MAŽUMAS
APIE EVOLIUCIJĄ
Sakoma, mūsų laiko žmonės, ypačiai
mokslininkai, esą geriau negu senovės manytojai išvydę visumos
vienybę. Nėra tai teisinga. Tik prieš tai, kaip visuma Europoj kelis
šimtmečius atgal išmanoma buvo, mintis apie visumos vienybę
dabartyje aiškiau šviečia.
Tačiau dar reikia daug lig tikros tos minties šviesos.
Dar vien težiūrima į santykius viso to, kas po erdve tarsi išbarstyta
yra. O reikėtų išmanyti ir tai, kas už visų pasirodymų
randasi. Reikėtų išvysti visą plotį, kurs tęsiasi nuo
regimybės neregimybėn. Reikėtų išmokti žvilgį kreipti
nuo pavidalų į jų esybės pusę.
Seniau silpnučių buvo tikima žemę esant lėkštę,
ant kurios užvožtas dangus. Tam prilygstančiai dabar imama būt
viskas, kas apsireiškia, pareina iš regimos materijos, kuri esanti, kas
rodosi, kad ji yra, būtent tokia lėkšta, jog vienas žvilgis jos gelmes
pasiekiąs. O toj materijoj esanti visumos vienybė ir paduota.
Tik pastarais metais pradėta
"gyvenimo žievė"
gerau ištirti. Ir radosi supratimas, jog toji ne tokia lėkšta, kaip
tikima. Einant iš regimybės neregimybėn, sužinota paprastoji
materija, elektronai, eteris. O tųjų veikimai į viens kitą
gamina žemiausius gyvenimo apsireiškimus. Suprantamas dalykas, jog aukštesnieji,
būtent augmenių gyvybė, gyvulių geismumas, žmonių
mintys ir t. t., pareina iš visai dar kitų neregimybės gelmių.
Taip pastojo numanoma, jog visuma turi gelmių, į
kurias akies žvilgis nenutenka. Tik dvasia jas regi, kadangi tos gelmės
jos yra gyvenimo šalis. Dvasiškai manant, galima sakyti, jog pasaulis, einant
iš neregimybės regimybėn, iš dvasios pasaulio materinin, susideda iš įvairių
skyrių arba, jei norima, sluoksnių: dvasiško, minčių ir
geismų gyvenimo skyriaus, pagaliaus iš augmeninio ir materialinio
pasaulio, materiniam turint eterio ir regimos materijos pusę.
Mokydavo taip senovės išmintingieji. O tačiau
tuo jie neskaldė visumos. Sakydavo, vienatinė jos priežastis taip
įvairiais gyvenimo skyriais arba pasauliais apsireiškianti. O ką
vadiname materija, yra, taip sakant, sutirštėjusi dvasia. Visumos vienybė
tuo buvo pilnai patvirtinta. Tik ji nesiliko tokia lėkšta kaip mūsų
laiku.
Minimi visumos gelmių skyriai, nors jie skirti sąmonės
rūšių skirtumais, nestovi už viens kito kaip sustingusios uolos.
Visi jie yra gyvi. Ir gali būti sulyginami su bangomis galingos srovės,
kuri pareina iš neapsakomų gelmių ir kyla į paviršių,
į regimąjį, materinį pasaulį, visa tad vėl
traukdama atgal aukštyn į tas gilybes, iš kurių ji pareina.
Kalbu tuo apie evoliuciją, kaip ji senovės šventuose
raštuose išguldoma. Mintis apie evoliuciją yra antroji didžiųjų,
kurios pradeda mūsų laiko žmonėms šviesti. Berods irgi ji minėtu
lėkštumu tiktai, o tuo tarpu ir beveik vien mokslininkų tenumanoma.
Vienok mažumę jos spinduliai pasiekia jau ir didžiojo šiek tiek
pakilusių žmonių skaičiaus sęmonę.
Ir iš tikrųjų evoliucijos mintis labai yra
svarbi gyvenimui išmanyti. Ji tiktai padaro galimu dalyku gyvenimę imti
ne kaip kokį įtaisyma, kurs kartą atliktas, bet kaipo gyvą
nusidavimą, arba ,,procesą", kuriame žmogus savo buvimu, manymu,
jautimu, veikimu dalyvauja.
Be to, evoliuciją gerai suprasti yra daugiau ir
išmanyti
visumos vienybę. Tik neužtenka tam manyti evoliucija esant pavidalų
apsitrynimu, pasidailinimu, tinkamesniu pasidaryti ,,gyvenimo kovai" ir t.
t. Pasiliktume tuo prie to paties lėkštumo, kurs tikėjo žemę
esant lėkšte, ant kurios užvožtas yra dangus.
Pirmutinė sąlyga evoliucijai geriau išmanyti
yra numanymas minėtų gyvenimo skyrių ir tai, kad jų jėgos
sravi iš neregimybės gelmių paviršutinuman, jeib čia pasireikštų. Tarsi jos būtų bangos, bėgančios
krantan ir tad grimztančios vėl atgal neregimybės jūrų
gilumon.
Ir tik toms įvairioms bangoms veikiant, stojosi iš
lengvo taip vadinamos gamtos valstijos. Viena banga gamino mineraliją.
Prisigretinus prie jos kitai, aukštesnei, stojosi augmenija. Trečiajai
sukilus gyvenimo gelmėse ir parėjus lig regimojo pasaulio, radosi
gyvulija, o ketvirtai pradėjus veikti, susitvėrė žmonija. Todėl
ir sakoma augmenį esant mineraliniu ir augmeniniu, gyvulį - mineraliniu,
augmeniniu ir gyvuliniu daiktu, o žmogų - visą gamtą savyje
suglaudžiant.
Nėra sunku tai išmanyti. Turint akmenėlį
rankoj, aišku, jog jis tėra vienodas daiktas, nėra jame vidaus, nors
jo esybė ir būtų gana slėpiningas dalykas. Visai kas kita
yra žolelė. Neabejotina, už to, kas rankoj laikoma, slepiasi nesučiuopiamai
tat, ką vadiname augmens ypatybe, augmens esybe. Gyvulys yra taipo jau
pavidalas, kurs gali būti nutveriamas, toliau kurs yra augęs, tai esti
kurs turi savyj augmens esybės; o tačiau tat, kas gyvulį padaro
gyvuliu, yra visai kitas dar dalykas. Bet žmogus savo žmoniškumu pasirodo ir
už gyvulį dar daug gilesnės kilmės.
Viskas auga iš vidaus. Iš vidaus pareina pavidalus
tveriančioji galybė. Į vidų, į neregimybę, ji
traukiasi ir vėl atgal. O ne tiktai minėta galia, bet ir visos tos,
kurios reiškia taip gyvulijos, kaip ir žmonijos esybę. Tik jųjų
nė viena negali pasidaryti mūsų pasaulyje nutveriama. Vien
regimoji materija rankomis sučiuopiama. Visos evoliucijos bangos teapsireiškia
per materiją ir kartu su ja. Todėl anos iš tikrųjų ir nėra
prieinamos mokslui, kaip jis šiandien suprantamas, ir spėjama viso to
neesant, kas nėra materiališka. Tik ta mintis pradėjo dabar labai
prakiurti, ir pasirodo, jog ji apdengusi teisybę.
Ir labai svarbu apie evoliuciją dar vieną dalyką
gerai išmanyti. Kiekviename pavidale randasi ne vien pasistengimas pastoti
regimu, bet ir to pavidalo esybę apreikšti. Augmenyj yra tarsi noras
pasirodyti augmeniu, gyvulyj - tas būti gyvuliu, o žmoguje - būti žmogumi.
Ir visa tai palengva padaryti vis kuo aiškiau, tai esti iškilti
iš ligšioliškojo savo apsireiškimo.
Visoj gamtoj pastebimas kilimas tobulybėn. Yra tat
tikroji evoliucijos prasmė. Tuo pasirodo ir jos galia. Kiekviename
pavidale toji veikia. Ir padaro, kad pavidalai tobulinasi, kad jų vidus
pastoja pilnesniu ir gyvesniu, kad tobulesniame pavidale pradeda apsireikšti ir
aukštesnė esybė ir t. t.
Taip evoliucijos galia yra iš tikrųjų vidujinė.
Todėl likosi ji labai ilgai mokslo nepastebėta. O ir dabar tik vieni
ir antri tekalba apie ją kaipo apie pavienių pavidalų veiklumą.
Paprastai kitas dalykas matomas ir skaitomas evoliucijos jėga ir veikimu. O
tasai turi būti ir suprastas. Nėra jis pašalinis.
Visu tuo, kas pasakyta, žiūrėjome į
evoliuciją kaipo į srovę, tekančią iš dvasios pusės
materijon, iš neregimybės regimybėn. Jos bangos apsireiškia gamtos
valstijose ir pastoja numanomos pavieniuose pavidaluose. Juose
matome žemesnes ir aukštesnes
bangas veikiant, matome žemesnius ir aukštesnius evoliucijos laipsnius. Gyvybė
spindi iš pavidalų visomis savo galiomis ir visais jų įvairumais.
O
lygiai tat gamina gyvenimą, sutveria ypatingą veikimą. Pavidalai
ir jų vidus padaro intekmes į viens kitą ir tuo tobulina
viens kitą. Yra tos intekmės antrasis evoliucijos veikimo apsireiškimas.
Lygiai antraip negu pirmasis jis kreipiasi. Veikia iš paviršiaus į vidų.
Akmuo veikia į akmenį, augmenį ir t. t. kaipo akmuo; augmuo -
į augmenį, gyvulį, žmogų kaipo augmuo;
Bus berods skirtumų ir tarp žmcnių. Žemas žmogus
nepadarys tokios gilios intekmės į kitus žmones negu prakilnusis.
Todėl žmonija negrimzta taip labai, nors yra žemųjų žmonių
labai daug.
Begalinis yra tų intekmių įvairumas. Kad
intekmės pareina beveik visai iš paviršiaus, jos nesiekia giliai.
Bet jos labai smarkiai veikia į pavidalus ir žadina gyvybės
pasijautimą. Imkime kad ir šaltį, šilumą, akmens kietumą
ir t. t. Tokios intekmės tarsi prakiurina diegui kevalą.
Yra jos evoliucijos akstinai. Jie daug padaro. Ant žemo evoliucijos laipsnio beveik visa. Net ir žmonėms intekmės, kurios pareina iš paviršiaus, rodosi svarbesnėmis. Ir tūli vidujinio evoliucijos veikimo visai nepažįsta. Tačiau anos tėra pačios evoliucijos tik laikui sutvertos. Vidujinis jos veikimas, kaip jis yra pirmutinis, taip jis pasilieka ir paskutiniu. Ir pačiam žmogui, kuomet jis kiek jau iškilęs, pasilieka vidujinis evoliucijos veikimas pagaliaus vienu.