ŽMOGAUS
VEIKIMAS
Save pažinti yra aukščiausias žmogaus
uždavinys. Tuomi žmogus tepastoja tikrai žmogumi. Nesa aiškiausias jo
žymis yra lygiai tai, kad jis pats save pažįsta. Bet iš nieko žmogaus
geriau nepažįsti, kaip iš jo veikimo. Savo veikime žmogus pats save kuo
aiškiausiai mato.
Paprastai tikima, būk žmogus veikia, kad jo
kūnas juda. O ne visuomet taip ir yra. Žmogaus kūnas yra ypatingas
dalykas. Jam vieną ar antrą kartą vienaip pasijudinus, pasilieka
jame tokiam pasijudinimui geresnis galėjimas ir tarsi palinkimas. Pagaliau
kūnas juda visai savaime. Taip, paveikslui, rūkyti labai pripratusio
žmogaus lūpos juda žmogui net miegant, lyg jis rūkytų.
Žmogaus kūnas yra kaip koks automatas. Jis juda, kaip
jis užgaunamas; ir bando tą judėjimą atkartoti, kad jis tame
nekliudomas. Taip randasi įpratimas. Tik vieną dalyką reikia čia
gerai pastebėti. Judinkime kito žmogaus ranką taip dažnai, kaip tik
galime, nesiras įpratimas. Bet kuomet žmogus pats panorės, kad jo
ranka ypatingu būdu judėtų, veikiai rankoje pasiliks tam
palinkimai ir galėjimas. Pirštai ir ranka įpranta plunksną
vesti, ne kad kits ją atkartotinai valdo, bet kad pats rašyti
pasimokydams žiūri, kaip plunksną tikru būdu vedus. Pagaliau
ranka tarsi savaime judinas reikalingu būdu. Žmogui nebereikia apie
menkiausius judėjimus pamąstyti.
Taip visi judėjimai į kūną
įdedami, ir jis jiems priauginamas. Bet tada kūnas jau ir tarsi visas
savišku pastoja. Yra gyvu dalyku, tinkamu visokiems judėjimams, tik
reikia jį taip užgauti, koks jo judėjimas reikalingas. Tą gali patsai žmogaus noras padaryti. Bet ir be to galima apsieiti.
Ir iš paviršiaus prieinanti priežastis gali sukelti tinkamą kūno
judėjimą. Žmogus gali miegoti, tai esti nieko nežinoti apie savo
kūną, o tas vis dėlto gali tinkamai judėti. Bet aišku, kad
tuomet žmogus pats neveikia.
O dargi kitas dalykas kartais pasirodo. Žmogus panori judėjimo, kurs
nėra kūnui įpratintas. Bet kūnas tesijudina savo būdu,
kaip tikras sauvalininkas. Sakoma, sunku paprotį pergalėti. Paprotys
paties žmogaus veikimą visai apkreipia. Ir apie tokį tad nebegali
būti nei kalbos. Tik su didžiu kantrumu žmogui galima savo kūnui
kitą, tinkamesnį judėjimą įpratinti.
Taip matyti, kad kūnas yra įrankiu žmogaus veikimui šiame
gyvenime. Bet kūno judėjimas ne visuomet yra ir paties žmogaus
veikimas. Gana dažnai tėra paviršutinių intekmių sekmė.
Visai tokį jau padėjimą galima jau pastebėti kitame
žmogaus gyvenimo skyriuje. Kaip žmogus mato kūną ir jo gyvenima
esant sau dalyku su savo reikmenėmis ir įstatymais, taip ir jo
,,viduje" jam apsireiskia ypatingas, nuo kūno gyvenimo skiriamas
kitas, būtent geismai, palinkimai, troškimai ir t. t.
Nėra jie taip regimai suglausti viename pavidale, kaip kūno
galios. Bet užtai jų judėjimas yra daug gyvesnis ir lengvai
sužadinamas paviršutinių intekmių. Ir jis visai taipo jau kaip
kūno judėjimas gali pasidaryti papročiu ir savišku prieš
patį žmogų. Kuomet tik vienas geismas kartą yra sukilęs ir
patenkintas, tuoj reikalauja jis ir atkartojimo. Ir pasidaro taip geismų
papročiai, kurie visai tokiu būdu savaip gyvena, kaip ir kūnas
su savo įpratimais. Geismai ir jų gentys turi tad ypatingą savo
gyvenimą tarsi savo kūną. Ir žmogus su savo valia gana dažnai
menkai teištaiso prieš juos.
O kadangi geismai sukelia ir kūno judėjimus,
išeina vėl veikimas, kurs žmogaus veikimu vadinamas, o tik to nėra.
Tačiau jį priskaitoma žmogui. Nesa geismų papročiai, taipo jau
kaip kūno jpratimai, tesiranda pačiam žmogui sutinkant su pirmu ir
antru geismų sukilimu. Taip žmogus pats gamina kaip kūno, taip ir
geismingumo
Todėl reikėtų žmogui labai atsargiam
būti, kad sukyla jame koks pageidimas. Vieną kartą su juo
sutikus, tasai auga. Ir žmogus tik tuomet pasiliks savo viduje, savo prigimtyj,
valdonu, kad jis ir savo valią augins.
Dar ir todėl sunkiau yra geismus ir jų
papročius suvaldyti, kadangi jie greta su kūno judėjimais
nusiduoda. Juodu tarsi abu susitelkia savaip gyventi, žmogaus noro ir
priežiūros neatsiklausdamu.
O dar prisideda trečias toks jau kaip geismų
gyvenimas, kurs gali lygiu būdu stoties prieš patį žmogų. Yra
tai minčių gyvenimas. Mintys atplaukia ir dingsta. Pareina iš
neregimos žmogaus aplinkybės, užninka jį ir nueina. Ir visai
atitinkamai kaip geismų gyvenime pasidaro ir omenyj papročiai. Kokios
mintys dažnai pržimamos arba dargi vadinamos, tokios veikiau ir atplaukia, ir
užgula žmogų. Net stojasi su savo protu žmogaus išminčiai į kelią. Todėl paprastai ne pats žmogus mano ir išmano, bet
įpratintos mintys.
Jos tad veikia toliau į geismus ir tos—į
kūną. Ir pasidaro gana pinklus veikimas. O tik didžiausia
žmonių dalis tokiu būdu gyvena. Ir yra vergais. Nėra sau žmonėmis.
Žmogui yra paduoti tartum trys automatai, kuriais jis
apsireikšti galėtų. Bet tiems trims įsigyvenus ir susitelkus,
žmogus paprastai neįstengia juos taip suvaldyti, kad jam tarnautų. Ir
kas prie žmogaus matyti, yra beveik vis vien automatiškas veikimas.
Todėl gana dažnai nusiduoda, kad tokių žmonių ,,automatai"
pakliūva kitų, galingesnių žmonių arba nors jų
minčių bei geismų intekmėms. Ir tūli žmonės
todėl berods gyvi yra, o tik jųjų iš tikrųjų nėra
gyvenime. Ir jų veikime tėra matyti, koks miklus jų kūnas
yra, kokie karšti, galingi jų geismai, kokios tvarkios ir prakilnios
jų mintys. Bet kuomet žmogus bando ir pats apsireikšti, tuomet ir tai
gali būti matoma, tik labai retai tepastebima, kadangi žmonės tuo
menkai tesirūpina.
O žmogui pridera pačiam veikti, pridera savo esybę, savo
išmintį ir valią apreikšti. Ir tai yra galima. Minimiems automatams
įsigyvenus, žmogus dar nėra prapuolęs. Įgydami visokius
papiočius, jie pastoja ir tinkamesni žmogui visokiu būdu tarnauti.
Tik žmogus neturėtų jiems pasiduoti ir rūpinties ant jų
vis viršų palaikyti. Bet tam reikalinga, kad pats žmogus augtų.
Nusiduoda tai tokiu jau būdu, kaip visas augimas: iš
lengvo. Kuomet tik kūno judėjimas pastoja reikalingas, žmogus
turėtų jj palydėti kuo budresne sęmone. Geismams sukylant,
jam priderėtų labai mėginti, kas jų priežastis ir kas
jų tikslas. Mintims atplaukiant, žmogus turėtų jas tvarkyti
savo manymu ir jas priimti pagal jų prakilnumą. Visuomet žmogaus
aukštybė — jo sąžinė, jo išmintis ir valia —
turėtų viską atsverti.
Nesiseks tai tuojau. Bet kas kartą vis geriau. Žmogus augs. Ir galės kuo geriau naudoties trejopa savo prigimtimi, savo automatais. Tuomet tųjų judėjimai bus tikrai žmogaus veikimai, iš kurių gali gimti net veikalai.
Vydūniškoji psichologija kasdienybėje