesniųjų
gyvių kūnai. Tie mažiejie gyviai dalinasi, kaip dalinasi pirmutinis
narvelis, iš kurio auga didesniųjų kūnas. Tik nėra akstinas
tam kitas krislelis, bet vien tinkamas maistas, tai esti toks, kuriame randasi
slėpiningoji gyvybės galia, sako tūli, narvelių branduolio
grūdelis.
Maisto užtenkamai esant, tie gyveliai dalinasi be
galo.
Iš vieno pasidaro du. Iš kiekvieno tų dviejų — vėl po du. Ir
taip toliau be sustojimo. Negalima vadinti vieną krislelį gimdytoju,
antrąjį — vaiku. Abu lygiai iš vieno pasidarė, iš jų tad
stojosi keturi, ir taip lyg be pabaigos. Nieko nereiškia, kad čia keli
žūva. Gyvybė neišnyksta.
Visa tai mokslininkai žino. Bet kas iš tikrųjų
gyvybė yra, jie to nėra suvokę. Akyse jiems vaizduojasi dabar
visokie įvykiai ir pavidalai, savo sąmonėje jie pasidaro visokių
vaizdų, minčių, mąstymų ir žinių iš gyvių
apsireiškimų, bet gyvybė pasilieka kur buvusi. Ir vis iš naujo
klausia mokslininkas į ją žiūrėdamas: kas tu? O atsakymo
negauna.
Visiškai jis yra pamiršęs, kad pats gyvena, kad
patsai stovi gyvybės jūrose ir galėtų daug greičiau
prieiti gyvybės slėpinį gyvėdamas. Tik apie tai ir
pamastyti jis nepamąsto.
Ypatinga! Bet ypatingesnis dar šis jo žygis. Pats
prisižindamas,
kad gyvybė yra slėpinys, neprieinamas jo tirčiai, tačiau jis
bandė "gyvą" materę padirbti chemės darbavietėse.
Nenujautė, kad tam reikalinga eiti visiškai kitais keliais. O tūli
jau ir gyrės padirbę gyvą baltymą. Tik pagaliau pasisakė
garsiausiejie chemikai, kad nesisekę jiems padirbt nė negyvojo. Tik vienas vokiečių
manytojas sakė, gyvybė esanti sąmonė. Bet,
rodos, ne kas to atbojo. Kitas vėl pastebėjo, kad sąmonė
stovi labai ankštuose santykiuose su kūno sultimis, ypačiai su krauju.
*
*
*
Visai kitaip negu mokslininkai ieško gyvybės visi
kiti žmonės. Jie neklausia: kas yra gyvybė? Nesvarbu jiems žinių
sugauti apie gyvybę. Jie nori, kad toji pati jiems tektų, kad ji taptų
jų asmens dalimi ar ypatybe. Ir todėl jie nuolatai stengiasi kuo
daugiau įgyti gyvybės. Jie nori gyvėti.
Tik ne visi žino, kad jų asmuo susideda iš įvairių
gyvybės rūšių, kurių žemiausioji yra kūno gyvybė.
Aukštesnė, reiškia, gyvesnė, yra jausmų-ūpų-linkimų
gyvata. Dar aukštesnė, kadangi daug sąmoningesnė, vadinama minčių-intelekto
gyvata. Ir pagaliau aukščiausioji yra pati asmenybė su sąmonybės
pagrindu.
O
šita asmenybė savimi yra prisunkusi visas kitas asmens sritis
taip, kad tiki esanti jomis, kurios tik yra jos turinys. Taip sukeičia jas
su savim, neatskiria jų nuo savęs. Ir toms gyvatoms gyvėjant, ji
tiki pati gyvėjusi.
Paprasčiausias būdas, kaip žmonės tiki
gyvybę patirti ir jos įsitiekti, yra valgymas ir gėrimas. Ypačiai
vaikams tai labai svarbu. O su pilna teisybe. Jų kūneliai auga. Taip
regimai ir jaučiamai jiems gyvybė didėja, apstėja. O tai
numanyti yra labai malonus dalykas.
Bet kūnas auga tiktai maitinamas. Tuomet jo
narveliai daugėja, gyvybės saikas tarsi didėja. Suaugusiam žmogui
kūnas berods palaiko maždaug vis tą patį didumą. Vis dėlto
kūnas naujinas ir nuolat jauninas. Ir žmogus atjaučia kūno
gyvybės veikimą.
Patiria tai tiesiogiu būdu. Pasaulio turinio dalis
įeina į žmogaus asmenybės skritulį ir čia veikia. Valgęs
žmogus patiria kūno gyvumą, ir jam smagu, sakoma: valgis, gėralas
jam skanus. Bet ką tai reiškia?
Įvykis kuno gyvatoje sukelia judėjimą
kitoje asmenybės gyvenimo srityje, būtent jausmų-ūpų-linkimų
gyvatoj. Ir susijungia įvykis kūno gyvatoj su įvykiu linkimų
gyvatoj.
Bet žmogus visą savo dėmesį kreipia į
kūno sritį. Tik ne į narvelių mitimą ir daugėjimą
bei naujėjimą. Apie tai jis nieko nežino. Įvyksta tas kūno
gyvybės apstėjimas samonės pakraštyje. Žmogus vien žiūri
į valgį ir gėralą. Tuos jis laiko savo gyvybės
palaimintojais. Ir jis nori valgyti kuo daugiau ir kuo skaniau.
Sako tūli manytojai, žmogus geidžiąs ne
valgyti, bet tiesiog jam žinomo valgio, paveikslui, duonos. Bet yra tai nepažinimas
dalyko. Žmogaus geidimas yra aklas. Jis nori būti patenkinamas. Iš tikrųjų
žmogus trokšta daugiau gyvybės. O kadangi valgis tam yra, rodos, priemonė, jis nori valgio, vis tiek ar duonos, riešuto ar kito ko. Ir jis
pasirinks tarp valgių tą ir to geis, kurs jam atrodys gyvybės
bylai reikalingiausiu.
Nesudarkytas kūnas tai ir visai gerai žino ir aiškiai
apreiškia. Kaip jame yra proto kūnui statyti, taip jam yra ir proto, kurs
aiškiai taria, kurs maistas jam yra reikalingiausias.
Tik šis žinojimas tamsėja kūnui užkrovus, kas
visai netinka jo mitimui, ko nusikratyti jis negali. Bet kūno protas ir tada menkėja, kad žmogus žadinasi tam
tikrus jausmus, ūpus,
linkimus, kurie paprastai nesiranda sveiku maistu.
Sau daugiau gyvybės įsitiekt norėdami, žmonės
deda kartais į kūną materialo, kurs netampa gyva jo dalimi,
kurs todėl jaučiamas ne naudingu, bet nuodingu. Šita medžiaga kūno
narvelių nevartojama. Bet ji juos veikia ir sukelia nepaprasta, kartais
labai smarkų judėjimą, būtent pasipriešinimo ir
apsisaugojimo darbą.
O tai giliai jausmų-linkimų gyvatoj sukelia taipgi didį
sujudimą. Taip tai žmogus patiria naują gyvumą kūne ir
jausmuose. Ir jis geidžia daugiau tų nuodų. Geidžia nikotino,
kofeino, theino, alkoholio, morfijaus, opijaus, kokaino ir t. t. Ir kaskart norėtų
to kuo daugiau.
Dalykas toks. Kūno narveliai, norėdami savo
gyvybę apsaugoti nuo nuodų, nuo juos gnaujančios galios, tvirtina savo sienas, storina savo žievę, sukietėja. Ir todėl,
norėdamas daugiau šios rūšies gyvumo, žmogus verčiamas
vartoti daugiau tų nuodų. Mat paprastojo saiko nebeužtenka, kad
paveikus narvelių gyvonį.
Taip nuodų imdamas, žmogus iš tikrųjų
patiria daugiau gyvybės, būtent šalia statomojo narvelių darbo
ir jųjų apsigynimo pasistengimą. Bet taip ir jų galia silpnėja,
ir žmogaus kūno sveikata griūva. Įpratęs nuodų
vartoti, žmogus be jų lyg ir nebegali apsieiti.
Narveliams sustojus dirbti, kaip jie dirbo, nuodams
veikiant, žmogui rodosi, tarsi jo gyvybė nyktų. Ir dažnai girdime
sakant: ,,Kūnas reikalauja nuodų!" Teisybė, jis jų
reikalauja. Tiktai kodėl? Aišku! Jis yra jau sudarkytas. Ir daug žmogui
reikia tvirtos valios, kol vėl negali gyventi prigimties įstatymais ir
sveikėti.
Taip tai regima, kad žmogaus kūnas negyvėja
nuodų vartodamas. Ir dar mažiau patsai žmogus. Tą aiškiai matyti
žmogui labai svarbu. Gal tada jis greičiau mes visa, kas jo gyvėjimui
kenkia.
Ir yra dar kitokių kelių sau gyvybės
kaupties. Nereikia jau vis materialo krauti į kūną. Užtenka,
kad pasaulis veikia žmogaus jusnis. būtent akis, ausis ir t. t.
Tuomet berods nepaliečiamas tiek patsai kūnas,
kiek žmogaus ūpų ir minčių gyvatos. Į jas tada ir
traukiamas jo dėmesys. Ir žmogus geidžia viso ko regėti, išgirsti,
paragauti, paliesti, užuosti.
Kiek tuo keliu visokių jausmų, ūpų,
linkimų sužadinama, kiek minčių, įvaizdų, sąvokų
gaminama, nelengva pasakyti. Kaip tiktai kas nors pasiekia žmogaus vidų,
kaip sakoma, ir tuojau jis suvirpa ypatingiausiais jusmų ir jausmų
varsomis ir sukyla visokie linkimai ir pageidavimai. O tuojau žmogaus samonė
ir pradeda savo supratimo darbą ir statosi iš pasaulio įspūdžių
naująjį, būtent minčių pasaulį.
Visa tai patirdamas, žmogus jaučia gyvėjęs,
o minčių srityje dirbdamas, net labai stiprėjęs. Jaučiasi
žengiančiu stačiai į gyvybės sritis. Koks turtingas yra
daug girdėjęs ir daug matęs žmogus! Kiek jis žino papasakoti!
Su kokia galia jis stovi savo draugų tarpe! O sako, jis
Bet visai dar kitaip gyvėja tas žmogus, kurs
nepasiekiamas tik apskritai pasaulio įspūdžių, bet ypatingųjų
žmogaus apsireiškimų, būtent mokslo, meno ir doros davinių.
Moksle sukaupti visokie pasaulio įspūdžiai, su
kuriais susiliejo žmogaus dvasios jėgos. Ir aišku, kad mokslas tad
labai daug sukelia gyvybės. Menas vėlgi yra žmoniškumo galios
darbas. Ji naudojasi pasaulio pavidalais ir įvykiais apsireikšti. Ir
atitinkamai ji žadina žmonėse gyvybę. Pagaliau doros reiškiniai žmoguje
stačiai sušaukia aukščiausias jo jėgas, valios, meilės,
teisybės, skaidrumo bei tvirtumo.
Visi šitie keliai gyvybei surasti turi tą patį
pažymį. Žmogus statomas prieš pasaulio turinį. Tas jį veikia ir
visokių laipsnių gyvybę jam sužadina. Žmogus taip, ieškodamas
gyvybės, jos daug pasiima. Kiek jis pasistengia jos surasti, tiek jam
tenka. Ir jeigu jis klajoja.
*
*
*
Bet yra dar kitų kelių. Jais eidamas, žmogus
visai kitaip pasielgia. Jis jau nesiima gyvybės, jis ją tarsi gaminasi jos nešdamas į pasaulį.
Šitas n e š i m a s gyvybės į pasaulį yra žmogaus darbas. Ir vėl čia reikia pastebėti
įvairius laipsnius.
Kūnu dirbdamas, žmogus jaučia kitaip gyvybę,
kaip kad jis kūną maitina. Gyvybės srovės teka jo kūno
nariais. Ir tą jausdamas, jis nori darbo, geisdamas gyvybės.
Berods reiškiasi kūno darbe, kaip ir kūno
statyme, tos pečios galios. Ypačiai tai aiškėja įsižiūrint
į įrankius, kuriuos žmogus pasidirba. Jie visumet yra aiškesnis
arba menkesnis kurios nors kūno dalelės, jo įtaisymo kartojimas.
Ką inžinieriai stato po ilgo mąstymo, yra tas pats dalykas, kurį kūno
narveliai padirbo statydami kaulus, tvirtindami žmogaus kūną,
megzdami ir tiesdami žmogaus raumenis ir timpas. O tą patį darbą
varo pagaliau gyvybė ir augmenų bei gyvulių kūnuose.
Bet pažinkime gyvybės sravėjimo
laipsnius.
Rankas vartojant kam pakelti, kojas—kur nors nueiti, rankų ir kojų
raumenys tvirtėja, gyvybė čia tarsi kaupiasi. Ir žmogui smagu.
Bet kits laipsnis bus tas, kad žmogus kūno judėjimais apreikš kokį
nors ūpą, tarnaus kokiam pageidavimui. Daug daugiau jis tuomet patirs
gyvybės. Todėl tad ir dažnai judės, būtent verks, juoksis,
kalbės ir t. t.
Dar kits laipsnis bus tas, kad jis daiktą kokiam
tikslui padirbs. Tuomet žmogus jam žinoma mintį paverčia regimu
dalyku. Savo veikimu jis atveria srovę iš minčių gyvatos lig
regimo pasaulio. Ir tuojau jis jaučia gyvybės didėjimą ir
todėl nori tokio darbo.
Bet nepalyginamai daugiau gyvybės ir jos sravėjimo
tas žmogus patiria, kurs kuria meno veikalus. Jam jau sukyla pačios jo
asmenybės gelmės. Todėl tikram menininkui ir nėra jokios
kitos laimės, kaip jo darbas. Nieks jam ir nesuteikia tiek gyvybės,
kiek kuriamas jo veikimas. Bet jam reikia ir jau visai būt pasišventus
savo darbui.
Kaip tik menininkas dirba kitiems tikslams, būtent
pelnui, gyrui, jau jam ir nebetenka tos gyvybės, kuri suplūsta iš
menininko darbo. Lieka tik amatininko gyvybė. Ir žmogus kaipo menininkas
tuštėja.
Ne visos meno šakos lygiu būdu teikia gyvybės.
Muzika ir poezis, nors reikalauja veikimo, apsieina beveik visai be kūno
darbo. Čia visa patiriama gyvybė yra kuone visai gryna jausmų ir
vaizdavimo ir pagaliau pačios žmogaus esmės gyvybė.
Daugiau reiškia kūnas ir jo gyvybė dar
vaidintojui ir muzikui, kurs praneša muziką klausytojams. Vaidintojas su
savo menu visai ankštai jungtas su kūno ir jausmų-ūpų
gyvatos gyvybe.
Greitai turi jam visa stoties ir nykti. Siandien jis
tokį,
rytoj kitą žmogų vaizduoja. Ir taip kyla ar slūgsta jam
gyvybės srovės.
*
* *
Visai ypatingas yra gyvybės patyrimas gimties
gyvenime. Manytai, jis tikrai vien kūno dalykas. Dargi kad
Iš motriško kūno pasileidžiantysis narvelis, kurs
yra diegas naujam žmogaus kūnui, ypatingu būdu skiriasi nuo kitų
kūno narvelių. Jis savo branduole neturi tiek siūlo, kiek kiti. Išnokusiame
diego narvelyj tėra t.k pusė tų galelių skaičiaus,
kurs kituose narveliuose užtinkamas. Antroji pusė pareins iš antros
gimties narvelio, kurs susilieja su juo ir jam tarsi prineša gyvybės.
Gal dėl šios priežasties žmogus tuo laiku, kada
jame randasi diegų narveliai, ir jaučia daugiau negu šiaip neapsakomę
gyvybės ilgesį. Ir laukia patenkinimo iš antros lyties. Tąjį
ir sulaukia, gyvendamas nepagadintu kūnu ir sveikomis jusnimis. Savo paties ir antros lyties kūno ir jausmų gyvybę jis patiria. Todėl
gimties gyvenimas taip be galo daug žada gyvybės ir tiek yra geidžiamas.
Bet prisideda ir dar kitas dalykas. Su gimties ilgesiu
susijungia ir ta dvasios-sielos gyvybė, kuri nori kūno, nori gimti. O gimdytojai jaučia kaip tik ir šitą gyvybės
bangą. Tik reikia
jiems būt skaisčiais, reiškia, ne kūno gyvybė turi būt
svarbiausias dalykas, bet pati esminė antrojo žmogaus.
Gašliems paleistuvaujantiems žmonėms šis patyrimas
netenka. Todėl jie ir vis daugiau tamsėja ir grimzta į negyvumą,
gyvybės kuo daugiau trokšdami.
Pagaliau ir mokslininkas prieina pilnesnį gyvybės
saiką. Tik ne taip, kaip jis tai tiki. Jis norėjo sužinoti, kas
gyvybė yra. Tat jam nesisekė. Bet jam dirbant, jam tiriant, jo
protas, jo išmintis veikia. Ir vis daugiau suplūsta jam dvasios, sielos
šviesos, jeigu jis tik nenusižengia prieš gyvybės įstatymą.
Dvasios žvilgio galia, sielos gyvybė auga ir tvarko visa, ką žmogus
padaro savo sąmonės turiniu.
Labai nuostabus yra gyvybės patyrimas, kad žmogus
dorybę apreiškia. Veikiant teisingai, tvirtai, maloniai, neapsakomos aukštos
gyvybės srovės gaivina žmogų.
Tokie yra įvairus keliai, kuriais žmonės ieško
gyvybės. Ir taip jiems tenka įvairių laipsnių gyvybė.
Žmogaus asmenyj glūdo tam visokios galimybės. Ir sužadintos jos tampa
žmogaus asmens turiniu. Žmogus žinosi gyvesniu.
Bet pati gyvybė, paskutinis jos slėpinys, vis
dar liekasi neatidengta. Visi gyvybės patyrimai nėra pastovūs
dalykai. Yra jie vaizdeliai kaži ko, kurie vos pastebėti ir nyksta. Yra
jie bangos, kurios sukilusios ir vėl nusenka. O kad žmogus gyvenąs ir
jaučiasi savo esmėje gyvėjusiu, pagaliau jam tik vėl
rodosi, tarsi visa turi dingti, tarsi visa jo gyvybė būtų tik nuo
didžios ugnies atskilusi kibirkštėlė, kuri greitai gęsta.
Tai ir sukyla klausimai: kur toji didžioji ugnis? Kur
ją
suradus? Kaip čia padarius, kad pasilikus joje? Žmogus nenori vien tik
daugiau, jis nori pačios amžinosios gyvybės. Paskutinė gyvybės
ieškojimo priežastis tūno tame, kad pačiame žmoguje yra tos amžinosios
gyvybės ir kad ji nori stoties jame šalia visų tų pragaištingų
gyvybės reiškinių.
O
jeib tai įvykt galėtų, reikalingas visai naujas žmogaus
norėjimas ir pasielgimas. Ne taip svarbu, kad žmogus sužinotų, kas
gyvybė yra. Ir nėra gana to, kad žmogus ieško, kaip jam gyvybė
tektų didesniu saiku. Visa ta jis turi dėti į šalį ir vien
pasistengti, kad jis tektų tai amžinajai gyvybei.
Reikalinga tam, kad žmogaus dvasia-siela nekreiptų
savo žvilgio į šį pasaulį, bet į savo esmės ir esimo
pagrinda. Yra toks pasistengimas tikroji tikyba.
Viso pasaulio tikybų mokslai rodo į tai. Viso pasaulio gyvenimo yra
tai paskutinis laipsnis. Yra jis evoliucės tikslas, kuriai tarnauja visi
gyvybės ieškojimo būdai. Gyvybė prieita, kad
pats jos slėpinys tampa
žmogaus esme, kad žmogus nebegyvena savo, bet pačios Dievybės
gyvybe.