ŽMOGAUS IŠAUGIMAS IR TIKYBA ŠIANDIEN IR SENOVĖJE
(Referatas, skaitytas
per L. Mokslo Draugijos susirinkimą liepos 13 d., 1911 m.)
Augti yra tarpti, yra įaugti erdvėje, prietaisa
apsireikšti. Prietaisa, arba pavidalas, statoma iš to, kas erdvėje—iš
materijos. Materija yra tai, kas erdvę pripildo, yra erdvinis dalykas. Kas
tuo iš materijos statytu pavidalu apsireiškia, nėra erdvinė, nėra
nei sveriama, nei saikoma.
Kalbant
apie augimą, du reikalinga dalyku atskirti:
Maistas, tai esti materija, iš kurios statomas erdvinis
pavidalas, turi visuomet atitikti gaivalo stiprumui. Tik tuomet tėra
galimas šis dvejopas augimas. Bet visuomet turi augime pirrną vietą
gaivalo augimo pastiprėjimas.
Taigi ištartos kelios pamatinės mintys augimui suprasti.
Bet, žiūrint į žmogų, dalykas daug
painesnis. Berods ir žmogaus auga pavidalas, kaip visų augančių
galybių. Ir žmogaus pavidalas stojasi iš materijos, kuomet toji augimo
gaivalui atitinkamu būdu suteikiama. Kūdikį maitinant netinkamu
arba per didžiu maisto saiku, tasai miršta. Bet kūnui išaugus, žmogus
vis dar auga.
Šis tolimesnis žmogaus augimas turi taip jau būti
suprantamas. Jisai labai anksti prasideda. Ir tame augime galime taipgi išvysti
augimo gaivalą ir materiją. Pastaroji yra visas tas turtas, kurį
vadiname žmonių vidaus
Visam tam auginti dera žmogaus patyrimai. Kas daug yra
matęs, daug pažinęs, daug pakentęs ir pasidžiaugęs, tasai
viduje auga. Ir daugiau patyres žmogus yra daugiau išaugęs. Minimam
augimui yra maistas visa tai, kas regima, girdima, jaučiama ir t. t. Bet šis
maistas tebus naudingas, kuomet čia, žmogaus viduje, augimo gaivalas, būtent
sąmonė, bus atbojama. Taip ir vidaus augime reikia ne vien rūpintis
materija, maistu, tai esti patyra (patyrimu), bet ir tuo, kas patiria. Būtinai
reikalinga tai pastebėti.
O tik tuo paties žmogaus ir dar nepasiekiame. Prieš jį taip kūno
pavidalas, kaip ir vidaus gyvenimas, tėra materialas jam augti. Arba dar
geriau sakant, visas erdvinis gyvenimas tam dera, ir kūnas, ir žmogaus
vidus tėra tik prietaisos gyvenimui patirti.
Ir dar vienas dalykas turi būti gerai išmanomas. Kad
kūnas auga, to augimo gaivalas nesiima stiprybės iš materijos; jis
stiprėja materiją tvarkydamas, ją tarsi apgalėdamas.
Stiprybė jame sukyla. Toks jau dalykas nusiduoda paties žmogaus esybėje,
kuomet toji auga.
Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus dalykas. Iš tos
esybės spindi sąmonė, ta esybė apsireiškia kaip mananti,
jaučianti, atsverianti arba pasiryžtanti. Kitaip sakant, žmogus pasirodo,
kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t. t. Ir
visa tai pasirodo tuo daugiau, kuo daugiau žmogus, tai esti žmoniškoji esybė,
yra išaugęs.
Žmogus yra išaugęs, kuomet jo žmoniškumas aiškiau
apsireiškia. Jis ir paties žmogaus augimo gaivalas dera iš viens kito kaip
ypatybės ir esybė. Norint žmoniškumą didinti, reikalinga žmogaus
esybei augti ir stiprėti. Tos esybės galias žadina gyvenimas. Vienok
žmogui kaip tik ir tinka pačiam prie to žadinimo prisidėti. Todėl
turi jis kreiptis į savo esybės versmę. Iš jos jam pareina
augimo galia ir stiprybė. O ta versmė nėra kas kita, kaip
II
Gyvenimas yra augykla. Ir pagal tai, kokiuose
santykiuose kiekvienas žmogus gyvena, taigi jis daugiau ir išauga. Bet žmogus
tuo nesitenkina. Žmonės auginasi. Berods ir netyčia vienas žmogus
augina kitą jau tuo, kad jis gyvena. Bet jau seniai žmonės yra
pasistengę vienas kitą auginti. Tik niekuomet tai nenusidavė taip
plačiai kaip šiandien. Mūsų amžius gali būti tiesiog
vadinamas auginimo, auklėjimo amžium.
Daug yra surašytų raštų apie auginimą. Ir
dažnai čia labai gerai išguldyta, kaip auginti reikia. Bet į ką
auginant vyriausiai taikoma, parodo, kas nūdien išaugintu vadinamas. Nėra
abejotina, kad pirmoje vietoje matomas mokslininkas, žinovas. Yra tai žmogus,
kurs labai daug žino. Kas tiktai kartą buvo kieno manyta, sumanyta ir ištirta
apie žemę ir dangaus rutulius, apie pasaulio pastojima, apie gamtą ir
jos valstijas, apie žmoniją, apie gyvenimą ir tvarką ir t. t.,
tai jo atminty yra. Taip kai kuriems rodosi, jog tas yra tikrai išaugęs,
kurs surinkęs yra ir palaiko kuo didesnį žinių (tikrų ir
netikrų) skaičių. Toliau ir tas labai aukštai statomas, kurs,
turėdamas platų žinojimą, vienoje mokslo srityje visai
ypatingus dalykus yra ištyręs.
Iš viso to matyti, jog mūsų laikų žmogaus
išauklėjimas iš tikrųjų beveik vien matomas surinkime visokių
žinių apie gyvenimą, apie gamtą, apie pasaulį. Visa tai
yra dalykai, kurie tinka išauginimui kaipo materialas, bet kuriuose nėra
augimo galios. Į augimo gaivalą neatsižiūrima. Gal tai ir nėra
galima, kadangi per daug žvilgis įsmeigtas į paviršutinius gyvenimo
dalykus.
Todėl ir tikyba yra skaitoma beveik vien mokslu. Tą
mokslą turėti atminty—tai, rodosi, yra tikėti. Ir visas
tikybinis mokslas tėra pažinimas to, ką ilgus laikus žmonės
yra mokinę apie pasaulio pradžią ir pastovėjimą, apie
Pirmoj eilėj turi būti visuomet statoma žmogaus
esybė ir jos sąmoningas susitikimas su gyvybės ir pasaulio priežastimi.
Tuomet tėra galima kalbėti apie tikybą. O tam nesant, tai, kas šiandien
vadinama tikyba, teturi labai plonus ir labai ilgai ištęstus ryšius su
tikrąja tikyba. Todėl ir šių dienų žmogaus išaugimui
tariamoji tikyba tiek maža tetarnauja. Gyvenimas kitaip augina kaip tariamoji
tikyba. O gyvenimas yra galingesnis už visus žmonių auginimo sumanymus.
Todėl yra ir mūsų laiku gana išaugusių
žmonių. Matyti tai jau iš to, kas jų išmanyta, būtent kad
visa Visata yra vienybė, kad žmogus joj tėra mažas bendrosios gyvybės
rykelis, kad pasaulis yra nuolatinis persikeitimas, gyvenimas pažanga, o toji
apsireiškia gamindama vis aiškesnę samonę, tarsi statydama
akivaizdon vis daugiau viso gyvenimo vidų ir pamatą, tai esti visa
tai, kas dvasiška, kas prakilnu, kas šventa.
Taigi ir visi žmonių apsireiškimai negali sulaikyti
pažangos, negali trukdyti tos didžios valios, to didžio Įstatymo
apsireiškimo, kurs apsireiškia pasaulio gyvenime.
III
Senovėje augimas nebuvo žmonių tiek apmąstomas.
Žmonės augo begyvendami. Vienok buvo ir augyklų, bet ne mokyklų
kaip šiandien. O visi, kurie norėjo būti auginami, buvo išimami iš
plačiojo gyvenimo intekmių. Augyklų būdai, rods, įvairavo,
bet vyriausiuose dalykuose jie prisilygo. Taip minėtame dalyke ir tame, kad
tas žmogus pirmiau buvo kvočiamas, kurs norėjo būti auginamas. O
jau tas kvotimas parodo didįjį skirtumą tarp senovės ir mūsų
dienų auginimo. Buvo norima ištirti, kas žmoguje yra, kiek jame yra padygęs
noras augti, dvasiškai tarpti, kiek jis gali suvaldyti savo kūną ir
savo ūpą, kiek jis doriškai drąsus, koks jis savo prisiryžimuose
Kuomet būsimasis auginys išlaikė kvotimą,
jis buvo priimamas ir prasidėjo pirmasis auginimo laipsnis. Auginyje buvo
bandoma (paveikslui, Pitagoro augykloj) vidaus harmoniją tvirtinti, jo vidų
valyti nuo visokių pageidavimų. Auginys turėjo įeiti tarsi
į pasišventimo pajautimą. Mokslas jam taipo jau buvo teikiamas. Bet
mokinys turėjo vien klausytis, tylėti ir apie tai, ką girdėjęs
buvo, mąstyti. Taip jis buvo vedamas mintis krūvoj laikyti ir daugiau
viduje savo sąmone gyventi. Toliau tad buvo bandoma išauginti žmogaus intuicija,
jo vidaus rcgėjimas. Buvo jis nurodomas ant jausmingųjų širdingų
ryšių, kurie vaikus laiko prie tėvų, brolius — prie brolių
ir seserų ir t. t. Ir buvo labai šelpiama širdingasis draugavimas tarp
jaunų, žmonių. Tasai draugavimas turėjo būti vyriausiai
pasidalinimas vidaus patyros (patyrimo) mąstymų ir manymų bei išmanymų.
Pagaliau auginiai buvo mokinami visą gyvenimą suprasti kaip
apsireiškimą
to, kas neregima, kaip vieną didę vienybę. Kūno sveikata
buvo taip jau pasirūpinama kaip ir šiandien.
Ant antro laipsnio auginiai buvo vedami išmanyti, kad
pasaulis pastojęs iš vienos dvasiškos priežasties. Bet jiems nebuvo vien
teikiamas mokslas apie tai. Jiems buvo patariama savo sąmone tą
vienatinę priežastį visame išvysti. Tam reikalinga pasiekti
ypatingas sąmonės stovis, kurs nūdien vos numanomas. Mokslai
niekuomet nebuvo duodami, jeib jie būtų atmintimi palaikomi, bet kaip
patarimai ypatingu būdu sąmonei pakilti ir tarsi Dievą po akim išvysti.
Ant trečio laipsnio auginys buvo raginamas savo esybę
ir savo esybės, žmonijos ir viso pasaulio pastojimą išmanyti. Ir
tuomet visi duodami mokslai būdavo jam tik kelrodės, kaip gyventi,
jeib tai išvydus. Buvo teisingai priimama, kad, žmogui pasiekus ypatingą
pažangos laipsnį, jo esybėje turi būti randama vien praeitų
laipsnių žymės, tai esti kiekvienas žmogus turi savyje savo esybės,
visos žmonijos ir pasaulio kilimo istoriją. Pagal taip įgytą išmanymą
žmogus tad galėjo savo augimą patsai didinti visuomet turėdamas
tarsi ,,Dievą širdyje".
Ant kiekvieno laipsnio auginys buvo laikomas paliepimus
pildyti, paklusti. Vienok šis paklusnumas neturėjo būti įsakymo
išpildymas, bet džiaugsmingas pritarimas tam, kas aukšta, prakilnu, gera,
teisinga ir t. t. Svarbu buvo pirm viso, kad augimo viduje atsirastų pilnas
pasidavimas ir pasišventimas tam, kas gera, teisinga ir gražu. Taip žmogaus
valia buvo auginama. O tai ant ketvirto auginimo laipsnio turėjo
pasitobulinti. Auginys čia turėjo pagaliau įgyti pilną
vienybės pajautimą su Pasaulio Priežastimi, tai esti sutvėrimo
galia, ir tad su tosios valia visiškai susilieti. Kitaip sakant, žmogus pilnai išauga, kad jis
į savo valią leidžia įsilieti sutvėrimo
galios valią, Dievo valią. Tokiu būdu jis nebėra veiksnys šalia
pasaulių, šalia didžiųjų Įstatymų veikimo, bet
veiksnys, kurs pilnai sumaningai vienybėje, harmonijoj, su Visata gyvena
ir veikia. Tuomet buvo pasiekta aukščiausias išaugimo stovis, kurs tuo
tarpu žmogui dar numanomas.
Iš viso to matome, kad senovėje visas atsidėjimas,
žvilgis buvo kreipiamas į tai, kad žmoguje būtų sukeliamas
augimo gaivalas, kurs pagaliau yra sutvėrimo principas, Pasaulio Priežastis,
arba Dievas. Taip pasirodo, jog tuomet buvo tikima, kad išauginimas vien yra
galimas ant tikybos pamato, bet ir tai apsireiškia, kad savo augimu pagaliau
kiekvienas pats turi rūpintis.
IV
Iš visų paduotų minčių išeina,
jog senovėje tikrasis žmogaus išaugimas geriau buvo išinanytas negu
šiandien.
Bet ir tai yra regima, kad šiandien labai sunku būtų senovės
takais tame dalyke vaikščioti. Žmogus šiandien kitoks negu tuokart, ir
gyvenimo santykiai yra kitokie. Šiandien žmogus būtinai turi pats vienas
savo išaugimu rūpintis. O pamatinis tam klausimas yra tas, ką gali
ir turi patsai žmogus daryti, jeib jame augimo gaivalas galingiau apsireikštų?
Atsilieps į tą klausimą mąstymas apie augimą, bet ir
pažinimas senovės auginimo kelio. Dabarties supratimui galima trumpai taip
pat pasakyti. Reikalinga pirmiau išmokti daugiau savo viduje parimti, vidų
valyti nuo visokių nešvarumų, savo viduje išvysti tai, kas pastovi,
ir tai, kas nuolat keičiasi, stengtis į pasaulį tarsi iš jo vidaus
žvelgti, savo noru ir valia visuomet tam pritarti, kas gera, teisinga, gražu,
visuomet harmonijoje su didžiausiais gyvenimo įstatymais pasilikti,
nuolatai gyvenime tvirtinti harmoniją ir didinti dvasios šviesą. Bet
tuo visuomet pradėti savo viduje. Pirmiau čia turi būti harmonija
su Pasaulio Priežastimi pasiekiama, o tos Priežasties išminties šviesa—žmoguje
užtekėti. Tuomet toks žmogus, savairne turintis tik visur harmonija, ir
didins šviesą. Nesa jis bus išaugęs žmogus.