IEŠKOJIMAS DIEVO Regėjlmas

Buvo koks jaunas žmogus, daug girdėjęs žmones kalbant apie Dievą. Bet nieko tikra iš to suprasti negalėjęs. Niekas jam nežinojęs apreikšti, kas tai Dievas. Bandė jis tad iš raštų tai sužinoti. Bet ir čia nieko gera nerado. Vien tik tedidėjo jo pasiilgimas prieiti prie to, ką žmonės Dievu vadina.

Tai jam kas nors pasakė, jog tranksmingoj vietovėj gyvenąs labai išmintingas žmogus, tikras žynys. Ir mūsų jaunutis tuojau pamanė, tasai galėsiąs jam atsakyti į visus klausimus. Skubinos todėl nueiti pas jį. Pasiilgimas Dievą pažinti jį nešte nešė.

Bet vos buvo įžengęs į žynio namus ir lyg nebežinojo, kaip ir klausti. Tokia ypatinga romybė, tarsi koks šventumas ir malonumas jį pasveikino jau prie slenksčio.

Tuojau atėjo jį pasitikti ir patsai žynys. Ir jis dabar jo akivaizdoj stovėjo. Ir buvo tai jam nepatirtas apsireiškimas. Norėjo jaunutis akis kreipti šalin. Bet nežinojo kur. Lyg tojo žynio akys vis dėlto žvelgtų į jį. Tokios jos buvo ypatingos. Pilnos prakilnybės šviesos ir tarsi regėtų žmogaus sielos net gelmes.

Kvietė jaunutį atsisėsti. Ir matydamas, kaip tam visos mintys dingusios ir visas manymas pasilpnėjęs, žynys pradėjo kalbėti. Tarė, lyg visa žinotų, kam jaunutis atėjęs. Ir aiškino, kad niekas negalįs kitam pasakyti, kur Dievas yra, kad Dievas visuomet pasiliekąs nežinomas, jeigu jis pats nepasiekiąs žmogaus sielos. Todėl reikia Dievo ieškoti. Tik turėtų kiekvienas visuomet atminti, jog Dievas kiekvienam arčiau už visa. Ir baigė savo išguldymus tardamas: "Tai dabar eiki ir ieškoki jo!"

Nežinojo jaunutis tikrai, kas buvo atsitikę, kaip jis vėl sau vienas vietovės tranksme stovėjo. Bet viena mintis jį dabar visai pagavusi laikė: Dievo ieškoti.

Ir jis bėgo kiek tiktai galėdamas nuo žmonių ir jų ūžimo. Nukeliavo ten, kur aukšti kalnai baltu sniegu šaltai apklotomis viršūnėmis tyliai kyla tarsi tiesiog į patį dangų. Čia jis dabar vienas tyloj ir gamtos didybėj bei tyrume.

Kaip visa tai jį pildė prakilniausiais jausmais! Kaip jis, kvėpuodamas tyrųjį kalnų oręą, lyg maldas tarė pagarbinti tam, kas jį taip neapsakomai slėpiningai apgobė ir jį šventino! Koks jis tik ir buvo mažas prieš visą šita regimą didybę! Koks jis buvo nešvarus ir nuodėmingas prieš tų kalnų skaidrumą ir šventybę! Koks jis buvo žiaurių jausmų! O šišon gyveno pati malonybė!

Ir jis nutarė čia pasistatyti trobelę ir čia gyventi. Žvalgėsi. Toli išvydo kalnų piemenų trobelę prie kalnų slėnio. Milžinos uolos tai trobelei teikė tarsi apsauga, ir žaliuoją medžiai ja puošė. O netoli nuo tos trobelės piemenys, linksmai dainuodami, ganė savo gyvulius. Tikrai visi tie gyviai gyveno Šventybės prieglaudoj.

Bet netrukus sukilo vėtra. Ir dar gyviau pastojo jaunučiui jausmas, jog šišon valdo visagalė. Pradėjo kalnai tarsi josios giesmę giedoti. Perkūno griausmais atgarsėjo visokie šauksmai ir rėksmai iš medžių, girių ir uolų. Lyg čia kažin kaip skaudžiai vieni dejuotų, kiti rėkautų, kiti mirdami gaustų. Vis labiau sukilo ta giesmė. Tikrai buvo, lyg visagalėj pranyktų ir visas pasaulis.

Negirdėtas buvo toks galingumas mūsų jaunučiui. Bet lygiai to buvo pasiilgęs, tuo be galo pasimėgo. Tik matyti nieko negalėjo. Visi kalnai buvo vėtros ir sniego rūkais įsiausti. Vien jo artybėj liko kalnai tylūs. Rodės, jie su juo kartu klausytųs ir žiūrėtų.

Pagaliau nustojo vėtra. Prašvito vėl tolybė. Ir mūsų jaunutis vėl žvalgės. Ypatinga buvo ta tyla. Kalnai išrodė, lyg būtų kitokie pastoję. Nebebuvo tos piemenų trobelės. Nebebuvo piemenų ir gyvulių. Ir nebebuvo tų žaliuojančių medelių. Nebematė ir tų saugojančių uolų. Kas jam buvo pirma taip gražiai išrodžius, tat buvo dabar didis uolų griuvėsių kapas.

Neapsakomas skausmas pildė jo sielą. Netarė jisai: "Dievui dėkui, kad nors aš gyvas išlikau". Tokia mintis būtų jam baisi buvusi. Vien tejautė, jog nėra visoj toj kalnų gamtos didybėj širdies, nėra malonumo. Skaudi jinai, kieta, baugi. Tikrai čia Dievo nėra. Nors ir rodėsi, lyg čia jisai vienat tegalėtų ir būti.

Greit pasiryžęs, jaunutis keliavo šalin iš tos vietos. Keliavo be paliovos ir pasiekė jūras. Nors lygiai perkūnijos audra čia kilo, bet jam tai kaip tik ir tiko. Visu pasimėgimu jis žvelgė, kaip žaibai tviskėjo iš juodo dangaus ir krito į tamsųjį vandenį, kurs bangų kalnais kilo aukštyn ir artyn pas krantą. Ir čia, lyg viso pasaulio rykalavimą išliedami, griuvo atgal į jūrų gilybes.

Taip tos bangos plaukia per amžius, keliauja kraštan ir dingsta jūrose. Ir nesiliaudamos gieda griausmo balsu savo giesmę, kuri yra amžinybės apsakymu. O perkūnija dabar tam pritarė. Dangus ir jūros buvo pilnas vienumas. O kaip ir jų galia apsireiškė, nebuvo čia jokio skaudumo. Ir tebuvo galima visu tuo gėrėtis. Ir jau buvo betariąs jaunutis, jog jaučiąs suradęs Dievą.

Tai lygiai vėl viena banga atkilo, o taip smarkiai, lyg visą jūrų galią norėtų šiam žmogeliui apsakyti. Ir tad vėl dingo. Bet lygiai po jaunučio kojų paguldė laivo dalelę su geležinės virvės galu.

Ir staiga jo siela pamatė praėjusius laikus. Kiekviena banga lyg jųjų vieną nešė su savimi. Ir lyg kiekviena jų ir gaudė ne tik jūros galios giesmę, bet kaip jos ir be pasigailėjimo yra žmonių gyvybę skandinusios, kad jų ūžime kaip silpnas atsidūsėjimas yra nuslopę nesuskaitomi mirties baimės šauksmai.

Tikrai šalta, žiauri ta didybė! Nors jaunutis ir jautėsi mažas niekas prieš ję, kam ir neverta didesnio atbojimo, tačiau jo siela skaudžiai pasiilgo kito. Nematė jis čia Dievo, kurio taip labai ieškojo.

Ir vėl nuliūdęs jis kreipėsi į kitus kraštus, keliavo toli be poilsio. Ir pagaliau stovėjo prie didžiųjų smiltynų. Didė tyla plasnojo aplink jį savo neregimybėj. Vėl apėmė jį tas neapsakomas didybės jausmas, kurs jį galingais sparnais bandė iškelti iš jo mažumo. Bet tie smilties grudeliai lyg degino jam smegenis, tardami, jog jis esąs tiktai pasaulyje ir toks mažutis grūdelis ir jo amžius amžinybėje nei akies mirksnis.

Ir jis matė saulę tekant ant to bekraštinio smiltyno ir jį kaitinant visą dieną. Vis aiškiau pasirodė smilties kalnai kaip sustingusios jūrų bangos, iš kurių pradingusi visa galia ir visa gyvybė. Tos ilgos eilės išveizėjo savo gelsvumu lyg kažin kokių milžinų numirėlių kaulai.

Mintyse nuskendęs, jis laikė įbedęs savo akis į vieną smilties kaupa. Švelnus, nors ir karštas vėjelis žaidė aplink jį, kartais į smiltį pūsdamas kiek jis tikt įstengė. Tai iš lengvo ir atidengė, kas buvo apkaupta: tikri kaulai, tai gyvulių, tai ir žmonių. O kaip į jaunutį žvelgė tos kaukolės be akių!

Ir jis bėgo nuo tų tyrų, kurių vos pakraštį pasiekęs buvo. Jo širdy skaudus balsas rėkė: ar tai Dievo nėra? Ar žmogus tėra tik aukščiausias to, kas gali jausti, išmanyti ir gali pasigailėti?

Pargrįžo namon. Nusiminęs, jog Dievo, tikrojo Dievo, neradęs, kaip jį susirasti buvo manęs. Ir vėl bandė nueiti pas žynį. Jau stovėjo prie jo durų. Tik lyg bailu buvo belsti į jas. Ir lyg čia prie durų dar supėsi ta mintis, kurią žynys jam buvo padavęs, būtent kad Dievas kiekvienam arčiau yra už visa. Tai atplūdo ir kitos mintys. Žmogų buvo pamiršęs. Pamiršęs, kad žmonija yra pasaulio dalis, kaip ir kalnynai, jūros ir smiltynai. O kokia ji gyva! Kiek ji apreiškia! Čia dvasia, čia siela! Čia turbūt ir Dievas veikiau randamas.

Ir jis ėjo į žmones. Ir žvalgėsi, ir klausėsi tarp jų. Tyrinėjo žmonijos amžius. Vaikščiojo jos statytuose rūmuose. Stebėjosi jos darbais, kurių ir amžiai sugriauti ne-galėjo. Ir įžengė į jos dievnamius. Tikrai čia buvo kita kas, ko nebuvo niekur nei jautęs ir nei patyręs. Čia skambėjo balsai lyg iš kokios nematomos praeities ir lyg iš kokios nežinomos gelmės. Jie apsakė aukštybę, malonę ir teisybę.

Tačiau visa, apie ką jie kalbėjo, liko užklota kažin kokia uždanga. Kas tai tik buvo, kas taip jį skyrė nuo to didžiojo, jo taip neapsakomu pasiilgimu ieškomojo slėpinio? Žiūrėjo akyliau į tą uždangą. Ir nustebo. Buvo ji sulipdinta iš troškimo statytų rūmų griuvėsių ir kraujo, žmonių kraujo.

Užmerkė jaunutis akis. Žmonijoj jis buvo radęs, kas rodė į tolimą angą. Bet šalia jos stovėjo dvi baisybi: troškimas ir nekanta. O prieš juodu buvo matyti griuvėsių kalnai ir kraujo jūros.

Jaunučio širdis alpo skausmu. Jo pasiilgimas, rodos, nlekuomet negalės būti nutildomas. Ir jis dūsavo: žmonija, tu aukščiausias pasaulio reiškiny, koks baisiai kruvinas yra tavo veidas! Visos gamtos baugybės tavyje yra sukilusios, jeib nuslopintų, kas tavo prakilnybę apreikšti galėtų!

Ir jaunutis ėjo vėl sau vienas. Vaikščiojo savo namų vietovėje. Ir nebežiūrėjo į žmones. Viltis jam buvo dingusi, kad galėsiąs nutildyti savo pasiilgimą. Tiktai vos dar pamanė, ar nereikėtų dar kartą klausti savo žynio. Gal aiškiau prasitartų.

Tai pastebėjo didžią žmonių daugybę einant į kokį didį namą. Ir jis ėjo su kitais. Buvo tas namas jau labai pilnas. Sakė čia kažin kas kokią kalbą. Ir žmonės labai geidė jos išgirsti. Bet jaunutis nesuprato, kas taip galėtų žmones pritraukti. Žengė vėl laukan. Prie durų buvo pirma pamatęs didį laišką su žodžiais. Juos tai dabar bandė suskaityti. Didžiosios raidės lyg tarė į jį:

,,Žmonijos pažanga".

Daugiau ir nieko nebsuskaitė. Žmonės braudamies pastūmė jį iš vietos. Tai vėl mėgino eiti artyn ir klausyties tos kalbos. Iš lengvo įsigrūdo galelį į salę. Ir išgirdo visai aiškiai kalbančiojo balsą. Labai tas jį ir nustebino. Skambėjo jam iš to balso į ausis visai tat, kas tuokart buvo jam iš žynio akių spindėję. Toks ypatingas, tarsi kokios užtekančios saulės pasveikinimas.

Pagaliau ir suprato žodžius: ,,Žmonija tegali pakilti, kad Dievas joje užgema. Tai atsitinka, kuomet skaistybė pasišvenčia prakilnumui. Milijonas žmonių tai ir jaučia. Garbina todėl skaistybę kaipo Dievo motiną. Ir tai yra jau svarbus pažangos dalykas..."

Kaip žaibas tamsią šalį, taip šie žodžiai nušvietė jaunučio samonę. Tikt gaila, kad negalėjo daugiau suprasti. Per daug ūžė ir stumdės žmonės aplink jįjį. Bet išgirstieji žodžiai jam ir užteko. Žinojo dabar, jog ne taip galima Dieva surasti, kaip tai daryti buvo bandęs. Išmokti reikia skaistybę garbinti ir jai pasiduoti. Širdį skaidrinti, taip tegalima pradėti Dievo ieškoti.

Ir jis sau ėjo ir tuo nauju būdu jo ieškojo. Bet buvo tai labai sunku. Tikra kovą reikėjo išturėti. Ir ji tęsėsi labai ilgai. Niekai buvo prieš ją tos kelionės ir pritirti baugumai bei skausmai kalnynuose, prie jūrų ir didžiųjų smiltynų. Bet pagaliau aiškiai jautė, kaip viršų palaikąs ir kaip skaistybė pradeda palaiminti jo sielą.

Tad ir atsitiko stebuklas. Nauja, visai dar nepatirta esybė užgimė jo sieloj. Ir lyg visi pasauliai ir dangūs sugiedojo jo sielos aukštybėse neapsakomąją amžinybės giesmę. Negalėjo nei suprasti, nei išmanyti tos didybės ir galios, kuri dabar jam apsireiškė. Ką jis kalnynuose, prie jūrų ir smiltynų patyręs buvo, tai pasirodė tik lyg kokie šešėliai prieš tą, ką jis dabar sužinojo. Bet ir neapsakomas malonumas iš to spindėjo į jį. Ir jis tegalėjo tyliai pagarbindamas prieš jį nusilenkti. Visa jo esybė buvo vienas tik žodis: "Mano Viešpati! Tu mano siela!"

Vaikščiojo jis tad po pasaulį. Bet kaip ypatingas tasai jam dabar išrodė! Visame, kas yra ir kas atsitinka, jis matė Dievą. Tarsi Dievas pats žvelgtų iš jo sielos į visa ir save visame matytų. Iš viso jautė spindint ta pačia šventa galia, šventą dvasia. Tik tas Dievas, kurs jo sieloje apsireiškė, tas jam taip žmoniškai arti buvo, lyg Jis jį globtų, kaip motina savo kūdikį. Ir aišku pastojo jam tas žilosios senovės mokslas apie Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią.

Visai kitaip dabar ir išrodė naujai patiriami apsireišklmai gamtoje ir žmonijoj. Nebebuvo taip žiauri ir beširdė mirtis. Jautėsi jaunutis gyvenas anapus užgimimo ir mirimo. Anapus jų esanti visa gyvybė. Visi skausmai, kurie kergti prie anų dviejų, rodės, negali pasiekti jo esybės. Visa, ką žmonės kenčia, kame jie žūva, tesą jų pačių stovio tvariniai, kurie juos varo kilti aukštyn, malonėn, meilėn, Dievopi.

Tai ir atminė žynį. Nuėjo jam pasakyti. ką dabar sužinojęs. Ir stojos prieš jį. Bet lyg pradingęs buvo skirtumas tarp jųdviejų. Lyg būtų žynys ir jis vienas ir as pats. Ir lyg būtų neapsakoma, kaip arti jam Dievas. Didė tyla ir prakilnybė buvo jo esybė.

Kiti Vydūno straipsniai

Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

Pagrindinis puslapis

English version