Idealizmas ir realizmas gyvenime

(Mano kalbos, sakytos liepos 16 d. 1911 metų Mokslo Draugijos suvažiavime, turinys)

Žodžiai ,,idealizmas" ir ,,realizmas" yra vartojami įvairiose prasmėse. Vis tik abu statomi prieš vienas kitą. Dažniausiai bus tikima, kad realizmas reiškiąs linkimą prie tikrybės. Bet iš to išeina, kad idealizmas esąs linkimas prie netikrybės. Mokslininkai aiškiau skiria tuodu žodžiu. Tačiau ar vienaip, ar antraip, kalbant apie idealizmą ir realizmą gyvenime, prisieina kalbėti tarsi apie žmonijos komediją.

Aiškiai tai pasirodo apmąstant, kas idealistu ir kas realistu vadinamas. Sako, idealistas svajojąs apie būtus ir nebūtus dalykus. Gyvenimo jis nepažįstas. Ir jame nesusivokiąs. Visur užkliuvas, visur suklumpąs. Nemokąs nieko tinkamo padaryti. O visa tai, kadangi tik svajojąs, gyvenąs išsvajotame pasaulyje, o ne tikrame. Todėl labai veikia jo ūpas, ir nupuolas, ir idealistas pradedąs neapkęsti žmonių ir viso gyvenimo, pastojęs grynas pesimistas.

Visai kits esąs realistas. Tasai nesvajojęs, jis gyvenąs. Pažįstąs gyvenimą ir juo naudojąsis. Visur jam darosi proga pasilmksminti. Visur jis randąs tai, kuomi pasismaguriauti gali. Nesivarginąs netikusiomis mintimis. Nenorįs pasaulio ir žmonių pataisyti. Norįs vien gyventi ir kad kitiems būtų taip pat smagiai gyventi. Neieškąs nebūtų dalykų. Bet kur kas gero taikosi, tuo jis naudojasi. Todėl ir ūpas esąs visuomet geras, ir jam smagu gyventi. Jis visados esęs linksmas, tikriausias optimistas.

Vienok mažumo tik tereikia, jeib suprastum, jog tuodu paduotu idealisto ir realisto paveikslu tėra išsvajotu. Minėtasis idealistas visai nėra idealistu, yra tikras paikutis, svajotojas. Ir visi, kurie jį idealistu skaito, yra dar paikesniu už jį. O tokio, kaip minėtas realistas, visai ir nėra. Ne taip lengva tik imtis smagumynų ir gyventi. Nuolatai reikia susiremti su kitais, kurie taipo jau nori gyventi ir pasilinksminti. Todėl kiekvienas, kurs tik savo smagumo teieško, veikiai jaučiasi skriaudžiamu, ir iš to išeina nekanta ir ūpo nupuolimas. Realistas pastoja tikras pesimistas.

Tos rūšies realistai visuose kraštuose stumdosi. Nereikia jų ilgai ieškoti. Jie dažniausiai tuomi apsireiškia, kad jie kiekvieną svajotoją vadina idealistu, o kiekvieną idealistą — svajotoju. Tokie realistai tik tuomet tėra linksmi, kad jiems pasiseka savo linksmumus ir gerumus pakakinti. Jie nusimena ir labai nekantrauja, kuomet jiems eina ,,skersai". O vargas, kad jiems labai dažnai taip eina.

Yra visokių realistų. Ir jie yra tai optimistais, tai vėl pesimistais, destis, kaip ką jie patiria. Jų smagumas ir linksmumas visiškai dera iš gyvenimo. O tas, kaip regima, nuolatai keičiasi, jame nėra jokio tvirtumo, jokios tikrybės. Gyvenime nėra iš tikrųjų jokio realizmo. Tai kur tariamieji realistai susivokia!

Bet yra ir kitokių idealistų negu tie, pirmiau minėtieji. Pamatinė antrųjų idealistų žymė, kuri juos labai aiškiai skiria nuo tariamųjų idealistų, yra ta, kad jie nieko nesvajoja, bet gyvena, dirba. Dirba, veikia, neieško sau smagumynų iš gyvenimo, bet nori jam suteikti kur daugiau grožybės, harmonijos, išmintles, tikrybės, valios. Tikriausias idealistas pažįsta gyvenimo netikruma ir stengiasi, kiek įmanydamas, jam tai apreikšti, kas tikra. Nenori jis kitų ir gyvenimo gerinti, bet nori pats sau gyvenimo ir žmonių negerumų apreikšti aukštas gėrybes. Tikrasis idealistas yra todėl kantrus, malonus, širdingas, teisus, išmintingas, bet už viską tvirtas, išturįs, nepajudomas. Tarsi stovėtų patsai tikrybėje ir tvirtybėje ir iš čia gyvenimą valdytų ir nuo jo šalintų visas netikrybes, kaip vėjas nupučia putas nuo bangų. Jis todėl yra visuomet ir linksmas. Tikriausias jis optimistas. Ir smagumas nedera iš gyvenimo, bet iš paties žmogaus esybės ir jos apsireiškimo, būtent darbo, veikimo. Didieji pasaulio veikėjai visuomet buvo idealistais. Jų veikimas siekia tūkstančius metų.

Visa tai apmąstant, kas lig šiol pasakyta, pasirodo jog idealizmas būtų įkrypimas į tikrybę, realizmas — į netikrybę. Taip visiškai apsiverčia, kas paprastai tikima. Bet ir nelengva suprasti, kas iš tikrųjų tikra, kas netikra, kas yra, o kas tik rodosi esančiu. Todėl ilgus amžius gudriausios galvos varginosi, jeib tai ištyrus. Ir filosofijos istorija rodo beveik vien vingiuotęjį manymo kelią kuriuo buvo bandoma prieiti prie minėtojo tikslo. Dvilinkas buvo tas kelias. Vieni pradėjo savo tyrinėjimus su žmogaus manymu. Taip naujosios filosofijos tėvas Descartes, kurio pamatinis dėsnis buvo: išmanau, todėl esmi. Kiti, kaip, paveikslui, Bacon, pradėjo su tuo, ką žmogus savo justimis (pajautimais) (akimis, ausimis ir t. t.) patiria. Ir taip nuolatai buvo manoma lig dabarties, tai daugiau pasiremiant vien manymu, tai vėl daugiau jusčių (pajautimų) liudijimu. Bet ar vienaip, ar antraip pasaulis buvo mėginamas, išėjimas buvo vis tas pats, būtent tas: nėra tikrybė, kas regima. Tikrybė nelengvai prieinama. Tikrybė vienų filosofų tai taip, tai kitaip vadinama.

Berkeley, paveikslui, sakė, kad savaime esančios materijos visai nesą. Tikra tėra dvasia. O Spinoza tvirtina, kad nieko kito nėra, jokios substancijos, kaip tik Dievas.

Kiti vėl daugiau kreipėsi į jaučiamąjį gyvenimą. Bet kuomet tik kas mąstė apie tai, kas tikra, o kas netikra yra, visuomet kiekvienas rodė į ideališkają gyvenimo, pasaulio pusę. Bet abejojimas nedingo. O kad buvo nors tikima, jog žmogaus manymas gali prieiti prie tikrybės. David Hume ir tam priešinos. Taip tarsi pasibaigė minimas svarstymas su tobulu abejojimu.

Stojosi tada Kantas su tikrinimais. Parodė jisai, kad pasaulis, kaipo patiriamas, yra tikras. Tik ta jo tikrybė randasi vien mūsų patyroj (įsitikrinime). Visa tai. kas apsireiškia, žmogus savaip priima. Taip iš tikrųjų nepatiriama, kas iš tikro yra. Tatai randasi anapus patyros, yra ideališka.

Visi tokie mąstymai vadinami teoretišku idealizmu, real-idealizmu, ideal-realizmu, teoretišku realizmu ir t. t. Skiriasi nuo tokių mąstymų tie, kurie, prasidėdami su idealistiška tikrybe, nori viso pasaulio, visos visumos esybę išguldyti. Apsireiškia taip metatiziškasis idealizmas, kurs labai žibančias filosofijos sistemas pagimdė, kaipo, paveikslui, filosofus: Fichte, Schelling, Hegel. Filosofas Schopenhauer vadina valią vienatine idealizmo tikrybe.

Iš lengvo visi mąstymai apie tai, kas tikra ir netikra, prapuldė savo vertybę. Manančiųjų pastebėjimą per daug patraukė gamtos tyrinėjimai. Nuolatai didinos pavienės žinios iš gamtos gyvenimo. Vienas netikėtas išradimas po antro pasisekė. Ir žmonės jais naudojasi. Visas manymas, visi tyrinėjimai buvo vedami pagal gamtos tyrinėjimo būdą. Taigi ir žmogus buvo tiriamas. Ir vėl priėjo mokslininkai prie to, kad žmogus tepatiria savo vidaus atsitikimus, ne pačios pasaulio tikrybės. O kur tikima, jog pasaulis savo esybėje toks esęs, koks jis pasirodęs, čia kalbama apie ,,naivišką realizmą".

Vienok gamtos mokslas žengė tolyn ir galėjo džiaugtis nuostabiais savo pasisekimais. Prasimanė todėl net atsiliepti į paskutinius gyvenimo klausimus. Vienok didžiausieji ir rimčiausieji mokslininkai prisipažino pagaliaus: ,,Neišmanome ir niekuomet neišmanysime".

Gamtos mokslininkai buvo manę iš tariamojo ,,realizmo" ištraukti aukščiausius išmanymus. Bet nesisekė. Ir vėl sukilo klausimas: kas yra tikra, kas netikra, ar idėjos, ar daiktai yra tikrybė?

Bet tas moksliškas manymas žmogui gyvenime maža yra naudingas. Todėl reikia visai kitaip į jį pažvelgti. Dar, rodos, lyg nepradėta nuo tikro galo. Grįždami prie tos vietos, kur žodis "idėja" atsirado, suprasime visa kitaip. Graikų filosofas Platonas jį padavė žmonijai. Ir tuomi jai labai naudingą dalyką suteikė. Jo laiko žmonija buvo pasiekusi stovį, ant kurio jai jau nebebuvo galima suprasti, kas senovės misterijose buvo apreiškiama. Dargi tos pačios buvo sukraipytos. Vienas vyriausiųjų mokslų buvo tas, kad regimasis pasaulis yra guldytas ant kito, kurs jįjį persunkęs yra, o tasai vėl randasi kitame, tiesiog dvasiškame pasaulyje. Tame randasi tikrybė. Regimasis pasaulis tesąs viekų žaidimas. (Primenu, kad garsusis gamtininkas Helmholtz prieš mirsiant buvo apskelbęs, kad sakysiąs kalbą apie ,,Dauernde Bewegungs-formen und scheinbare Substanzen"—,,Pastovinčios judėjimo formos ir substancijos, kurios tėra pasirodymas".)

Platonas nebekalba apie dvasišką pasaulį. Užtai jisai sako, kad viskas pareina iš idėjų, kurių trys sukyla iš vienosios pasaulio Priežasties. Tos trys idėjos yra teisybės, malonybės ir grožybės idėja. Jos nuolatai veikiančios. Ir jos stojančios visos tariamosios idėjos. Niekas negalĮs nei vienos sutverti. Bet kiekvienas galįs prieiti prie pasaulio Priežasties, tarnaudamas vienai ar antrai, ar ir visoms trims idėjoms.

Tuomi Plato padavė būsimajai žmonijai idealizmą. Tai žmonijai, kuri su kiekviena karta vis tvirčiau prisikibo prie to, kan pajustis (pajautimai—akys, ausys ir t. t.) žmogui praneša apie tai, kas būk esa. Ir šituos pranešimus žmonės vis tvirčiau pradėjo skaityti tikrybe. Vienok pamiršti idėjų negalėjo. Šiek tiek iškilę žmonės pasidarė iš jų savo viduje tarsi kokį židinį. Ir prie jo jie šildės ir gaivinosi, kad gyvenimas su savo tariamais tikrumais ar netikrumais juos šaldino ir skudino. Idėjų pasaulis pastojo žmonėms kaip koks dangus, į kurį bandė įkilti kuomet žemė pasirodė jiems pragaru.

Bet koks tame apsireiškia klaidingas supratimas to, ka Platonas manęs buvo! Matyt, žmonės, kurie tikėjo visa pareinant iš to, kas regima, sučiuopiama, negalėjo idėjų geriau suprasti. Todėl pradėjo žmonės ir tikėti, būk kiekvienas pats idėjas susitveriąs, kaip visas jausmingasis sumaningasis žmogaus vidus pareinąs iš materijos, iš to, kas kūniška. Taip iš lengvo žmonės pamiršo atskirti svajotąjį nuo žmogaus, kurs idėjoms yra pasišventgs. O daugis šio skirtumo dar ir šiandien neišvysta. Tačiau apskritai idealizmas aukščiau statomas negu realizmas. Ir ",idealistai", nors skaitomi gyvenime netikusiais, vis tik apteisinami, kaip nekalti kūdikiai arba kaip kokie lepūs nekenksmingi aukštumai. Ir kiekvienas jautrus žmogus, ,,reališkų" atsitikimų prispaustas, bėga nors omenyje į idėjų pasaulį.

Priešingai pasielgti yra vienok daug teisingiau. Tikrasis idealistas nebėga iš reališko gyvenimo. Jam idėjos yra tikresnės negu tasai, kurs nuolatai kitaip pasirodo ir turi būti statomas po idėjų įtekmės. Tikrasis idealistas todėl labai drąsiai žvelgia į ,,reališkuosius" netikrumus. Ir norėtų labai, kad tie idėjų tikrumu būtų peršviesti.

Sakoma, idėjos rodančios, kaip koks dalykas turėtų būti, kiek jam reikia lig niekuomet nepasiekiamojo tobulybės stovio. Tokioj nuomonėj yra kiek tikro išmanymo. Vienok, pagal Platoną, idėjos nėra tikslai, siekiniai, idėjos yra daiktų priežastys, dalykų esybė, kuri nori gyvenime kuo tobuliau apsireikšti. Idėjos yra to apsireiškimo galybė. Idėjos yra vyriausieji gyvenimo veiksniai.

Idėjų apsireiškimas gyvenime yra sunaikinimas sapnuotojo jo reališkumo ir įvykinimas idėjų tikrybės.

Idealistų gyvenimas yra todėl daug rimtesnis, tvirtesnis ir palaimingesnis negu tariamųjų realistų. Nėra jie karštuoliai. Tačiau jų siela yra kaip gyva liepsna. Tik ji nesiblaško. Ji šildo ir šviečia.

Idealistai regi, jog visas gyvenimas yra augimas. Auga jame viso ko. O kad idėjos apsireiškia, nusiduoda taipo jau augimas. Tik tai nėra ūmas dalykas. Idėjos labai palengva teauga. Visi aukšti, prakilnūs dalykai yra amžio augmenys.

Tai omenyje turėti yra ypačiai mums, lietuviams, svarbu. Idėjoms tarnauti tegalima su didžiu kantrumu ir pilnu atsidėjimu. Bet pirm viso žinoti, kas yra idėja. Netinka tik kokias mintis susisvajoti, jas idėjomis vadinti ir bandyti jas įvykinti. Taip nieko gero nepadarysime. Mintys turi būti idėjų peršviestos, tuomet jos įvykinimui tinka.

Būtinai turime visas savo mintis, kurias norime gyvenime apreikšti, visuomet pagal tai saikoti, kiek jose yra minėtųjų idėjų šviesos, tai esti kiek jose apsireiškia teisybė, malonybė bei grožybė. Jei to apsireiškimo mūsų mintyse nėra, jos yra niekingos, tiktai sapnų šešėliai, ir neverta jų vykinti. Ir menkiausiuose mūsų darbuose ir veikimuose turi spindėti idėjų šviesa. Tuomet būsime tikrais žmonėmis ir veikėjais.

Tai visuomet omenyje turėdami, iš lengvo vis geriau išmoksime laikytis tikriausios tikrybės. Ir mūsų idealizmas bus tad krypimas į pamatiniąja tikrybę, iš kurios visos idėjos kaip saulės spinduliai iš saulės spindi. Tad veikiai ir pasijausime toj tikrybėje begyveną. Ji visą mūsų gyvavimą peršvies ir pašventins. Visuomet pajautime tarp viens kito daugiau vienijimo negu skyrimo. O kad ir neregėtum viens kito, vis tik žinotum kiekvieną gyvenant toj Tikrybėje. Ir nebūtų skausmo, ar skirtų mus mirtis, ar erdvė bei laikas. Nes iš likrųjų žinotume, jog niekas negali mūsų skirti. Visuomet pasiliekame tame, kas viso ko pradžia yra ir pabaiga. Ir tokiu išmanymu reikėtų visuomet ir kuo širdingiau atsisveikinant tarti: