MATERĖS
TIKRENYBĖ
Rodosi, materė yra tikriausias šio pasaulio
dalykas. Galima ją ne vien matyti, bet ir rankomis nutverti. Ji yra tarsi
tat, kas esti, kas buvo ir kas bus, iš kurio visi daiktai pasidaro.
Mokslas, kurs materę tyrinėja, žino daug apie ję
pasakyti. O daro tai iš dviejų atžvilgių. Fizika žiūri į
materę kaip į dalinamą daiktą. Ir seniai jau vadinami maži
jos krisleliai molekulomis, kurios susideda iš dar mažesnių dalelių,
vadinamų atomais.
Kitas mokslas, būtent chemė, žiūri į
materės ypatybes. Ji sako, visa materė susidedanti iš elementų,
kurie reiškia pagrindinę jos būseną. Žinoma yra visa tų
elementų eilė. Jų junginiai
padaro tai, ką mes materės rūšimis vadiname. Tie junginiai nėra
pastovūs. Nuolatai jie kinta. Vienas junginys pasidaro antram išyrant.
Bet paskutiniais laikais sužinota, kad materė ne
viera tokiu, būtent chemišku būdu kinta, bet ir fizišku. Įvairių
elementų atomai dalinasi, ir tos dalys keliauja.
Seniau buvo pastebėta, kad elektrikos srovė,
kuri eina per kokią tam tinkamą materę, jos daleles neša su
savim. Dabar - reiškia berods, kad jau pirm tūlų metų,- ištirta,
kad šalia elementų, kurių atomai tarsi tvirti, sustingę yra ir
pasilieka, kokie jie, randasi ir tokių, kurie spindi, tai esti kurie
atomų daleles sviedžia nuo savęs. Kalbama apie elementų
radioaktyvumą.
Ir tokių radioaktyvių elementų dabar jau 37
surasti. Dalelės, kurias jie sviedžia nuo savęs, yra tokios mažos,
kad tūkstantis metų gali praeiti, kol numanytas to elemento šmoto mažėjimas.
Bet vis dėlto matyti, kad materė
Bet įsižiūrėkime dar giliau į ją!
Imkime, paveikslui, akmens grūdelį! Jis atrodo tarsi iš vienos dalies
padarytas. Bet žvelgiant į jį per padidinimo stiklą, jau jis
kita kas. O jeigu galėtume į jį per tokį stiklą žiūrėti,
kurs jį padidintų lyg mūsų žemės didumo, tada pastebėtume,
kad jis susideda iš mažų dalelių, kurių kiekviena juda, kaip
laikrodžio švytuoklė. Tos dalelės yra molekulos. Jų tokiame
krislelyje, kurį vos tarp pirštų numanyti galime, yra milijonų
milijonas, arba vienu žodžiu: bilijonas. O tas tų molekulų judėjimas
mūsų jaučiamas. Kalbama apie jį kaip apie šilumą.
Žiūrėdami vėl į molekulą per
padidinimo stiklą, taip kad ji atrodytų bilijoną kartų
didesnė negu ji yra, pamatytume jos dalis, būtent atomus. Įvairios
rūšies materės molekulos turi įvairų atomų skaičių.
Taip vandens molekula susideda iš trijų atomų. Toliau pastebėtume,
kad tarpai tarp tų atomų yra palyginamai tokie platūs, kaip
paprastam žvilgiui tolumas tarp saulės ir žemės.
Įsižiūrėdami į atomą, pastebėtume,
kad ir jis yra sudėtas. Jo vidurys yra punktas, aplink kurį skrieja
krisleliai, vadinami elektronais. Kiekvienas atomas yra maža saulutė su
palydovais planetais ir sudaro savo nenumanomoje mažybėje tokį jau
sistemą, kaip koks yra mūsų saulės sistemas su savo
planetais.
Tarp atomų dalelių yra, atsižvelgiant į jų
mažumą, tiek jau erdvės, kaip tarp planetų, kurie lydi mūsų
saulę. Toks mažas materės grūdelis, koks atomas yra, iš tikrųjų
neturi beveik jokios materės. Iš didžiausios dalies jis yra erdvė.
Bet jos mes nenumanome, kadangi atomų dalelės, elektronai, skrieja
aplink savo varpstį. Ir todėl atomas šiandien yra suprantamas veikiau
kaip jėga negu materė. Materės judumui mūsų laikais
surado dar ypatingą prasmę. Elementai statomi į eilę su
pagrindiniais skaičiais. Pirmasis ir lengviausias elementas yra vandenilis,
paskutinysis, būtent 92, kurs ir sunkiausias, yra uranas. Nežinomi yra toj eilėje dar penki elementai. Reikia, kaip
Tūli elementai berods nesideda į minėtąją
eilę su pilnu skaitmenimi. Bet spėjama, jog vien dėl to, kad jų
atomai yra sudėti. Ir kaip jie galės paspirti tuos elektronus, kurie
prie jų nepriklauso, tuomet jie bus gryni elementai ir stovės savo eilėj
po tikru skaitmenimi. Tie atspirtiejie elektronai bus kito elemento atomų
dalelės.
Minimos eilės elementų atomai turi įvairų
elektronų skaičių. Aplink vandenilio atomo vidurį skrieja vienas
elektronas. Aplink urano atomo vidurį skrieja elektronų devynios dešimtys
du. O susekta, kad ypačiai tie elementai, kurių daug yra elektronų,
spiria juos šalin nuo savęs Tie elementai, vadinami radioaktyviais,
nuolatai kinta savo skiliaudas mesdami. Gal jie pasidarė surinkdami sau
daug elektronų ir dabar vėl nyksta. Todėl spėjama, kad
vandenilio atomo vidurys esąs visų elementų pagrindas.
Kas jis? Ir iš kur jis? Visa materė, apie kurią
kalbame, nardo eterio jūrose, kaip sakoma. Bekraštenybė jo esanti
pilna, jo, kurs jau nebegali būt vadinamas materė, bet kurs yra gal jėga
ir materė. Jis pildo tarpus tarp elektronų, tarp atomų ir
molekulų, tarp žemės, saulės ir žvaigždžių. Jis yra
kita esimo būtis. Yra slėpinys.
Bet jis materės judėjime daug reiškia. Žinomi
yra regimosios šviesos spinduliai. Bet atrasti ir neregimi spinduliai. Seniau
buvo sakoma, šviesos spinduliai esą eterio bangos. Tai dabar aiškėjo.
Yra taip iš tikrųjų. Neregimiejie spinduliai pasidaro kitaip, būtent
kad eterio bangos nuo atomų neša jų elektronus, tarsi atomai juos
skrajintų nuo savęs.
O ir tai dar ne visa. Žinomi šiandien yra įvairūs neregimi
spinduliai. Vienas anglų mokslininkas, mėginęs jų ypatybes,
vienus vadina alfa, kitus — beta ir dar kitus — gama spinduliais .
Paskutiniejie yra panašūs į regimuosius saulės šviesos
spindulius. Jie nieko neskrajina, yra vien eterio bangavimas. Tik jų bangos
trumpesnės negu saulės, maždaug kaip rentgeno spindulių bangos.
Kitokie yra spinduliai. Jie skrajina mažas daleles. Bet
jie pareina iš atomo varpsties, iš jo branduolio. Ir todėl rodosi, būk
ir tas yra sudėtas. Veikiant šiems spinduliams, tūli elementai kinta
ir virsta savaime kitokiais. Bet ir tai kartais labai ilgai trunka.
Mažiau materės sviedžia iš atomo spinduliai. Visgi
jie sviedžia. Ir taip net tokiam mažame krislelyje, koks yra atomas,
pastebimas ypatingas veikimas. O šis veikimas priverčia mokslą
įvairių elementų atomus statyti į eilę, ne, kaip
seniau, atomų svarumas. Mokslas yra įbridęs į materės
vidų.
Ir dabar žinoma, kokie dalykai atsitinka tame, kas mums
rodėsi ir dar rodosi tvirta, amžina. Materė yra esimo tiktai simbolis, bet ne toks tikras daiktas, kokiu mes
jį vaizduojamės. O ir labai ypatingai ji tvarkyta.
Pažvelkime dar kartą į tai! Atsiminkime, kaip
mes ant žemės gyvename. Toli yra nuo jos lig mėnesio ir saulės.
O dar toliau lig kitų žvaigždžių. Tokiu būdu tie didiejie
padangių kūnai tik tėra krisleliai bekraštėje erdvėje.
O
tie patys didiejie kūnai, kaip matėme, susideda iš krislelių,
kurie ir tik tėra spuogyčiai erdvėje. Bet savo mažybėje
tvarkyti kaip ir tie didiejie kūnai. Kiekvienas atomas yra sistemas su
viduriu ir palydovais kaip saulė su savo planetais.
Ir visa tai juda. Visi kūnai, mažiejie ir didiejie
daiktai sukurti iš tos judančios materės. Pradedant ją ištirti,
ji tarsi traukia nuo mūsų, bėga mūsų žvilgiui, dingsta
mūsų supratimui. Materės vietoje lieka vien gyva, judi jėga.
Kas jos jūras išmatuos!
Materė, šits paprastas dalykds, slepiasi tarsi
kokiame tuštume ir vien veikimu apreiškia esimą. Ir kaip tik imama ją
tyrinėti, ji mus vilioja vis gilyn į esties bedugnius. Todėl tūli
manytojai ir sako, kad mes tegalime kalbėti apie materę, gyvendami kūnu.
Gal visa tai apmąstę, pradedame stebėties.
Materė, kurios tikrenybe paprastai taip labai tikime, yra pats gyvas slėpinys.
Bet kas tada yra patsai žmogus, kurs žinosi esančiu, žino save sąmoninga
asmenybe, kuriai įglaustas yra kūnas iš slėpiningosios materės
jai apsireikšti?